Tai – Kremliaus propaganda, kuria Lietuvą bandoma supriešinti su Jungtinėmis Amerikos Valstijoms (JAV) ir parodyti, kad vienintelis tiesą sakantis ir pagarbos vertas lyderis – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Rusija mato save kaip Trečiąją Romą
„Pašaipos ir kritika JAV, jų visuomenei, vyriausybei ir užsienio politikai yra viena pagrindinių propagandinio Kremliaus pasakojimo dalių“, – sako Informacinio saugumo ir analizės centro (ISAC) atstovas Justas Šireika, kuriantis feisbuko puslapį „Propagandos detektyvai“. Minėtame puslapyje nuolat demaskuojama Rusijos vykdoma propaganda ir sugriaunami skleidžiami mitai.
Pasak J. Šireikos, šis pasakojimas suręstas ant tapatybinės mes-jie skirties. Bandoma įteigti, neva mes, tai yra, Rusijos žmonės, slavai, stačiatikiai, esame šviesioji žmonijos pusė – paskutinis tikrųjų vertybių bastionas. O amerikiečiams, žinoma, priskiriami civilizacinio nuosmukio, bedievystės, karingumo, materializmo ir vertybių žlugimo įvaizdžiai.
„Taip kuriama mąstymo konstrukcija, į kurią telpa žemiško rojaus ir pragaro jėgų kovos vaizdinys. Į masių sąmonę perkelta norima mąstymo schema ilgainiui pajėgi pakeisti net asmeninę žmogaus patirtį. Sėkmingai panaudojant kultūriškai lengvai atpažįstamų simbolių, mitų, faktų ir melo derinį, autentiškas, paties žmogaus susidarytas įspūdis užleidžia vietą dirbtinai sukonstruotam įspūdžiui“, – aiškina J. Šireika.
Jo teigimu, propagandos paveiktam žmogui toks įspūdis gali tapti tikresniu net už autentišką patirtį, nes yra nuolat išoriškai stimuliuojamas, o autentiškus išgyvenimus žmogus laikui bėgant pamiršta. Propagandos sklaida užtikrina, kad vienas ir tas pats įspūdis būtų įspraustas į masės žmonių mąstymo struktūrą. Taip galima paaiškinti atvejus, kai propagandos paveikti kaimynai tampa mirtinais priešais, o ilgus metus vienoje valstybėje taikiai sugyvenę žmonės vienas į kitą atsuka ginklus.
„Propagandos detektyvai“ su DELFI pasidalijo pavyzdžiais, kaip Kremlius konstruoja antiamerikietišką propagandą.
ISAC atstovas aiškina, kad blogų Vakarų ir tyros, dvasingos Rusijos motyvas kur kas senesnis už modernią ar net sovietinę Kremliaus propagandą. XVI a. gimė Maskvos, kaip Trečiosios Romos, idėja. Po to, kai krito Romos imperija ir bizantiškasis Konstantinopolis, neva trečiąja ir paskutiniąja Roma tapo autentišką krikščionybės formą tariamai išsaugojusi Maskva.
„Ilgam užmiršta, pastaroji idėja modernesniu pavidalu vėl atgimė 19 a. Nacionalizmo amžiuje religinis motyvas tapo nebe toks svarbus ir užleido vietą civilizaciniam, panslavistiniam mesianizmui. Idėja, kad Rusijai ir rusų tautai teko ypatingas civilizacinis vaidmuo, sovietiniu Rusijos istorijos laikotarpiu įgavo ginklu ir propaganda po visą pasaulį skleistos komunistinės ideologijos formą. Šiandien rusiškasis mesianizmas yra persikūnijęs į avangardinės kovos už daugiapolę pasaulio tvarką formą ir toliau daro įtaką Rusijos elito ir visuomenės savivokai“, – dėsto J. Šireika.
„Konkrečių valstybių, kaip nematerialaus blogio ir gėrio agentų žemėje, įvaizdis leidžia kelti paprastą klausimą – kieno pusėje jūs esate? Amerikos! Aha, vadinasi, stojate į vaikus kryžiuojančių fašistų gretą?“, – kaip konstruojama propaganda, aiškina pašnekovas.
Pasak J. Šireikos, tipinis tokio pasakojimo pavyzdys – dar Maidano įvykių išvakarėse rusakalbėje socialinių tinklų erdvėje skleistas paveikslėlis apie besirenkantį Ukrainos kazoką. Tas kazokas sprendžia civilizacinę dilemą: rinktis Rytus – stačiatikybę, Kijevo Rusią, SSRS, pergalę Didžiajame tėvynės kare, ar Vakarus – bedievystę, nacizmą, homoseksualus, narkotikus ir purvinus dolerius. Tai itin dažna dviejų klasikinių propagandos technikų – etikečių klijavimo (angl. – name calling) ir pagražintų apibendrinimų (angl. – glittering generalities) – samplaika.
Propagandos analitiko teigimu, teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nors Kremlius visad viešai priešpriešino rusiškąjį „dvasingumą” ir „didžiavalstybiškumą” amerikietiškąjam „materializmui” ir „paviršutiniškumui”, Rusijos visuomenė nenustojo slapčia pavydėti Jungtinių Valstijų sėkmės.
„JAV ekonominis dinamiškumas, laisvė ir pagarba asmens individualumui despotiškoje priespaudoje gyvenantiems žmonėms buvo nepasiekiama ir todėl frustraciją kelianti svajonė. Šios svajonės negalintis pasiekti Kremliaus elitas ją iš dalies realizavo į JAV išsiųsdamas mokytis ir gyventi savo vaikus“, – pastebi ISAC atstovas.
Kokie Lietuvoje apie JAV prigiję mitai ar stereotipai, kurių autorystė galėtų priklausyti Kremliaus propagandai?
J. Šireikos aiškinimu, antiamerikietiškos propagandos banga viešąją erdvę užliejantys pseudoekspertai ir komentatoriai dažnai naudoja whataboutismo strategiją. Sovietinės realybės absurdą patyrusiems žmonėms ji gerai pažįstama iš anekdotinės frazės „O pas jus negrus linčiuoja!”, kuria galėjo būti paneigiama bet kokia JAV kritika Sovietų Sąjungai. Pašnekovo teigimu, nors ir paremti logine klaida, taip sukonstruoti teiginiai psichologiškai sunkiai atremiami. Tuo mielai naudojasi Kremliaus propagandos mašinerija – kritiką agresyviai Rusijos užsienio politikai nuolat lydi klaidingos analogijos į neva ne ką moralesnius JAV veiksmus.
Pasak J. Šireikos, kalbant apie Kremliaus kurstomus antiamerikietiškus jausmus mūsų šalyje, be jau minėtų tradicinių žinučių, propagandinis pasakojimas pritaikomas ir išimtinai tik Lietuvos auditorijai. Tai daroma atsižvelgiant į mūsų šalies istorinį ir politinį kontekstą.
„Pavyzdžiui, kalbama apie tai, kad amerikiečiai sukurstė mūsų laisvės kovotojus ginklu priešintis sovietiniams okupantams, o patys, kaip žadėję, į pagalbą neatėjo. Mūsų visuomenėje paplitęs Vakarų išdavystės mitas susiejamas su dabartine geopolitine Lietuvos situacija. Manipuliuojant tariamais panašumais, sukonstruojamas teiginys „Neapgynė tada, neapgins ir dabar”. Taip silpninama visuomenės valia gintis ir kurstomas nepasitikėjimas valstybe ir jos strateginiais partneriais, nors dabartinė Lietuvos padėtis ir laisvės kovų laikai skiriasi kaip diena ir naktis“, – sako „Propagandos detektyvų“ kūrėjas.
Pasak J. Šireikos, Kremliaus propagandininkai visuomenės mąstymą bando paveikti panaudodami politinio savarankiškumo sąvoką ir nacionalinio pasididžiavimo jausmą. Mums peršama mintis, kad Lietuvai neva trūksta savarankiškumo, kad ji kariškai ir politiškai priklauso nuo Vašingtono, todėl negali vykdyti savarankiškos politikos.
„Sakoma, kad anksčiau lankstėmės Maskvai, o dabar – Vašingtonui. Kai sužinai, kad fraze „seniau rusenome, o dabar anglėjame” liūdnai dūsaudamas lietuvių kalbos mokytojas mokiniams apibūdina dabartines užsienio kalbų tendencijas, supranti, kaip toli visa tai nukeliavę. Drauge keliamos abejonės Lietuvos narystės NATO teisėtumu ir būtinumu, įvairiais būdais bandoma įtikini, kad neutralumas, kažkoks vidurio kelias tarp Rytų ir Vakarų, yra teisingas ir įmanomas pasirinkimas. Ne propagandos tikrovėje, gyvenant šalia agresyvaus ir ginkluoto kaimyno, toks Lietuvos neutralumas, žinoma, yra tiesiog nerealus“, – aiškina J. Šireika.
Pašnekovas pastebi, kad vos tik Lietuvos vadovai išreiškia paramą su Rusijos kariais kovojantiems ukrainiečiams, Kremliaus propagandos mašina iškart apeliuoja būtent į neutralumo principą. Bandoma įteigti, kad „jūsų valdžia atstovauja Vašingtono interesams, o jums, paprastiems lietuviams, reikės kentėti šios politikos pasekmes”.
„Drauge pabrėžiamas pragmatiško bendravimo, prekybinių ryšių tvirtumas su Rusija ir tokių ryšių nebuvimas su JAV, kaip antai: „Reikia prekiauti, o ne kariauti su Rusija”, „Amerika mūsų sūrio nevalgo” ir panašiai. Tokios manipuliacijos sąvokomis, istorinių ir politinių faktų interpretacijomis ilgainiui paveikia net ir Kremliaus politikai nepritariančius žmones“, – pastebi J. Šireika.
Pasak J. Šireikos, mėginama pasinaudoti ir daliai žmonių būdingu nepilanvertiškumo bei nepasitikėjimo jausmu. Manipuliuodami klaidingomis analogijomis ir viešojoje erdvėje sklandančiais mitais bei nuogirdomis, Kremliaus propagandininkai mus tikina nesant reikalingais „nei Amerikai, nei Rusijai”. Nuolat pabrėžiamas Lietuvos politinio nereikšmingumo ir mūsų valstybės, kaip mainomos kortos didžiųjų šalių politiniuose susitarimuose, įvaizdis.
„Nusivylimą ir frustraciją patiriantis žmogus tampa imlus alternatyvioms, supaprastintoms mąstymo schemoms, kuriomis galima nesunkiai paaiškinti visa, kas vyksta aplink. Kadangi propagandinės žinutės taip pat įvairuoja savo sudėtingumu, Kremliaus rėmėjų gretas papildo ne tik siaurai mąstantys, bet ir gana intelektualūs asmenys. Žmonės, įtikėję, kad NATO – didžiausias blogis, JAV – žmonijos priešai, Vladimiras Putinas – tiesą sakantis ir pagarbos vertas lyderis, o Lietuva – tik marionetinė valstybė, atėjus laikui gali sukelti rimtų problemų“, – perspėja pašnekovas.
Jo teigimu, Ukrainos pavyzdys rodo, kad tokių radikaliai nusiteikusių asmenų gretos nebūtinai turi būti labai gausios. Taikiai padėčiai destabilizuoti iš pradžių užtenka ir kelių šimtų destrukcijai sukurstytų radikalų.
Rusijos propagandos tyrėjo teigimu, kaip kurstomos antiamerikietiškos nuostatos ir drauge aukštinama Kremliaus politika, neblogai iliustruoja Rusijos antskrydžius Sirijoje lydinti propaganda. Čia Jungtinės Valstijos vaizduojamos kaip silpnos ir neryžtingos arba kaip klastingos ir slapta remiančios ISIS teroristus.
ISAC atstovo aiškinimu, antiamerikietiškas nuotaikas Lietuvoje kursto įvairiausi asmenys ir organizacijos. „Galima numanyti, kad su Rusija juos ne visada sieja tiesioginės finansinės, etninės priklausomybės ar kitokios sąsajos. Netrūksta ir „dirbančiųjų iš idėjos”. Tokių ypač gausu įvairias sąmokslo teorijas išpažįstančiose bendruomenėse. Žinoma, išties sistemingai, profesionaliai ir anonimiškai propagandinį turinį kuria Rusijos valdžios pinigais apmokami asmenys ir agentūros“, – dėsto J. Šireika.
Pašnekovo teigimu, antiamerikietiškos propagandos skleidimui naudojami Rusijos valdžiai pasiekiami mediumai – tarptautinės organizacijos, tradicinės žiniasklaidos priemonės, tėvynainių bendruomenės ir socialiniai tinklai. Pasak J. Šireikos, drauge su Rusijos vyriausybės kontroliuojamomis televizijomis, pastaruoju metu būtent socialiniai tinklai tapo bene efektyviausiu propagandos skleidimo įrankiu.
Propagandos skleidėjams socialiniai tinklai parankūs ne tik todėl, kad padeda efektyviai pasiekti tikslines auditorijas, bet ir todėl, kad suteikia galimybę informacijos skleidimo neapriboti eterio laiku.
„Internete patalpintas vaizdo įrašas tūkstančius ar net milijonus žmonių gali pasiekti ir po poros metų nuo jo sukūrimo dienos. Naujųjų medijų sąjunga su klasikine propaganda mums Vakaruose pateikė visiškai netikėtų iššūkių. Kol kas dar tik mokomės į juos laiku ir efektyviai atsakyti“, – konstatuoja pašnekovas.
Įvardijo propagandos schemas
Primityviausias kelias – sovietinių simbolių išnaudojimas – stebimas ir Lietuvoje. Tai ir Žaliojo tilto skulptūros, ir penkiakampės žvaigždės, ir paminklai generolui Ivanui Černiachovskiui. Vienas tokių paminklų likęs Lenkijoje ir jį dabar norima nugriauti. „Tai atvirai simbolizuoja buvusią jėgą (Sovietų Sąjungos „deržavą“), tačiau tai praeina tik mūsų šalyse – ten, kur buvo socialistinis konclageris“, – aiškino A. Navys.
Kitas naudojamas būdas – informacinis įsotinimas – nuolatinis paprastų žinučių kartojimas. Pavyzdžiui, kad Ukrainoje veikia fašistai bei chunta. Kartojama žinia, kad fašistai atgimsta ir Lietuvoje. Tai veikia Rusijos liaudį, tačiau ne vakariečius.
Rusijos propaganda išnaudoja psichosocialinį kontekstą, kuriame visuomenė gyvena. Mūsų atveju veikiama per nostalgiją Sovietų Sąjungai, tai bandoma daryti per kuriamą „vergo sindromą“: per 50 metų išmokome būti valdomi, laukti, kol „gerasis dėdė“ duos pavalgyti. Laimė, sako A. Navys, dabartinė karta nori mąstyti pati.
Kadangi JAV ir kitose Vakarų šalyse tokie metodai neveikia, ieškoma kitų įrankių. Štai JAV veikiama kitu metodu – kad kažkas nuo jų slepiama. Pavyzdžiui, plinta istorijos, kaip JAV valdžia slepia ufonautus. Vyrauja sąmokslo kontekstas – apie sąmokslus kalbama net Larry Kingo laidose, kaip sąmokslas įvardijamas ir karas Irake, jo pradžia.
Šiuo metu Europa susiduria su pabėgėlių krize, karu Sirijoje, Graikijos krize, karu Ukrainoje. Tai, sako A. Navys, yra visos „sąmokslo teorijos“, kurios išvystytos pritaikant prie vakarietiško psichosocialinio konteksto. Peršama mintis, kad minėtas krizes sukėlė JAV prezidentas Barackas Obama ir amerikiečiai, nes tai jiems naudinga. Skelbiama, kad dėl silpstančios euro JAV naudinga Graikijos krizė, o karas Irake ir Sirijoje JAV naudingas dėl naftos. „Tai naratyvas, kad visais savo veiksmais Amerika gauna naudą“, – apibendrina analitikas.
Pasak A. Navio, dabar Rusija ėmėsi naujo naratyvo – yra prispaustų tautų išvaduotoja, visą Aziją išgelbėsianti nuo ISIS. Tą transliuoja tiek užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, tiek prezidento Vladimiro Putino atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas. Užsimenama net apie Rusijos žengimą „atstatyti Irako“. Peršama mintis, kad keletą metų Vakarų koalicija Sirijoje nieko nesugebėjo padaryti, tik gilino konfliktą, užtat atėjusi Rusija per 3 dienas išsprendė problemas.
Lietuvą vaizduoja kaip placdarmą amerikiečių invazijai į Rusiją
„Mes kartais linkę manyti, kad Rusija viską daro dėl Lietuvos. Malonu taip galvoti, bet iš tikrųjų taip nėra. Jei pažiūrėsime į visą žemėlapį, Lietuva yra mažytė dalis, Rusija, kaip ir JAV, žaidžia dideliais mastais, be abejo, jie įtraukia mus, bet mažais kiekiais“, – teigia asociacijos „International Security Cluster“ informacinių operacijų vadovas.
Jo manymu, didžioji dalis Rusijos propagandai skiriamų lėšų nueina į Vakarus. Tuo metu komentavimas feisbuke, interneto portaluose dažnai vyksta Rusijos tiesa įtikėjusių asmenų iniciatyva – niekas jiems nieko nemoka, jie tiki tuo, ką mato per rusiškas televizijas.
A. Navys įvardijo pagrindinius naratyvus, kuriais siekiama Lietuvą supriešinti su JAV. Pagal vieną jų, Lietuva yra JAV išnaudojama kaip įrankis tam, kad Amerika pasiektų savo tikslų Ukrainoje ir kuo arčiau prieitų prie Maskvos. Lietuva laikoma JAV placdarmu karui su Rusija – tai aiškiai transliuojama Rusijos rinkai. Taip pat peršama mintis, kad Lietuvoje labai blogai gyventi – ją nustekeno ES ir JAV, iš jos pabėgo pusė gyventojų, liko tik milijonas.
„Įrašai feisbuke, komentaruose – viena – tai bendras fonas, kuris ypatingai didelės įtakos nedaro. Bet kai padaromas V. Putino pareiškimas – tai svoris, tai strateginė komunikacija, tai nelyginami dalykai. Todėl turime žiūrėti, ką Kremlius sako, ką daro ir ką slepia. Per šiuos tris dalykus galime pasakyti, kokią užsienio ir vidaus politiką Rusija vykdo“, – dėsto pašnekovas.
A. Navio aiškinimu, tiek Rusijos valdžios ideologas Aleksandras Duginas su savo rusocentristine filosofija, tiek visa Kremliaus administracija iš tikrųjų tiki, kad vakarietiška kultūra, kuriai iš esmės atstovauja NATO ir ES, Rusijai sukelia išlikimo grėsmę. Jų įsivaizdavimu, kuo šios vertybės arčiau Rusijos sienų, tuo labiau visos blogybės ateina – pavyzdžiui, homoseksualai, laisvės. Jie galvoja, kad tai sugriaus rusiškąjį pasaulį ir pakeis rusų tautos vertybes, jos kultūrą.