„Mes su vyru ir vaikais čia atvykome tikėdamiesi „pralaukti“ krizę. Tikslas buvo paprastas – išlaikyti nekilnojamą turtą, kuris buvo išperkamosios nuomos būdu įsigytas, nes likę Lietuvoje būtume praradę viską. Apskaičiavome, kad per dvejus metus situacija turėtų aprimti, bet neišėjo“, – pripažino I. Sidorovienė.
Metus į lovą kas vakarą guldavosi su ašaromis akyse
Ji neslėpė – lygiai metus kas vakarą į lovą guldavosi su ašaromis akyse ir vienintele mintimi: „Namo“.
„Įsivaizduodavau, kad Piterboras yra mano namai, bandydavau įžvelgti panašumų, pavyzdžiui, o, ši vieta primena Jakų žiedinę sankryžą. Visur bandydavau ieškoti to, kas man vieną ar kitą atitiktų. Susikūriau savo kraštą, viziją, kaip viskas turi atrodyti“, – kaip pavyko tą metą ištverti, pasakojo pašnekovė.
Pasidomėjus, kuo pavyko pakeisti jūrą, ji pripažino, kad tai – kone skaudžiausias klausimas.
„Aš ir dabar dažnai nuvažiuoju iki jūros, ten fotografuoju. Turiu net savo mišką ir bijau jį kam rodyti, kad neatimtų. Labai mėgstu grybauti, gaila, kad tai čia nepriimtina – jei augo grybukas, jis turi augti“, – juokėsi I. Sidorovienė.
Ką anksčiau išmesdavo, dabar parduoda lietuviams
Jos teigimu, juoką anglams lietuviai anuomet sukeldavo ne tik bandydami rinkti grybus ar skabyti uogas, bet ir, pavyzdžiui, puldami nemokamai dalijamų kaulių kojų.
„Kojas jie čia atidavinėdavo, mes visi kaip skėriai susirinkdavome. Aišku, paskui suprato ir dabar kiaulių kojų kaina – kaip geros sprandinės“, – apie tik persikėlus į Angliją stebinusius skirtumus pasakojo pašnekovė.
Anot jos, dabar atvykėliai iš vidurio Azijos įsigudrino net svogūnų lukštus taupyti ir pardavinėti lietuvaičiams prieš Velykas.
Iš erdvių namų – į pelėsių pilną kambariuką: gyvenau ant keptų bulvių
Kai tik atvyko į Angliją, mažiausiam I. Sidorovienės vaikui buvo vos metai ir trys mėnesiai, tad pirmasis darbas, kurio ji ėmėsi, auklės. Pašnekovė apsistojo pas sesę ir, kaip pati juokauja, gyveno „ant keptų bulvių“.
„Mes gyvenome Lietuvoje, o vyras visą laiką važinėdavosi į Suomiją. Buvome šeima nei 1, nei 5. Aš visą laiką viena su vaikais, statybos, namas... Galiausiai nutarėme, kad daugiau taip negalime ir turime gyventi kaip normali šeima. Į Didžiąją Britaniją važiuoti baisiausiai nenorėjau, nežinau, kodėl, bet kategoriškai man ji netiko. Svarstėm apie Suomiją, bet supratome, kad patogiau – būtent Anglija, nes čia jau gyveno mano sesuo. Erdvius namus pakeičiau į vieną pelėsių pilną kambariuką“, – prisiminė ji.
I. Sidorovienės sesuo į Angliją atvyko dar tais laikais, kai kirsti sieną legaliai buvo labai sunku, tad jai teko slapstytis, miegoti gatvėje ant suoliuko, iš vieno darbo ji važiuodavo tiesiai į kitą.
„Esu visko prisiklausiusi. Pavyzdžiui, prie bankomato stovint pasiūlydavo ir plytą, ir kirvį nusipirkti. Pasako: „Pirk plytą“, o tu turi iš bankomato išsiimti pinigų ir juos atiduoti“, – kaip anuomet lietuviai spausdavo vieni kitus, pasakojo ji.
Namą kaimynai jau pravardžiuoja prostitute
Paprašyta papasakoti apie namą, kuris ir privertė emigruoti, I. Sidorovienė juokavo, kad jį kaimynai jau pravardžiuoja prostitute – reikalauja daug išlaidų, o ir gyventojai nuolat keičiasi.
„Pirkome ir statėme per patį nekilnojamo turto piką – kainavo velniškai, o dabar parduoti negalime, nes vis tiek liktume skolingi daugybę pinigų“, – problemą įvardijo pašnekovė.
Todėl vieno aukšto maždaug 120 kv. m. būstą jie dabar nuomoja. I. Sidorovienė pasakoja nė iš vienų nuomininkų neimanti mokesčio už nuomą, tačiau prašanti namą saugoti ir, jei kas sulūžta, sutaisyti.
„Spėkite, ar taip buvo... Skaudi tema net. Įsivaizduokite, kai atvažiuoji, ir matai, kad restauruoti mano šeimos baldai sulaužyti, televizoriai iškapoti kirviu... Kai ne savo, tai ir nesaugo“, – žodžius sunkiai rinko pašnekovė.
Tačiau iš klaidų ji sakė pasimokiusi ir paskutinius nuomininkus besirinkusi labai atidžiai. Pavyzdžiui, važiuodavo į potencialių būsimų šeimininkų namus, klausdavo, kokie jų prioritetai, gyvenimo vertybės.
„Juokinga, bet išsirinkau žmones, kurie grįžo gyventi į Lietuvą iš Anglijos. Jie tik įėjo, pajutau, kad nėra jokio barjero, lengva buvo juos „pralaužti“ ir matyti. Klausiau, ar nebus taip, kad vėl emigruos, jie: „Ne, ne“. Bet susapnavau, skambinu, sako, vyras išvyko, neišgyvename“, – pasakojo I. Sidorovienė ir pridūrė, kad paprastai ūpo likti Lietuvoje emigrantams užtenka maždaug 3 mėnesiams.
Vaikams susirgus astma priskyrė socialinį būstą
Tuo metu Anglijoje valstybė jų šeimai priskyrė socialinį būstą – namą, kurį jie nuomojasi už mažesnę nei rinkos kainą.
„Vaikai pradėjo sirgti astma. Poliklinikoje paklausiau, ar tai galėjo išprovokuoti tai, kad name, kuriame gyvename, yra pelėsių. Kas rytą eidavau jų valyti, bet pastatas buvo toks senas, kad Lietuvoje tai jau vadintų muziejumi. Gydytoja tai patvirtino, parašė ir raštu, tad su šia išvada vėliau ėjau prašyti būsto“, – prisiminė I. Sidorovienė.
Tiesa, nors daugeliui tai galėtų atrodyti kaip svajonės išsipildymas, priskirtas būstas taip pat nebuvo naujas. Maža to, ir visiškai tuščias.
„Kai pamatėme, koks šviesus ir naujai perdažytas, labai džiaugėmės, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis buvo tiesiog persigėręs šlapimu – grindjuostes, viską plėšėme lauk“, – pasakojo pašnekovė.
Nors persikėlus vaikų sveikatos bėdos baigėsi, šeima sutartį dėl būsto pasirašė tuomet, kai dar galiojo senesnė sistema, tad pastatu gali naudotis iki gyvenimo galo.
„Mano rajone panašaus namo nuoma kainuoja 575 svarų (665 eurus) per mėnesį, o mes mokame 400 svarų (463 eurus)“, – apie sąlygas plačiau papasakojo I. Sidorovienė.
Nuo gėlių laukų – iki privataus verslo
Tiesa, manantiems, kad Anglijoje viskas padėta ant lėkštutės, ji tikino turinti blogų žinių. Tikrai nėra taip, kad išmokas gauti čia lengva, o iš pašalpų galima laisvai pragyventi.
„Žiūrima į kiekvieną situaciją individualiai, bet, jei neturi darbo, tikrai nėra taip, kad gauni pašalpas. Jei turi, dengiamas tik skirtumas, kiek trūksta iki numatytos pragyventi sumos“, – pasakojo I. Sidorovienė.
Kai paaugo dukrelė, ji ėmė dirbti gėlių laukuose. Sąlygos, pamena, buvo labai sunkios. Sezono metu nutikdavo ir taip, kad darbą pašnekovė baigdavo 1 valandą nakties, per pusantros valandos grįždavo namo, o 4 ryto ir vėl lėkdavo atgal.
„Paskui įsidarbinau į „Amazon“, siunčiau filmus ir žaidimus nuomai, – prisiminė pašnekovė.
Nors pradžia buvo labai sunki, dabar I. Sidorovienė dirba širdžiai mielą darbą – užsiima fotografija.
Prisimindama pirmąjį fotoaparatą iki šiol nesulaiko ašarų
„Mano senelis buvo fotografas, mano vaikystė buvo gausi nuotraukų, tai visą laiką mane traukė. Lietuvoje žmonių nefotografuodavau, bet jei koks rūkas ar kas, vyras atsibunda, žmonos nėra“, – tai prisimindama šypsojosi ji.
Pašnekovė tikino visuomet norėjusi įsigyti gerą fotoaparatą, bet tam pritrūkdavo pinigų – investuoti reikėdavo tai į vaikus, tai į statybas.
„Aš nieko nepavydžiu, išskyrus to, kas susiję su fotografija. Jau gyvenant Anglijoje kartą prie manęs priėjo kaimynas, jis dabar irgi fotografas, klausė, kokį aparatą pirkčiau. Taip nuoširdžiai viską nupasakojau, kad jis įsigijo tai, ko troškau. Iš po žemės koja išslydo“, – tą jausmą įvardijo I. Sidorovienė.
Liūdesį akyse pamačiusi jos sesė nuskubėjo į parduotuvę ir pirmąjį fotoaparatą pašnekovei nupirko išperkamosios nuomos būdu. Tą prisiminusi I. Sidorovienė iki šiol nesulaiko ašarų – sesuo į rankas įdavė laimę.
Pirmoji fotosesija – vos už 20 svarų
„Vis tobulinausi, bandžiausi, dar ilgai nedrįsau už nuotraukas prašyti pinigų. Pirmasis mano gautas užmokestis buvo 20 svarų (23 eurai), paskui kažkaip iš lūpų į lūpas, per pažįstamus, patiko...“, – verslo pradžią prisiminė pašnekovė.
Nuo dienos, kai gavo savo pirmąjį fotoaparatą, praėjo 6-eri metai. Dabar jis – perleistas į kitas rankas, o pašnekovė savo technikos arsenalą gerokai praplėtė.
„Suprantu, kad verslas yra verslas, tačiau įžvelgiu daugelio fotografų klaidą, kad per daug skubama. Reikia skirti laiko tam, kad žmogus apšiltų, pasijustų gerai“, – savo strategiją aiškino I. Sidorovienė.
Pasidalijo keliais patarimais, ką daryti, kad nuotraukose atrodytum gražiau
Ji pasidalijo ir keliais patarimais, ką daryti, jei nori gražiai atrodyti nuotraukose. I. Sidorovienės teigimu, tokių triukų ji moko ir poras, kurios neretai prieš vestuves ateina pasimokyti, kaip pozuoti.
„Aš turbūt vienintelė, kuri moko, kad žąsiuką reikia daryti. Svarbu kiek į priekį „paduoti“ veidą, tuomet šešėlis krinta geriau ir nesimato jokio pagurklio, nieko“, – pasakojo fotografė.
O, štai, pavyzdžiui, siekiant, kad žvilgsnis atrodytų gilus, esą reikia įsivaizduoti, kad tolumoje matai voverę, ir stengtis ją įžiūrėti.
„Dabar labai populiarėja šeimų, asmeninės fotosesijos. Kuo toliau, tuo labiau lietuviai investuoja į nuotraukas, net nebe visus galiu aptarnauti. Tarkime, atidaro verslą, nuotraukų prašo manęs, nagai, konkursai, vestuvinių suknelių pristatymai, reklama – visa tai per mane. Darome ir erotines fotosesijas, esu turėjusi net labai vyresnio amžiaus klientų“, – atskleidė I. Sidorovienė.
Grįžusi į Lietuvą jaučiasi keistai
Šiuo metu gyvenimu Anglijoje ji tikino besimėgaujanti ir pasijuntanti net keistai, kai tenka grįžti į Lietuvą.
„Pavyzdžiui, mes pratę, kad pardavėjos tave aptarnauja ir ant galvos nekraus kito žmogaus prekių, palauks, kol susikrausi daiktus. Kartą ir pasikalbėjome, pasišypsojome, orą aptariau, o paskui tiesiog gražiai paklausiau: „O kur maišeliai?“. Visa eilė ant manęs pradėjo šaukti, kokia aš šeimininkė prasta, kad nepasirūpinau tuo iš anksto, ir aš sakau: „Noriu namo“, – juokėsi ji.
Tiesa, skirtumai esą išryškėja ne tik parduotuvėse.
„Atsimenu, valtelėje plaukiu visa laiminga, plevėsuoja plaukai, ir tik girdžiu: „Žėk, kokia išisišiepus“, – atvejus, kai teko pasijusti nesmagiai, prisiminė pašnekovė.
Kol vaikai eina į mokyklą, grįžti į Lietuvą neplanuoja
I. Sidorovienės teigimu, Anglija ji jau laiko savo namais – turi čia tikslų ir jų atkakliai siekia.
„Tačiau mano vyras labai nori į Lietuvą. Jis visa širdimi ten ir nėra minutės, kad apie tai negalvotų. Jis nuolat domisi, kas vyksta, skaito DELFI, nagrinėja politinį gyvenimą. Jei jam suteiktų galimybę, kad jis galėtų uždirbti tiek, kad pavyktų išlaikyti šeimą ir nekilnojamąjį turtą, lėktų neatsisukdamas. Tačiau aš suvokiu, kad. kol vaikai eina į mokyklą, net nėra ko kalbėti apie grįžimą. Net jei didžiausią „Brexit“ padarytų „stogą“, turėčiau iškentėti“, – tikino pašnekovė.
Tuo labiau, aiškino ji, kad dukra užaugo visiška angle ir Lietuvoje greičiausiai nė nepritaptų. Paklausta, kuo tai pasireiškia, I. Sidorovienė pasakojo, kad ji mąsto angliškai, turi kitokį požiūrį ir vertybes, tai pasireiškia ir kalbant apie smulkmenas – pavyzdžiui, mergaitė netaria r raidės.
„Kai žiūrime filmus internetu, mano vaikai nesupranta – vadina nusikaltėliais. Jei kas šiukšlę numeta, ji labai reaguoja: „Kaip?“. Ir jei saldainių vaikams į kiemą nuneša, tuoj atidaro šiukšliadėžę ir prašo išmesti, rūšiuoti“, – kuo tai pasireiškia, vardijo ji.
Namo kol kas neparduoda
Dabar jau 17-metis sūnus, juokiasi I. Sidorovienė, Lietuva susižavėjo tik šią vasarą, kai susitiko su draugais, turinčiais automobilį.
„Anksčiau sakęs, kad tas namas – buvęs nebuvęs, šį kartą jis jau buvo pasiruošęs likti vien dėl pajustos laisvės. Anglijoje automobilio draudimas nepatyrusiems vairuotojams kainuoja labai brangiai, gali būti ir apie 1000 svarų (1160 eurų) per mėnesį“, – tikino ji.
Dukra, pasakojo, verkė net pasikūkčiodama, kai vis naujai ateinančius nuomininkus palaikė namo pirkėjais. Todėl būsto Klaipėdoje jie kol kas neparduoda ir neatmeta galimybės, kad kada nors grįš atgal.
„Kad ir kaip būtų, Anglijoje lengviau. Bet neatmetu galimybės, kad grįšiu. Negaliu pagalvoti, kad parduosiu tą namą, kuris tiek energijos kainavo. Net planuojame šalia kokį sklypą įsigyti, kad ką nors galėtume auginti“, – galvodama apie ateitį šypsojosi I. Sidorovienė.