Sritis, kur Lietuva stovi vietoje jau ne pirmą dešimtmetį: dėl to turi skaudėti visiems

Lietuvoje tūkstančiai vaikų – beglobiai, dar dešimtys tūkstančių gyvena socialinės rizikos šeimose. Blogiausia, kad situacija nuo nepriklausomybės atkūrimo beveik nesikeičia.

Viena iš vietų, kur glaudžiasi kelios dešimtys tėvų globos netekusių vaikų yra įsikūrusi Vilniaus Ozo gatvėje. Vos išsukus iš pagrindinės gatvės ir pavažiavus kelis šimtus metru atrodo, kad atsiduri ne Lietuvoje: nedidelėje gyvenvietėje stovi 12 skandinaviško stiliaus namukų aptvertų man kelių nesiekiančiomis tvoromis, čia pat yra ir vaikų darželis. Tai – Vilniaus „SOS vaikų kaimas“.

„SOS vaikų kaimai“ kaip organizacija yra nevyriausybinė ir tarptautinė. Tai ką darome Lietuvoje, darome dar 134-iose šalyse. Organizacija yra nepolitinė ir nereliginė, mūsų tikslas, kad kiekvienas vaikas galėtų gyventi savo šeimoje ir turėtų tikrą vaikystę, arba kad SOS sukurtų jam naują šeimą“, – bevaikštant po gyvenvietę pasakoja „SOS vaikų kaimai“ direktorė Liudovika Pakalkaitė.

Karštą vasaros popietę vaikų čia nedaug, pašnekovė sako, kad didžioji dalis gyventojų išvykę, vieni stovyklose, kiti išvažiavo pamatyti jūros. Tačiau čia likę neleidžia laiko veltui, grupelė spardo kamuolį, kiek tolėliau berniukas lekia riedlente, pasisveikiname su šunį vedžiojančiu jaunuoliu. Deja, kiekvieno iš šių vaikų likimas yra tragiškas.

„Jei vaikas ateina į globą, natūralu, kad vaikystėje jis būna patyręs tai, ko neturėjo patirti. Traumos būna didžiulės ir norint jas po truputį gydyti ir vaiką išauginti kaip savarankišką asmenybę, investicijų reikia daug daugiau nei paprastoje šeimoje augančiam vaikui.

Jei vaikai paimami iš šeimos, tai reiškia, kad visais atvejais buvo smurtas, tik klausimas, koks: ar fizinis, ar emocinis, ar psichologinis, ar seksualinis smurtas. Jie yra tai kentę ir ne vieną dieną“, – sako L. Pakalkaitė.

Pašnekovės teigimu, 80 procentų užaugusių „SOS vaikų kaime“ gyvena visiškai normalų gyvenimą, sukuria šeimas, turi darbus ir įsilieja į visuomenę.

„Lietuvoje į gyvenimą esame išleidę apie 140 vaikų ir kai pasakai tą skaičių, iškart visi supranta, kad tai nelabai daug, palyginus su 10 tūkst. šiuo metu Lietuvoje esančių beglobių vaikų. Bet „SOS kaime“ juos globojame iki savarankiškumo. 23 – 24 metų jie jau išeina į gyvenimą.

Yra kažkoks procentas, kuriems nepasisekė, bet mes sakome, kad jie turi galimybę grįžti atgal. Kviečiame jaunuolius, kuriems ne visiškai pasisekė, kurie buvo įkalinimo įstaigose, bandome jiems padėti atsistoti ant kojų. Mūsų misija – savarankiškumas ir tol, kol jie nėra savarankiški, mūsų misija nebaigta“, – tikina L. Pakalkaitė.

Paklausus, kiek vaikų susikuria normalų gyvenimą išėję iš įprastų globos namų, moteris tik liūdnai šypteli, nes Lietuvoje tokios statistikos nėra, todėl telieka tik spėlioti.

„Pavyzdžiui, narkologai spėlioja, kad vos ne 80 proc. išėjusių iš globos namų įkris į socialinę riziką ar turės nesėkmingą gyvenimą. Bet tikslios statistikos nėra. Tai ir yra problema. Tu negali pasakyti, kad globa kainuoja tiek, o rezultatas yra prastas“, – sako L. Pakalkaitė.

Sprendžiame pasekmes, o ne priežastis

Pašnekovės teigimu, dabartinė socialinės apsaugos sistema neveikia, o nuo nepriklausomybės atkūrimo pasistūmėta į priekį beveik nebuvo. Kaip pavyzdį ji pateikia paprasta faktą – Lietuvoje yra 2 proc. vaikų netekusių tėvų globos, tai bene didžiausias skaičius Europos Sąjungoje. Vis dėlto pastaruoju metu situacija keičiasi į gerąją pusę.

„Pavyzdžiui, vasario 14 buvo priimtas įstatymas galų gale pradėjęs drausti tėvams smurtauti prieš vaikus. Norėję, kad tas įstatymas ateitų į gyvenimą, pradėjo dirbti prieš 25-erius metus.

Apie profesionalią globą kalbos taip pat prasidėjo senai. Kovo mėnesį prezidentės dėka tai priimta ir įsigalios nuo 2018 metų. Dabar atsirado aplinkybės, dėl kurių galima tikėtis pokyčių. Bet čia tik pavasarinis pakalnutės žiedelis“, – pozityvias permainas vardina L. Pakalkaitė.

Pašnekovė tiki, kad po dvidešimties metų Lietuvoje nebeliks vaikų globos namų, link to nuosekliai einama, tačiau kol kas sunku tikėtis greitų permainų. Vis dėlto permainos būtinos, nes, anot jos, globos namuose tiesiog fiziškai neįmanoma užauginti savarankiškų asmenybių.

„Norint vaikus atstatyti po to, ką jie yra išgyvenę, reikia daug laiko ir reikia žmogaus. Net pati nuostabiausia institucija to nepadarys. Vaikas užauga savarankiškas tik tada, kai sukuria santykį su kitu žmogumi“, – sako L. Pakalkaitė.

Jos teigimu, būtina pereiti prie profesionalios globos, tik taip vaikas gali pajusti, ką reiškia augti šeimoje, kaip bendrauti ir normaliai įsilieti į visuomenę.

Kitas būtinas žingsnis, pradėti spręsti problemas joms vos tik iškilus, o ne tada, kai jau būna per vėlu, o šiandien būtent taip ir yra.

„Kai mes jau dirbame su socialine rizika, jau yra praėjęs penkmetis, kartais dešimtmetis tokio netinkamo gyvenimo. Kartais tai antra ar trečia karta. Todėl tai reikalauja labai daug investicijų ir motyvacijos, kad ta šeima taptų kitokia nei ji buvo dešimt ar dvidešimt metų“, – sako L. Pakalkaitė.

Pasak pašnekovės, Lietuvoje pagalba nėra teikiama šeimoms, kai problemos tik prasideda. Į alkoholizmą neįklimpstama per vieną dieną, dažniausiai tai lemia kitos problemos, pavyzdžiui, bedarbystė. Tačiau šiandien vienišai mamai netekusiai darbo niekas neskuba padėti, pagalba teikiama tik tada, kai jos problemos tampa akivaizdžios ir dažnu atveju jau sunkiai išsprendžiamos.

„Tai, kad vaikui reikia padėti, turėtų pamatyti visi, darželiai, mokyklos, šeimos gydytojai. Bet kas pamatęs, kad atsirado vaikas, kurio gyvenime pasikeitė situacija, turėtų apie tai informuoti. Ir tada arba SOS socialiniai darbuotojai, ar kiti, turėtų ateiti ir sakyti, kaip jums galėtume padėti.

Jei atpažinsime jaunas mamas, močiutes globojančias savo anūkus ir jiems padėsime, kol jie nepatenka į socialinę riziką, tai bus daug ankstesnė prevencija. Su socialine rizika dirbti labai sudėtinga“, – aiškina pašnekovė.

Socialinis darbuotojas – ne visagalis

Pasiteirauju, kaip L. Pakalkaitė vertina pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai kritikuojamus socialinius darbuotojus ir sulaukiu atsakymo, kad socialinis darbuotojas nėra visagalis ir negali išspręsti visų problemų.

„Mes dabar tikimės, kad socialiniai darbuotojai viską išspręs. Tai blefas. Juk jūs irgi negalite būti žurnalistas, daktaras ir dar automechanikas. Tikras socialinis darbas yra detektyvinė veikla. Tu turi išsiaiškinti, kas atsitiko, kad šeima dabar yra tokioje situacijoje.

Socialinis darbuotojas negali ir net neturi spręsti visų problemų. Jis turi išsiaiškinti situaciją ir nuspręsti, kuri problema yra ta, nuo kurios reikia pradėti ir kas ją gali spręsti. Pavyzdžiui, jei šeima turi beprotiškai daug skolų, aš turiu pasikviesti teisininką ir klausti, kokį skolos raštelį mes galime dėlioti, kad vaikas gautų nemokamą maitinimą, o šeima pamažu liptų iš skolų. Mūsų funkcija yra pritraukti paslaugą, kurios reikia. Pritraukti galimybę šeimai kažkiek pasikeisti gyvenimą“, – sako L. Pakalkaitė.

Pašnekovė aiškina, kad jai prieinama iki to taško, kai vaikui šeimoje jau nėra saugu ir jį tenka paimti į laikiną globą, visada dirbama su tėvais, o dažnai šis darbas nenueina veltui.

„Mūsų tikslas per metus laiko pastatyti jo šeimą ant kojų. Kiekviename etape, ar šeimų stiprinime, ar trumpalaikėje globoje, jei metus investuojame į suaugusius, galėsime grąžinti vaikus atgal. Kol kas vertinant per trijų metų patirtį, iš 10 vaikų 7 gali augti savo šeimoje praėjus metams. Bet mes toliau dirbame su ta šeima“, – pasakoja L. Pakalkaitė.

Vis dėlto pašnekovė akcentuoja, kad be visuomenės pagalbos situacija nepasikeis ir neužtenka tik finansinės paramos. Reikia, kad žmonės ryžtųsi patys tapti globėjais arba bent pasirinktų savanorystę.

„Bet kuris suaugęs turėtų pasvarstyti, kaip jis gali prisidėti. Jis, žinoma, gali prisidėti finansiškai, bet kai kurie gali nueiti į globėjų ir įtėvių kursus. Jei tūkstantis žmonių nueis į kursus ir priglaus vaikus, tai bent tiek pat ar net 2 tūkst. vaikų galės gyventi šeimose.

Be visuomenės pagalbos niekas nepasikeis. Visiems turi dėl to skaudėti ir labai rūpėti, kad vaikas užaugtų. Nes geriausia investicija yra į vaikus. Jei tu investuoji į ankstyvą vaikystę vieną eurą, tau atsiperka maždaug 10 – 16 Eur. Nes jie baigia mokslus, būna sveiki ir turi tokį gyvenimą, kokį nori turėti. O paskui atiduoda visuomenei savo duoklę“, – sako L. Pakalkaitė.

Telekomunikacijų bendrovės organizuojamame dviračių maratone rugpjūčio 21-23 dienomis dalyvaus 10 aukščiausių „Tele2“ grupės vadovų. Per tris dienas jie ketina įveikti daugiau kaip 300 kilometrų iš Rygos į Vilnių. Žiūrovai kviečiami balsuoti už savo favoritą ir taip prisidėti prie paramos „SOS vaikų kaimui“.

Kiekvienas, nesvarbu už kurį dalyvį atiduotas balsas – tai 0,5 euro „SOS vaikų kaimams“ Lietuvoje bei Latvijoje. Aukoti balsuojant už lenktynių dalyvius galima jau šiandien, adresu http://www.delfi.lt/multimedija/dviraciais-uz-vaikus/.