Vieną tokių vakarų su Alvydu susipažino ir DELFI – tai buvo pirmasis kartas, kai jis rūpinosi Piterboro „Bernelių užeigos“ svečių linksmybėmis.
Anglijoje jau penktus metus, o svajonę jau pavertė realybe
„Muzika – daugiau mano hobis, vaikystės svajonė, kurią galėjau įgyvendinti čia, Anglijoje. Pajėgus buvau įsigyti tai, ką šiandien turiu“, – pasukdamas veidą į turimą techniką aiškino Alvydas.
Anglijoje jis – jau penktus metus. Tiesa, gyvena ir dirba ne Piterbore, o 80 mylių toliau – Stratforde.
„Keičiau darbus, ieškojau visą laiką, kur geriau ir dabar, atrodo, lyg ir neblogai įsitaisiau. Laukiu kontrakto“, – apie savo gyvenimą ėmė pasakoti pašnekovas.
Višta – tik svaras, bet filė slėpdavo net batuose, veždavo ir mašinomis
Paklaustas apie įsimintiniausius darbus, jis prisiminė laiką, kai teko dirbti vištienos fabrike, kur kolegos buvo kone vien tik lietuviai.
„Dirbti tarp lietuvių – nepakartojamai sunku. Tada 95 proc. lietuvių buvo, visi vieni kitiems gerkles gatavi (pasiruošę – DELFI) perkąst“, – tikino Alvydas.
Kad panašiose vietose dirbantys lietuviai užsiima vagystėmis – faktas, tvirtino emigrantas. Jo teigimu, ne vienas tautietis už tai buvo ir išmestas iš darbo.
„Leisdavo pigiau nusipirkti, višta svarą (0,87 euro) tekainuodavo, bet vis tiek vogdavo. Pavyzdžiui, filiukes ir čebatuose (guminiuose botuose – DELFI) slėpdavo. Būdavo, kad tiesiog net mašinomis veždavo, o paskui pardavinėdavo – turi savo taškus, gal ir tiems patiems lietuviams“, – svarstė jis.
Kiek turi, slepia nuo kitų, nes pavydas – milžiniškas
Dabartinėje jo darbo vietoje 95 proc. darbuotojų, tikino Alvydas, lenkai, tad ir darbo kultūra labai skiriasi.
„Visai kitokie žmonės. Lietuvis iš prigimties toks. Baliuose turiu tokį žaidimuką, klausimyną leidžiu grodamas, tai visą laiką prašau: „Būkim broliai lietuviai, nepadėkim vienas kitam“. Taip ir įprasta lietuviui – jei tau sekasi, turi tiesiog slėpti nuo kitų, nes pavydės, suės, perkąs gerklę“, – žodžių nė nebesirinko emigrantas.
Tiesa, paklaustas, ar jam asmeniškai yra tekę įsivelti į kokius konfliktus su tautiečiais, Alvydas tikino, kad jis tiesiog ne tokio būdo, tad gyvena ramiai.
Tačiau matyti muštynes renginių metu, pripažino, teko ne kartą. Pavyzdžiu, kartą vienos vestuvės esą baigėsi nė nesulaukus 23 valandos.
Viena valanda darbo prilygsta penkioms
„Leidžia sau žmonės ir eiliniam gimtadieniui muzikantą pasisamdyti“, – pasidomėjus apie emigrantų šventimo įpročius, pasakojo pašnekovas.
Nuo 16-os metų muzikuojantis vyras tikino, kad jo nustatyta kaina už paslaugas – viena mažesnių, tačiau tikslios sumos įvardyti jis nepanoro.
„Čia „eina“ valandinis. Pavyzdžiui, aš mažiau 4 valandų nevažiuoju. Minimalus užsakymas – 4 valandos. Tiesiog gaunasi toks prisidūrimas prie algos, savoms išlaidoms. Praktiškai viską, ką uždirbu, investuoju į muziką“, – tikino jis.
Alvydo teigimu, fabrike jis uždirba minimalų atlyginimą, kuris Anglijoje yra – 7,20 svarų (8,3 euro) per valandą. Savo ruožtu grojant esą kartais pavyksta šią sumą pasididinti ir 5 kartus.
Buvo stipriai įklimpęs į alkoholio liūną – prarado ir šeimą, ir darbą
Pasak emigranto, jei jaunystėje nebūtų paklydęs, būtų investavęs daugiau jėgų ir laiko, galbūt dabar galėtų džiaugtis vien tik muzikanto karjera.
„Buvau stipriai įklimpęs į alkoholio liūną ir tai man labai brangiai kainavo – ir šeimą, ir mylimą darbą. Nešiojau uniformą, karys buvau, bet viskas „nuėjo“ per degtinę“, – apgailestavo vyras.
Atsitiesti, nė neslepia, pavyko tik dėl nuolatinės draugo ir kolegos pagalbos. Lietuvoje jis praėjo ir Minesotos programą.
„Jį pirmą šeima „sutvarkė“, nespėjo „pavesti“, o paskui jis pusantrų metų tempė mane už ausų, kol galiausiai ištempė“, – pasakojo Alvydas.
Gegužės mėnesį, skaičiuoja, bus 9 metai, kai jis burnoje neturėjęs nė lašo alkoholio.
Džiaugiasi užgimusia meile – su lietuve jau spėjo susižadėti
„Tikrai džiaugiuosi, man to nebereikia. Galiu linksmintis ir linksminti kitus. Aišku, sunku. Pavyzdžiui, tik ką užlipau į antrą aukštą, pasveikinti su gimtadieniu paprašė, iš karto atkištas stikliukas, bet visą laiką atsisakau. Jei nepavyksta gražiai – ar už vairo, ar žmona neleidžia, ar „užsikodavęs“, atvirai pasakau, kad turiu su tuo problemų“, – gyvenimo patirties nesigėdija jis.
Tiesa, jei darbą vėliau jam rasti pavyko, tai užmegzti naujus santykius nebuvo taip lengva.
„Į Angliją atvykau su drauge, bet, deja, iširo mūsų šeima. Dauguma lietuvių, kurie atvyksta, išsiskiria, nes žmonės atsipalaiduoja. Čia kitokios pažiūros, daugiau laisvės, didesnis pasirinkimas. Tačiau šiuo metu vėl turiu draugę, esu susižadėjęs“, – šypsojosi vyras.
Emigranto teigimu, nauja jo simpatija – lietuvė. Lietuvoje jie gyveno kone visiškai skirtingose šalies pusėse, o štai Anglijoje teko dirbti kartu ir santykiai užsimezgė.
Ant šventinio lietuvio stalo – nuo dešrelės iki šašlykų
„Vieni pompastiškiau, kiti paprasčiau švenčia. Dažniausiai suorganizuoja vakarienę ir pasikviečia muzikantą. Bet, štai teko neseniai groti vieno baro savininko žmonos jubiliejuje – normaliai. Ir stalas gerai padengtas, ir liaudis, matyti buvo, daugiau gal prie grietinėlės, turtingesni“, – patirtimi dalijosi Alvydas.
Ant lietuvių stalų švenčių metu esą dažniausiai puikuojasi mišrainės, šašlykai ar kepsniai, tačiau pasitaiko ir taip, kad patiekiamos gražiai išpjaustytos paprasčiausios dešrelės.
„Visai prastai, kad būtų, neteko būti. Visi kažkaip pasistengia. Prabangiausias atvejis – kai indų restorane teko šventę vesti – vietos daug, salės kampas užsakytas, bet aplink žmonių praktiškai nebuvo, nes vyko pirmadienį. Maistas egzotiškas, o muzika lietuviška. Ta pora jau turėjo vaikučių, bet norėjo įforminti santuoką, nes buvo kažkokių ten subtilių aplinkybių“, – prisiminęs šyptelėjo vyras.
Grįžtų, jei Lietuvoje turėtų bent 70 proc. to, ką turi Anglijoje
Alvydo teigimu, jei netingėsi, Anglijoje galima ir gyventi, ir prasigyventi. Be visų kitų savo veiklų jis buvo sugalvojęs prieš Kalėdas persirengti Kalėdų seneliu ir vaikščioti pas emigrantų vaikus.
„Vizitas – 10 svarų (12 eurų), iš viso apie 20 jų buvo, tiek spėjau per Kūčių vakarą ir pirmą Kalėdų dieną, taip ir sukiesi. Gyventi tikrai galima“, – pripažino jis.
Tiesa, savo ateitį jis vis dėlto matytų Lietuvoje, esą sava žemė vis tiek traukia.
„Galiu pasakyti, kad jei man Lietuvoje duotų bent 70 proc. to, ką turiu Anglijoje, aš tikrai su mielu noru grįžčiau. Nėra ten mano daug artimųjų likę – tik tėtis, brolis ir sesuo, bet traukia“, – tikino vyras.