Projektas „Pilkapių dūšelės“ įkvėptas Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ sukurtos muzikinės-mitologinės dramos „Dūšelės“. Jame pasakojama apie sielų kelionę tarp šiapus ir anapus, senąją mirties sampratą, baltų mitologijos archetipus liaudies dainose, pasakose ir tautosakoje.
Pažinkime ir puoselėkime mūsų protėvių kapus. Išsaugokime juos ateities kartoms ir mokslininkų tyrinėjimams.
Visą pasakojimą galite skaityti ČIA.
„Kokia kalvota vietovė“, – dažnai ištaria su pilkapiais nesusipažinęs žmogus, patekęs į seną kapinyną miške. Pasak archeologo Gintauto Vėliaus, pilkapius nesudėtinga atskirti nuo gamtos suformuotų reljefo ypatumų.
„Jeigu jūs matote maždaug nuo penkių iki dvylikos ar net dvidešimt kelių metrų skersmens apskritą kalvą, ne pailgą, o apskritą, maždaug metro ar dviejų aukščio, arba jei matote tokių kalvelių grupę, yra beveik šimtaprocentinė tikimybė, kad esate pilkapyno teritorijoje“, – sako G. Vėlius.
Pilkapių pradžių pradžia galima įvardyti II–III amžių sandūrą. Ankstyvieji pilkapiai buvo griautiniai – žmonės juose buvo laidojami nesudeginti. Vėliau, didžiojo tautų kraustymosi, migracijos procesų Europoje metu, V a. Lietuvą pasiekė palaikų kremavimo paprotys. Mirusieji buvo pradėti deginti, bet ir toliau laidojami pilkapiuose.
Ankstyviausi pilkapiai dažnai turėdavo akmenų vainikus, duobes, griovius aplink patį sampilą. Laikui bėgant, akmenų pilkapių pylime mažėjo. XI–XII a. pilkapis tapo tiesiog smėlio darinys – iš smėlio suformuota pusrutulio sfera, kurioje ir toliau buvo laidojami degintini palaikai.
Tačiau XII–XIII amžių sandūroje pilkapių tradicija tiesiog dingsta. Mokslininkai iškėlė įvairiausių versijų, kodėl staiga nutrūksta tūkstantmetė tradicija. Tai gali būti siejama su Lietuvos valstybingumo procesais, mitologijos kaita, pasikeitusiu požiūriu į mirusiųjų pasaulį ar laidosenos tradicijų pokyčiais.
Kol kas archeologai nesutaria, kokios buvo priežastys, nutraukusios taip ilgai egzistavusią konservatyvią tradiciją.
Ką archeologai išvysta atvėrę protėvių kapus, dar kartais vadinamus „milžinkapiais“?
Šiandien, kol gyvenviečių archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje nėra stipriai pažengę, archeologo Vykinto Vaitkevičiaus teigimu, pilkapiai yra pagrindinis šaltinis pažinti to meto bendruomenes.
„Įvairūs radiniai pilkapiuose, žmonių kaulai mums parodo ir suteikia dažniausiai vienintelę galimybę pažvelgti į to meto žmones, šeimas ir bent numanyti, bent spėti apie jų santykius. Mažiau akcentuoju daiktinius radinius – tarkim kirvį ar ietigalį. Ne jie tikriausiai bus reikšmingi ateities mokslui, kuris neabejotinai bus pajėgus net ir iš sudegintų kaulelių paimti daugybę žinių. To mes labiausiai ir norime – suprasti, įsivaizduoti, kokie buvo tie mūsų protėviai. Kur slypi pilkapių vertė? Jie yra mūsų priešistorinės visuomenės istorijos knyga“, – apie milžinkapių tyrimų svarbą pasakoja archeologas.
Jis taip pat pastebi, kad čia būdingas daugiau nei vieno mirusiojo laidojimas kape: „Tyrinėdami pilkapius matome, kad viename pilkapyje neretai laidojami vienas ar du suaugusieji ir vienas arba du vaikai. Sunku įsivaizduoti, kad taip dažnai galėdavo įvykti mirtys, žūtys, kai miršta visa šeima ir palaidojama kartu. Yra nuomonė, kad po sudeginimo palaikai galbūt kurį laiką būdavo saugomi – tarsi šeimos narys lauktų kitų. Tokie įdomūs pasvarstymai.“
„Pilkapiai neatsiranda mostelėjus burtų lazdele“, – teigia V. Vaitkevičius. Jo manymu, tai bendruomenę telkiantis darbas:
„Archeologai prie Dubingių mėgino skaičiuoti, kiek kubinių metrų žemės reikia pilkapiui supilti. Begalybės. Šešiolikos metrų skersmens pilkapiui supilti reikia maždaug šimto aštuoniasdešimties kubinių metrų žemės. Tai milžiniškas kiekis – dešimt, dvidešimt vilkikų priekabų. Žmonės visa tai suveždavo, sunešdavo – tai nepaprastai telkiantis darbas. Tai neabejotinai apeiginis veiksmas, kai žmonės mirusiajam žemių po truputį neša prijuostėse, batuose, kepurėse, saujose ar kitais būdais.
Norint tokį kapą sukurti, turi būti nepaprastai vieninga bendruomenė, didelės pajėgos ir labai aiškus, stiprus jausmas, kad tai daryti būtina, privalu. Dėl šio tvirto tikėjimo Lietuvoje išliko tūkstančiai mūsų protėvių kapų.“
Mokslininkai, tyrinėdami šį unikalų kultūrinį paveldą, pastebi ir neįprastų atvejų, kai pilkapiai randami tušti, be palaikų.
„Pasitaiko tokių atvejų, ypač Rytų Lietuvos pilkapių kultūroje, kai archeologas kasa, tyrinėja pilkapį mėnesį ir nieko neranda. Tai yra gana dažnas atvejis šiame regione. Tokius objektus archeologai vadina kenotafais – simboliniais kapais. Versijų yra visokių. Galbūt tai svetur žuvusio kario kapas?“ – svarsto G. Vėlius ir priduria, kad visada yra galimybė, jog tyrinėdami pilkapį archeologai nieko neras.
G. Vėlius išskiria ir dar vieną paaiškinimų neturintį atvejį – tai žirgų kapai. Šis unikalus Rytų Lietuvos pilkapių bruožas leidžia daryti prielaidas apie buvusias aukojimo tradicijas.
„Rytų Lietuvos pilkapiuose aptinkame žirgų kapų. Juose žirgai yra ne kaip raitelio atributas, ne kaip įkapė, bet tiesiog atskiras pilkapis ar pilkapynai, skirti žirgams. Tarkim, yra tyrinėtų pilkapių, kurių viename masyve, vienoje dalyje yra palaidoti bendruomenės nariai žmonės, o kitoje dalyje – žirgai. Čia atsiveria plati erdvė interpretacijoms. Ar mes traktuojame mirusiuosius, bendruomenės narius kaip tų žirgų savininkus, ar turėtume žvelgti į juos kaip į aukas, aukotas tam tikrose situacijose?“ – pasvarstyti kviečia G. Vėlius.
Šiandien matomi pilkapiai yra tik tai, kas išliko per kelis tūkstančius metų: žymiai sužemėję, apaugę žolėmis. Neretai preciziškai suformuoti akmenų vainikai būdavo išardomi, o akmenys panaudojami apylinkių namų ar bažnyčių statybai.
Pilkapiai šimtmečiais domino ir iki šiol domina juoduosius archeologus. Lietuvoje beveik nėra nė vieno pilkapyno, kuris būtų išlikęs visiškai sveikas. Galima išvysti pilkapių, kurių centre yra iškastas „krateris“ – tai nelegalių archeologų padaryta žala.