Žmonių nebus, stepė liks. Tiksinti radiacinė bomba

„Žmonių čia nebus, šachtos užsidarys, vanduo galbūt pakils į vandeningąjį horizontą, o stepėje kaip anksčiau žydės ašuotės ir tulpės, na, galbūt reljefas kažkiek pasikeis“, – itin filosofiškai samprotauja Petro Oleksandrovyčius Fomenka, vyriausiasis valstybinės Ukrainos įmonės „Toreckvuhillia“ geologas.

Petro Oleksandrovyčius – pripažintas ekspertas, kuris Donbasą pažįsta tiek, kiek jį įmanoma pažinti, o tokia filosofiška pozicija būdinga Donecko ir Luhansko specialistams, nepriklausomai nuo to, kaip toli ar arti sąlyčio linijos jie gyvena.

Geologai, hidrogeologai, kalnų inžinieriai – visi čia žino svarbiausius dalykus vienas apie kitą ir apie gimtąsias vietas – viskas jau buvo ir dar pasikartos ne kartą, šachtomis išrausta stepė liks, o tai reiškia, kad jie kaip specialistai bus paklausūs visą gyvenimą.

Toreckas įsikūręs šalia žinomiausio cheminių atliekų rezervuaro Donbase, kurį, kaip ir patį miestą, gali tiesiogiai pasiekti bet kokios rūšies artilerija – nuo administracinio „Toreckvuhillia“ korpuso iki fronto linijos galima nusigauti per penkias–septynias minutes, važiuojant ne pačiais geriausiais keliais.

Šiame kare mūšių metu miestelis ne kartą perėjo iš vienų rankų į kitas, o po įstatymo dėl dekomunizacijos jo pavadinimas „Dzeržynskis“ vos nebuvo pakeistas į „Niujorką“. Dabar anglis kasama tik dviejose šachtose iš šešių turimų. Ekologijos klausimą P. Fomenka vertina ramiai – darbingi žmonės dėl darbo stokos ir šalia vykstančio karo iš šių vietų gali išsivažinėti anksčiau nei sugrįš taika ir kils ekologinė katastrofa.

Žodis „katastrofa“ čionykščiams nepatinka. „Katastrofa – kai užlieja cunamis, o pas mus viskas užsitęs ilgus metus!“ – pasakė vienas iš Donecko kalnakasybos inžinierių pokalbyje „ne spaudai“.

Tai, ko gero, yra svarbiausia ir pati klastingiausia Donbase nuosekliai besirutuliojančios ekologinės katastrofos ypatybė: ji buvo ruošiama daug dešimtmečių, pasireiškia ramiai, iš lėto, nieko nestebindama ir nešokiruodama – prie atskirų jos apraiškų visi seniausiai įprato. Netgi manoma, kad Donbasui labai pasisekė, nes jo problemos lėtinės, o ne ūmios. Tai leido atidėti problemos sprendimą, nevertinti jos kaip opios, ignoruoti saujelės specialistų pagalbos prašymus.

O dabar viską drastiškai pakoregavo karas.

Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos Telekomunikacijų ir globalios informacinės erdvės instituto vyriausiojo mokslinio darbuotojo, technikos mokslų daktaro Jevheno Oleksandrovyčiaus Jakovlevo vertinimu, būtent šiomis 2019 m. spalio pradžios dienomis, Centriniame Jenakijevės-Horlivkos kalnų rajone, esančiame pasiskelbusiosios „Donecko Liaudies Respublikos“ (DLR) teritorijoje, galėjo pasklisti radioaktyvi tarša iš „Jaunųjų komunarų“ šachtos, kurioje 1979 m. buvo įvykdytas požeminis branduolinis bandymas.

Apie potencialią šios šachtos grėsmę dar 2018 m. balandį specialiame pranešime parlamentui paskelbė Ukrainos ekologijos ministras Ostapas Semerakas (apie šio pranešimo turinį „Spektrui“ papasakojo vienas iš jo sudarytojų).

Be „Jaunųjų komunarų“ šachtos ministras kaip pačią pavojingiausią įvardino ir „Oleksandro-Vakarų“ šachtą Horlivkoje, virš kurios buvo įsikūrusi slapta Valstybinė cheminių medžiagų gamykla, oficialiai gaminusi dažus, skirtus karinei technikai karštame klimate, ir palikusi po savęs rezervuarą po atviru dangumi su itin toksinėmis cheminėmis atliekomis – 300 tūkst. tonų šalia fronto linijos.

Turint omenyje pačioje fronto linijoje prie Torecko („pilkojoje zonoje“) esantį fenolio junginių atliekų rezervuarą ir gyvsidabrio šachtą „2-bis“ prie Mykytivkos (DLR teritorijoje), susidaro bauginantis vaizdas, verčiantis nerimauti ne tik dėl Donbaso, bet ir dėl Rusijos Rostovo srities ir bendros abiem šalims Azovo jūros.

Išnagrinėkime viską išsamiai.

Karas vyksta vienoje iš labiausiai pramoninių Ukrainos zonų

Dabartinis karas regione, kuris užtikrindavo apie 20 proc. Ukrainos pramonės gamybos, vyksta jau šeštus metus.

Mūšiai plačiai naudojant artileriją, o kai kur ir aviaciją, vyko vietovėse, kuriose prasidėjus karo veiksmams buvo sukoncentruota apie 4500 potencialiai pavojingų įmonių (jų visoje Ukrainoje tėra 20 tūkst., Donbasas – technogeniškai labiausiai apkrautas šalies regionas).

Tokie skaičiai neturėtų stebinti – be įvairiausias kenksmingas medžiagas gaminančių gamyklų, naftos produktų saugyklų, amoniako bei chloro talpyklų, į pavojingų įmonių sąrašą pateko, pavyzdžiui, degalinės. 2014 ir 2015 metais visose degalinėse benzino kolonėlės, benzino ir dujų talpyklos stovėjo apdėtos maišais su smėliu.

Tai, kad sviediniai aplenkdavo cheminių medžiagų koncerną „Stirol“ Horlivkoje, fenolio junginių gamyklą Novhorodskėje (šis Torecko priemiestis ir yra šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje pervadinta buvusi vokiečių Niujorko kolonija), Luhansko srityje, Rubižnėje esančią sprogmenų gamyklą su raketinio kuro saugyklomis, negalima paaiškinti vien sėkme – didelio masto ekologinės katastrofos bijojo visi. Vis dėlto karo veiksmų metu, Ukrainos ekologijos ministerijos duomenimis, buvo užfiksuota 550 avarinių situacijų 180-yje pramonės objektų.

Donbaso teritorijoje yra 1600 atliekų saugyklų – dažnai dirbtinių vandens telkinių, į kuriuos buvo surenkamos gamybos atliekos. Atliekas palikdavo ir kokso bei cheminių medžiagų, ir metalurgijos gamyklos, veikiančios ir seniai įšaldytos chemijos pramonės įmonės, kurios paliko ištisus poligonus pavojingų cheminių atliekų.

Nešvarių atliekų palikdavo ir tai, kas pastaruosius 150 metų Donbase buvo visų svarbiausia – akmens anglies šachtos. Juk per pusantro amžiaus aktyvaus žemės gelmių įsisavinimo čia buvo iškasta apie 1 000 šachtų kanalų, kurių dauguma yra apleisti.

Šalia šachtų yra dar 1300 terikonų (uolienos, kurioje nėra naudingų medžiagų, ir akmens anglies krūvų), iš kurių 320 (2014 m. duomenimis) jau buvo užsidegę – tokie smilkstantys terikonai gali sprogti ir savaime, kaip jau buvo nutikę ne kartą. Vis dėlto didžiausią pavojų karo nusiaubto regiono gyventojams kelia ne ugnis, bet vanduo.

Požeminis potvynis

Visą vandeningąjį žemės paviršiaus sluoksnį Donbase lyg kurmių išrausti tuneliai vagoja šachtų kanalų tinklas, dėl to jis praradęs gamtinio barjero savybes – juo lengvai plinta vanduo.

Šachtoms patvinus, vyksta uolienų difuzija. Dažniausiai tai būna itin mineralizuotas, naftos produktais ir medinių sutvirtinimų puvimo produktais užterštas vanduo. Tuo atveju, kai tokio užteršto vandens lygis pakyla iki 250–200 metrų, jis patenka į vandeningąjį paviršių, iš kurio vanduo patenka į aplinkinių gyvenviečių vandentiekio sistemą, į šulinius, naudojamas laistyti laukus, nors užterštas vanduo tam netinkamas ir netgi pavojingas.

Todėl tinkamai organizuojant darbus, vanduo iš šachtų visuomet siurbiamas į specialius nusodinimo rezervuarus valymui, o vandens lygis palaikomas toks, kad nesiektų vandeningojo sluoksnio.

Šiuos darbus reikia vykdyti nuolat, ir jie reikalauja nemažai sąnaudų. Juos atlikti reikia net kai šachta nebeveikia, ir joje niekas nebeišgaunama – net ir tokioje šachtoje reikia toliau siurbti vandenį ir palaikyti saugų jo lygį. Tai įmanoma tik kruopščiai planuojant darbus ir jų finansavimą, ir tik taikos metu – tai yra, teoriškai.

O praktika tokia, kad Donbase dabar, šeštus metus vykstant karui, viskas toli gražu ne taip, kaip turėtų būti. Iki aktyvaus ginkluoto konflikto etapo iš regiono šachtų iš viso buvo išpumpuojama 800 mln. kubinių metrų vandens, kuris buvo gan primityviai išvalomas nusodinimo tvenkinių tinkle. Dabar, apytikriu mokslininkų hidrogeologų vertinimu, iš šachtų išsiurbiama perpus mažiau vandens – nuo 400 iki 450 mln. kubinių metrų, o tai reiškia, kad vanduo nekontroliuojamai užlieja daugumą uolienos krūvų.

Bėda ta, kad lokalizuoti probleminių uolienų neįmanoma – visos šachtos šiuose kraštuose tarpusavyje susijungusios: šachta „Tėvynė“ jungiasi su „Gegužės pirmosios“ ir „Zolotės“ šachtomis. „Gegužės pirmosios“ šachta jungiasi su „Holubicka“, „Zolotės“ – su kaimynine „Karbonito“ šachta, o su šia toliau – „Horska“.

Suprantama, kad užtvindęs vieną šachtą, per požeminių komunikacijų sistemą vanduo patenka ir į kaimynines šachtas, ir tampa ne tik prisodrintas mineralais, bet ir užterštas kitomis medžiagomis. Toks užterštas vanduo kyla į paviršių ir atkuria istorines pelkes tose vietose, kur po to buvo pastatyta, pavyzdžiui, pusę milijonų gyventojų turinti Horlivka.

Donbaso teritorijoje nuo dešimtojo praėjusio amžiaus dešimtmečio buvo vykdomas planinio nerentabilių šachtų uždarymo ir užkonservavimo procesas su tokiu pat planiniu vandens išsiurbimu tam, kad nešvarūs vandenys nepakliūtų į vandeningąjį sluoksnį.

2014 metais, kilus karui, visi šie planai žlugo negrįžtamai. Mūšių metu ne tik buvo sugriautos atskiros, šalia fronto linijos esančios šachtos, bet ir nutrauktos elektros linijos, o be elektros likusias šachtų siurblines, esančias toliau nuo karo zonos, labai greit ir neatitaisomai užliedavo vanduo.

Pasiskelbusiųjų respublikų teritorijoje užtikrinti vandens išsiurbimą iš nerentabilių šachtų buvo pernelyg brangu, ir dauguma šioje teritorijoje esančių šachtų buvo uždarytos, veikiau, „šlapiai užkonservuotos“ – tiesiog paliktos likimo valiai ir užsemtos, o siurbliai parduoti metalo supirktuvėms. Galiausiai, karui tęsiantis jau šeštus metus, nešvarus, mineralizuotas šachtų vanduo daugelyje rajonų prie Horlivkos, Donecko, Makijivkos jau pakilo į vandeningąjį horizontą ir paviršių, o iki karo jis buvo pasiekęs vandeningąjį sluoksnį Stachanove ir Krasnodone.

Ištisiems gyvenamiesiems tokių didelių miestų, kaip Doneckas, Makijivka ir ta pati Horlivka rajonams dabar neišvengiamai gresia potvynis. Be abejo, užterštas vanduo patenka ir į vietinius vandens telkinius – ežerus, upelius ir upes.

Taip susiklostė, kad pasiskelbusiosios respublikos įsikūrė aukščiausiose Donecko kalnagūbrio vietose ir Donecko bei Luhansko srityse vanduo nuteka žemyn – link Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje įsikūrusių šachtų. Dėl to ir ten siurbliai nebesusidoroja su padidėjusia apkrova.

Reikia pažymėti, kad Donbaso šachtos jau buvo patvinusios. Tai įvyko per Antrąjį pasaulinį karą, o po to, siekiant sugrąžinti jas į darbinį režimą, teko plušėti beveik šešerius metus – siurbti vandenį. Tada taip pat buvo užteršta svarbiausia regiono vandens arterija – Doneco upė, o kai kurie tyrėjai pokaryje kilusį Azovo jūros potvynį siejo būtent su šiuo „nusiurbimu“.

Vanduo visus vienija

Donecas du kartus kerta valstybinę Ukrainos sieną, iš Rusijos į Ukrainą teka šalia Charkovo, įteka į karo zoną, užsiteršia visomis karo pasekmėmis, ir vėl sugrįžta į Rusijos Federaciją, į pietinę Rostovo sritį, kur vandeniu iš upės laistoma žemės ūkio paskirties žemė, ir kurį geria tokių miestų, kaip, Novošachtinskas gyventojai. O po to šis vanduo patenka į Rusijai ir Ukrainai priklausančią Azovo jūrą.

„Žinote, tai, kad fronto linija eina per Donecą, savotiška sėkmė, nes neaišku, kaip elgtųsi šalys, jei ši upė priklausytų tik vienai iš jų“, – tokią konspiracinę mintį „Spektrui“ išsakė vienas tarptautinis ekologijos ekspertas, bendradarbiavęs, be kitų organizacijų, su Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), tačiau nepanoręs, kad jo vardas matytųsi šalia tokio „nepolitkorektiško“ vertinimo.

Tačiau šios visiškai paprastos tiesos neįmanoma ignoruoti – vanduo šiame kare neatsiejamai jungia ir vienija visus!

Kanalas „Donecas-Donbasas“ maitina miestus, kiaurai kirsdamas karo zoną – tai yra, geriamu vandeniu jis visų pirma aprūpina Ukrainos kontroliuojamus Slovjanską ir Kramatorską, po to jai nepavaldžius Donecką, Makijivką ir Jasynuvatą, po to vėl Ukrainos kontroliuojamas Volnovachą, Pokrovską ir Mariupolį.

Popasnos vandens mazgo vandenvietė yra Ukrainos kontroliuojamoje Luhansko srities teritorijoje, šalia bendro abiem teritorijoms Doneco vagos, bet 90 proc. jos „klientų“ – Ukrainos vadovybei nepavaldžiose pasiskelbusiosios „Luhansko Liaudies Respublikos“ žemėse.

Neįmanoma lokaliai „atjungti“ „Donecko Liaudies Respublikos“, kartu neatjungus ir Mariupolio, neįmanoma padalinti kanalo „Donecas–Donbasas“, nes tai iki šiol viena įmonė, kurios direkcija – Donecke, dispečerių centras – Slovjanske, kurioje dirba 12 tūkst. darbuotojų, iš kurių septyni tūkstančiai dirba Ukrainai nepavaldžiose teritorijose ir algą gauna rubliais.

Dalis kanalo (26,5 km) paslėpta betoniniuose vamzdžiuose – vandentakiuose, kurie kaip tyčia kaip tik ir kerta sąlyčio liniją ir yra apšaudomi. Vanduo Doneckui tiekiamas keliant jį į viršų 9 metrus, todėl palei kanalą stovi ir siurblinės. Kanalas, siurblinės ir vandenį valanti Donecko filtravimo stotis periodiškai yra apšaudomi. Taip buvo per patį karo veiksmų įkarštį 2014 m.

Tai tęsiasi ir iki šių dienų.

Kanalo monitoringo Horlivkos kryptimi ESBO stebėtojai nevykdo, dėl nuolat vykstančių karo veiksmų jo niekas neremontuoja. Vanduo išteka ir liejasi žemyn, sunkdamasis per šachtų uolienas.

Situacijos auditą su kompanija „Voda Donbasu“ nori atlikti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus misija. Ši kampanija – vienintelis dalykas, šiuo metu vienareikšmiškai jungiantis Donbasą į vieną visumą. Geriamo vandens poreikis – bazinė humanitarinė problema, ir sprendžiant iš visko, šios problemos artimiausiais metais regiono gyventojams taps svarbiausiomis.

Oranžinė Zolotė

Ukrainos įmonės „Pervomajskvuhillia“ istorija labai pamokanti, „Spektrui“ ji buvo papasakota pagrindinėje valstybinio susivienijimo šachtoje. „ZOLOTĖS anglies gavybos įmonė“ – toks užrašas be jokių kabučių ir skyrybos ženklų puikuojasi jos iškaboje. Ši šachta išties „auksinė“ (ukr. „золоте“ – „auksinis“) – pati giliausia ir svarbiausia šiose vietose.

Jei ją užlies, šalia esančiose Ukrainos šachtose – „Karbonitas“ ir „Horska“ – nebus įmanoma dirbti, jos taip pat neišvengiamai bus užlietos, nes požeminiai vandenys pasiskirstys po apleistų ir vis dar veikiančių šachtų sistemą visame regione, kaip po susijungiančių indų sistemą.

Kijevo kontroliuojamoje Luhansko srities dalyje esančioje Zolotės gyvenvietėje iki karo gyveno 25 tūkst. žmonių. Ukrainai anglis buvo politinis veiksnys, padėjęs išlaikyti didelį depresyvų regioną, aplink daugumą šachtų susikūrė gyvenvietės, o šachtininkai, kaip yra žinoma dar nuo sovietinių laikų – „darbo gvardija“. Šalis subsidijavo anglies pramonę, 2013 m. dotacijų suma sudarė 12 mlrd. grivinų (1,5 mlrd. dolerių pagal to meto kursą).

Kai dalį Donbaso, pagal tarptautinių organizacijų apibūdinimą, ėmė veiksmingai kontroliuoti Rusija, nebeliko kam mokėti pinigų nuostolingų šachtų egzistavimo palaikymui. 2015–2017 m. laikotarpiu pasiskelbusiųjų Donbaso respublikų teritorijoje kilo staigi nerentabilių kasyklų uždarymo banga. Vanduo iš jų dažniausiai nebuvo išpumpuojamas, o darbo jėga praktiškai niekada nebuvo perprofiliuojama.

Šiame Luhansko srities kampe trys arčiausiai sąlyčio linijos ir Zolotės miestelio esančios šachtos nustojo egzistuoti, šachta „Tėvynė“, kuri dar 2014 m., vykstant mūšiams buvo atsidūrusi pačioje ugnies linijoje, niekieno ruože tarp abiejų šalių pozicijų, nuo to laiko buvo palikta likimo valiai – ją nekontroliuojamai užliedavo vanduo, kuris ketverius metus kaupėsi kažkur po žeme.

Tai būdinga šiandieniniam Donbasui – tiesioginių pasekmių nė vienas sprendimas neturi, problemos kaupiasi it pūliai, ir kažkada ateityje tas pūlinys pratrūks.

Zolotėje ta ateitis atėjo 2018 m. gegužės 2 d. Kalnakasiai suprato, kad vanduo iš uždarytų „Luhansko Liaudies Respublikos“ šachtų plūs pas juos, tad skambino pavojaus varpais ir statė po žeme užtvanką tuneliuose, jungiančiuose „Zolotės“ ir „Tėvynės“ šachtas“. Būtent ši užtvanka ir padėjo evakuoti žmones, kai staiga iš „Tėvynės“ pusės 2 tūkst. kubinių metrų per valandą greičiu ėmė veržtis vanduo.

„Vandens srautas gerokai padidėjo, mūsų kanalizacijos sistema su juo nebesusidorojo, ir pas mus iškart neliko horizonto, – kiek flegmatiškai papasakojo „Spektrui“ vyriausiasis „Zolotės“ šachtos inžinierius Ihoris Viktorovyčius Novosiolovas. – Juk buvo pavasaris, poplūdis, gegužės 2 dieną ir taip vandens lygis buvo pakilęs, o per vieną parą net ir veikiant visiems mūsų siurbliams mes praradome 100 metrų, užpylė horizontą su uoliena, ir galiausiai liko 687 m riba. Anglį dabar kasame, bet tik buitinėms reikmėms“

„Jie juk ne vienus metus nesiurbė vandens, ir visas tas vanduo kaupėsi, o visos šachtos čia susijungia tarpusavyje. Tai, kad Rusijoje randama mūsų vandens pėdsakų, parodo, kad mes vis dėlto dirbame, pumpuojame! Valymo įrenginiai, žinoma, neveikia“, – sako vyriausiasis inžinierius.

Vietoje visa tai atrodo labai paprastai – sodrios oranžinės spalvos vandens srautas per kelis vamzdžius pilasi į nedidelį oranžinį tvenkinį, jo perviršis didžiuliu plačiu srautu liejasi į apačią, į Komyšuvachos upelį. Jokių veikiančių valymo įrenginių šachtoje iš tiesų nėra: vienas nusodinimo tvenkinys uždarytas, jame karių pozicijos, antras tinkamai neveikia ir apskaičiuotas 300 kubinių metrų per valandą tūriui. O iš šachtos plūsta triskart daugiau vandens.

Kur vanduo teka toliau? Komyšuvachos upė įteka į Luhanę, o ši į Donecą, jau Rusijoje, o tas, atitinkamai, į Doną. Todėl Rusijos Done ir randama užteršto vandens iš „Zolotės“ šachtos pėdsakų. Jei šis oranžinis vanduo iš šachtos nebūtų pumpuojamas, jis užpiltų šachtos požemines erdves, plistų į kaimynines kasyklas, užtvindytų jas ir nuodytų teritoriją aplink Zolotę. Bet kalnakasiai pumpuoja jį tiesiai į upę, faktiškai platindami teršalus didžiulėje erdvėje.

„Spektrui“ pavyko gauti į Rusiją iš „Zolotės“ šachtos atitekančio vandens cheminės analizės duomenis. Ši analizė buvo atlikta vasarą, vieno tarptautinio labdaros fondo lėšomis, o jos rezultatai buvo perduoti ir ESBO, ir Ukrainos laikinai okupuotų teritorijų ministerijai.

Donbaso anglis ypatinga – ją lengva atskirti iš didelio sieros kiekio, tačiau vanduo oranžine spalva nusidažo dėl sudėtingų geležies junginių virsmų veikiant aukštai temperatūrai ir pasikeitusiai pH terpei. Vandens iš „Zolotės“ šachtos sudėtis: sulfatų (SO4): 1240 miligramų 1 litre. Norma (pagal Ukrainoje geriamam vandeniui galiojantį standartą): 250; geležies (Fe): 16,9 mg 1 litre. Norma: 0,2; Vario (Cu): 3,7 mg litre. Norma: 1. Taigi, leistinos normos viršijamos: geležies – 84 kartus, sulfatų – 5 kartus, vario – beveik 4 kartus.

Atlikus paprastus matematinius skaičiavimus, kai yra žinomas vandens išleidimo į upę greitis ir sulfatų kiekis vandenyje, paaiškėjo, kad tokiu greičiu per metus iš vienos „Zolotės“ šachtos į Rostovo sritį patenka 9300 tonų vien tik sieros! Rusijoje šiuo vandeniu laistomi laukai, jį geria Kamensko-Šachtinsko gyventojai.

Bet Zolotės gyvenvietės gyventojai laukia iš Kijevo žadėtų naujų siurblių, kad galėtų pumpuoti vandenį ne dabartiniu 800–900 kubinių metrų per valandą greičiu, bet pasiektų 2000 kubinių metrų kiekį. Siekiama atnaujinti gavybą, kad žmonės vėl turėtų darbo. Reiškia, ir pragaro (arba sieros) bus daugiau.

Kol kas buvo atlikta tik cheminė analizė – šachtiniame vandenyje nebuvo ieškoma biocheminių teršalų, susidariusių pūvant medinėms šachtos atramoms, cheminių medžiagų ir naftos produktų nuo įvairiausių paliktų mechanizmų ir pan.

„Jei atvirai, mes čia nieko gero nebelaukiam! Na, įrengs naujus siurblius, per pusantrų metų – dvejus metus išsemsime visą vandenį iš šachtų, o kas nutiko įrangai tokiame vandenyje? Jūs mums greičiausiai neparodysite teisingų analizės duomenų, kas ten tokio?“ – niūriai sako „Spektrui“ vyriausiasis šachtos energetikas Ivanas Omelčukas.

Tačiau yra ir netarpvalstybinių problemų – visai tikėtina, kad užteršto oranžinio vandens srautas iš „Zolotės“ šachtos ir kitų „Pervomajskvuhillia“ šachtų gali patekti į vandens baseiną, iš kurio vanduo teka į Popasnos vandens kanalą, iš kurio Luhanskas ima geriamąjį vandenį. Vandenį, kuris apdorojamas dideliu chloro kiekiu siekiant pašalinti biologines priemaišas, tačiau iš jo nėra pašalinamos metalų druskos, siera, varis ir visi kiti, su karu susiję ir nesusiję komponentai.

„Zolotės“ šachtoje susilaikęs vanduo kol kas lyg ir apsaugo vandens horizontus nuo užteršto šachtų vandens. Bet šis vanduo nevalomas ir nekontroliuojamai pilamas į vietines upes, taigi potencialiai vis vien patenka į vandenvietes.

Branduolinė „Junkom“ šachta

Pasiskelbusiosios DLR teritorijoje vienas iš labiausiai probleminių yra Centrinis Donbaso kalvų rajonas, keliose jame esančiose šachtose vandens lygis jau pasiekė vandeningąjį sluoksnį.

Remiantis lauko tyrimais, atliktais 2016 m. lapkričio mėn. vadovaujant technikos mokslų daktarui Jevhenui Oleksandrovyčiui Jakovlevui, jau tada daugiau nei 90 proc. rezervinių vandens šaltinių buvo užteršta kylančiu šachtų vandeniu ir jau nebetinkami gerti.

Viena iš šio rajono šachtų, sujungtų su kitomis šachtomis, yra Bunhės (buvęs Junokomunarivskas) miestelyje, netoli nuo Jenakijevės.

„Jaunųjų komunarų“ arba „Junkom“ šachta garsi tuo, kad 1979 m. rugsėjo 16 d. apytikriai 900 metrų gylyje joje buvo įvykdytas branduolinis sprogimas, kurio stiprumas siekė apie 0,3 kilotonų trotilo ekvivalento (tikslūs duomenys apie užtaiso galią iki šiol yra įslaptinti).

Sprogimo metu susidarė kapsulė su iki stiklo išsilydžiusiomis sienelėmis, kuriame susikaupė vanduo su radioaktyviu stronciu ir ceziu. Ji buvo pavadinta „objektu „Klivažas“, o priėjimai iki jos užmūryti betonu. Sprogimas vykdytas kaip eksperimentas, šachta „Junkom“ buvo labiausiai užteršta Sovietų Sąjungoje – fizikai planavo tokiu drastišku būdu pašalinti iš šachtų dujas.

Oficialiais duomenimis, radiacijos lygmuo šachtose ir šachtų vandenyje per visą stebėjimo laikotarpį 1979–2000 m. buvo foninio lygmens. Darbai šachtoje tęsėsi iki pat 2002 m., kai ji buvo uždaryta kaip neperspektyvi.

Jevhenas Jakovlevas papasakojo „Spektrui“, kad būtent 2002 m. jis buvo nusileidęs į „Junkom“ šachtą apžiūrėti „Klivažo“ ir pastebėjo, kad jau tada dalis kapsulės buvo pažeista – suskilusi.

Vis dėlto iki pat praėjusių metų pavasario buvo manoma, kad objektas „Klivažas“ gana saugiai užkonservuotas šachtos dugne, o vienu iš svarbiausių veiksnių, padedančių jį išsaugoti ir neleidžiančių sklisti radiaciniam užterštumui, ilgus dešimtmečius buvo laikomas vadinamasis „sausas konservavimas“. Tai reiškia, kad iš šachtos buvo pumpuojamas vanduo, kad jis neapsemtų kapsulės.

Be abejo, vandens pumpavimas iš kone kilometro gylio šachtos atsiėjo gana brangiai.

Bet štai 2018 m. balandį pasiskelbusiosios DLR vadovybė pranešė, kad nuspręsta nebepumpuoti vandens iš „Junkom“ šachtos ir pereiti prie „šlapio“ objekto „Klivažas“ konservavimo. Ilgai nelaukiant siurbliai buvo išjungti ir šachtą ėmė semti vanduo, kartais siekdamas 8 metrų per parą greitį.

Dauguma mokslininkų nuogąstauja, kad atsidūrusi vandenyje, o dar tokiame mineralizuotame ir prisotintame druskų, kapsulė gali pradėti irti ir radioaktyviosios medžiagos iš jos potencialiai gali patekti į vandenį, paskleisdami radiacinį užterštumą.

Be to, užsemtoje šachtoje jau nebeįmanoma stebėti radiacinio fono, telieka laukti, kada radiacija pasirodys paviršiuje su šachtiniu vandeniu.

Naujausiais turimais duomenimis (2018 m.), vandens lygis „Junkom“ šachtoje pasiekė 486 metrų žymą.

Jevheno Jakovlevo apskaičiavimu, 2019 m. spalio mėn. šis lygis jau turėtų pasiekti 370 metrų žymą, kur yra pirmoji anga, jungianti „Junkom“ šachtą su kaimynine „Raudonojo spalio“ šachta, o tai reiškia, kad radioaktyvus vanduo iš „Junkom“ gali patekti į kaimyninę šachtą, o iš jos ir į kitas Donbaso Centrinio kalvų rajono šachtas, kurių vanduo, kaip buvo minėta, jau pasiekė vandeningąjį sluoksnį ir rezervinius geriamojo vandens šaltinius.

Greičiausiai, siekiant sulėtinti užteršto vandens infiltracijos greitį, pagal projektą, sudarytą su rusų mokslininkų pagalba, iš pradžių buvo visiškai užtvindytos šalia „Junkom“ šachtos esančios „Raudonojo Spalio“ ir „Poltavos“ šachtos.

„Taip padaryta iš paprasto, kareiviško apskaičiavimo, – „Spektrui“ paaiškino Jevhenas Jakovlevas: – ištirpinkime tuos 50 radiacinės „Junkom“ šachtos kapsulės kiurių 50-yje milijonų kubinių metrų vandens, kuris apsemia tris tarpusavyje susijungiančias šachtas – „Junkom“, „Poltavos“ ir „Raudonojo Spalio“. Taip atskiesta radiacija ne per daug viršys normą. Bet didžiausia rizika ne infiltracija, o tai, kad šis kokteilis pasieks Horlivką, Torecką! Šias vietas jis pasieks dar labiau užsiteršęs!“

Reikia pabrėžti, kad kol kas nebuvo užfiksuota tikslių duomenų, parodančių radiacinio fono padidėjimą, tačiau visos sąlygos potencialiai radiacinei taršai plisti jau sudarytos.

Vanduo sugeria į save karą

Ukrainos ekologijos ministerijos tyrimuose 2019 m. figūruoja skaičiai, parodantys dugno nuosėdų kiekį vandens baseinuose Kleban Byko draustinio teritorijoje ir netoli nuo Karlivkos – šalia šių vietų eina demarkacijos linija.

Taigi, ministerijos darbuotojų atliktų lauko tyrimų duomenys parodo didelį, lyginant su 2008 m. duomenimis, Karlivkos ir Kleban Byko baseinų dugno nuosėdų užterštumą medžiagomis, kurios standartiškai įeina į šaudmenų sudėtį: neradioaktyviu stronciu (penkis kartus daugiau nei 2008 m.), kadmiu (šimtus kartų daugiau) ir bariu (tūkstančius kartų daugiau). Karo veiksmų vietovių grunte sistemiškai fiksuojamas užterštumo tokiomis medžiagomis, kaip gyvsidabris, vanadis, kadmis, neradioaktyvus stroncis ir gama spinduliuotė, koncentracijos padidėjimas 1,1–1,3 karto.

Maksimalus kai kurių atskirų rodiklių perviršis buvo 1,2–2 karto lyginant su pradiniu rodikliu, o kai kuriais atvejais perviršis siekė 7–17 kartų. Dar tyrimai parodė biogeninių elementų (mineralinių azoto ir fosforo formų) koncentracijos perviršį Doneco ir kitų upių vandenyje. Kalmiuso ir Kalčyko upėse užfiksuotas didelis amonio azoto koncentracijos perviršis, kurį galima interpretuoti kaip komunalinių nuotekų valymo įrenginių veiklos sutrikimo pasekmę.

Upės – patogi natūrali gamtinė kliūtis, itin tinkanti fronto linijai.

Sąlyčio linija Luhansko srityje eina palei Doneco upę, Donecko srityje – palei Kalčyką, o kiek karo sąlygomis remontuojami ir aptarnaujami miestų valymo įrenginiai – šis klausimas labiau retorinis.

Šie duomenys paimti iš Ukrainos ekologijos ministro pranešimo teksto, juos „Spektrui“ perdavė vienas iš šio pranešimo autorių.

Ekologinį šio karo žemėlapį galima tyrinėti be galo.

Akivaizdžiai matyti, kaip fronto linija 2014 ir 2015 m. priartėjo prie miestų ribų ir pavojingų pramonės įmonių, nuo kurių, pažymėtų raudonais taškais, sąlyčio linija atrodo lyg vėrinys.

Verta atkreipti dėmesį į tyrimų datas – didelės dalies tyrimų duomenys datuojami 2013 ir 2014 m.

Ukrainai nepavaldžios teritorijos savo duomenimis nei su ESBO, nei su Ukraina nesidalija.

Visa ši informavimo sistema – tipiškas ESBO produktas (kur bet koks dialogas tarp vienas kito negirdinčių priešų laikomas geresne išeitimi nei ginkluotas konfliktas, ir bet kokia ekologinio monitoringo sistema laikoma geresniu sprendimu nei stebėjimo nebuvimas) – Ukrainai nepavaldžioje teritorijoje neveikia, laboratorijos ir pramonės įmonės nuo 2015, o kai kurios ir nuo 2014 m. jokių ekologinės būklės ataskaitų nepateikia, sistema buvo užpildyta be jų, įrašant (iki geresnių laikų) senus taikos meto duomenis.

Kitaip tariant, šie ekologiniai duomenys lyg užgesusios žvaigždės šviesa parodo tokią situaciją, kokia ji buvo prieš penkerius metus, iki prasidedant karui. Tuo tarpu Ukrainai nepavaldžių teritorijų šachtos apsemtos, o visos senos anglies gavybos įmonės, kurių gelmėse palaidotos įvairiausios cheminės ir radioaktyvios atliekos, yra teritorijose, kurių Ukraina nekontroliuoja.

Visų šalių ekologijos ekspertai reikalauja tik vieno – veikiančios monitoringo sistemos.

Nors apie tai mažai kalbama, bet būtent ekologijos tema buvo pirmoji kregždė ir pirmoji derybų dėl taikos platforma – nuo 2016 m., prižiūrint Šveicarijos labdaros fondui „Humanitarinis dialogas“, vyko ekologijos ekspertų iš Maskvos, Peterburgo, Kijevo, Donecko ir Luhansko susitikimai „neutraliuose“ ir beviziuose Stambule ir Kretoje ir nelabai neutralioje Maskvoje.

Po Aleksandro Zacharčenkos žūties visi dialogai kone metams nutrūko, o dabar, kaip „Spektrui“ atskleidė du nepriklausomi šaltiniai ir vienas šių susitikimų dalyvis, šios derybos po truputį atsinaujina, tačiau yra griežtai laikomos paslaptyje.

Paskutinis susitikimas įvyko šią vasarą, ir, „Spektro“ šaltinių duomenimis, buvo skirtas pačiai opiausiai pasienio zonos tarp Rusijos, Ukrainos ir „atskirų Luhansko srities rajonų“ (kaip oficialiai apibūdinama „Luhansko Liaudies Respublika“ Minsko derybų grupėje) problemai – „Zolotės“ šachtoje susiklosčiusiai situacijai.

„Spektro“ šaltinių duomenimis, 2019 m. birželį Stambule vykusiame ekspertų iš Luhansko, Kijevo ir Maskvos susitikime buvo aptariami tokie sprendimai, kaip vandens išsiurbimo lyg ir uždarytose pasiskelbusiosios LLR šachtose atkūrimas.

Tai, kad grėsmė egzistuoja, iš esmės supranta visi, tačiau niekas nesuvokia jos lygio. Ekologinių grėsmių monitoringo sistema išties reikalinga visoje Donbaso teritorijoje.