Šiuo metu jis – parduotuvės lietuviams bendraturtis, tačiau ilgus metus dirbo vadybininku ir ieškodavo darbuotojų fabrikams. A. Xhemajli buvo vienas pirmųjų, atvėrusių glėbį į Angliją ėmusiems plūsti mūsų tautiečiams.
„Kai tik lietuviai pradėjo vykti į Angliją, aš pradėjau su jais dirbti, dar nuo 2004 m. Tuo metu buvau vienos įmonės vadybininkas, ieškodavau žmonių, lietuviai labai geri darbuotojai“, – greitakalbe bėrė vyras.
Lietuviai nemokėjo angliškai, todėl kosovietis išmoko lietuviškai
Tiesa, tuomet jam teko susidurti ir su bėda – lietuviai dirbti norėjo, bet angliškai kalbėti nemokėjo.
„Todėl aš pradėjau mokytis kalbėti lietuviškai: „Ar nori dirbti?“, „Kada gali pradėti?“, „Tu dirbi rytoj“. Tai buvo pirmosios frazės, kurių išmokau. Man buvo paprasčiau išmokti lietuviškai nei prašyti visų mokytis angliškai“, – to meto strategiją išdėstė A. Xhemajli.
Ir iki šiol su užsukančiais į parduotuvę jis ne tik sveikinasi lietuviškai, bet gali ir susikalbėti – tiesa, lengviau suprasti, tikina, nei pačiam šnekėti.
Darbuotojai – geri, bet turi vieną ydą
Lietuvius anuomet jis dažniausiai įdarbindavo fabrikuose.
„Lietuviai labai geri darbuotojai – jie nemėgsta skųstis, nėra reiklūs, dirba sunkai ir nekalba daug. Jei turi padaryti, darai. Kiti daro, bet pernelyg daug skundžiasi tuo. Be to, jei lietuvio paprašysi kažką padaryti ir jis pasakys: „Gerai“, gali būti ramus, kad tai bus atlikta“, – tikino A. Xhemajli.
Tiesa, net neklaustas jis tuoj įvardijo ir didžiausią darbuotojų iš Lietuvos ydą – jie mėgsta išgerti.
„Bet visi mėgsta išgerti“, – atlaidžiai iš karto pridūrė pašnekovas.
Po laisvadienio – masiškai „sergantys“ lietuviai
Jis prisiminė ir tai, į kokia situacijas kartais dėl to patekdavo. Pavyzdžiui, jei pirmadienio rytą reikėdavo 15-17 darbuotojų, į darbą ateidavo tik 5-7 lietuviai.
„Pirmadieniais turėdavau laužyti galvą, iš kur gauti darbuotojų. Jei man reikėdavo 15-17 žmonių, turėdavau turėti omenyje, kad iš tokio kiekio 10 lietuvių tikrai neateis. Sekmadieniai – laisvadieniai, o kai paskambini pirmadienio ryte tik ir girdi: „Aš sergu“, „Aš sergu“, „Aš sergu“... Bet susitaikiau su tuo, nes kai jie ateidavo antradienį, dirbdavo labai sunkiai ir gerai“, – pasakojo A. Xhemajli.
Paklaustas, koks yra pats perkamiausias alkoholinis lietuvių gėrimas, pašnekovas nė nesusimąstęs atšovė – „Žalios devynerios“.
Lietuvius atskiria iš išvaizdos
A. Xhemajli tikino lietuvius galintis atskirti ir gatvėje, tik iš išvaizdos.
„Tu gali atskirti lietuvį gatvėje, nes jūs mėgstate parodyti save. Jei matai, kad vilki kažką su ženklais „Nike“ ar „Adidas“, jei jis eina plačiai išskleidęs rankas, linguoja pečiais – lietuvis“, – etiketę iš karto užklijavo pašnekovas.
Savo ruožtu merginos, pripažino jis, gatvėse atrodo kur kas geriau nei, pavyzdžiui, lenkės.
„Lietuvės merginos – labai gudrios. Jei parodysite man dvi merginas, aš galiu pasakyti, kuri lietuvė, o kuri lenkė. Ypač vasaros metu lietuvės atrodo labai dailiai – makiažas, suknelės ir sijonai, šviesūs plaukai. Jei lietuvė, tai blondinė. Pamaiva, žinai“, – lietuvišką frazę įterpia jis.
Jei automobilis, tai „BMW“ arba „Volkswagen Passat“
Jo teigimu, Piterbore ilgiau gyvenantys lietuviai netaupo nei drabužiams, nei automobiliams, nei maistui.
„Lietuviai mėgsta dideles mašinas – „BMW“ arba „Volkswagen Passat“, – tikino A. Xhemajli.
Tiesa, pašnekovas aiškino į šias smulkmenas tik numojantis ranka, nes laiką leisti su lietuviais jam labai patinka.
„Aš labai mėgstu lietuvius, man su jais bendrauti lengviau nei su latviais ar lenkais. Kalbėti su lietuviais paprasčiau, gerti man ne problema. Tai geriausias būdas rasti lietuvių draugų“, – juoktis ėmė A. Xhemajli.
Atidarė parduotuvę su lietuve
Verslą jis valdo kartu su lietuve Virginija. Ją kosovietis ir vadina vadove, nors idėja atidaryti parduotuvę šovė būtent jam.
„Kartais tiesiog reikalingi pokyčiai, dirbau ten pakankamai ilgai“, – kodėl nusprendė pakeisti interesų sritį ir atidaryti parduotuvę, DELFI pasakojo A. Xhemajli.
Jo teigimu, kartais darbas parduotuvėje nuobodus, kartais – visai įdomus, tačiau smagiausia jam – bendrauti su užsukančiais lietuviais.
Vietiniai bėga iš centro
„Lietuviai tikrai nėra liūdni žmonės. Jei jie liūdi, tai yra tam priežastis, bet jūs galite ir džiaugtis, juoktis – daug teigiamų emocijų rodote. Kalbant apie lenkus, situacija kitokia. Gal aš neteisus, bet tai asmeniškai pastebėjau“, – paprašytas palyginti lietuvius su kitų tautybių atstovais, pasakojo jis.
Paklaustas, kaip sekasi vystyti verslą, A. Xhemajli patikino, kad gatvė, kurioje jie įsikūrę, nėra judri, be to, ji kitoje upės pusėje nei miesto centras. Vietiniai šį rajoną laiko prabangesniu, jame dažniau galima sutikti britų, bet mažiau imigrantų, tad ir potencialių pirkėjų.
„Imigrantai kuriasi arčiau centro, todėl vietiniai keliasi čia, į kitą upės pusę“, – vidines Piterboro taisykles atskleidė pašnekovas.
Be to, pastebėjo jis, lenkiškų produktų dabar gausu ir didesniuose prekybos centruose, pavyzdžiui, „Tesco“, tad lietuviai neretai verčiau nusprendžia vykti ten.
Lenkiškos dešrelės – dvigubai pigesnės, bet lietuviai sukasi šalin
A. Xhemajli teigimu, jo vadovaujamoje parduotuvėje lietuviai dažniausiai perka mėsos ir pieno produktus, duoną. Mėgstami ir lietuviški prieskoniai, kava, konservai.
„Ateina latvių, lenkų, bet jų nedaug. Kai tik atidarėme parduotuvę, nusprendėme, kad ji bus skirta rytų europiečiams. Žinote, daug įvairių skirtingų šalių prekių – lietuvių, latvių, lenkų. Tačiau tai nebuvo gera idėja, ši strategija neveikė. Pastebėjome, kad lietuviai ne itin perka lenkiškus produktus, nors, pavyzdžiui, lenkiškų dešrelių kilogramas parduotuvėje kainuoja 2,99 svaro (3,5 euro), kai 700 g. lietuviškų – 4,49 svaro (5,3 euro), o lenkai neina ten, kur lietuviškų produktų daugiau, jie tokie nacionalistai“, – pasakojo A. Xhemajli.
Pastebėjus, kad tai gana keista, nes Lietuvoje gyvenantys lietuviai neretai net specialiai vyksta apsipirkti į Lenkiją, pašnekovas sutiko, kad ten pigiau, bet emigravusiems esą svarbiausia nebe kaina.
Ką perka lietuviai?
„Sunku pasakyti, kiek dažniausiai lietuviai išleidžia vienam apsipirkimui – 20-60 svarų (24-71 eurų), bet mūsų parduotuvėje paprastai ne apsiperkama savaitei, o papildomai nusiperkami pamėgti produktai“, – pasakojo A. Xhemajli.
Anot jo, kone visi lietuviški produktai yra brangesni, nes ir jų kokybė geresnė. Šiuo metu parduotuvėje tėra vos kelios ne lietuviškos prekės.
„Visos „Biovela“, „Kėdainių konservų fabriko“ prekės lietuviams – gerai. Kefyras labai mėgstamas“, – populiarius produktus vardijo kosovietis.
Nors parduotuvėje nėra šviežių daržovių ir vaisių – jiems laikyti reikalingos atskiros lentynos, o vietos nėra daug, kartais lietuvius pirkėjus A. Xhemajli palepina atveždamas ir bulvių.
„Kalbant apie saldumynus, lietuviai mėgsta „Karūna“ šokoladus, „Nomeda“ saldainius, „Manija“ šokoladukus“, – pasakojo jis.
Įvardijo, už kiek galima pragyventi
Paklaustas, koks jo mėgstamiausias lietuviškas produktas, A. Xhemajli tik šyptelėjo – viskas labai skanu.
„Aš bandžiau viską, ką galite matyti parduotuvėje“, – pripažino pašnekovas.
Pasidomėjus kainomis Piterbore, A. Xhemajli pasakojo, kad išsisukti čia galima ir labai neišlaidaujant.
„Priklauso nuo to, kiek valgai, bet maistas savaitei čia gali kainuoti apie 30-40 svarų (36-47 eurų), kambario nuoma – nuo 60-70 svarų (71-83 eurų) iki tūkstančio, kur gyvensi. Piterboras yra arti Londono, traukiniu – 40 minučių, oro uostai taip pat netoli, kelionė taksi visur mieste tau kainuos iki 7 svarų (8 eurų)“, – vardijo pašnekovas.
Gyventi gerai dėl ekonominių priežasčių, bet veržiasi atgal
Piterbore A. Xhemajli tiek metų, kad aiškina jau nustojęs skaičiuoti. Paprašius papasakoti, kaip imigrantai pakeitė miesto veidą, pašnekovas tik atsiduso.
„Miestas dabar kardinaliai skiriasi nuo to, į kurį atvažiavau. Dabar jis labai didelis. Kai imigrantai pradėjo čia važiuoti, kone visi jų dirbo fabrikuose, nemokėjo kalbos, tačiau dabar gali lengvai rasti ir gerus darbus dirbančių – bankuose, policijoje“, – pasakojo pašnekovas.
Tiesa, jis pripažino labai pasiilgęs gyvenimo Kosove ir jei tik galėtų, esą tuoj pat grįžtų atgal.
„Gyventi Piterbore gerai dėl ekonominių priežasčių, bet bendrai – ne. Tu prarandi savo tradicijas, autentiškumą – viską“, – aiškino A. Xhemajli.
Jo teigimu, Anglijoje užaugę imigrantų vaikai dažniausiai nebesieja savo ateities su tėvų kraštu, jaučiasi labiau britai.
„Tu pasakysi jiems: „Šiandien valgysim cepelinus“, o jie tau: „Aš nenoriu cepelinų, noriu mėsainio iš „Macdonald“. Tai juk baisu“, – tik atsiduso jis.