Čia prasideda sniege pramintas vingiuojantis takelis, vedantis į pelkėtus bruzgynus.
Einu juo, kertu seklų upelį, peršokdamas per jo viduryje numestą automobilio padangą. Užkilus ant kalvelės, prietemoje atsiveria apokaliptinis vaizdas – didžiulių, apleistų pastatų siluetai ir krūmais apaugę griuvėsiai.
Pastebiu kaip įkandin man eina trys tipai. Mane aplenkia du vyrai ir pabalusio veido moteris oranžiniais plaukais. Visų jų akys nuleistos į žemę. Tokia štai intriguojanti pradžia mano pažinties su vieta, apie kurią jums papasakosiu šiame DELFI tęstinio projekto „Gilyn į Lietuvą“ dalyje.
Supažindinsiu su nedaug žinoma įstaiga, įsikūrusia miškų apsupty Visagino pakraštyje. Bandant nepasimesti tarp griuvėsių ir krūmokšnių, už keliolikos minučių prieinu raudoną tvorą ir nedidelius vartelius joje.
Už šios tvoros įsikūrę Visagino socialinės globos namai. Juose gyvena apie 170 žmonių, turinčių psichinius sutrikimus, protinę ar fizinę negalią. Apie šimtą jų nelanko jokie artimieji. Kai kurie iš jų čia nugyvena visą savo gyvenimą.
Buvo gydomi sovietų kariai
Pirmą kartą čia apsilankęs smalsiai stebėjau aplinką, žiūrėjau į šių žmonių veidus ir klausiausi jų istorijų. O šį keliuką, kuriuo atėjau, pramynė tie globos namų gyventojai, kuriems leidžiama savarankiškai palikti teritoriją. Juo pacientai eina į miestą, taip gerokai sutrumpindami atstumą, nei eitų asfaltuotu keliu pro oficialų įėjimą.
Aplink pagrindinį globos namų pastatą vaikšto keletas jo gyventojų. Iš eisenos galima nuspėti apie jų negalią. Viena senyva moteris tipena atskirai ir garsiai dainuoja lietuvių liaudies dainą:
Ėjo, ėjo mergužėlė,
Balta, graži lelijėlė,
Ir sutiko Joną,
Sudaužė uzboną.
Verkė, verkė mergužėlė,
Balta, graži lelijėlė,
Molinio uzbono,
Molio uzbonėlio.
Trijų aukštų socialinių globos namų pastatas čia stovi nuo sovietmečio. Sutikęs kelis jo gyventojus, rūkančius šalia pagrindinio įėjimo, teiraujuosi apie pastato istoriją. Šie iškart pradeda pasakoti legendą - kaip čia buvo laikomi sovietų kariuomenės įstatymams nepaklusę kariai ar tie, kurie išprotėjo, nes psichika neatlaikė tarnavimo. Anot jų, storos pastato sienos ir atoki vietovė buvo tam, kad niekas negirdėtų jų riksmų, o pro sienas neprasibrautų radijo dažniai. Dėl to ir dabar jie piktinasi, kad kai kuriuose kambariuose prastai veikia mobilusis ryšys.
Tačiau globos namų direktorius Petras Dubaka kiek supaprastina šią legendą: „Šis pastatas – tai buvusi karių, stačiusių Visaginą ir Ignalinos Atominę elektrinę, ligoninė. Juk čia atvyko apie 14 tūkst. strojbato karių (rus. Стройбат – Sovietų kariuomenės statybų batalionas) ir kitokių darbininkų, darbai vyko gana ilgai, todėl reikėjo visos infrastruktūros“.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę čia įkurti socialinės globos namai. Šalyje yra apie dvidešimt panašių įstaigų suaugusiems.
Direktorius P. Dubaka svetingai atveria savo kabineto duris ir, pildamas arbatą, prisipažįsta, kad žurnalistai čia užsuka ypač retai. Ant kabineto sienų kabo daug diplomų ir padėkų už aktyvų globos namų gyventojų dalyvavimą įvairiuose projektuose, veiklose.
Gyvena ir žurnalistai, ir našlaičiai
P. Dubaka, paklaustas kokių profesijų, likimų žmonės čia gyvena, atsako, kad psichinė negalia nesirenka pagal profesiją, išsilavinimą ar finansinę padėtį.
„Žmonės iš įvairiausių Lietuvos kampelių čia papuola dėl įvairių priežasčių. Yra iš pažiūros visiškai sveikų, kurie čia kažkada pakliuvo, nes turėjo problemų su alkoholiu, narkotikais. Kiti – nesugebėjo susitvarkyti su savo gyvenimu, stresu darbe, finansiniais iššūkiais. Tarp jų galima rasti ir žurnalistų, ir bankrutavusių verslininkų, ir buvusių atominės elektrinės darbuotojų ar kaimo žmonių“, - pasakoja ilgametis šių namų direktorius. Per aštuoniolika jo darbo metų, sėkmingai į visuomenę integruota 14 pacientų.
„Kartais mes matome, kad žmogus atrodo veiksnus, protingas - tiesiog jis nesugebėjo susitvarkyti su netikėta gyvenimo našta, ar jį ištikusia liga. O gal juo buvo pasinaudota? Buvo juk laikai“, - svarsto direktorius.
Kaip gi žmogus patenka į tokius globos namus? Ištikus atitinkamai situacijai, į jo gyvenamosios vietos seniūniją kreipiasi pats žmogus, jo giminės, ar teismas. Tuomet savivaldybė sprendžia ir siunčia į kažkuriuos globos ar slaugos namus.
Atvykę čia, jie deklaruoja savo gyvenamąją vietą ir tampa Visagino gyventojais.
Globos namuose žmonės yra prižiūrimi pagal gydytojo nurodymus ir skirtus vaistus, jei reikia - slaugomi.
Iš 170-ies globos namų pacientų, apie 50 yra teismo pripažinti neveiksniais. Jie išeiti iš globos namų teritorijos gali tik su socialinio darbuotojo priežiūra. Likusieji gali eiti nevaržomai, tačiau vakare, iki numatytos valandos, privalo sugrįžti.
„Jei kurio nors pasigendame – skelbiame paiešką, pranešame policijai. Imamės priemonių jo ieškoti. O nutikimų būna įvairių. Būna, kad susiranda draugų ir pabaliavoja, būna, kad ir tiesiog pablogėja psichinė būklė ir žmogus pasimeta. Visko būna“, - pasakoja direktorius.
Pati pasiprašo pririšama
Globos namai suskirstyti į sektorius: „Pirmajame skyriuje yra sudėtingiausi pacientai - neorientuoti, neveiksnūs ar agresyvūs. Žmonės su sunkiomis psichinėmis diagnozėmis. Yra tokių, kurie šoka, dainuoja, juokiasi, o kitą akimirką jau gali visus aplinkui mušti, draskyti. Tokiems atvejams yra darbuotojai, kurie įsikiša. Jie veikia pagal psichiatro leidimą ir vidaus taisyklėse numatytas instrukcijas. Jie žmogų nuramina arba prifiksuoja lovoje atskirame kambaryje.
Kitame skyriuje laikome tuos žmones, kurie nėra orientuoti. Jie gali pamiršti kur eina, kur randasi. Tokie žmonės gali nuklysti, pasimesti. Tarkime su būriu žmonių jie gali eiti, sekti juos, tačiau jei pasimes, nebe sugebės savarankiškai grįžti. Juos taip pat stengiamės įtraukti į visą veiklą - užsiėmimus, koncertus ir pan.“.
Antrame aukšte pas mus yra žmonės, kurie turi ir fizinę negalią. Kai kurie jų juda su vaikštynėmis ar vežimėliais. Todėl jie yra tame aukšte, kur yra ir valgykla.
Trečiame aukšte gyvenantys žmonės yra, galima sakyti, savarankiški. Jie aktyvūs - patys vaikšto į miestą. Jų svarbiausios prievolės - grįžti iki 22 val. ir gerti daktaro paskirtus vaistus“.
Vieni nori gurmaniško skanėsto, kiti – alkoholio
Visi čia gyvenantys pacientai turi savo asmenines banko sąskaitas, kurias administruoja slaugos namai. Vieni gyventojai patys tvarkosi savo finansinius reikalus, o kitiems padeda socialiniai darbuotojai.
Direktorius, paklaustas, kam pinigus leidžia pacientai, atsako, kad labai individualiai: „Vienas nori nusipirkti televizorių, kitas miegoti tarkim ant patogesnės lovos ar turėti kokį baldą. Trečias - nori Adidas treningų. O yra ir tokių, kurie pinigus leidžia alkoholiui, cigaretėms“.
Daugybė veiksnių globos namų gyventojų prie gaunamų pašalpų ar pensijų prisiduria uogaudami, grybaudami, priduodami metalą ar rinkdami butelius.
„Kalbant apie alkoholį. Taip, tai yra bėda visų globos namų. Ypač ji išryškėja tuomet, kai išmokamos pensijos ar pašalpos. Yra tokių kurie mėgsta pigų alų. Mes draudžiame globos namų teritorijoje vartoti alkoholį. Tačiau žinoma, kiekvieną vakarą netikrinsi kiekvieno kambario.
Stengiamės draugiškai bendrauti, aiškinti jiems. Žinoma, jei jau pradeda kilti koks „armideris“, kviečiame policiją. Kartais jie pagąsdina tiesiog, kitą kartą ir nubaudžia. Tačiau tai reti atvejai“, - tikina globos namų vadovas.
Patys gyventojai pasakoja, kad tarpe jų populiarios raminančios tabletės, turinčios šalutinį svaiginamą poveikį. Tai receptinis vaistas, tačiau, kaip pripažino vienas globos namų gyventojas, yra vietų, kur mieste vaisto galima įsigyti ir be recepto.
Einant keliuku link globos namų, galima pastebėti primėtyta pakuočių nuo šio vaisto.
Pasivaikščiojimas po globos namus
Antrajame globos namų aukšto koridoriuje vaikšto būrelis gyventojų, kai kurie žiūri televizorių. Vestibiulyje ant minkštasuolių sėdi senyvo amžiaus moteris. Tik priėjus prie jos, žilagalvė kreipiasi į mane, pasakodama neaiškius prisiminimus iš gyvenimo kaime.
Kaip vėliau sužinau, jos vaikai išvažinėjo į užsienius ir neliko kam prižiūrėti silpnesnę psichiką turinčią senolę.
Šiame aukšte tarp gyvenamųjų kambarių yra ir masažo kabinetas, svečių kambarys, užimtumo ir kompiuterių klasė, virtuvėlė ir… kirpykla.
„Gyventojams juk reikia ir apsikirpt, ir barzdą nusiskust“, - sako plaukų kirpimo mašinėlę valanti kirpėja.
Teiraujuosi jos, ar globos namų gyventojai yra įnoringi ir, ar vyrauja mados tendencijos: „O taip. Jie mato kaip įžymybės atrodo žurnaluose ar televizijoje. Dabar daug kas prašo pinti kasas. Būna, kad užeina su konkrečiu prašymu, kad padaryčiau kaip pas tą ar aną žymų žmogų. Prieš šventes prašo ir specialių šukuosenų“.
Užimtumo klasėje yra keletas kompiuterių, kur globos namuose gyvenantys žmonės susirašinėja su artimaisiais. Jie čia mokomi ir kompiuterinio raštingumo.
Gretimame kambaryje šaškėmis žaidžia Jusefas su kambarioku. Ant sienos kabo pora medalių, gautų stalo teniso varžybose. Jusefas kalba tankiakalbe ir sako, kad sportas labai padeda jo kasdienai.
„Motina mane prižiūrėjo namuose, kol gyva buvo. Jai mirus - vsio, turiu būti kažkieno prižiūrimas. Bet man čia gerai, gyvename kambaryje tryse“, - sako iš Trakų kilęs vyras ir čia pat pasigiria, kad nei rūko, nei geria.
Ant stalo padėtas ir sąsiuvinis, kur rašomi šaškių ar kortų žaidimų rezultatai. „Azartinių lošimų nelošiame, nes neturiu pinigų“, - atsisveikindamas juokiasi Juzefas.
Rusiškus kanalus žiūri atskirai
Visi kambariai primena gyvenimą bendrabutyje – kiekviename yra po spintą, staliuką, lovas. Ant jų dažnai sukrauti pliušiniai žaislai, ant sienų kabo artimųjų ar gimtųjų namų fotografijos. Yra kelios bendros virtuvės, dušai bei valgykla. Lauke esančiame šiltadaržyje sezono metu gyventojai gali auginti ir savo daržoves.
Dar kitame globos namų aukšte yra ir moderniai įrengta šviesi skaitykla, koplyčia, koncertų salė, sporto salė bei dar vienas vestibiulis su televizoriumi. Jame rodomi rusiški kanalai.
„Turime įvairių tautybių žmonių. Čia renkasi daugiau rusakalbiai, kurie nori žiūrėti televizijos programą sava kalba. Todėl jiems įrengėme poilsio zoną atskirai, kad nesipyktų su kitus kanalus norinčiais žiūrėti gyventojais“, - tikina globos namų darbuotoja.
Paklausti, kuo labiausia domisi čia gyvenantys žmonės, darbuotojai atsako - politika ir sportas.
„Man atėjus į darbą, gyventojai viską raportuoja - prieš ką laimėjo Žalgiris, kas nutiko valdžioje. Laikrasčių galiu neskaityti" - juokiasi direktorius.
Vykstant valstybiniams rinkimams, čia gyvenantys veiksnūs žmonės taip pat balsuoja.
„Atvažiuoja pašto atstovai ir yra balsuojama. Čia būna ir rinkimės kompanijos agitacija. Galiu pasayti, kad mūsų gyventojai balsuoja labai aktyviai“, - teigia P. Dubaka.
Martynas: „Esu likęs visiškai vienas“
Kiekviename aukšte yra virtuvėlės. Vienoje jų, arbatą geria trys namų gyventojai, stebintys skalbinius sukančią skalbyklę. Su iš Kauno kilusiu Martynu pradedame kalbėti apie šią vietą supančius miškus: „Šiemet grybų daug buvo. Voveraičių ir baravykų. Esu aistringas grybautojas ir sezono metu prie pašalpos prisiduriu juos priduodamas į supirkimo punktą“.
Martynas tikina, kad apylinkių miškuose orientuojasi tik žiūrėdamas į žemę: „Suprasti kur esu, man nereikia apsidairyti. Pažįstu čia kiekvieną krūmokšnį, kiekvieną kelmą“.
Esu pakviečiamas į svečius pas Martyną į kambarį. Vyras įsikūręs vienviečiame kambaryje. Ant staliuko padėta jo gimtojo namo fotografija. Kitoje jis kartu su savo mama.
„Papuoliau čia grįžęs po sovietų armijos. Ten tarnavau Saratove ir Maskvos rajone. Buvo nelengva tarnyba. Na žinote... Sunkiai sugrįžau į realybę namo. Netrukus man grįžus mirė ir mama. Buvau labai sukrėstas šio smūgio. Nuo jo taip ir neatsigavau“, - savo istoriją pasakoja čia jau septintus metus leidžiantis kaunietis. Vyras liūdnai pripažįsta, kad yra likęs visiškai vienas, todėl jo niekas niekada nelanko: „Likau našlaičiu – neturiu nei mamos, nei tėčio. Neturiu nei brolių, nei seserų“.
Dovanų Martynas įteikia savo gamintą megztą rankdarbį.
Visi globos namų gyventojai yra įtraukiami į įvairius edukacinius projektus, veiklas. Namų kieme veikia ir modernus užimtumo centras, kuriame yra medžio ir kitokios dirbtuvės. Kartu su direktoriumi ten apsilankius, mus pasitiko dešimtis globos namų gyventojų demonstruojančių savo rankdarbius.
Pasak globos namų vadovo, užimtumas ir įtraukimas į bendrą darbą yra geriausia terapija.
Perrašinėdavo straipsnius
P. Dubaka prisimena vieną moterį, kuri buvo dirbusi žurnaliste Vilniuje: „Ji turėjo du aukštuosius ir didžiąją gyvenimo dalį, prieš patekdama čia, dirbo žurnaliste. Pamenu, kaip ji, kasryt atsikėlusi globos namuose, pasidažydavo, pasiruošdavo ir išeidavo į „darbą“. Visiem sakydavo, kad eina dirbt į televiziją Konarskio gatvėje. Ji pasivaikščiodavo Visagine, pasėdėdavo poroje kavinių, atsigerdavo kavos, pabendraudavo su kažkuo ir čia grįždavo į menamą darbo dienos pabaigą“.
Direktorius svarsto, kad taip nutiko turbūt dėl to, kad žurnalisto darbas yra kupinas streso: „Matyt būtent ta įtampa, intensyvus darbo ritmas, įvairus spaudimas, nesąžiningos redakcijos – visa tai ir atsiliepia žmogui“.
P. Dubaka pasakoja ir apie kitą žurnalistą, dirbusį Zarasų miesto laikraštyje: „Talentingas vyras, geras rašantis žurnalistas buvo. Jo straipsnius skaitydavau, tačiau vieną dieną jis pateko čia. Nepaisant to, jis manęs visuomet prašydavo laikraščių ir popieriaus lapų. Jis perrašinėdavo kažkieno parašytus straipsnius iš laikraščio. Pamenu, kad labai gražus raštas jo buvo. Kiekvieną dieną jis man atnešdavo po perrašytą straipsnį: „Štai, atnešiau jums straipsnį spausdinti“. Na ką, aš iš jo paimdavau jį ir dėdavau pas save į stalčių. Vėliau jam padovanojau papkę, kur visus tuos savo „straipsnius“ jis galėdavo segti“.
„Dar viena mūsų pacientė buvo chemijos mokslų daktarė. Mokslininkė, tvarkinga moteris. Jai buvo sunku – jos niekas nelankė. Tokiems žmonėms, „dūšią atiduoti“ galima“ - prisiminimais dalinasi įstaigos vadovas.