Taip tvirtina prezidentą Nausėdą savo bičiuliu vadinantis jo rinkimų kampanijos strateginis patarėjas filosofas Mindaugas Kubilius.
„Kai vyko rinkimų kampanija, mes buvome tiesioginiai Tėvynės sąjungos konkurentai. TS – LKD iškelta kandidatė Šimonytė visiškai atvirai atstovavo liberaliajai minčiai. Pagal mano pasaulėžiūrą – atstovavo chaosui.
Ji buvo solidi, stipri kandidatė, bet – nesprendžianti giluminių problemų. Todėl atsirado ryški kampanijos skirtis, ir žmonės pasirinko tvarumą“, – interviu DELFI sako Kubilius.
– Prisidėjote prie to, kad Gitanas Nausėda būtų išrinktas prezidentu. Papasakokite, kaip atsidūrėte tarp tų, kurie padėjo kurti jo rinkimų strategiją?
– Mano santykis su Gitanu prasidėjo tada, kai perskaičiau DELFI jo straipsnį „Ar lietuvių tautos savivertė nukeliaus į šiukšlyną“. Straipsnis mane palietė, supratau, jog tai yra žmogus, kuris giliai išgyvena tautinės savivertės ir tautinės tapatybės stiprinimo klausimą.
Įtariau, kad už to slypi ir gilesnė mintis apie dabartines vyraujančias pasaulyje ideologijas, konkrečiai – rinkos kapitalizmo krizę ir galbūt net neperspektyvumą, ES plėtros pagrindus. Susisiekiau su juo, ir mes pradėjome apie tai šnekėtis.
Gitanas buvo nustebęs, kad kažkas perskaitė tą jo straipsnį. Nes visi jį matė tik kaip banko atstovą ir analitiką, o gilesnė tema, iš jo lūpų nuskambėjusi galbūt pirmą kartą, buvo tiesiog nepriimta ir atmesta. Bet aš išgirdau tikrą jo sielos skausmą.
Ir nuo 2014 metų mes pradėjome rašyti 15min.lt portale publikuotų straipsnių ciklą „Lietuva yra brangi“, kuriame diskutavome Lietuvos istorijos, politinės perspektyvos ir filosofijos klausimais. Iš to gimė įdomi iniciatyva – „Misija Lietuva“.
Kartu su dar keliais kolegomis – žinomais žmonėmis – per pusantrų metų padarėme tris konferencijas. Be kita ko, kėlėme klausimą dėl Klaipėdos, ši turi stiprų ekonominį variklį, bet silpną tapatybę. Kiek tapatybės dalykai lemia ūkio plėtrą?
Svarstėme, ar integruota piliečių visuomenė, kuri turi stiprią savivertę ir tapatybę, yra esminis ir pamatinis gerovės elementas vs padriki vartotojai, kuriems rūpi tik vartojimo galios augimas.
Taip prasidėjo mūsų bičiulystė, kuri rėmėsi gilia diskusija, bendrais darbais. Natūralu, kad atsidūriau jo rinkimų kampanijos štabe – ir kaip bičiulis, ir kaip žmogus, kuris profesionaliai dirba su strategijomis. Ir praktinėmis verslo strategijomis, ir kaip filosofas, ir teologas, kuris bando apmąstyti Lietuvoje ir pasaulyje vykstančius procesus.
Čia ir prasidėjo ta didžioji kelionė į pergalę. Buvau vienas iš tų, kurie padėjo Gitanui suformuoti nepriklausomo asmens su aiškia gerovės valstybės vizija programą ir kampanijos strategiją.
– Jūs sakėte, kad bendravimas su Nausėda prasidėjo pasirodžius jo straipsniui 2013 m. pabaigoje. O kada jūs asmeniškai supratote, sužinojote ar pajutote, kad Nausėda kandidatuos į prezidentus?
– Gan vėlai. Noriu pasakyti, kad Gitanas yra tikras strategas. Dar dirbdamas Valdo Adamkaus rinkimų kampanijoje, jis ne kartą yra sakęs, kad numatė šitą galimybę – kad jį tai gali ištikti. Manau, jis turėjo tą pašaukimą ir nuosekliai ruošėsi.
– O kai vyko jūsų minėti renginiai, diskusijos, publikacijos, jau supratote, kur link viskas krypsta?
– Ne. Galbūt jo mintyse tai buvo, bet aš mačiau tikrą žmogų, kuriam rūpi svarstomi dalykai. Ir man to pakako.
– Kada jums tapo aišku, kad Nausėda kandidatuos?
– 2018 m. gegužės mėnesį. Mes susitikome, ir jis paklausė: „Kur tu čia po pasaulį bėgioji?“ Mes tada vykome į Stasio Šalkauskio garbei surengtą konferenciją Šiauliuose. Tada diskutavome ir apie tai, koks turėtų būti Lietuvos prezidentas, jo principai, kokie buvusių prezidentų trūkumai.
Supratau, kad jis pasiruošęs kandidatuoti. Bet sprendimo dar nebuvo priėmęs. Sprendimą jis priėmė maždaug tada, kai bankas pasiūlė jam išeiti.
– O kada jūs tapote Nausėdos strateginiu patarėju?
– Ta strategija atėjo per bičiulystę. Nenorėčiau sakyti, kad esu Gitano strategas: esu jo bičiulis ir patarėjas. Nes pats prezidentas yra geras strategas.
– Ir koks buvo atsakymas?
– Atsakymas buvo esminis, strateginis, tuo viskas buvo paremta: tą atsakymą slepia jo asmuo.
– Per rinkimus ir po jų daug kas sakė, kad Nausėda žmonėms patinka tiesiog kaip patrauklus, aukštas, protingas vyras, vaizdas iš atviruko, kad balsuota už nuosaikaus žmogaus įvaizdį, o ne turinį.
– O kas slypi už to išorinio stoto? Nes išorinis stotas irgi atspindi protingą būvį. Jūs formuluodami iškart įvardijote klasikinę filosofinę žmogaus protingumo sampratą. Ir nuosaikumas yra dorybė.
Žmonės ilgisi ne to, kaip jis atrodo, o jaučia asmenybės gelmę. Net jo kalbėsena išduoda tą sielos ritmiką, kuri atspindi patį mąstytoją – labai geros širdies žmogų, realiai linkusį ir profesionaliai galintį kurti bendrąjį gėrį.
Mano, kaip patarėjo, pastanga buvo tik padėti jam artikuliuoti tuos dalykus ir dirbti bendrą komandinį darbą.
– Kaip klostėsi santykiai ir kodėl nesusikalbėta su „konservatoriais-krikdemais“?
– Rėmėmės asmenybine prielaida, kad jis gali akumuliuoti didelę galią, turi potencialą kurti bendrąjį gėrį ir, pergalės atveju, turi išlikti nepriklausomas, nes kitaip neįvykdys savo misijos.
Jis iškart prisirištų prie kurios nors lietuviškos politinės jėgos, o tos jėgos nekalba apie bendrojo gėrio kūrimą.
Profesionalaus politiko pareiga yra artikuliuoti ir vadybinti nacionalinį interesą, kurį vadiname bendruoju gėriu, siekiant rezultato. O dabartinė Lietuvos politika, kaip ją apibūdino vienas mano bičiulis, yra kaip Artimųjų Rytų prekeiviai: labai daug kioskų, prekybos vietų ir didelis koridorius, į kurį prekeiviai išbėga ir tampo jus už skvernų.
Lietuvos politikai atrodo kaip tie prekeiviai, kuriems reikia ne piliečių, o tik lankytojų. Jie turi gražių vitrinų, kviečia į jas pažvelgti, užeiti ir ką nors nupirkti. Viskas. Kažkada kūrėsi Sąjūdžio idealai, o lygiagrečiai – Gariūnai. Mano įsitikinimu, Gariūnai laimėjo.
– Kalbate apie partijas?
– Taip.
– Kurias iš pagrindinių politinių partijų priskirtumėte prie veikiančių šeimos interesų pagrindu?
– Nenorėčiau komentuoti, nesu politologas, bet manau, kad visos pagrindinės partijos yra tokios.
– Na, jei kalbėsime apie pagrindinių partijų vadovybę, tai į „šeimos partiją“ dabar panaši tik viena – Tėvynės sąjunga.
– Tai visiškai akivaizdu. Tai – posto perimamumas, be to, šioje partijoje vyrauja siauri vienos grupuotės interesai, o kiti joje – tarsi prielipos.
Man, kaip strategijos patarėjui, buvo svarbu padėti Gitanui žengti esminį žingsnį, kuris parodytų, kad tai – ne jo lygis. Žingsnį, kuris padėtų išvesti Lietuvos žmones iš tos politinio turgaus atmosferos. Kaip tai daryti? Įkvėpti piliečiams savivertės.
Į mane kai kas pastaruoju metu ėmė žiūrėti kaip slaptą „krikdemiškos“ partijos kūrėją, nusiųstą Lietuvos prezidento. Tai – nesąmonė.
Prezidentas ir per savo rinkimų kampaniją, ir vėliau parodė, kas yra jo platforma. Yra žmogus, kurio darbus jis studijavo ir kurio principus nori perkelti į Lietuvos ūkį, gerovės valstybės modelį: tai – Ludwigas Erhardas, Konrado Adenauerio vicekancleris, Vokietijos stebuklo kūrėjas.
Mes kalbame apie klasikinius krikščioniškosios demokratijos principus, kuriuos Gitanas asmeniškai puoselėja kaip profesionalas ir siekia ant tų pagrindų kurti valstybės gerovę.
Nausėda į rinkimus ėjo su bendrojo gėrio idėja, kuri iš esmės – „krikdemiška“. „Krikdemiška“ tiek, kiek ji kilo iš Bažnyčios socialinės doktrinos, tačiau šitie principai – bendri, prigimtiniai.
– Užsiminėte apie „krikdemišką“ partiją ir nepagrįstus įtarimus, kad ją kuriate. O kaip manote – atsiras Lietuvoje tokia partija? Kokios būtų jos perspektyvos?
– Natūralu, kad po tokio laimėjimo, pasiekto ant mano minėtų pamatų, buvo didelė inspiracija. Prasidėjo žmonių, kurie tuos dalykus supranta ir puoselėja, judėjimas. Atsirado įvairių pavardžių: Rimanto Dagio, Vytauto Sinicos, kitų.
Yra kalbančios galvos, kurios apie tai svajoja. Aš neseniai dalyvavau viename jų renginyje, mačiau tuos žmones. Aišku, kad tai – judėjimas politinės sistemos sveikimo link.
Dėl partijos. Jei atsiranda nišinė klerikalinė partijėlė su tautiniu prieskoniu, tai – visiškai neperspektyvu. Perspektyvus būtų bendras piliečių, profesionalų minties judesys ir bendras piliečių savivertės atkūrimas ant kilnumo pamatų.
Prezidentinė kampanija sukūrė tam tikrą kilnumo orą, ir žmonės pradeda norėti juo kvėpuoti. Ar iš to gims politinė jėga? Mano požiūriu, pirmiausia turi gimti tam tikra – visiškai neformali – piliečių santalka.
Galbūt ji pasireikš per įvairius susitikimus, klubus. Ir aš pats mielai tokioje santalkoje dalyvaučiau. Bet politinės karjeros aš nesiekiu. Todėl viešai dalyvauti neketinu. Džiaugsiuosi, jei mane kvies į kokius nors įdomius forumus.
– Lietuvos rinkėjai paprastai nebalsuoja už diskusijų klubus ir juose gimstančias idėjas. Balsuoja už lyderius. Kas bus lyderis?
– Dabar negaliu atsakyti. Bet tikrai žinau, kad pirmiausia turi būti artikuliuotos ir apmąstytos idėjos. Ar atsiras profesionalų, kurie per apskrituosius stalus bandys tuos dalykus apmąstyti (paminėčiau Raimondo Kuodžio, Zenono Norkaus idėjas)? Jei nebus idėjų ir jos nevirs konkrečiais modeliais, tai asmenybės nieko nenuveiks.
Kvaila būtų mąstyti, kad prezidentas susiras įdomią, žinomą asmenybę ir per ją sulipdys savo partiją. Tai – neperspektyvu, nes laikina.
– O tai, kas vyksta arba nevyksta dabar, perspektyvu? Jūs paminėjote porą veiklių žmonių, bet kas iš to, jei jų sukurta partija gaus du tris procentus balsų? Manau, daugiau sunkiai gali tikėtis, net jei aplink burtųsi geras idėjas generuojantys neformalūs klubai.
– Drįsčiau manyti, kad judėjimo, kuris virstų partija, galimos sėkmės prielaidos būtų atvira prezidento parama ir visuomenei žinomas stiprus lyderis. Jei šių dalykų nebus, su judėjimu susiję lūkesčiai liks neišpildyti. Nesutinkate?
– Kalbant apie didelį laimėjimą kitų metų rinkimuose, dėl prezidento paramos aš susilaikyčiau, bet dėl stipraus lyderio, veido, kuris vestų tą partiją, pristatytų idėjas, – pritariu, kad jo reikia.
Bet dar kartą sakau, kad to nepakanka. Turi atsirasti stipri profesionalų bendruomenė, kuri mato, kaip reikia sukurti realų bendrąjį gėrį.
– Štai turime kelias pavardes ar judėjimą, kuris, kaip jūs pats sakote, būtų nišinis ir neperspektyvus, o aplink jį, įsivaizduokime, atsiranda generuojanti idėjas santalka. Sujunkime šiuos du dalykus, turėkime galvoje, kad viešos prezidento paramos nebus, stipraus žinomo lyderio taip pat nematyti. Ir koks bus rezultatas per Seimo rinkimus?
– Aš negaliu atsakyti. Esu tas žmogus, kuris labai nori, kad ta profesionali idėjų erdvė būtų raugas, kuris raugintų Lietuvos politinę erdvę, o piliečiai norėtų tapatintis su ta erdve. Reikia naujų veidų ir profesionalios vizijos ant tų prigimtinių pamatų. Ar tai įgaus pagreitį, ir lyderiai atsiras? Pažiūrėsime.
– Kaip manote, ar Rokas Masiulis galėtų tapti jūsų minėto raugo politiniu lyderiu?
– Įprastas atsakymas būtų – reikia paklausti paties Roko. Su Roku mes seniai pažįstami, lankėmės toje pačioje bažnyčioje. Aš jį pažįstu kaip giliai tikintį žmogų. Jei jis jaus pašaukimą imtis atsakomybės, o aplink sklandžiai vyks minties profesionalų ir piliečių telkimas, tai būtų natūralu, kad jis galėtų tapti tokio plataus judesio lyderiu.
Jei idėjos, apie kurias kalbu ir kurias mes su Gitanu išdiskutavome, bus priimtinos tai naujai begimstančiai santalkai kurti, tai sinergija bus akivaizdi. Bet pirmiausia – idėjų lygis.
Tai būtų diskusija tarp prezidento matymo ir begimstančios jėgos valstybės matymo. Ji vyktų ant tų pačių – gal skirtingai interpretuojamų – pamatų. Čia atsiranda diskusija tarp brandžių politinių idėjų, kurios turi piliečių paramą. Tai yra tikroji politika.
– O tos idėjos laikytinos „krikdemiškomis“?
– Tuomet prisiminkime: buvo tokia partija – Lietuvos krikščionys demokratai, per 2000 m. Seimo rinkimus deklaravo nemažai panašių idėjų. Bet ji net nepateko į Seimą. Tas pat nutiko 2004 m.: deklaruojamos „krikdemiškos“ idėjos, bet į Seimą patekti nepavyksta. Vėliau „krikdemai“ susilieja su konservatoriais. Kodėl naujo darinio turėtų laukti geresnis likimas nei vis pralaimėdavusių „krikdemų“?
– „Bendrojo gėrio“ sąvoka nenukalta krikščionybės. Tai – demokratijai įgimta sąvoka. Tam, kad sutelktumėte bendrajam gėriui, turite būti kompetentingas žmogus, turėti politinės patirties ir didelio ryžto. Ir čia reikia labai stipraus idealizmo.
– „Krikdemai“ turėjo ir idealizmo, ir politinės patirties. Ir 2000-aisiais, ir 2004-aisiais. Bet neišgyveno kaip atskira partija.
– Ką reiškia idealizmas? Šis žodis – gan tuščias. Krikščionis turi pasiaukoti ir galbūt net nesiekti pirmiausia kažkokios politinės naudos, bet dirbti bendruomenės labui ir ugdyti lyderystę „iš apačios“. Tai būtina sąlyga. Netikiu jokios naujos politinės jėgos sėkme, jei joje nebus stiprios kompetencijos santalkos ir lyderystės, kylančios „iš apačių“.
– Kalbėdami apie naują darinį, jūs vis vartojate žodžius „santalka“, „judėjimas“. Pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį aktyviai kūrėsi įvairios santalkos ir judėjimai, bandę formuoti visuomenės nuomonę, daryti politinę įtaką: „Piliečių santalka“, „Kitas pasirinkimas“. Kur jie dabar? Koks buvo jų poveikis tuometei politinei situacijai? Kodėl jūs manote, kad nauja tokio pobūdžio nepartinė santalka pasieks geresnių rezultatų?
– Kai kalbu apie pilietinį judėjimą, manau, kad jo logiškas rezultatas būtų politinė partija. Bet partija turi turėti idėjinę aplinką.
Kokios prielaidos? Nausėdos pergalė yra įkvepianti. Kyla klausimas: ar Lietuvoje gali gimti politiniai judesiai, kurie neša tokius pačius tvarumo ir prigimties principus, juos atspindi? Matome, kad poreikis – labai didelis. Šis poreikis atsiranda ne iš žmonių nuotaikų kaitos: tai – epochinis lūžis, kurį išgyvena Europa ir pasaulis.
Žmonės pradeda bijoti. Jie nejaučia tvarumo. Lietuvos politinė sistema jiems šito tvarumo neduoda. Kraštutinė dešinė ir kraštutinė kairė gimsta kaip reakcija į nesugebėjimą kurti bendrąjį gėrį.
Liberalioji tvarka kuria chaosą. Tai – neįsipareigojusių vartotojų būvis, persunktas egoizmu. Iš to plaukia amoralumas, senstanti, nykstanti visuomenė, kuri tada kviečiasi imigrantus, bet nepajėgi jų integruoti, ir prasideda nesaugumo problemos. Visuomenėje gimsta keršto nuotaikos.
– Jei vis dėlto nauja „krikdemiška“ partija atsirastų, tai ar pagrindinė jos konkurentė būtų Tėvynės sąjunga?
– Akivaizdu, kad taip. Juk kai vyko rinkimų kampanija, mes buvome tiesioginiai Tėvynės sąjungos konkurentai. TS – LKD iškelta kandidatė Šimonytė visiškai atvirai atstovavo liberaliajai minčiai. Pagal mano pasaulėžiūrą – atstovavo chaosui. Neperspektyviam chaosui, kuris gali būti čia ir dabar patrauklus, fainas, įdomus, susijęs su vyraujančiu ekonominiu modeliu.
Ji buvo solidi, stipri kandidatė, bet – nesprendžianti giluminių problemų. Todėl atsirado ryški kampanijos skirtis, ir žmonės pasirinko tvarumą.
– Iš kur nauja partija gaus pinigų, jei liks dabartinis partijų finansavimo modelis?
– Tikrai nesu šio klausimo ekspertas. Bet rinkimų kampanijai galima rinkti pinigus – įstatymas tai leidžia. Pinigai ateina tada, kai žmonės pradeda tikėti, jog kažkas realiai gali vykti. Ir jei minėtas judėjimas sėkmingai vyks, tai iš paskos ateis pinigai. Bet tai turi būti gerieji, moralūs pinigai – žmonių aukos.