Visiškai giedrą ir saulėtą birželio dieną staiga danguje atsirado vienas juodas debesis – slėpdamasi nuo gausių lietaus lašų kūdikio besilaukianti jauna motina užsidarė namuose. Ir – lyg prakeiksmas: pro langą trenkė žaibo strėlės – tiesiai į ją, tarsi norėdamos, kad kuo greičiau pasaulį išvystų joje dar saugoma nauja gyvybė. Įvyko juodasis stebuklas – gimė mažas berniukas, sutvertas žudyti.
Ignacas Montvidas, Leono, gimė 1940 m. birželio 8 d. Pakruojo rajone, Ramonaičių kaime. Mirė nuo skrandžio vėžio Laisvės atėmimo vietų ligoninėje Vilniuje 2001 m. balandžio 12 d. Nuteistas mirties bausme, ją pakeičiant į įkalinimą iki gyvos galvos: 1982 m. gegužės 21 d. žmonai peiliu perpjovė gerklę, o šiai mirus, išdarkė pilvą ir nupjovė abi krūtis, kurias parsinešęs į namus virė puode; 1991 m. rugpjūčio 31 d. kaimynei peiliu perpjovė kaklą, o šiai mirus, kūną visiškai išmėsinėjo, jį padalinęs į 24 dalis, žmogieną pasūdė, šlaunikaulį išmetė į šiukšlyną, o dvi krūtis išsinešė į fermą. Vienos jų niekas taip ir nesurado.
Žmogėdra, kėlęs siaubą ne tik Pakruojo ir Pasvalio rajonuose, kuriuose įvykdė sveiku protu nesuvokiamus nusikaltimus, bet ir visoje Lietuvoje. Žmogėdra, kuriam griežčiausią bausmę būtų skyręs net ir jo brolis, pats vos netapęs kanibalo auka.
DELFI atvertė šaltuose rūsiuose saugomą I. Montvido baudžiamąją bylą ir apsilankė jo gimtinėje, kurioje šis svajojo būti palaidotas. Nors po šeimai užtrauktos didžiulės gėdos I. Montvidas kalėjime buvo likęs visiškai vienas, vaikai paskutinį norą vis dėlto išpildė – žmogėdra po mirties buvo parvežtas ir palaidotas Šukionių kaimo kapinaitėse.
Po baisių nusikaltimų jau praėjo daug laiko, bet ne tik Lietuvą savo žiaurumu pribloškęs kanibalas dar nėra pamirštas – gyvi išlikę Pakruojo rajono gyventojai apie I. Montvidą kalbėjo taip, lyg šis būtų žudęs vakar. To, ką jie matė, neįmanoma pamiršti. Niekada.
Nusikaltimas, sukrėtęs Sovietų Sąjungą
I. Montvidas pirmą kartą buvo teisiamas Pasvalyje – dėl tyčinio savo žmonos nužudymo ir jos palaikų išniekinimo teismas vyrui skyrė 11 metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Kaimo žmonės sako, kad nors sovietų laikais apie nusikaltimus spauda ir nepranešdavo, tačiau netradicinis I. Montvido poelgis nebuvo nutylėtas – apie jį žinojo visa Sovietų Sąjunga.
Su sutuoktine keturių vaikų susilaukęs ir šalia Joniškėlio esančiame Vildūnų kaime gyvenęs I. Montvidas žmoną, keturių vaikų motiną, nužudė jos draugės namuose – vyras neapsikentė moters nuolatinio girtavimo, ji taip pat niekur nedirbo, tačiau esą taip pat ir nesirūpino savo vaikais.
„Teismo posėdyje teisiamasis kaltu prisipažino pilnai ir parodė, kad jis gegužės 21 d., apie 8 val., nuėjęs parsivesti savo žmonos V. Montvidienės iš kaimynės, tačiau jo žmona buvusi girta ir atsisakiusi eiti su juo namo, – rašoma teismo nuosprendyje (kalba netaisyta). – Jis už tai supykęs, susinervinęs ir tuoj pat išsiėmęs lenktinį peilį, apžergdamas V. Montvidienę aukštielniką ant sofos, stipriai perpjovęs tuo peiliu jai kaklą, gerklę, kuri tuoj pat tapusi negyva. (…) Teisiamasis supratęs, kad jo žmona mirsianti ir jis to norėjęs. Išėjęs iš namų jis po pusvalandžio sugrįžo atgal ir pats nežinąs dėl ko, nupjovęs nuo žmonos lavono krūtis, perpjovęs pilvą. Krūtis parsinešęs namo ėmęs virti puode, tačiau netrukus buvo sulaikytas milicijos darbuotojų.“
Iš įkalinimo įstaigos I. Montvidas išėjo gerokai anksčiau – už grotų praleido vos 5 metus, o nuo likusios bausmės buvo atleistas pagal priimtą Amnestijos įstatymą.
I. Montvidą įdarbino sargu fermoje – atlyginimas buvo vienintelis pajamų šaltinis, nes vyras neaugino jokių gyvulių, tik turėjo nedidelį daržą šalia namų.
„Su broliu mes tėvo bijojome, nes buvo nužudęs mamą, tačiau jis mums prisiekinėjo, kad tokie dalykai daugiau nepasikartos“, – vėliau pareigūnams prisipažins vienas I. Montvido sūnų.
Kaimynę išmėsinėjo: kūną padalino į 24 dalis
Vaikų baimė buvo pagrįsta – paskutinę 1991 m. vasaros dieną vyras nužudė savo kaimynę.
„Apie 21 val. I. Montvidas savo kaimynės buto virtuvėje, vartodamas su ja alkoholinius gėrimus ir užpykęs dėl to, kad, jo manymu, moteris prieš tai pavogė jo portsigarą su pinigais, savo lenktiniu peiliu perpjovęs, taip tyčia ją nužudė, – rašoma teismo nuosprendyje. – Po to I. Montvidas išniekino lavoną, tuo pačiu peiliu padalindamas jį į 24 dalis, pernešdamas jas į savo butą, esantį to paties namo antrame aukšte, sudėdamas į dubenį ir kibirą bei užberdamas druska.“
Dėl šio nusikaltimo I. Montvidas taip pat pripažino kaltę – vyras sakė, kad tądien su kaimyne išgėręs, o kai nutarė parūkyti, atsidarė portsigarą, bet cigarečių jame nebuvo, todėl nuėjo jų pasiimti į virtuvę. Kai netrukus grįžo atgal į kambarį, kaimynės jau nebuvo – išėjo į namus. Nebuvo ir portsigaro, kuriame buvo pinigai.
Vyras vėliau nuėjo pas kaimynę į namus, tačiau ši išsigynė, kad nieko nevogė ir pasiūlė kartu išgerti – esą moteris buvo beveik nuoga, siūlė intymius santykius, bet I. Montvidas atsisakė, aiškindamas, jog jam „tokių dalykų nereikia“, be to, teisinosi, kad yra lytiškai nepajėgus, kai pavartoja alkoholinių gėrimų.
„Bet ji man sakė, kad vis tiek mane sugundys“, – vėliau tyrėjams prisipažins I. Montvidas.
Išgertuvių metu moteris užmigo – būtent tada vyrui kilo mintis ją nužudyti. Perpjovęs gerklę žudikas palaukė dar keletą minučių, o paskui ėmė lavoną pjaustyti į gabalus.
„Supjaustęs lavoną ėmė jo gabalus po vieną ar du rankose nešti pas save į butą, – rašoma šiurpą keliančiame teismo nuosprendyje. – Taip vaikščiojo daug kartų. Iš pradžių gabalus krovė į dubenį, apibėrė druska, kad negestų ir pagal kvapą negalima būtų surasti, o paskui krovė į kibirą. Vienas šlaunies kaulas nebetilpo, ir jis jį išmetė į šiukšlyną už ūkinio pastato. Dubenį ir kibirą su kūno dalimis padėjo palėpėje, krūtis susidėjo į polietileninį maišelį ir išėjo į fermą budėti. Dėl ko nešėsi krūtis, negali pasakyti, jų valgyti nenorėjo (tyrimo metu pripažino, kad žmogaus mėsą būtų valgęs – aut. past.), turbūt norėjo paslėpti. Vieną pakeliui, praplyšus maišeliui, pametė, o kitą paslėpė fermoje po šiaudais.“
Žudikas stebėjosi: kažin, kas galėjo taip padaryti
Paklaustas, kodėl nužudė kaimynę ir supjaustė lavoną, I. Montvidas turėjo tik vieną paaiškinimą – esą ji yra vagilė, todėl jis bandė apsaugoti pasaulį – nenorėjo, kad ši vogtų ir kitame gyvenime.
„Iš pradžių pamaniau, kad motina nusipirko daug mėsos, tačiau pamačiusi žmogaus plaštakas, viską supratau ir išbėgau lauk, – sakė ji. – Netoliese sėdėjo I. Montvidas ir kiti kaimynai, I. Montvidas dar stebėjosi, kažin, kas galėjo taip padaryti. Anksčiau motina man yra sakiusi, kad kaimynas prie jos kimba, neleidžia praeiti, bet dėl ko, nesakė. Bet kartą pati girdėjau, kaip motina I. Montvidui sakė, kad jos krūtų jis nenupjaustys.“
Antrą kartą dėl nužudymo teisiamo I. Montvido baudžiamąją bylą nagrinėjo Pakruojyje – už labai sunkius nusikaltimus 1992 m. teisdavo tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl nuteistasis net negalėdavo pateikti apeliacijos.
Kanibalo bylos procesui vadovavo specialiai iš Vilniaus į Pakruojį atvažiavęs teisėjas Vladislovas Ranonis, konstatavęs, kad I. Montvido kaltė neabejotinai įrodyta ir jis privalo būti įkalintas iki gyvos galvos.
Tuo metu valstybinį kaltinimą palaikęs prokuroras Jurgis Jurkevičius, vėliau dirbęs Vyriausybės atstovu Vilniaus apskrityje, siūlė žudikui skirti mirties bausmę. Jos reikalavo ir nužudytosios moters vaikai.
„Ką jūs sakytumėte, jeigu su jūsų motina taip pasielgtų – reikalaujame tik mirties bausmės“, – teismo posėdžių protokole užfiksuoti nukentėjusiųjų žodžiai.
I. Montvidas, kreipdamasis į teismą su paskutiniu žodžiu, savo elgesį įvertino kaip didžiausią nesąmonę, bet neverkė ir nemaldavo atleidimo.
Prokuroras: tai – išimtinė byla Lietuvos istorijoje
Nors po teismo proceso praėjo jau pakankamai daug metų, tačiau I. Montvydą iki šių dienų puikiai prisimena baudžiamojoje byloje kaltinimą palaikęs tuometis prokuroras J. Jurkevičius.
„Ši byla buvo neeilinė, sakyčiau, net išimtinė Lietuvos istorijoje“, – J. Jurkevičius prisiminė, kad pamatyti I. Montvidą į Pakruojo teismą susirinko pilnutėlė salė žiūrovų.
„I. Montvidas teisme elgėsi gana keistokai, kalbėdamas žiūrėjo į vieną tašką, nieko neginčijo, viską pripažino, – prisiminė jis. – Teismo salėje buvo nuspręsta peržiūrėti vaizdo įrašus – atvirai pasakysiu, kad mane tada net supykino: buvo nufilmuoti bliūdai, kiek pamenu, aliuminiai, ir juose laikoma pasūdyta žmogiena. Per savo darbo praktiką esu visko matęs, tiek lavonų, bet tada vos išsėdėjau neišbėgęs iš salės. O jis net nesujudėjo – žiūri į tą įrašą ir jokių emocijų nerodo. Už tai, ką padarė, pasiūliau skirti išimtinę – mirties bausmę, bet teismas jam mirties bausmę pakeitė į įkalinimą iki gyvos galvos. Tuo metu tai buvo naujiena, nes buvo priimti nauji įstatymai, o tokių bylų dar nebuvo buvę.“
J. Jurkevičius neslėpė, kad I. Montvido negali pamiršti iki šiol: „Ši istorija man paliko labai negerą pėdsaką mano gyvenime, nors turėjau labai daug bylų – tyriau ir užsakomuosius nužudymus.“
Prokuroras taip pat prisiminė, kad jį šokiravo I. Montvido elgesys po nusikaltimo, kai sudarkęs savo žmonos kūną, nupjovęs krūtis, o paskui – ir dar šios spenelį.
„Jo parodymuose buvo parašyta, kad jis nupjovė moters krūties spenelį ir davė savo šuniui, jis surijo, bet iš karto išvėmė – net šuns organizmas nepriėmė, – sakė J. Jurkevičius. – I. Montvidas buvo prisipažinęs, kad planavo moterį valgyti, bet nesuspėjo, tačiau nežinau, ar tikrai taip būtų pasielgęs.“
Tardytojui įstrigo žydros akys – kanibalas be emocijų
Antrąjį I. Montvido nužudymą tyręs tuometis Pakruojo rajono prokuratūros tardytojas Raimondas Petrauskas, dabar dirbantis Generalinėje prokuratūroje, taip pat nepamiršo Lietuvos kanibalo istorijos.
„Antrąjį I. Montvido padarytą nužudymą buvo labai lengva atskleisti – savo žmoną jis buvo nužudęs Pasvalio rajone, o tuo metu kaltinimą palaikė prokuroras Steponas Bietkis, kuris vėliau iš Pasvalio atvažiavo į Pakruojį dirbti prokuroru, – sakė jis. – Kai visi pareigūnai atvyko į Kutaičių kaimą, kur buvo nužudyta moteris, tyrimo grupėje buvo ir prokuroras S. Bietkis. Jis tarp susirinkusių kaimo gyventojų pamatė Ignacą, ir iš karto pasakė: „Montvidai, čia tavo darbas!“. Taip ir buvo, nors jis gal iš pradžių ir neigė, bet paskui pripažino. Tai tikrai įdomus, keistas, netradicinis nusikaltimas – net žmogaus mėsa buvo pasūdyta.“
Nors I. Montvidas savo kaimynę teigė nužudęs iš keršto dėl pavogtų pinigų, tačiau R. Petrauskas mano, kad vis dėlto tikroji priežastis galėjo būti kita.
„Iš tiesų, situacija buvo įdomi – vienu momentu, per atvirumo valandėlę, I. Montvidas man sakė, kad būtų valgęs tą mėsą, o po kiek laiko, jau oficialiai tai neigė, tačiau pats faktas, kad išdorota žmogiena buvo pasūdyta ir sudėta į puodus, labai daug sako, – sakė R. Petrauskas. – Nežinau, kaip būtų buvę iš tikrųjų, nes jis mėsos suvalgyti taip ir nespėjo. Viskas paaiškėjo labai greitai – dukra atvyko pas motiną, pamatė vaizdą ir iš karto iškvietė policiją. O juk visa mėsa nuo kūno buvo nuimta.“
Daug laiko su I. Montvidu bendravęs prokuroras neslėpė, kad kanibalas jam pasirodė keistas žmogus, gal todėl jį prašnekinti ir nebuvo lengva.
„Žmogus labai įdomus – visą laiką buvo be emocijų, manau, jis suprato, ką padarė, bet kažkokio ypatingo gailesčio, kai matosi, kad žmogus pergyvena, tikrai nebuvo“, – prokuroras sakė, kad kanibalo šeima jo atsisakė po antrojo nužudymo, niekas žudiko nelankė ir kalėjime, todėl pareigūnai kartais jo pagailėdavo ir nupirkdavo cigarečių.
R. Petrauskas negali pamiršti I. Montvido akių – kodėl būtent jos iki šiol išliko atmintyje, prokuroras ir pats sau negali paaiškinti: „Niekada nemačiau, kad jis verktų, bet labai gerai atsimenu jo žydrų akių dangišką spalvą, kas buvo labai reta, ir jos nelabai mirksėdavo. Man tai labai įstrigo.“
Svajojo numirti laisvėje ir dar pasivažinėti traktoriuku
Po Lietuvos nepriklausomybės kanibalo I. Montvido istorija domėjęsis ir ne kartą apie ją rašęs žurnalistas Ainis Gurevičius taip pat neslėpė, kad ir jam kilo įtarimų dėl žudiko psichikos būklės – ir ne tik dėl to, kad buvo padaryti sveiku protu nesuvokiami nusikaltimai, bet ir dėl to, jog vyras elgėsi keistokai.
„Teisme jis buvo labai ramus, žvalgėsi kaip apuokas, susidarė toks įspūdis, kad sėdėdamas narve net nelabai suprato, kas vyko, – sakė DELFI kriminalinių naujienų redaktorius. – Kai su juo kalbėjausi ir paklausiau, ar tikrai jis pametė antrosios nužudytos moters krūtį, ar nemeluoja, ar nebus jos suvalgęs, jis labai ilgai tylėjo, kažką galvojo – susidarė įspūdis, kad bando suvokti klausimo esmę. O paskui šypsodamasis atsakė: „Nu ne, ne“. O kai klausiau, ar tikrai mėsos nebūtų valgęs, juk tuo metu, kai nužudė kaimynę, jo sūnui sukako 18 metų ir buvo suplanuota didžiulė gimtadienio puota, jis vėl ilgai tylėjo ir vėl taip pat atsakė: „Ne, nu ne, ne, to tai – ne“. Ir tokie buvo jo atsakymai.“
Žurnalistas I. Montvidą buvo aplankęs ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kuriame jis atliko teismo skirtą bausmę.
„Gyvenimu kalėjime jis nesiskundė, gyrėsi, kad daug skaito, o tuo metu jo rankose mačiau knygą apie mistinius žudikus „Vilko brolija“, – prisiminė A. Gurevičius, pažymėjęs, kad Lietuvos kanibalo istorija buvo susidomėjusi ir užsienio žiniasklaida, o kriminalinis Suomijos žurnalas „Alibi“ žudiko nuotrauką išspausdino net ant viršelio. – Tuo metu jis sėdėjo vienoje kameroje kartu su baltarusiu, kuris atvažiavo į Lietuvą ir Druskininkuose išžudė visą šeimą, atrodo, penkis žmones. Ir taip pat buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Supratęs, kad esu žurnalistas, baltarusis šoko nuo gulto šaukdamas, kad mane su žmogėdra uždarė, aš net miegoti negaliu. Jis tada net Borisui Jelcinui laiškus rašė, kad jį su žmogėdra laiko, nors pats penkis žmones nužudęs.“
„I. Montvidas buvo nepraradęs vilties, kad gal dar prieš mirtį bus išleistas namo – jį labai traukė gimtinė, galima sakyti, jis buvo tikras kaimietis iš pašaukimo, jam labai norėjosi būti prie žemės, –prisiminė jis. – O kai mirė ligoninėje, pareigūnai prasitarė, kad I. Montvidas turėjo priešmirtinį norą – dar sykį pavažiuoti traktoriuku.“
Nors užmušė motiną, vaikai tėvui atleido
Likimo ironija, bet kaip kanibalas išgarsėjęs I. Montvidas mirė nuo skrandžio vėžio. Jį iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės parsivežė vaikai – nors tėvo kalėjime nelankė ir nerašė jam laiškų, tačiau negalėjo leisti, kad jo laidotuvėmis pasirūpintų valstybė.
„Kad ir koks buvo, bet vis tiek – tėvas, negali išsižadėti“, – DELFI prisipažino I. Montvido brolis Jurgis Montvidas.
„Parvežėme jį čia, į namus, kuriuose anksčiau visi kartu gyvenome – karstą iškėlėme ir padėjome ant kėdžių, leidome atsisveikinti su tėvyne, o paskui nunešėme į kapines, nebuvo jokių iškilmių“, – sakė jis. Vis dėlto, pensininko teigimu, pasižiūrėti laidotuvių atėjo keletas kaimo smalsuolių.
I. Montvido brolį, kuriam jau 80 metų, radome prie bičių avilių – kalbėti apie brolį, kuris sugriovė visos šeimos gyvenimą, jis ryžosi ne iš karto, juk per daug skausmo patirta ir ašarų išlieta. „Tiek visko buvo, bet kažkaip stengėmės apie jį negalvoti, nekalbėti – sugadino mums visiems gyvenimus, bet ką jau padarysi, atsitiko kaip atsitiko“, – liūdnai kalbėjo jis.
„Bet vis tiek jis buvo mano brolis, o labiausiai gaila vaikų, kurie tiek prisikentėjo – nors į akis niekas tiesiai šviesiai nepasakydavo blogų žodžių, bet visi žinojome, ką plakė pikti liežuviai, – toliau kalbėjo vyras. – O kuo mes kalti? Kiek kartų bandžiau Ignacą mokyti gyventi, bet ar gali įsakyti suaugusiam žmogui? Negali. Negalėjome mes kištis ir į jo šeimos gyvenimą – kokią teisę turime jam nurodinėti, mokyti?
Kai jis papjovė savo žmoną, buvau nuvažiavęs į miliciją su broliu pasikalbėti. Bet ką jis galėjo pasakyti? Nieko. Juk ta žmona labai daug gėrė, reta metuose buvo diena, kai negerdavo, o jis vienas dirbdavo, vaikais rūpinosi. Paskui ji susidėjo su tokia pačia drauge, abi kartu virdavo broginę ir gerdavo, gerdavo. Visas kaimas žinojo, kad ji tokiu savo elgesiu jį išvedė iš kantrybės – kokia buvo motina, jeigu į namus, kurie buvo vos už 200 metrų, kelias paras nepareidavo.“
Nors brolį smerkė dėl žmonos nužudymo, tačiau santykių su juo Jurgis nenutraukė.
„Susirašinėjome laiškais, bet kokie tie laiškai – tai tebuvo tik priekaištai dėl tų žudynių, juk jie galėjo toliau kartu gyventi, – prisipažino jis. – Kai buvo paleistas iš kalėjimo, valdžia davė butą Kutaičių kaime, pas jį grįžo sūnūs, kurie sugebėjo atleisti dėl to, ką padarė su jų mama. Bet po antrojo karto atleisti jau negalėjo – per daug vaikai prisikentėjo. Per daug mes visi prisikentėjome.“
Gal todėl I. Montvido šeima nė karto jo neaplankė kalėjime, neišsiuntė nė vieno laiško. Jų savo iniciatyva vaikams nerašė ir pats kanibalas.
„O kodėl turėjau jam rašyti – jeigu mes jam atleidome po žmonos nužudymo, po antrojo karto jau negalėjome atleisti, – sakė Jurgis. – Kam reikėjo taip elgtis? Nenori, nesusieik, nebendrauk, bet kuo ta moteris kalta, juk jų – atskiri gyvenimai. Ir po šio nužudymo dar buvau su Ignacu susitikti policijoje, bet ką su juo kalbėti, kai jis tik savo kartojo: esą ta moteris vogė kolūkyje, taip ir taip darė... Bet negi dėl to reikia žudyti, tam yra valdžia, tam yra priemonės, žudydamas žmogų niekaip teisybės neįrodysi, net jeigu ir teisingiausias būsi.“
Gimdymą paspartino žaibo trenksmas – gimė kitoks vaikas
Ignacas gimė šeimoje, kurioje augo šeši vaikai – Jurgis yra 5 metais vyresnis, todėl brolį dar nuo mažens stengėsi globoti. Bet buvo sunku – Ignacas jau nuo gimimo buvo kitoks vaikas. Lyg atsiųstas iš kitos planetos.
Jurgis pasakojo, kad tuomet buvo penkerių metukų, kai gimė Ignacas – įvykį, kuris pakeitė visos šeimos gyvenimą, jis iki šiol puikiai prisimena, apie tai ne kartą yra kalbėjęs ir su savo tėvais.
„Tada buvo 1940-ųjų birželio mėnuo, pietų metas, – pasakojimą apie neįtikėtiną istoriją pradėjo vyras. – Buvau pas kaimynų vaiką, kartu žaidėme, kai giedrame danguje netikėtai pasirodė juodas debesėlis. Mama buvo nėščia, ant dienų turėjo gimdyti – tada ji su tėvu buvo kieme, bet pradėjus lyti nuėjo į namus. Tėvukas atsigulė ant vienos lovos, mama nutarė pagulėti ant kitos. Ir tada staiga per langą trenkė žaibas – tėvą net išvertė iš lovos, o mama buvo kaip ir negyva, komos būsenoje. O ant stalo degė mano žaislai – man kaip vaikui, tai labai įstrigo atmintyje. Bet mamą išgelbėjo – atbėgo Smetoninėje kariuomenėje tarnavęs kaimynas, kuris tuoj pat iškasė duobę ir paguldęs mamą ant jos pylė žemėmis ir vandeniu. Taip ir atgaivino, o paskui ji ir pagimdė Ignacą. Manau, šis įvykis galėjo jį paveikti – juk buvo kaip ir atsilikęs arba, kaip dabar sako, debilas. Tai jautėsi visą laiką – ir kai dar buvo vaikas, ir vėliau, net kariuomenėje tarnavo darbo batalione, kur reikėjo tik fiziškai dirbti.“
Ignaco motina Ona Montvidienė buvo visame rajone nusipelniusi karvių melžėja – tai iki šiol byloja ant namo, kuriame ji gyveno, pakabinta metalinė pagarbos lenta.
„Motina mirė, kai vyko antrasis Ignaco teismas – dėl to, ką jis pridarė, ji labai nervinosi ir patyrė infarktą, ją į ligoninę paguldė teismo išvakarėse, bet pragulėjo tik tris dienas, jau ir kalbėti nebegalėjo“, – Jurgis prisipažino, kad tuomet visą laiką prabuvo ligoninėje prie motinos, todėl net nebuvo brolio teisme. Bet net nežino, ar būtų išvis į jį ėjęs, jeigu ir motinai nieko blogo nebūtų nutikę.
Paslaptis, kuri neduoda ramybės: maniau, tai – paskutinė naktis
„Mums net nereikėjo domėtis, ką teismas nusprendė – greitai apie tai kažkas, dabar net nepamenu, pranešė“, – sakė Jurgis. Ir čia pat prisipažino, kad jo brolis gavo tai, ko nusipelno.
„Būčiau skyręs lygiai tokią pačią bausmę – kad visiems būtų ramiau, kad tik daugiau nieko nepridarytų“, – sakė jis. Maža to, vyras neabejoja, kad brolis net nebūtų pasikeitęs, jeigu, anot jo, neduok Dieve, būtų išleistas į laisvę.
„Ką jis kalbėjo, kad pasitaisytų – jam turbūt jau tik tiek protelis ir teišnešė“, – Jurgis net supyko išgirdęs, jog Ignacas kalėjime mąstė apie gyvenimą laisvėje.
Bet jis netiki, kad brolis būtų valgęs žmogieną. „Ne, netikiu, man atrodo, jam užėjo durnumas ir taip padarė... Bet kad du kartus... Ne, nežinau, bijau ir pagalvoti“, – Jurgis net nenori prisiminti brolio ir jo padarytų nusikaltimų, nors jo kapą su vaikais iki šiol prižiūri.
Vyras taip pat papasakojo tai, kas jį visada slėgė – labai bijojo brolio, nes šis taip pat galėjo jam atkeršyti už tai, kad mokė pasirinkti teisingą gyvenimo kelią, o ne išgėrinėti: „Aišku, ne taip daug gerdavo, bet jam užtekdavo dėl durnumo“.
„Žinote, vieną kartą jis buvo atėjęs naktį prie mano lovos, kai miegojau – per miegą pajutau, kad kažkas šnopuoja ir pabudau, žiūriu Ignas stovi, – šis nutikimas Jurgiui iki šiol neduoda ramybės. – Nudaviau velnių, sakiau, ką tu čia darai, eik ir miegok. O juk tada man galėjo būti ir paskutinė naktis, ką ten žinai, kas pas jį galvoje darėsi.“
Parduotuvėje nenuleisdavo akių nuo nuotraukų su nuogomis merginomis
I. Montvido bijojo ir Kutaičių kaimo, kuriame jis išmėsinėjo savo kaimynę, gyventojai. „Puikiai prisimenu Ignacą – būdavo eina keliu ir taip keistai žiūri, kad net nuo žvilgsnio šiurpas pagaugais eidavo“, – prisipažino ilgametis kaimo gyventojas Stasys Petrevičius.
Tačiau, anot vyro, gal tai ir suprantama – juk I. Montvidas jokios moters neturėjo.
„Išgarsino mūsų Kutaičius visoje Lietuvoje, iki šiol žmonės kartais klausia apie šią istoriją, – toliau kalbėjo S. Petrevičius. – Anksčiau, kol dar niekas apie mūsų kaimą nežinojo, sakydavome, kad gyvename ne Kutaičių, o Pakaruoklių kaime – juk tiek žmonių čia yra pasikorę. Bet kai Ignacas taip pasielgė, apie pakaruoklius visi pamiršo – tokių baisumų dar niekas nebuvo regėję, aš net bijojau eiti pažiūrėti, kaip atrodo ta nužudyta moteris. Bet, žinote, po šių įvykių mūsų kaime niekas daugiau taip ir nepasikorė – galėtume vadintis Kanibalo kaimu. Jeigu atvirai, nežinau, ar tikrai Ignacas būtų valgęs žmogieną, nors, kita vertus, žmonės kalbėjo, kad šis kažką virdavo namuose – sklisdavo toks blogas kvapas.“
Gyvenimas žudynių vietoje negąsdina, nors namuose rado kaulų
Daugiabutis, kuriame I. Montvidas nužudė kaimynę, o paskui išniekino jos kūną, dabar nė kiek neprimena to pastato, kuriame iš karto po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo glaudėsi keturios šeimos. Po baisaus nusikaltimo į staiga atsilaisvinusius du butus atsikėlė kitos šeimos, o galop antrąjį aukštą, kuriame prieš tai gyveno ir kanibalas, nusiaubė girtuoklių sukeltas gaisras.
Viename butų su šeima gyvenanti Rima Buivydienė neslėpė, kad žinojo apie daugiabutyje nutikusią baisią tragediją, tačiau tai jos nė kiek neišgąsdino. Baisu buvo tik tada, kai įvyko pats nusikaltimas, o laikas nuvijo blogus prisiminimus.
„Prieš dešimt metų darėme remontą ir betonuojant grindis radome kaulų, bet atrodo, kad jie ne žmogaus, – sakė moteris. – Kvietėme kleboną, namus pašventinome – viskas gerai. Kartais žmonės mūsų klausia, kaip mes čia jaučiamės, ar nesivaidena, ar nebaisu. Ne, nebaisu – mes tiesiog apie tai negalvojame.“