Buvęs komunistas, viešai atsiprašęs Lietuvos: apie vaikystę „ant ribos“ ir manevrus dėl nepriklausomybės

Česlovas Juršėnas gyvenime juokauja nekeitęs trijų dalykų – žmonos, partijos ir buto. Bendražygiai per dantį jį traukia ir vadindami gyva lietuviško parlamentarizmo istorija – Seimo nariu Č. Juršėnas dirbo net 6 kadencijas arba 22 metus 9 mėnesius ir 8 dienas.

Per šį laiką jam teko triskart būti Seimo pirmininku, dukart – pirmuoju pavaduotoju, kelis kartus – pavaduotoju. Neabejojama, kad prie tokios sėkmės prisidėjo ir asmeninės charakterio savybės.

Nors net politiniai oponentai giria Č. Juršėno lankstumą, džentelmeniškumą ir gebėjimą rasti kompromisus, žymaus komunistų partijos veikėjo Algirdo Ferenso našlė, žurnalistė ir vertėja Goda Ferensienė yra Č. Juršėną pavadinusi slidžiu kaip ungurys: „minko, minko, o tiesiai nieko nepasako“.

Č. Juršėnas į politiką pasuko baigęs Leningrado aukštąją partinę mokyklą ir prisijungęs prie Lietuvos komunistų partijos (LKP). Įdomu, kad savo praeities jis niekada nesigynė ir vienintelis asmeniškai atsiprašė už partijos sovietiniais metais padarytą žalą Lietuvos žmonėms.

Nedaug kam žinomas kitas jo gyvenimo faktas – artimieji norėjo, kad Č. Juršėnas taptų kunigu. Vis dėlto jis pasuko į žurnalistiką, kuri tapo tramplynu politiko karjerai ir padėjo kurti laimę asmeniniame gyvenime – pirmajame savo darbe Č. Juršėnas sutiko gyvenimo meilę, su kuria kartu praleido beveik 60 metų.

Delfi tęsia straipsnių ciklą „K11: dramatiškas trisdešimtmetis“, kuriame pasakojama apie ryškiausias asmenybes, prieš 30 metų padėjusias parašą ant vieno svarbiausių dokumentų Lietuvoje – Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Septintojoje ciklo dalyje – Č. Juršėno politinio gyvenimo vingiai.

Užaugo „ant ribos“

Kaip skelbiama oficialioje Č. Juršėno biografijoje, jis gimė 1938 m. gegužės 18 d. Ignalinos rajono Panižiškės kaime Jadvygos ir Antano šeimoje. Augo būsimasis signataras, kaip pats sako, „ant ribos“.

„Mano Panižiškės kaimas buvo ant ribos. Per mano tėvo pievą ėjo naujoji Lietuvos Respublikos siena su Tarybų Sąjunga. Tiesa, paskui, kai Lietuva buvo inkorporuota į TSRS, didžioji dalis krašto prijungta prie Lietuvos teritorijos. Kai tik pradėjau suprasti, kas yra kas, prisimenu, anais laikais būdavo sakoma „iš Lietuvos paėmė sau žmoną“ arba „į Lietuvą nutekėjo“, nes ten buvo Lietuva, o čia – ponų Lenkija“, – laikraščiui „Klaipėda“ yra pasakojęs Č. Juršėnas.

Kai pradėjo skaityti, pamena jis, namuose beveik nebuvo lietuviškų knygų, vien lenkiškos. Maža to, mokyklose kalbėjo ir mokė lenkiškai, valdžia buvo lenkiška, tad ir valsčiuje neretai bendrauta lenkiškai.

Nors aplink tebuvo likusi tik viena lietuvių gimnazija, ši aplinkybė Č. Juršėnui nesutrukdė puikiai baigti mokyklą ir Vilniaus universitete įgyti žurnalisto specialybę.

Artimieji norėjo, kad taptų kunigu

Tiesa, pasirodo, artimieji jam buvo numatę kitą kelią – gabų jaunuolį spaudė tapti kunigu.

„Mokiausi labai gerai, vidurinę mokyklą baigiau aukso medaliu. Tai tėvai ir dėdė atkakliai siūlė, kad eičiau mokytis į Kunigų seminariją. Tai buvo geras siūlymas, svarbiausia – kuo toliau nuo politikos“, – dabar žvelgia Č. Juršėnas.

Kurį laiką būsimasis signataras dar stengėsi pareigingai lankytis bažnyčioje, bet netrukus susipažino su gydytoju, kurio namuose ėmė žaisti šachmatais tol, kol baigdavosi mišios.

„Pamenu ginčus su tėvais tuo klausimu. Štai mūsų kaimynas, ryte buvo bažnyčioje, o vakare jo namuose triukšmas, jis vėl muša žmoną. O štai kitas kaimynas vagia, tiesa, iš kolūkio. Čia lyg ir galima. Tai kas iš to jų pamaldumo? Jie gi už mane nuodėmingesni, nes aš nerūkau, negeriu ir nevagiu. Kuo esu blogesnis už tikinčiuosius? Mano nuostata yra ta, kad žmogus gali pats ir teisybę pasiekti, ir gerų darbų padaryti, nebūtinai apeliuojant į Aukščiausiąjį. Ir šitas požiūris labai sustiprėjo, kai sužinojau visą Bažnyčios istoriją“, – aptariamame interviu aiškino Č. Juršėnas.

Dabar save jis laiko laisvamaniu – netiki, bet nevaidina karingo ateisto. Kai tekdavo, dalyvaudavo ir mišiose, nors niekada nesiklaupdavo. Jis taip pat prisidėjo prie to, kad prisiekdami Seime naujieji Seimo nariai galėtų netarti frazės „Tepadeda man Dievas“.

Žurnalistika padovanojo gyvenimo meilę ir atvedė į politiką

Nors turėjo planų išvykti studijuoti į Maskvą, Č. Juršėnas vis dėlto buvo įkalbėtas likti Lietuvoje. Vilniaus universitete jis baigė žurnalistikos studijas, dirbo žinybinio savaitraščio „Statyba“ korespondentu, laikraštyje „Tiesa“, buvo Lietuvos TSR ministrų tarybos Televizijos ir radijo komiteto darbuotoju. Vėliau Č. Juršėnas paskirtas tarptautiniu apžvalgininku, televizijos informacijos redakcijos vyr. redaktoriumi.

„Kaip žurnalistas pradėjau ir per žurnalistiką aš iškilau į politiką“, – Delfi yra pripažinęs Č. Juršėnas.

Tiesa, dar iki tapdamas politiku, dirbdamas žurnalistu, jis susipažino ir su savo žmona Jadvyga. Abu jie dirbo minėtame savaitraštyje „Statyba“. Iki vestuvių pora draugavo dvejus metus.

„Vestuvės nesakau, kad buvo prastos, vis tiek šiek tiek šampano išgėrėme kavinukėje, bet buvo paprastos – tai yra mes dviese ir du liudininkai – Jadvygos draugė ir mano draugas“, – prisiminė politikas, pridurdamas, kad 1960 m. gruodį, kai jie susituokė, fotografuotis nebuvo nei ūpo, nei lėšų.

Viename bute glaudėsi 6 šeimynos, sienas pasidarė iš tapetų

Tuoj po vestuvių Juršėnai gavo trečdalį kambario komunaliniame bute – už iš tapetų padarytų sienų gyveno kiti žmonės, abu glaudėsi ant geležinės sudedamos lovelės.

„Visa laimė, kad mūsų tas komunalinis butas, iš viso ten 6 šeimynos gyveno didesnės ar mažesnės, sugyveno taip, kad mes neturėjome konfliktų. Kai ten gimė mano būsimas profesorius (sūnus Saulius – Delfi), Jadvyga sulaukė didelės kaimynių paramos. Jos buvo vyresnės, su malonumu ėmėsi globoti mažąjį mūsų sūnelį“, – su šypsena pasakojo politikas.

Žmonai komplimentų Č. Juršėnas niekada negailėjo – yra gyręs ir jos protą, ir išvaizdą, vadinęs gyvenimo atrama.

„Jei aš ką nors padariau Lietuvai savo gyvenime, tai yra jos didelis indėlis – ir palaikymas, ir paskatinimas, ir diskutuojant gimstanti idėja“, – pasakojo Č. Juršėnas.

Kartu sutuoktiniai pragyveno beveik šešis dešimtmečius. Deja, J. Juršėnienė mirė eidama 81-us gyvenimo metus.

Į politiką pasuko prisijungdamas prie LKP

Būdamas 35-erių Č. Juršėnas baigė Leningrado aukštąją partinę mokyklą, prisijungė prie LKP ir buvo paskirtas jos Centrinio komiteto (CK) instruktoriumi.

„Žinoma, pradėjau nuo ne pačios geriausios, švelniai tariant, partijos – nuo LKP Tarybų Sąjungos komunistų partijos sudėtyje“, – apie savo politinį kelią yra kalbėjęs Č. Juršėnas.

Tačiau kartu jis vis pamini ir laiką, kai LKP tapo savarankiška, atsiskyrė nuo Maskvos ir organizavosi į Lietuvos demokratinę darbo partiją (LDDP). Prie šio proceso Č. Juršėnas itin prisidėjo. LDDP buvo įkurta 1990 metų gruodį, vėliau Č. Juršėnas buvo išrinktas ir šios partijos vadovu.

„Jeigu kalbėsime apie psichologinį barjerą, kurį turėjo peržengti tiek socialdemokratai, tiek LDDP, nemažai daliai socialdemokratų reikėjo peržengti per save štai dėl ko – kad prisiima į glėbį buvusius komunistus. Nors tie jau buvę komunistai per pirmuosius dešimt nepriklausomos Lietuvos metų įrodė, kad neblogiau dirba Lietuvos labui ir nemažiau nei dešinieji myli Lietuvą, vis dėlto, daliai socialdemokratų tai buvo tam tikras sunkumas peržengti tą barjerą“, – atsimindamas šiuos laikus yra sakęs Č. Juršėnas.

Iki atkuriant nepriklausomybę Č. Juršėnas taip pat dirbo Ministrų tarybos Kultūros skyriuje, laikraščio vyr. redaktoriumi, LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus spaudos, televizijos ir radijo sektoriaus vedėju, yra užėmęs pareigas LSSR žurnalistų sąjungoje, buvęs Televizijos ir radijo komiteto kolegijos nariu, politikos apžvalgininku, vedęs TV laidą „Atgimimo banga“. Č. Juršėnas vadinamas ir pirmuoju persitvarkančios Lietuvos valdžios spaudos atstovu.

Sako link nepriklausomybės turėjęs manevruoti

Į Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamąjį Seimą Č. Juršėną iškėlė LKP. Kalbėdamas apie vieną reikšmingiausių jam tekusių darbų – Kovo 11-osios akto pasirašymą – politikas aiškino į nepriklausomybę ėjęs nuosekliai.

„Iš tiesų, Kovo 11-oji man įsiminė labiausiai. Diena buvo įtempta, darbų – daug ir pagrindinis dalykas – balsavimas – nusikėlė į sesijos posėdžio pabaigą. Visi tada puikiai supratome, koks tai žingsnis ir kad kiekvienas prisiimame atsakomybę žinodamas, jog pasekmės gali būti įvairios. Šiandien jį vadiname istoriniu. Dar balsavimo išvakarėse kalbėdamasis su savo kraštiečiais svarsčiau, kad tuo metu Maskva jau negalėjo taip elgtis kaip Stalino laikais, todėl, jei jau pasiryžome eiti nepriklausomybės keliu, ir neturime iš jo išsukti, tad posėdyje pasiūliau, kad balsavimas dėl nepriklausomybės atkūrimo būtų vardinis“, – „Ūkininko patarėjui“ yra pasakojęs Č. Juršėnas.

Jis prisiminė, kad suskaičiavus balsus ir paaiškėjus rezultatams, prasidėjo euforija ir salėje aidėjo šūkiai, visi ėmė glėbesčiuotis ir džiaugtis – padaryta tai, ką pavedė tauta.

Vėliau Č. Juršėnas yra pripažinęs, kad tuomet teko pasitelkti ir vingiuotus manevrus.

„Ne Terleckas ir ne Landsbergis su Zigmu (Vaišvila – Delfi), o Brazauskas su Beriozovu ir kitais tuo metu buvo atsakingi už Lietuvą. Turėjome manevruoti, manevro pagrindinė linija buvo link nepriklausomybės. Mes kalbėjome kitais žodžiais, mes – apie suverenitetą, Sąjūdis – apie nepriklausomybę. Jei žiūrėtume teoriškai – tai tas pats. Tik kai kam atrodė, kad suverenitetas prastas žodis“, – dar šių metų pradžioje Šiauliuose aiškino jis.

Tapo politiniu krikštatėviu

Signataro ir liberalo Eugenijaus Gentvilo teigimu, garbė ir šlovė, kad net burnodami LKP susiprato 1990 kovo 11-ąją balsuoti už nepriklausomybę.

„Nežinau, koks buvo Č. Juršėno balsas LKP viduje, nemanau, kad jis buvo pirmasis“, – įžvalga pasidalijo pašnekovas. Abu jie dirbo Aukščiausioje Taryboje-Atkuriamajame Seime.

„Mačiau ir Č. Juršėno patyrimą, ir gudrumą. Sąjūdžio žmonių akyse autoritetą jis turėjo kitokį, geresnį nei, sakykime, grynieji LKP veikėjai. Č. Juršėnas visuomet pasižymėjo ir vidine elegancija, ir išmanymu, ir darbštumu“, – Delfi pasakojo E. Gentvilas.

1991 m. vasarą E. Gentvilas buvo išrinktas Parlamento seniūnu, atsakingu už posėdžių organizavimą, darbą su frakcijomis ir pirmininkavimą patiems plenariniams posėdžiams. Savo pavaduotojais jis asmeniškai pasirinko Laimą Liuciją Andrikienę ir Č. Juršėną.

„Nuo to laiko vis Č. Juršėnas sakydavo, kad aš esu jo politinis krikštatėvis, net būdamas daug jaunesnis“, – juokėsi E. Gentvilas.

Pašnekovas prisipažino, kad tarybiniais laikais per televizorių matytas Č. Juršėnas paskatino ir jį domėtis politika: „Visada žavėdavausi televizijoje matydamas to žmogaus erudiciją, tai savotiškai paskatino domėtis ir politika. Taip, aš šiandien suprantu, kad buvo ir propagandos daug, tačiau ji nebuvo akla bolševikinė. Tekstai buvo intelektualūs, žinome, kad Č. Juršėnas rengė žodynus, skatino domėtis tarptautine ir Lietuvos politika.“

Nuskambėjo viešas atsiprašymas dėl nusikaltimų tautai ir Lietuvos valstybei

Kovo 11-ąją, tiesa, jau po penkerių metų nuo nepriklausomybės atkūrimo, Č. Juršėnas, tuo metu Seimo pirmininkas, viešai atsiprašė ir už savo bei kitų komunistinių veikėjų praeitį.

„Šiandien, gerbiamieji bičiuliai ir ponai, norėčiau tarti keletą žodžių vienu skaudžiu klausimu, kuris yra svarbus ir kartu nelengvas ne tik man, bet ir mano kolegoms, daugeliui žmonių. Ir aš tikiuosi, kad būsiu suprastas. Daugiau kaip 20 metų aš buvau Lietuvos komunistų partijos narys. Jaučiu moralinę atsakomybę už tuos, kurie partijos vardu darė nusikaltimus tautai ir Lietuvos valstybei.

Todėl šiandien noriu atsiprašyti visų tų Lietuvos žmonių, kurie tais sunkiais laikais buvo persekiojami, tremiami, nuskurdinti. Noriu atsiprašyti už tuos buvusius komunistus ir tuos nepartinius, kurie kolaboravo su pavergėjais, persekiojo, trėmė, kalino visai nekaltus žmones. Tokius atsiprašymo žodžius šiandien, tikiuosi, ištartų ir mano bendraminčiai. Tikiuosi, jog man pritartų ir tie buvę komunistai, kurie priklauso ne tik LDDP, bet ir TS(LK), Centro sąjungai, kitoms partijoms. Tik atsiprašę mes užbaigsime atgailą ir galėsime siekti tikros santarvės“, – tuomet sakė jis savo kalboje.

Aiškina, kad pozicija nebuvo suderinta

Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) pirmininkas Gediminas Kirkilas Delfi patikino, kad šis žingsnis tikrai nebuvo suplanuotas iš anksto.

„LDDP laimėjus rinkimus opozicinės partijos nuolat atsiprašymo reikalaudavo, nors jų gretose taip pat buvo nemažai buvusių komunistų. Č. Juršėnas vis tiktai nusprendė. Jis ne itin derino su partija ar su frakcija, kuri tuo metu buvo itin didelė, bet aš tokiam jo žingsniui pritariu. Manau, jis buvo teisingas. Šis žingsnis buvo nulemtas jo paties savybių – siekti kompromisų ir sutarimo sprendžiant valstybės reikalus“, – aiškino pašnekovas.

G. Kirkilo teigimu, vis dėlto bene pusė bendražygių su tokiu Č. Juršėno sumanymu nesutiko. Nors jokios sankcijos už šį Č. Juršėno žingsnį viduje galiausiai nebuvo pritaikytos, kritikos jis vėliau neretai sulaukdavo ne tik iš politinių oponentų, bet ir iš savo frakcijos kolegų.

„Man atrodo, kad Č. Juršėnas buvo kitoks komunistas nei dalis kitų. Jis buvo ir ateistas – niekada to neslėpė, net aršiausiose diskusijose su krikščionimis demokratais pabrėždavo, bet neiššaukiančiai, o kaip žmogaus poziciją. Panašu, net ir politiniai jo oponentai suprato, kad tai yra žmogaus laikysena. Č. Juršėnas nebuvo prisitaikėlis, jis buvo tais dalykais įsitikinęs. Didelė dalis komunistų partijos grietinėlės, man atrodo, buvo prisitaikėliai – reikia, bažnyčioje suklups ir ašarėlę nubrauks, reikia – pirtelėse pasiaus ir nesąmonių padarys. Č. Juršėnas buvo labai nuoseklus politikas, juo kaip žmogumi negalėjai suabejoti. Kai šis žmogus atsiprašė, visi suprato, kad tai jis padarė nuoširdžiai“, – aiškino E. Gentvilas.

E. Gentvilo teigimu, jei kas jo būtų tada paklausęs, kas turėtų atsiprašyti už LKP padarytą žalą Lietuvos tautai, tinkamiausiu žmogumi jis ir būtų įvardijęs Č. Juršėną. Tiesa, politikas nesiryžo spėti, ar atsiprašymas buvo jo, ar bendražygių sprendimas.

Visko mokėsi pats

Nagrinėjant Č. Juršėno biografiją, svarbu sugrįžti ir į 1993 metus, kai Seimo rinkimus laimėjus LDDP, o Prezidento rinkimus laimėjus A. Brazauskui, Č. Juršėnas tapo Seimo pirmininku.

Šią savo kadenciją jis yra pavadinęs viena įsimintiniausių, nes, įgyvendinant Konstituciją, per trumpą laiką reikėjo įsteigti Prezidento, Seimo kontrolieriaus, Konstitucinio Teismo institucijas, kurti apskritis.

Č. Juršėnas yra pasakojęs, kad pirmosios trys jo darbo savaitės buvo labai įtemptos, nes jis neturėjo nė vieno pavaduotojo, o tekdavo ir pirmininkauti posėdžiams, ir rengti įstatymų projektus, ir užimti užsienio svečius, ir rūpintis Seimo administraciniais reikalais. Vis dėlto šios patirties jis nesigaili – visuose procesuose dalyvavo asmeniškai, tad daug išmoko.

Seimo pirmininko pareigas Č. Juršėnas ėjo iki 1996-ųjų. Šį postą dar kartą Č. Juršėnas užėmė 2004 m. balandžio – liepos mėnesiais, Artūrui Paulauskui po Rolando Pakso apkaltos tapus laikinuoju Lietuvos prezidentu, vėliau – ir 2008 m. balandžio – lapkričio mėnesiais, iš pareigų pasitraukus tuometiniam Seimo pirmininkui.

2004 m. Č. Juršėnas kandidatavo prezidento rinkimuose, tiesa, nesėkmingai. Jis surinko 11,4 proc. rinkėjų balsų.

Tiesa, tais pačiais metais jis vėl pateko į Seimą ir aktyviai politikoje dirbo iki pat 2012-ųjų. Nors tuomet tikino iš aktyviosios politikos pasitraukiantis greičiausiai visam laikui, 2016 m. Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis pranešė, kad Č. Juršėnas taps jo patarėju visuomeniniais pagrindais.

Ne tik pats dirbo Seime, bet ir kitiems negailėjo patarimų

G. Kirkilas gyrė ir Č. Juršėno tikslumą, gebėjimą vienyti, diplomatiškumą, gerą atmintį, iškalbą. Jo teigimu, Č. Juršėnas palaikė gerus santykius su visomis frakcijomis, prezidentais ir premjerais. Tiesa, tai reikalavo ir tam tikrų aukų – dirbdavo jis po 7 dienas per savaitę.

„Jo pagrindinis darbas turbūt yra sukurta parlamentarizmo teisinė bazė. Č. Juršėnas tapo Seimo pirmininku, kai buvo priimta nauja Konstitucija, todėl jo vadovaujamas Seimas turėjo atlikti dar berods 11 labai svarbių darbų kaip, pavyzdžiui, Prezidento institucijos įsteigimas. Jo indėlis šiuo požiūriu yra didžiulis. Nežinau, ar šiandien yra daugiau politikų, kurie taip stipriai prisidėjo prie, pavyzdžiui, to paties Seimo reglamento“, – aiškino G. Kirkilas.

Net ir pasitraukęs iš aukštų pareigų Č. Juršėnas mielai dalijosi su Seimo valdymu susijusiais patarimais. Pavyzdžiui, konservatorė Irena Degutienė yra pripažinusi, kad jis labai padėjo jai tapus Seimo pirmininke.

„Č. Juršėnas tikrai nuoširdžiai man padėjo, ypač kai tapau Seimo pirmininke. Be jokio dvigubo dugno, atvirai, ir net perspėdamas, kur galiu padaryti klaidų. Tai vyko tikrai draugiškai ir kolegiškai. Šiaip su Č. Juršėnu esame labai jau skirtingi. Žmogus ateistas, komunistas, bet jis savo krašto patriotas, tik jo ideologija yra visiškai kitokia. Bet tai visiškai netrukdė su juo bendrauti ir išlaikyti abipusę pagarbą. Va čia turbūt ir yra tas menas išlaikyti pagarbą, turint skirtingas ideologijas, skirtingus matymus. Tu gali savo tiesą įrodinėti, bet gink Dieve žmogaus nežeminti. Tai yra menas. Ir tą Juršėnas tikrai turi. Jis galėtų kursus pravesti visiems, nes dabar to tikrai reikėtų“, – apie Č. Juršėną yra kalbėjusi ji.

Nukentėjo dveji akiniai, nugriaudėjo sprogimas

Tiesa, Č. Juršėnui dėl pasirinkto politiko kelio teko ir keliskart nukentėti. Plačiai nuskambėjusios istorijos, kai jam buvo sulaužyti akiniai, o Šiauliuose pasikėsinta ir rimčiau – visai greta nuaidėjo sprogimas.

„Vieni akiniai buvo sudaužyti ant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, o kiti – ant Alytaus savivaldybės laiptų. Buvo mitingas, man tiesiog nubraukė tuos akinius. Įdomu tai, kad po daugelio metų aš gavau laišką, kuriame moteriškė prisipažino tai padariusi ir atsiprašinėjo“, – pasakojo politikas.

Č. Juršėnas gerai prisimena ir 1991 metus, kai Šiaulių estradoje nuaidėjo sprogimas. Svečius išgelbėjo atsitiktinumas: arčiau žmonių perstatytas stalas.

„Mus sprogdino tiesiogine šio žodžio prasme. Dabar to stadiono ar aikštės supiltais kraštais, kur žmonės buvo susėdę, neliko. Tuomet buvo lyg amfiteatras, scena – kitoje pusėje, o publika – labai toli. Nutarėme, kad reikia pasiimti staliuką, mikrofoną, kėdę ir eiti į aikštės vidurį, kad būtume arčiau žmonių. Po 10 minučių kalbos – sprogimas. Vėliau dešinieji juokavo, kad tai yra „bombelė“, bet ji pramušė scenos grindis ir lubas“, – stebėjosi Č. Juršėnas.

Laiko rado ir kitoms veikloms: laikiausi taisyklės, kad, jei iš tavęs juokiasi ar šaiposi, tai pliusas

Nors didžiąją savo gyvenimo dalį atidavė politikai, Č. Juršėnas taip pat rado laiko ir kitoms veikloms. Pavyzdžiui, jis išleido pirmuosius tarptautinių santykių ir politikos žinynus lietuvių kalba.

Kita Č. Juršėno aistra – šachmatai. Č. Juršėnas yra ne tik žaidęs aukšto rango oficialiose varžybose, bet ir susirungęs su žymiais politikais, išrinktas Lietuvos šachmatų federacijos garbės prezidentu. Iki šiol Seime kasmet vyksta ir žaibo šachmatų varžybos „Česlovo Juršėno taurė“, skirtos propaguoti šachmatų sportą ir prisiminti politiko sportinį kelią.

Tačiau bene didžiausias Č. Juršėno pomėgis – šaržai. Yra išleistos net dvi šio signataro karikatūrų knygos, o tarp retų eksponatų – ir nežinomo lenkų dailininko nupieštas tuo metu dar aštuonmečio Č. Juršėno šaržas.

„Kuo aš buvau bevaizduojamas, nesuskaičiuoti... Laikiausi taisyklės, kad, jei iš tavęs juokiasi ar šaiposi, tai pliusas, o ne minusas. Jei esi karikatūrose, reiškia, tu esi. Dabar manęs nebepaišo. Vadinasi, manęs jau nėra politinėje veikloje“, – konstatavo jis.