Sausio 23 diena, pirmadienis
Agentūra pavadinimu „Įdarbinimas Anglijoje“ savo internetiniame puslapyje siūlo darbą spaustuvėje. Skelbime neužsimenama nei apie spaustuvės pavadinimą, nei apie miestą, kuriame siūlomas darbas. Alga – 300 - 400 svarų per savaitę.
„Darbas tinkamas tiek vyrams, tiek moterims, kadangi fiziškai nėra labai sunkus. Garantuojama pilna darbo savaitė, taip pat yra galimybė dirbti savaitgaliais. Dirbti galima įvairiomis pamainomis, nuo 8 iki 12 valandų per dieną. Darbo vietų skaičius ribotas!“ – rašoma skelbime.
Atvykusi į minėtos agentūros darbovietę Vilniuje, Goštauto gatvėje, pasirašau sutartį, pagal kurią jie įsipareigoja mane nuvežti į Angliją, surasti gyvenamąją vietą ir konsultuoti dokumentų pildymo klausimais. Nors telefonu žadėjo, kad gyvensiu Lesterio mieste, dabar jau kalbamės apie daug šiauriau esantį Mančesterį. Neturiu ko prarasti. Blogiausiu atveju patirsiu smagų nuotykį ir autobusu pasivažinėsiu po Europą.
Už agentūros paslaugas sumoku 250 eurų. Gaunu rekomenduojamų daiktų sąrašą, kuriame patariama vežtis 50-70 svarų savaitės būsto nuomai ir nuo 50 iki 100 savoms išlaidoms.
Rekomenduojama turėti Europos sveikatos draudimo kortelę, įvairių vaistų, higienos reikmenų, indų, elastinį bintą, nebūtinai naujų drabužių darbui, lietpaltį ir patogią avalynę.
Grįžusi namo sulaukiu skambučio iš agentūros. Vis dėlto gyvensiu ne Mančesteryje ir ne Lesteryje, o Bostone. Pinigai jau sumokėti, sutartis pasirašyta, bet jie nėra tikri dėl žadėto darbo spaustuvėje. Klausia, ar noriu dirbti daržovių fabrike. Aš sutinku su viskuo, ką man siūlo.
Vasario 23 diena, ketvirtadienis
Vėlus vakaras. Su dviem lagaminais laukiu prie vietinės rajono degalinės sienos, pramintos Raudų siena. Čia verkiantys tėvai, draugai ir seneliai išlydi emigruojančius vaikus ir anūkus. Degalinės kieme pilna mikroautobusų ir autobusų. Prie manęs prieina pagyvenęs vyras.
„Tabako nesivežat?“ – klausia.
„Nerūkau“, – sakau.
Jis mano lagaminus sukelia į mikroautobuso bagažinę, prieš tai į vieną iš jų įdėjęs bloką cigarečių juodame maiše.
Į aikštelę įvažiuoja didelis turistinis autobusas. Išlipa vairuotojas, suranda mano vardą keleivių sąraše ir padeda varnelę. Už būsimą kelionę sumoku 80 eurų. Beveik pilname žmonių autobuse užsiimu vienintelę likusią vietą. Atsisėdu gale, šalia moters vardu Eglė, kol kas dar nemokančios nei žodžio angliškai, ir lietuviškai nesuprantančio Kevino, ypač kalbaus garbaus amžiaus škoto. Kevinas vežasi tik piniginę ir mažą pagalvėlę, kad galėtų pasnausti autobuse, bet vietoje to mes užsišnekame ir jis iki pat ryto pasakoja apie savo iš Lietuvos kilusią draugę, nedidelį valčių verslą Dzūkijoje ir kaip mėgsta lietuvišką kaimą. Giriasi, kad yra buvęs Vilniuje ir Klaipėdoje.
Kevinas man pataria nevaikščioti naktį vienai Anglijos gatvėmis, nes, pasak jo, „Anglija yra Anglija“, o aš pasigiriu, kad mes Lietuvoje turime sparčiausiai pasaulyje veikiantį internetą. Jis sako niekada to negirdėjęs.
Vasario 26 diena, sekmadienis
Rytas. Tik ką prašvito. Grupė emigrantų šįryt pirmą kartą pamatė būrį į mokyklą einančių pradinukų angliškomis uniformomis ir Šiaurės jūrą pro kelto langą. Vienoje iš pakelės parduotuvių keleiviai jau nusipirko vietines SIM korteles, daugiausia „Lebara“. Ant jų pakuočių pavaizduotos Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos vėliavos bei parašyta, kad skambučiai į Baltijos šalis ir Rytų Europą kainuoja 1 pensą už minutę.
Išlipame didelėje mašinų aikštelėje Londono pakraštyje. Žieminiai batai tapo didžiule našta pėdoms, kurios dvi paras praleido šalia įkaitusio autobuso šildytuvo. Oras Londone atrodo šiltesnis nei Lietuvoje, tik pučia stiprus angliškas vėjas. Telefonas išsikrovė, o nuo dainų ir audioknygų gelia smilkinius. Norisi miego.
Mikroautobuso, kuriame buvo gabenamas mūsų bagažas, vairuotojas praveria galines duris ir sudeda lagaminus ant automobilių stovėjimo aikštelės asfalto, tada iš kiekvieno lagamino išsitraukia po maišelį cigarečių. Vaizdas aikštelėje panašus į tai, ką mačiau prie Raudų sienos Lazdijuose: dešimtys mikroautobusų ir autobusų, keleiviai laipinami iš vienų transporto priemonių į kitas.
Šalia manęs autobuse sėdėjusi Eglė, dvi jaunos poros iš Panevėžio, vienas vyras ir aš sulaipinami į atskirą mikroautobusą. Važiuojame į Bostoną. Jie taip pat naudojasi agentūros „Įdarbinimas Anglijoje“ paslaugomis.
Kiekvienas iš jų tiki, kad jau rytoj bus įdarbinti vaisių arba daržovių fabrikuose. Mikroautobuso vairuotojas po kaimus išvežioja siuntinius ir išbartas piktų keleivių pagaliau nusuka į Bostoną. Pusvalandį ieškome namo, kuriame gyvensime septyniese. Pravažiuojame dalį senamiesčio, Bostono koledžą ir pasiekiame Čarlio gatvę.
Mus pasitinka konsultantas Mindaugas. Išlipame prie savo būsimo namo, ant kurio pamatome nuomos agentūros „Smartmove“ iškabą. Mindaugas atrakina duris ir aprodo naujai suremontuotą namą, bendrą virtuvę, dušus ir kambarius. Sutinku tapti Eglės kambarioke, mat ji neatsivežė pakankamai pinigų, kad galėtų išsimokėti nuomą už vienvietį kambarį, o kadangi į Angliją važiavo be jokių pažįstamų, neturi su kuo gyventi.
Netrukus į mūsų naujus namus atvyksta „Smartmove“ agentė. Padiktuojame jai savo angliškus telefono numerius, pasirašome sutartis, sumokame 200 svarų užstatą ir 60 svarų nuomą už būsimą savaitę. Mums išdalinamos magnetinės elektros kortelės, kurias galima pasipildyti užėjus į nuomos agentūros biurą. Kiekvienoje iš jų dabar yra po 5 svarus.
Vakare su Egle išeiname pasivaikščioti po Bostoną. Eglė vienoje iš lietuvinėmis pramintų Anglijos lietuvių įkurtų parduotuvių užsimano nusipirkti lietuviškų koldūnų, bet nė viena iš mūsų neatsivežė puodo. Klausinėjame praeivių, gal jie žino, kur šiuo vėlyvu metu įmanoma nusipirkti puodą. Vietiniai paaiškina, kad tokiame mažame turgmiestyje kaip Bostonas visos parduotuvės ir kavinės užsidaro šeštą. Pagaliau vienoje vis dar veikiančioje parduotuvėje Eglė už 5 svarus nusiperka pienui virti skirtą puodelį, kuriame pasigamins vakarienę.
Vasario 27 diena, pirmadienis
Pagaliau sulaukiame skambučio iš konsultanto Mindaugo. Nutariame susitikti Bostono centre, šalia Šv. Botolfo bažnyčios. Jis mus nusiveda į gretimoje gatvėje įsikūrusią konsultacijų agentūrą. Ten sumokame 5 svarus ir užpildome registracijos formą paštu, kurią išsiuntus lauksime pakvietimo į pokalbį dėl Nacionalinio draudimo numerio gavimo.
„Ankščiau žmonės pakvietimo laukdavo apie dvi savaites, dabar būna, tenka laukti ir mėnesius. Nesistebėkite, jei negausite jokio pakvietimo išvis. Labai laiku atvykote į Angliją, per patį Breksitą“, – pasišaipo agentūros darbuotojas.
Tada Mindaugas mus palydi iki įdarbinimo agentūros „Vital Recruitment“, o pats išeina centro link, sakydamas, kad turi reikalų.
„Dar viena grupė naivių lietuvių. Jūs žinote, kad Bostone nėra darbų?“ – agentūros administratorė prisidengia veidą, tarsi būtų paimta svetimos gėdos. Ji mums paaiškina, kad konsultantas Mindaugas kiekvienai atvykusiai lietuvių grupei prisistato vis kitu vardu.
„Šiandien jis Mindaugas, praeitą sekmadienį buvo Marius, o kitą bus Martynas. Mes nesame pasirašę jokių sutarčių su jokiu „Įdarbinimu Anglijoje“. Kažkada dėl visų šių aferų kreipėmės į LRT televiziją. Gal namie neturite televizoriaus?“ – klausia ji.
Kita vertus, administratorė nuramina, jog mums pasisekė, nes Anglijos pietuose esančioje Džersio saloje greitai prasidės bulvių sezonas ir bulvių fabrikas rengia apmokymus būsimiems darbuotojams. Už darbą mokamas minimalus valandinis atlyginimas – 7,05 svaro. Tiesa, šiame darbe labiau reikalingi vaikinai. Ji mus palydi į apmokymų klasę gretimame pastate, kur teks atlikti anglų kalbos testą.
Klausimai pasirodo stebėtinai lengvi: parašyti angliškai, kiek piešinėlyje pavaizduota žmonių, sudėti gramus, atlikti pirmos-antros klasės lygio matematinius veiksmus, skaičiuoti valandas pagal dvylikos valandų sistemą, vartojant sutrumpinimus a.m. ir p.m. Atlikę šį testą, žiūrime filmą, kuriame išdėstyta, kaip taisyklingai plauti rankas prieš įeinant į fabriką, saugiai pakelti dėžę ir tinkamai rūšiuoti šiukšles.
Prieš atsisveikinant, agentūros darbuotos primena, kad atsiliepti į jų skambučius ir visada būti pasiruošusiems ateiti į darbą nuo šiol yra pagrindiniai mūsų įsipareigojimai.