„Vital Recruitment“ pagalba įsidarbinome kuskuso mišinio fasuotojais „Bakkavoro“ fabrike už minimalią valandinę algą ir pradėjome naują gyvenimą Anglijoje.
Balandžio 3 diena, pirmadienis
Vis sunkiau sugyventi su antro aukšto kaimynais iš Panevėžio. Jie aprėkia mano kambariokę Eglę dėl netyčia pasisavinto arbatinio šaukštelio, piktinasi dėl į netinkamą šaldytuvo lentyną padėto salotų maišelio, kaltina aplinkinius, kad jie per garsiai uždarinėja duris, mums miegant, virtuvėje klausosi muzikos, šūkauja, vartodami rusiškus keiksmažodžius, ir sudaro tvarkymosi kalendorių, kurį prisega prie šaldytuvo.
Kaimynas Martynas siūlo atsisakyti prievartinio tvarkymosi kalendoriaus ir vietoje to valytojoms už darbą mokėti dvigubai, bet panevėžiečiai idėjai nepritaria. Niekas iš mūsų neturi valios aukoti miego valandas ir kasdien valyti bendro naudojimo laiptinę.
Mums miegant, jie nufotografuoja apsilupusius sienos dažus prieangyje ir išsiunčia nuotraukas nuomos agentūrai, grasindami, kad nei aš, nei mano kambariokė niekada neatgaus užstato.
„Mano gryčioje visada bus švaru!“ – išgirstame prieangyje šaukiant vieną iš panevėžiečių.
Eglė neištveria ir ruošiasi persikelti gyventi į Džersio salą, kur dirbs bulvių fabrike, todėl suprantu, kad man teks ne tik vienai gyventi psichologiškai sudėtingomis sąlygomis, bet ir mokėti 20 svarų brangesnį nuomos mokestį.
Užsuku į nuomos agentūrą, kur man pasiūlomas daug mažesnis, pigesnis kambarėlis šalia traukinių stoties ir didžiulio prekybos centro „ASDA“. Tą patį vakarą susikraunu daiktus, iškviečiu taksi ir išsikraustau į kitą Bostono galą.
Balandžio 4 diena, antradienis
Pabundu vos kelių kvadratinių metrų dydžio palėpėje su vienu mažu langeliu ir supelijusia palange, neturėdama nei stalo, nei kėdės, nei pakankamai didelės spintos. Įjungus elektrinį šildytuvą, kambarys užsipildo dūmų kvapu ir išgirstu cypiant signalizaciją. Tačiau išsimiegojau puikiai, nes nebereikėjo į ausis dėtis kištukų, numanant, kad ankščiau ar vėliau pabusiu nuo garsios muzikos.
Penkių kambarių namu dalinamės su raudonplauke latve Kristina ir vištienos fabrike dirbančiu lenku Kazimieru.
Bendroje virtuvėje yra tik viena viryklė, todėl norint pusryčiams išsikepti kiaušinienę, tenka laukti eilėje. Kiaušinienę suvalgau savo kambaryje, o vietoje stalo panaudoju kelionių lagaminą pakietintu pagrindu, jį kaip staltiese padengusi nebenaudojamu lovos užklotu. Kėdę atstoja 10 svarų kainavęs pripučiamas sėdmaišis iš „The Range“ universalinės parduotuvės.
Mano kasdieniniais pietumis tampa vištiena, kalakutiena arba žalumynais įdaryti makaronai iš „Asdos“ už 1,37 £, kurių nusiperku septynias pakuotes visai savaitei. Išvirtus makaronus apibarstau tarkuotu mocarelos sūriu, džiovintais bazilikais ir įmaišau pastos padažo. Galbūt mano maisto racionas nėra pats turtingiausias pasaulyje, bet vis šis tas, palyginus su tuo, ką matau perkant kitus Bostono lietuvius. Kai kurie sugeba apsiriboti garbanotais makaronų bomžpakiais arba lenkiškomis pieniškomis dešrelėmis su pigiausiu kečupu iš lietuvinės parduotuvės.
Nors lietuviškų produktų „Asdoje“ nerasi, ten yra didžiulis lenkiškų prekių skyrius: kelių rūšių saliamis, Gaudos sūris, pieniškos dešrelės „Sokolov“, lenkiškas jogurtas, pienas ir grietinė. Prekių iš Rytų Europos kainos nuo vietinių smarkiai nesiskiria. Kas pavargsta nuo baltos duonos, „Asdoje“ gali nusipirkti kepaliuką lenkiškos ruginės duonos už vieną svarą arba pasivaikščioti iki miesto centro, kur yra ne viena ir ne dvi rytų europiečių atidarytos kepyklėlės, „Korzinka“ bei kitos specializuotos parduotuvės.
Pačiame centre galima apsikirpti pas kirpėją lietuvę už 7 svarus ir pavalgyti pietus lietuviškoje užkandinėje. Didžiulis vištienos kepsnys su sūriu, daržovėmis ir bulvių koše kainuoja apie 6 svarus. Be to, čia tiekiami šaltibarščiai, balandėliai, cepelinai, kebabai ir kompotas.
Gatvė, į kurią persikėliau, šiek tiek skiriasi nuo tos, kurioje gyvenau anksčiau. Čia nesutiksi nė vieno anglo. Kas dešimt minučių išgirsti sirenas, o kartais pastebi policijos automobilį sustojant kaimynų kieme. Vietiniai, ypač lietuviai, ant savo BMW veidrodėlių neretai būna pasikabinę koloradines juosteles, kurias dovanoja arba pusdykiai pardavinėja už kelių metrų nuo mano namo veikiančioje lietuvinėje.
Kadangi „ASDA“ sekmadieniais veikia tik iki 6 valandos vakaro, kartais ir man tenka bėgti į lietuvinę, kai pasibaigia koks nors kasdien reikalingas produktas, pavyzdžiui, mineralinis vanduo ar dantų pasta. Ant parduotuvės iškabos parašyta „Baltic shop“, bet šalia užrašo pavaizduotos ne tik Lietuvos ir Latvijos, bet ir Lenkijos bei Rusijos vėliavos. Karltonraudo gatvės lietuvinėje klientus aptarnauja rusakalbė moteris, kuri pastato į vietą visus, kalbančius lietuviškai.
„Čia Anglija ir prašome kalbėti angliškai, o jei nesugebate arba nenorite – išmokite rusiškai“, – ji sako savo nerišlia anglų kalba.
Jau mano atsikraustymo dieną galiniame namo kieme nedrąsiai pasirodo juodas benamis katinas. Pasitarusi su kaimynu Kazimieru, įsivaikinu jį ir pakrikštiju Džeku neseniai išleisto „Samurajaus Džeko“ animacinio filmuko naujausio sezono garbei. Kadangi negaliu smarkiai išlaidauti tokiems dalykams, Džeką stengiuosi pripratinti prie pigiausio sauso kačių ėdalo iš „Asdos“, kurio 100 gramų kainuoja 24 pensus. Tiesa, krūmuose už tvoros gyvena ežiukas, kuris naktį atropoja į galinį kiemą, suėda pusę indo ir palieka netvarką, todėl turiu įprasti ėdalo palikti daugiau.
Balandžio 8 diena, šeštadienis
Jau esu susitaupiusi šiek tiek kišenpinigių, todėl kyla noras įdomiai ir netradiciškai praleisti pavasariškai šiltą šeštadienio vakarą. Galbūt pavyks pailsėti nuo praeitą savaitę nedavusių ramybės buitinių intrigų senuosiuose namuose ir sužinoti ką nors naujo apie Bostoną.
Bendradarbiai vis skųsdavosi, kaip Bostone nėra kur smagiai praleisti laiko, kad „nepalyginsi su kokiu Londonu ar Mančesteriu, kur pilna prekybos centrų ir vietų pasivaikščioti“. Tačiau eidama senamiesčiu pastebėdavau senos statybos pastatą su didžiule raudona „Gliderdrome“ iškaba. Ant stiklinės autobusų stotelės sienos buvau mačiusi skelbimą, kad šiandien toje šokių salėje vyks kažkoks ilgai lauktas koncertas. Nusprendžiu apsilankyti, nors bilietas kainuos 10 svarų, kas man, kaip emigrantei, neatrodo pigu.
Išsuku iš centro siauru senamiesčio skersgatviu ir pamatau eilėje prie salės durų besispraudžiančius žmones. Susirinko vien pusamžiai arba visiškai pražilę anglai paklausyti žymiausios iš Linkolnšyro grafystės kilusios keltiško roko grupės „The Band From County Hell“. Jie kalba, kad pastaruoju metu čia retai išgirsi grupes atliekant originalias, pačių kurtas dainas, todėl ši naktis yra ypatinga.
„The Gliderdrome“ nėra panašus į naktinį klubą ar didelį muzikinį barą. Pastatas iš vidaus labiau primena gyvą muziejų. Penktame dešimtmetyje tai buvo erdvė, kur anglų jaunimas rinkdavosi pasivažinėti riedučiais, o vėliau pavirto į muzikos renginių ir šokių salę.
Nusiperku stiklinę toniko ir užsiimu staliuką pačiame salės gale. Muzikantams pradėjus pasirodymą, visai pamirštu, kad gyvenu imigrantų sostine ir labiausiai susiskaldžiusiu miestu anglų pavadintame Bostone: jokios laužytos anglų kalbos, keltiški papuošalai, Viktorijos laikus primenantys stimpanko stiliaus akiniai, juoda apranga ir skiauterės.
Jaunatviška „The Gliderdrome“ atmosfera pokariu subūrė Britanijoje augančius populiariosios muzikos atlikėjus, o septintame dešimtmetyje tūkstančiai melomanų rinkdavosi į šią didžiulę sausakimšą patalpą gyvai pamatyti to laiko britišką rokenrolą suformavusias grupes.
Išgirdę mintinai mokamą dainą, kurios pavadinimas lietuviškai skambėtų „Atsiimkime savo laisvę“, anglai palieka sėdimas vietas, išbėga į salės vidurį ir pradeda šokti. Koncertas jiems sukelia nostalgiją, kuri primena apie laikus, kai čia pasirodydavo tokios pasaulinio garsumo grupės, kaip „T-Rex“ ir „The Who“.
Šioje vietoje ne kartą lankėsi Džimis Hendriksas, Eltonas Džonas ir Stivis Vonderis. Sėkmė šokių ir koncertų salę prieš 40 metų privedė prie susinaikinimo – ją suniokojo rokenrolo ir anarchijos dvasios įkvėpti, nuo narkotikų ir alkoholio apsvaigę vandalai. Taip „The Gliderdrome“ pastatas stovėjo apleistas iki pat 2007-ųjų metų, kada buvo atgaivintas vietinių rokenrolo fanatikų iniciatyva.
Balandžio 16 diena, sekmadienis
Man pasisekė. Įdarbinimo agentūra padovanojo du laisvadienius per pirmąsias Šv. Velykų dienas.
Pasipuošiu šventiškiausia į Bostoną atsivežta suknele ir einu į atlaidus, kurie vyks katalikiškoje Šv. Botolfo bažnyčioje.
Pamokslas atrodo neįtikėtinai trumpas, bet labai jausmingas. Jo metu kunigas vaikšto po erdvų bažnyčios plotą ir nevengia teisiančio akių kontakto su parapijiečiais. Pasveikinęs žmones su Šv. Velykomis, jis išmėto pintinę saldainių, o anglai pašoka juos gaudyti. Kadangi esu viena jauniausių bažnyčios lankytojų, dešiniau sėdintis senas anglas man ne tik paskolina savo giesmyną, bet ir pabaksnoja į petį, nusišypso ir ištiesia pilną saują pagautų saldainių.
Šv. Velykos visoje šalyje yra nedarbo diena, kada neveikia jokios parduotuvės, išskyrus mano jau minėtas lietuvines. Vienoje iš jų nusiperku lenkišką velykinį sūrio tortą už 4 svarus papildyti šventiniam stalui. Grįžtu namo ir išsiverdu juodos arbatos su pienu. Įdėmiau pažvelgusi į jau išpakuotą gardumyną, pamatau, kad jis apaugęs į kempinę panašiomis pilkomis pelėsio dėmėmis ir atsiduoda šlykščiu sugedusio maisto kvapu.
Nusprendžiu jo nebenešti atgal į parduotuvę ir nebandyti susigrąžinti keturių svarų. Vis dėlto šiandien Šv. Velykos, todėl mokydama save krikščioniško atlaidumo, tiesiog išmetu.