Visi seniai įprato, kad Donbasas – „nešvarus regionas“ su daugelio taršos židinių – tai buvo duotybė ir iki karinių veiksmų pradžios.
Ir būtent dėl šio įpratimo prie daugelio atskirų regiono ekologinių problemų, seniai tapusių kasdienybe, dabar daugeliui taip sunku pamatyti naują, labai svarbų kokybišką pokytį čia besitęsiančioje vangioje „nevaldomoje katastrofoje“ – karas paskatino kiekybę virsti kokybe, ir visi išsibarstę taršos židiniai ėmė lietis į vieną bendrą seniai besikaupusių nuodų srautą, pasirengusį paskandinti regioną ir išsilieti į kaimyninę Rusiją.
Apie tai, kad esminė ir praktiškai visas sunkiausias Donbaso ekologines bėdas į vieną srautą suliejanti problema – dėl požeminių vandenų užtvindytų senų anglies šachtų, rašėme ankstesniame straipsnyje.
Taigi Rusija tarsi karštą bulvę į ranką gavo problemą, kurios sprendimui reikiamų išteklių niekas tiesiog nebuvo pasirengęs skirti.
Be to, karas Ukrainos rytuose padarė Donbaso šachtų uždarymo procesą sprogstamuoju ir tiesiog nevaldomu – dėl karo veiksmų dalis šachtų, buvusių ties ginkluoto susirėmimo linija, buvo išsprogdintos kariaujančių pusių, kitose šachtose vandens siurbimas nutrūko dėl pažeistų elektros perdavimo linijų ir išjungus elektros tiekimą siurbliams.
Todėl kažkuriose vietose šachtų vandenys jau pasiekė paviršių, o „likusios gyvos“ kasyklos ėmė nebesusidoroti su vandens išpumpavimu, nes vanduo iš apsemtų šachtų požeminėmis komunikacijomis plūstelėjo į jas.
Jau 2014 m. Donbase buvo 227 šachtos, iš kurių 100 buvo likvidavimo būklės. O daugeliui iš jų, veikiausiai taupymo tikslais, buvo išrinkta „šlapio konservavimo“ taktika su prieinamos įrangos išmontavimu ir šachtų užtvindymu požeminiais vandenimis.
Šachtų vandeniu įmirkusios uolienos tampa minkštesnės, vanduo ir puvimo procesai ardo medinius įtvirtinimus – bėgant metams užtvindytos šachtos įprastai įgriūna, o dėl didžiulio tūkstančių tonų spaudimo vanduo veržiasi į viršų. Tai atrodo lyg savotiškas 3–4 balų žemės drebėjimas, dėl kurio įgriūva žemė, sutrinka komunikacijos, vanduo iš šachtų išsiveržia į paviršių.
Chlorbenzenas, fenolis ir dar nežinia kas
Horlivkoje, pasiskelbusios, pasaulio visuomenės nepripažintos Donecko liaudies respublikos (DLR) teritorijoje nuo sovietinių laikų įrengta visiems vėjams atvira 300 tūkst. tonų cheminių medžiagų atliekų saugykla, susijusi su dabar jau uždaryta karine chemine gamykla – ją čia vadina valstybine.
Valstybinė įmonė „Horlivkos cheminė gamykla“ gamino ne tik sprogstamąsias medžiagas, kaip antai, trotilas, bet ir fenolformaldehidines ir epoksidines dervas, sieros ir kitas rūgštis, aušinimo skystį automobiliams, lakus, dažus, baliklį „Belizna“ ir kitokią buitinę chemiją.
Viena iš kenksmingiausių ir pavojingiausių gamybų prasidėjo praėjusio amžiaus septintą ir aštuntą dešimtmetį – gamyba turinčių fenolio ir chlorbenzeno medžiagų, įeinančių į daugelio buitinės chemijos gaminių sudėtį.
Būtent dėl šių procesų susidarydavo itin toksinės ir jokiai utilizacijai nepasiduodančios kietosios atliekos. Jas paprasčiausiai suversdavo į polietilenu įklotas metalines statines, uždengdavo skardos lakštais.
Skystąsias atliekas supildavo į cisternas ir statydavo lauko pastogėse, atvirose vietose. Savaime suprantama, visa tai greitai ėmė tekėti ir nutekėti į netoliese esančią „Oleksandro-Vakarų“ šachtą.
1989 m. gruodžio 2d. šachtininkai pajuto, kad stipriai padidėjo mononitrochlorbenzeno koncentracija, ji šimtus kartų viršijo leistiną normą, šios medžiagos uždaroje erdvėje sureagavo su šachtos raudonu ir kitais į gilumą patekusiais chemikalais, todėl susidarė iki šiol neištirtas sprogus mišinys.
Trys kalnakasiai žuvo iš karto, likusius skubiai evakavo į paviršių, bet vis tiek daugiau nei 250 žmonių nukentėjo nuo cheminių nudegimų ir apsinuodijimo.
„Jei nebūtų buvę tos baisios katastrofos, kurios metu žuvo žmonių, galėtume netgi džiaugtis, nes šiuolaikiniai paviršiaus taršos matavimai parodė, kad leistinos normos stipriai viršijamos tik šių sandėlių rajone, o užteršimo šiomis visomis bjaurybėmis išplitimo arealas pasirodė esąs visai nedidelis – viskas susigėrė 450 m žemyn“, – pakomentavo Kalnų geologijos, geomechanikos ir markšeiderystės (kalnakasybos sritis) mokslinių tyrimų ir projektavimo instituto (ukr. RANDMI) mokslų daktaras Viktoras Dribanas. Iki karo RANDMI buvo pagrindinis institutas Ukrainoje, dabar jis atlieka tą pačią funkcija DLR.
Dabar nebeliko preteksto net šiam abejotinam džiaugsmui, juk nuo 2017 m. tie „450 m žemyn“ „Oleksandro-Vakarų“ šachtoje užliejami vandeniu, kaip ir visos aplinkinės jos kasyklos su visais į gelmę supiltais nuodais, kuris kelia šį sprogų mišinį į paviršių.
Atlikto Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) koordinuojančiajam biurui Kijeve vadovaujant, mokslininkų Olego Ulickio ir Viktoro Jermakovo tyrimo duomenimis, šiuo metu visos šachtos šiauriniame Centriniame Donbaso kalvų rajone tvinsta.
Pernai lapkritį vandens lygis šachtose jau pakilo iki vandeningo sluoksnio, taigi visa ši cheminė bjaurastis jau visus metus plinta po požeminę šachtų grandinę, užteršdama didžiulę teritoriją, toliau viskas gali pereiti į Ukrainos kontroliuojamą teritoriją į kasinius po Torecku tiesiog todėl, kad Horlivka ir Jenakijevė (DLR) yra viršutinėje Donecko kalvagūbrio dalyje, o Ukrainos kontroliuojamos teritorijos – „apačioje“.
Gyvsidabris ir vandentiekis
Gyvsidabrio kasyklą „2-bis“ prie Nikitovkos (Ukrainos nekontroliuojama teritorija) uždarė 1995 m. Jos gylis – 450 m, aplink – smiltainio žemė be didelių geriamojo vandens šaltinių, jokių su anglies šachtomis jungiančių tunelių nėra.
Čia visada buvo pavojus apsinuodyti gyvsidabriu – vietos kaimų gyventojams. 2011 m. šioje vietoje didelį tyrimą atliko Donecko mokslininkai ir amerikiečiai iš Aplinkosaugos agentūros (Environmental Protection Agency). Jų išvados ne itin guodžiančios: „Rajonuose, esančiuose šalia Nikitovkos gyvsidabrio kombinato, gyvsidabrio garų kiekis yra nuo 155–300 iki 1427–1680 mg/l, tai – šios rajono gyventojų intoksikacijos gyvsidabriu, padidėjusio sergamumo, gyventojų agresijos ir vaikų mirtingumo priežastis.
Aplinkinės teritorijos žemėje, vandens nuotekų kaupykloje ir augalų pelenuose rastos gyvsidabrio koncentracijos viršija foninį [gyvsidabrio] kiekį 10–15 kartų. Metalo kiekis požeminiuose vandenyse Nikitovkos gyvsidabrio kombinato rajone 20–30 kartų viršija leistiną normą.“
Tačiau žodžio „gyvsidabris“ didelių grėsmių Donbasui sąraše nėra. Esmė ta, kad virš gyvsidabrio kasyklos „2-bis“, šioj teritorijoje betoniniame vamzdyje uždaryta Šiaurinio Doneco-Donbaso kanalo vaga, kuri, jei bus užtvindyta šachta ir įgrius kanalai bei betono vandentakis, kils reali viso regiono geriamojo vandens katastrofa, ir būtent tai yra pagrindinis, visų konflikto pusių pripažįstamas pavojus.
Prieš metus Ukrainos liaudies deputatas, grupės „Informacinis pasipriešinimas“ lyderis Dmitrijus Tymčiukas pranešė, apie „okupacinės administracija sustabdytą šachtos „2-bis“ sausą konservavimą ir dėl gresiančią ekologinę katastrofą“.
Ši informacija iki šiol nesulaukė antro patvirtinimo. Geologijos mokslų daktaras, hidrogeologas Olegas Ulickis, kurio giminaičių gyvena Ukrainos nekontroliuojamose teritorijose, nuo tada ne kartą pranešė portalui „Spektras“, kad šachtos užtvindymas dar neprasidėjo.
Anksčiau O. Ulickis kūrė būtent šios šachtos galimo užtvindymo projektą, jis turi ryšių kasykloje, jo informacija pasitiki ESBO koordinatoriaus biuras Kijeve. Kaip išsiaiškino „Spektras“, daugiau ar mažiau O. Ulickio informacija Kijeve remiasi visos tarptautinės organizacijos.
Su juo nesutinka garsus Ukrainos hidrogeologas, geologijos mokslų daktaras Jevgenijus Jakovlevas.
Esant dabartinei būklei, yra rizika užtvindyti gyvsidabrio kasyklą! Kai kanalai po užtvindymo ims griūti, jie tai darys ne tik vertikaliai, uolienos judės į šonus – judėjimo zona neabejotinai išeina į kanalą! Nėra nei monitoringo, nei šio situacijos vystymosi varianto svarstymo, o pavojus bręsta, didėja!“
Stroncis, cezis ir radioaktyvi diskusija
Jau pradėjome pasakoti apie radioaktyvią taršą „Jaunųjų komunarų“ arba „Junkom“ šachtoje ankstesniame straipsnyje „Žmonių nebus, stepė liks. Tiksinti radiacinė bomba“.
Kariaujančiam Donbasui gresia radiacinė tarša, o chemines „karo dovanas“ upės jau neša į Rusiją. Kalbama apie „Jaunųjų komunarų“ šachtą (Ukrainos nekontroliuojamoje teritorijoje), kur lygiai prieš 40 metų buvo įvykdytas požeminis branduolinis sprogimas, jo stiprumas siekė apie 0,3 kilotonų trotilo ekvivalento, tiksliau apie DLR valdžios sprendimą užtvindyti šią šachtą ir objektą „Klivažas“ – taip buvo pavadinta sprogimo vietoje susidariusi kapsulė.
Daugumos elementų pusinio skilimo laikotarpis – 30 metų. Iki Černobylio „Junkom“ šachtai toli, bet užteršti kaimyninių miestų vandeninguosius horizontus radioaktyviais elementais ir išplukdyti „signalinį“ jų kiekį į Azovo jūrą tikrai [gali].
Į „Junkom“ šachtą neįleido ESBO stebėtojų, todėl jie neturi jokių duomenų apie dabartinę objekto „Klivažas“ būklę. Bet šaltinis DLR vyriausybėje „Spektrui“ papasakojo apie rusų specialistų susitikimą su pasiskelbusios respublikos deputatais ir vyriausybe. Pasirodo, „Junkom“ užtvindymo projektą sukūrė tame pačiame projektavimo institute, šiuo metu įeinančiame į struktūrą „Rosatom“, kuri 1979 m. atliko branduolinį bandymą „Junkom“, o šio projekto kūrimas buvo apmokėtas, kaip projektas, vykdant „humanitarinę pagalbą“.
Trumpam priminsime, kad Rusija, bent jau kol kas, oficialiai laiko DLR ir Luhansko liaudies respublikos (LLR) teritorijas ukrainietiškomis, taigi rusų moksliniai institutai kuria šachtos konservavimo projektą Ukrainos teritorijoje, apskritai nepasikonsultavę su Ukrainos puse.
Be Donecko specialistų dar trys Rusijos institutai – institutas „Šachtoprojekt“, Federalinė valstybinė biudžetinė įstaiga „Hidrospecgeologija“ ir „BNIPIprojekttechnologija“ atliko tyrimą ir išpublikavo išvadas apie tai, kad „vandens išsiurbimo nutraukimas „Jaunųjų komunarų“ šachtos vandens nuotakų komplekse nepaskatins radionuklidų iškilimo į žemės paviršių ir į grunto bei paviršinius vandenis“.
Tai kurgi jie dings – iš karto į kosmosą? „Spektras“ kreipėsi su atitinkama užklausa pateikti paaiškinimą, kas turi įvykti su „Jaunųjų komunarų“ šachtos radionuklidais, į tris Rusijos mokslo organizacijas. Straipsnio publikavimo metu iš jų nesulaukta atsakymo.
Užtai „Spektras“ turi iš anoniminių šaltinių gautą rusų analitinę ataskaitą „Ekologinė padėtis Donecko ir Luhansko liaudies respublikose“, parengtą 2017 m., vadovaujant profesoriaus, geografijos mokslų daktaro Konstantino Klokovo.
Sprendžiant iš visko, ji buvo rašoma, prieš priimant sprendimą dėl šlapio „Junkom“ šachtos konservavimo, o skaičiuojant referentinę radionuklidų sudėtį, 2017 m. gegužę konstatuotas stroncio ir cezio padidėjimas.
„Radioaktyvumo lygis 90Sr ir 137Cs yra atitinkamai 3 000 ir 47 000 kartų didesnis už saugų jų naudojimą“, – rašoma ataskaitoje.
„Kuo gresia šis cezis ir stroncis? Regiono [vandens] tėkmėje jis gali atsirasti vietos požeminiuose vandenyse, apie geriamojo vandens horizontus Donbaso kontūre nereikia nė kalbėti“, – aiškina J. Jakovlevas.
Tarp šios rusų analitinės ataskaitos rekomendacijų paskutinė, ketvirta buvo būtinybė organizuoti „požeminių (šachtų) vandenų, vandens ir vandens nuotekų telkinio samplovų bei Bulavinos upės monitoringą „Junkom“ šachtos rajone. Būtent to iki šiol nesėkmingai reikalavo iš savo rusų kolegų ukrainiečiai ekspertai.
Parodomąjį tokio ilgai laukto „monitoringo“ pavyzdį neseniai parodė pasiskelbusios respublikos valdžia: DLR Informacijos ministerija išpublikavo video medžiagą „Branduolinio sprogimo „Junkom“ šachtoje pasekmės negresia Donbaso ekologijai“.
Šiame reportaže šachtos darbuotojai nusileido prie paties objekto „Klivažas“ ir priešais filmavimo kamerą vienas iš jų nuleido didžiulį pramoninį dozimetrą į vandens srautą, kad įrodytų, jog radiacijos „Junkome“ nėra.
„Mes paskui juokėmės, rodė mums tada reportažą su tais vaikinais iš DLR ministerijos, jų geologas su tuo prietaisu, kuris matuoja radiacinio spinduliavimo aktyvumą nuo žemės paviršiaus atmosferos sąlygomis, o jis kiša jį į požeminių vandenų nuotėkas ir rodo, kad radioaktyvumas vandenyje – „nulis“, – pasakojo „Spektrui“ savo įspūdžius Černobylyje dirbęs Jevgenijus Jakovlevas. – Savaime suprantama, jis rodo „nulį“ – vanduo juk tūkstantį kartų tankesnis už orą.“
Po šios požeminės ekspedicijos DLR valdžia ir priėmė sprendimą užtvindyti šachtą, pagal rusų specialistų pasiūlytą planą.
„Radioaktyvi kapsulė neišvengiamai suskils, nes suminkštės uolienos, tas iki stiklo išsilydęs sluoksnis iš išsilydžiusių dalelių po branduolinio sprogimo 6–7 m spinduliu vietoje su apie 20 m periferine įskilimų zona – jis akimirksniu sugrius, – aiškina J. Jakovlevas. – Tai apie 500–600 kubinių metrų to paties užteršto vandens, paskui ši sustiklėjusi masė tirps aplinkiniame vandenyje.“
„Žinoma, ten per 30 metų radiacija perpus sumažėjo, dar po 30 metų mes atsisveikintume su didžiąja problemos dalimi. Bet tvindome tą šachtą dabar, ir mūsų galima monitoringo sistema turi vykti ne tik problemos įkandin, bet ir apgalvoti naujas grėsmes, formuoti signalą“, – sako J. Jakovlevas.
Kam Dievas skirs!
Esmė ta, kad niekas dorai nesupranta, koks bus stiklo pavidalo kapsulės, susidariusios po branduolinio sprogimo 903 m gylyje, „šlapio konservavimo“ efektas ir kur ims migruoti radioaktyvus vanduo po neišvengiamo kapsulės suirimo.
J. Jakovlevo ir O. Ulickio vertinimais, vanduo jau visiškai apsėmė objektą ir pakilo iki 400 m lygio, vadinasi, pradėjo plisti požeminėmis komunikacijomis į kaimynines šachtas – „Raudonasis spalis“ ir „Poltavos“, toliau vanduo judės į „Gagarino“ šachtos pusę ir Torecko link (į Kijevo kontroliuojamą teritoriją).
J. Jakovlevo išvados grindžiamos paprasčiausiu faktu – Toreckas su 34 tūkst. gyventojų pagal vietovės reljefą yra žemiau „Jaunųjų komunarų“ šachtos, todėl vandens ten ir tekės. O iš Torecko radionuklidai pateks į šiaurinį Doneco baseiną, kuris perneš juos į Rusiją ir į Azovo jūrą.
O J. Jakovlevo gerbiamas specialistas – įmonės „Toreckugol“ vyriausiasis geologas Piotras Fomenka – su savo kolega nesutinka ir nelaukia savo miesto radioaktyvaus užteršimo.
„Vanduo kanalais iš „Junkom“ šachtos tiesiai pas mus, į Torecką, nepatenka, tai mažai tikėtina, – tvirtina P. Fomenka. – Negalima tiesiog pasakyti, kad štai vanduo iš „Junkom“ šachtos pateks į „Kalinino“ šachtą, paskui – į „Izotovo“ šachtą, paskui iš ten – pas mus... Kaip atitekės? O kaip jis tekės – velniai žino! Tam ir reikalinga monitoringo sistema! Niekas negalės nustatyti, kokiais keliais ims tekėti vanduo.“
O. Ulickis ir V. Jermakovas savo ataskaitoje pasisakė maksimaliai tiksliai, beveik kaip maskviečiai „Junkom“ šachtos „šlapio konservavimo“ projektuotojai.
„Prognoziniai skaičiavimai, stiklingo lydinio radiacinės taršos tirpimo maksimalaus greičio sąlygomis, liudija, kad radionuklidai – stroncis 90 ir cezis 137 gali migruoti saugiomis koncentracijomis, jei bus visu pajėgumu išvystyti adsobcijos procesai“, – rašoma jų ataskaitoje – ir viskas!
Kaip sakoma vaikiškoje skaičiuotėje: „Kam Dievas skirs!“
Procesas prasidėjo?
Na, kaip matyti, požeminiai vandenys turi ką iškelti į paviršių iš Donbaso šachtų. Ir jie jau pradėjo tai daryti.
Šią vasarą didžiausias Donecke biurų pastatas „Šiaurinis“ atsidūrė vietos gyventojų ekologinių nuogąstavimų centre. Tinklaraštis „Storulio dienoraštis“ išpublikavo filmuotą reportažą apie visiškai neseniai pastatyto komplekso užtvindymą. 2019 m. liepos viduryje per uždarytų durų stiklus buvo aiškiai matyti, kad eskalatoriai prašmatniame prekybos centre yra apsemiami vandens.
Šiaurinė Donecko dalis – vienas iš miesto rajonų, kuriame didžiausia rizika nukentėti, įgriuvus šachtų ertmėms, ir pirmas kandidatas į patvinimą.
Biurų centrą pastatė karo išvakarėse, jis nebuvo galutinai patikrintas – niekas nežino, kaip funkcionuoja jo drenažo, kanalizacijos sistemos, ar neįtrūko vamzdžiai. Viena galima užtikrintai pasakyti – liepą maža vandens, staigių upių potvynių neverta tikėtis, o štai šachtų vandenys gali pakilti.
„Atkreipėme dėmesį, kai šioje universalinėje pakilo vanduo, o potvyniai vakarų ir šiaurės Donecke prasidėjo dar nuo karo pradžios“, – piktai šiuo klausimu „Spektrui“ pasakė šaltinis iš inžinerijos ir techninių darbų specialistų Donecko šachtoje „Zasiadko“.
Kelios šachtos aplink Donecką pateko į kovų epicentrą aplink Donecko oro uostą, savaime suprantama, pumpuoti vandenį iš ten nustojo, taigi vandens nusiurbimo krūvis mieste esančioms pačioms pelningiausioms šioje Ukrainos dalyje šachtoms – „Skočinskio“ ir „Zasiadko“ (tai giliausia ir tokia, kurioje susikaupia daugiausia dujų, šachta Ukrainoje) – žymiai padidėjo.
Po visu Donecko centru eina uždara „Gorkio“ šachta, iš kurios kanalų dar siurbia vandenį, tačiau bet kokia elektros tiekimo avarija gali beviltiškai palaidoti šį procesą – lygiai kaip ir žymus krūvio padidėjimas seniems siurbliams.
Vietos gyventojus apėmė panika. Teko reaguoti – spalio 24 d. Donecko naujienų agentūra pranešė apie grupės iš RANDMI narių sukūrimą, kuri tirs neaiškų „seisminį aktyvumą“.
„Iš RANDMI narių bus sukurta darbo grupė, sieksianti nustatyti negatyvių dinaminių reiškinių prigimtį valstybinės įmonės „Makejevugol“ šachtos „Kalinovkos-Rytinė“ vykdomų darbų zonoje“, – rašoma agentūros pranešime.
„Neaiškių požeminių smūgių“ gyvenvietėje Objedinnionyj liudininku tapo vietos deputatas Valerijus Skorochodovas – jis patvirtino, kad šachtoje po gyvenviete jokių sprogdinamųjų ar kitokių darbų nebuvo.
Po grupės dviejų savaičių darbo, lapkričio 8 d. Donecke, norint nuraminti žmones, įvyko didelis viešas pasitarimas, kuriame dalyvavo DLR vadovas Denisas Pušilinas. Iš esmės po pasitarimo paaiškėjo, kad „šiuo metu nėra aiškaus šio proceso priežasčių supratimo“.
D. Pušilinas griežtai nurodė trims valdininkams ir kalnų inžinieriams apsigyventi gyvenvietėje Objedinnionyj, šachtos darbą dėl visa ko laikinai sustabdyti, o apie seisminį aktyvumą jam pranešinėti du kartus per dieną. Po savaitės DLR gyventojams parodys dar vieną siužetą apie tai, kaip valdžia dar viename pasitarime kovos su niekieno dar nesuprastu gelmių siautėjimu.
Apie tai, kad kai kuriuose Makijivkos rajonuose dar 2018 m. gruodį žemė buvo įsmukusi 20 cm, ataskaitoje rašė Sergejus Jančevskis iš Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Kosminių tyrimų instituto mokslininkų grupės (darbus finansavo ESBO koordinatoriaus biuras Kijeve).
Žemės plutos nuotraukų iš kosmoso analizę vadina „palydovine radarų interferometrija, kalbėta apie „žymų paviršiaus įsmukimą“ keturiose Donbaso vetose – būtent Makijivkoje, šiaurinėje Donbaso dalyje, Jasinuvatoje ir Šachtiorske (Ukrainos nekontroliuojamose teritorijose). Mokslininkai rado teritorijų, kur žemė buvo įsmukusi ir iki 80 cm, bet jos, laimei, buvo stepėje, sąvartynuose iš bergždžiųjų uolienų ir kitose negyvenamose vietose. Žemei įsmukus daugiau nei 20 cm, įprastai pradeda skilinėti pamatai ir daroma žala komunikacijų vamzdžiams.
Tai vienas iš esminių Donbaso gelmių ypatumų – niekas tiksliai negali pasakyti, kas jose dedasi, gelmėse pasikeitė geologinė situacija – žmogus jau neturi jai įtakos. Mokslininkai ragina kurti monitoringo sistema. Kam? Kad laiku iškeltų žmones!