Į Suvalkus atvykstame kiek siauroku, bet sutvarkytu Via Baltica keliu. 2016-aisiais šis miestas turėjo beveik 70 tūkst. gyventojų – Lietuvos mastu tai būtų kažkas tarp Alytaus ir Panevėžio.
Tik pravažiavus beveik nepastebimą valstybių sieną, be kiek pasikeitusių kelio ženklų, atrodo, kad iš Lietuvos nė nebuvo išvažiuota: reklaminiai stendai šalia kelio lietuvių kalba kviečia užsukti į vieną ar kitą vietą, pavyzdžiui, mėsa, statybinėmis medžiagomis ar kitais produktais prekiaujančias parduotuves.
Tiek Suvalkų pakraščiai, tiek miesto centras atrodo kaip bet kurio kito Lietuvos miesto – toliau nuo centro kraštovaizdį „puošia“ gamyklų tvoros, centras – pakankamai gerai sutvarkytas.
Vienos kainos – panašios, kitos – stebina
Itin pigaus kuro Lenkijoje ieškoti galbūt ir neverta: litras 95 oktaninio skaičiaus benzino tądien kainavo 4,28 zloto (1 Eur), o Lietuvoje – 1,14 Eur. Dyzelino kainos – dar panašesnės. Lenkijoje dyzelinas kainavo 1,14 zloto (97 centus), o Lietuvoje – 1,06 Eur. Pagal tos dienos kainas pilną 50-ies litrų talpos benzino baką buvo galima prisipilti 7 eurais pigiau nei Lietuvoje, dyzelino – 4,5 Eur.
Tiesa, centrinėje miesto aikštėje kainos kiek stebina. Vienoje ten esančių kavinių už dešrainį prašoma 6 zlotų (1,41 Eur), prancūziškų bulvyčių porcija – 5 (1,18 Eur), mėsainis – 10 (2,35 Eur), kebabas – 15 (3,53 Eur). Yra ir gaiviųjų gėrimų, jų kainos, priklausomai nuo stiklinės dydžio (0,3 ar 0,5l) svyruoja tarp 3 ir 4,5 zlotų (0,71-1,06 Eur). Bokalas pilstomo alaus centrinėje Suvalkų aikštėje kainuoja 6 zlotus (1,41 Eur), puslitrio talpos buteliukas – 9 (2,12 Eur).
Panašu, kad šių metų Lietuvos pajūrio hito – burbulinių vaflių mada pasiekė ir kaimynus. Prie kiek tolėliau esančio jais prekiaujančio kiosko driekiasi eilės. Čia Palangos hitas kainuoja 10 zlotų (2,35 Eur). Mūsų kurorte šio deserto kainos svyruoja tarp 3 ir 4 eurų. Ten pat galima rasti ir kavos – itin stipri espresso kainuoja 4 zlotus (0,94 Eur), paprasta juoda kava – 5 (1,18 Eur), latė – 7 (1,65 Eur).
Taip pat, pačiame miesto centre, galima rasti ir parduotuvę, prekiaujančią išskirtinai alkoholiniais gėrimais. Joje buteliai, papuošti populiariausių vietos alaus gamintojų etiketėmis, kainuoja 2-3 zlotus (0,47-0,71 Eur).
Tiesa, maisto produktų kainos prekybos centruose nė kiek nesiskiria nuo netoli esančio Augustavo. Įspūdžius iš jame įsikūrusių prekybos centrų galite rasti ankstesniame reportaže iš Lenkijos.
Lietuviai būriuojasi prie prekybos centro
Miesto centre lietuvių pavyko sutikti tik kelis, tačiau jie tikino, kad į Suvalkus atvažiavo ne medžioti žemų kainų, o tiesiog pasivaikščioti. Kiek kita situacija yra lietuvių pamėgtame pagrindiniame miesto prekybos centre „Suwalki Plaza“. Ten, automobilių stovėjimo aikštelėje, jau galima pamatyti daugiau transporto priemonių, kurias puošia lietuviški registracijos numeriai.
Einame į vidų ir iškart sutinkame lietuvius. „Lankėme gimines Lenkijoje, dabar važiuojam namo, tiesiog užsukom pasižiūrėti kainų. Apėjome visą prekybos centrą, bet pamatėme, kad jos – panašios, kaip Lietuvoje. Nieko nepirkom, važiuojam namo“, – aiškino sutuoktiniai Liudas ir Rasa.
Panašu, kad jie sakė tiesą – drabužių kainos yra panašios į lietuviškas. Štai, pavyzdžiui, ir Lietuvoje esančiuose populiariuose prekybos tinkluose jos beveik euras į eurą – jeigu vyriški džinsai Lenkijoje kainuoja 79,99 zloto (18,83 Eur), tai Lietuvoje identiška prekė kainuoja 19,99 Eur. Analogiška situacija yra ir su dauguma kitų prekių.
Tiesa, lietuviai kalba, kad mažų drabužių kainų medžioti reikia važiuoti kur kas toliau nuo sienos – į už pusantro šimto km nuo sienos nutolusią Balstogę arba kitus miestus. Ten apsipirkinėję lietuviai pasakojo už sportines, pašiltintas moteriškas tampres sumokėję 39,99 zloto (9,41 Eur), paprastos sportinės tamprės – 24,99 zloto (5,88 Eur).
Lenkų prekybininkai lietuvius vilioja ir didelėmis akcijomis, kartais kainas sumažinančiomis ir iki 70 proc. Štai jų metu moteriškus sportbačius ar suknelę gali pavykti nusipirkti ir už 20 zlotų (arba 4,7 Eur).
Kainų skirtumus rodo ir statistika
„Eurostat“ duomenys rodo, kad Lietuvoje drabužių ir batų kainos yra 3,3 proc. didesnės nei ES vidurkis. Tuo metu lietuvių pamėgta Lenkija sąraše rikiuojasi trečioje nuo galo pozicijoje – kainos ten 12,5 proc. mažesnės nei ES vidurkis. Drabužiai pigesni tik Vengrijoje (14,7 proc.) ir Bulgarijoje (21 proc.)
Banko „Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Baltijos šalims Žygimantas Mauricas atkreipia dėmesį, kad drabužiai pigesni ne tik Lenkijoje, o ir Vokietijoje, Austrijoje ir net Prancūzijoje. Tiesa, kaimyninėse šalyse – Latvijoje ir Estijoje – drabužiai yra brangesni nei Lietuvoje.
Sako, kad kainas mažinti trukdo rinkos dydis
Kalbėdamas apie drabužių kainas Lenkijoje, Ž. Mauricas sako, kad ši šalis – daug didesnė už Lietuvą, todėl ir konkurencija ten daug aršesnė. „Gali pasirodyti, kad rinkos žaidėjų Lietuvoje yra daug, bet jų iš tikrųjų yra tik keli. Atitinkamai, esant mažai konkurencijai, kainos yra didesnės. Gera žinia yra ta, kad pastaruoju metu santykinai, lyginant su kitomis šalimis, Lietuvoje kainos pakrito arba neaugo taip, kaip kitose šalyse“, – kalba ekonomistas.
Jis aiškina, kad drabužiai Lietuvoje buvo brangūs visada: tik atgavus nepriklausomybę nauji rūbai buvo laikomi prabangos preke, todėl nieks jų pigiai nepardavinėjo, prieš krizę, dėl smarkiai kilusio vartojimo, prekybininkams tiesiog nebuvo reikalo mažinti kainų, o pokriziniu laikotarpiu – dėl per mažos konkurencijos.
Be konkurencijos ekonomistas įvardija ir logistikos kaštus. „Didžioji dalis rūbų yra siuvami ne vietoje, o keliauja per Lenkiją, todėl jie Lenkijoje tampa pigesniais“, – sako jis.
Ž. Maurico teigimu, dar viena labai svarbi priežastis yra ir šalies rinkos dydis – pirkėjų, anot jo, yra tiesiog per mažai. „Aš netgi turėjau radikalesnę mintį, kad Lietuva niekada netaps pigi, niekada nepasivysime Lenkijos, nes esame per maža rinka. Tai – lyg kova su vėjo malūnais“, – kalba jis.
Iš dalies kalti mūsų vartojimo įpročiai
Kalbėdamas apie dideles nuolaidas, taikomas Lenkijos prekybos centruose, Ž. Mauricas kalba pavyzdžiais. „Tarkime, vyriški batai. Eilinėse Lietuvos parduotuvėse yra seni modeliai, kurie kainuoja daug. Pardavėjai neskuba tų kainų nuleisti, nes žmonės, neturėdami kitų alternatyvų, juos vis tiek perka. Prekybininkai leidžia sau pardavinėti praeito, užpraeito sezono batus, taiko, sakyčiau, pakankamai simbolines akcijas – 30, 50 proc. Tuo metu Vakarų valstybėse tokiems produktams nuolaidos yra daug didesnės“, – sako jis.
Ž. Mauricas kritikuoja ir pirkėjus. Jo teigimu, lietuviai vis dar vengia ieškoti kokybiškesnių ir pigesnių alternatyvų. „Todėl žemos ar vidutinės kokybės produktus Lietuvoje sugebama parduoti už aukštą kainą, o Vakarų Europoje jau seniai už tiek neparduoda. Tai yra akmuo į vartotojų daržą – jie neieško alternatyvų. Perka užpraeito sezono batus, tai geras verslas Lietuvos mažmenininkams. Ten parduoda už centus, o čia už pusę kainos“, – teigia.
Ekonomistas teigia, kad lietuviai, perkantys drabužius Lenkijoje, yra tiesiog „kibiras jūroje“, todėl didelės konkurencijos iš Lenkijos prekybos tinklų jis teigia nematantis. „Aš matyčiau didesnę konkurenciją iš pirkimo internetu. Ypač batų pirkimas: savo dydį žinai ir perki. Lenkijai atsvarą duoda pirkėjai iš Rusijos ar Baltarusijos, kurie nėra išlepę. Pamato kainą ir jiems pakankamai nesvarbu, čia praeitų, ar užpraeitų metų rūbas.
Aš manau, kad yra pakankamai nemažai erdvės leisti kainas žemyn, yra erdvės dar keliems pasaulinio lygio žaidėjams ir tokiu būdu didinti pasiūlą. Bet tam reikia ir pajamų didėjimo. Mes ne tik kad maži, bet ir skurdūs. Nemažai daliai šeimų nauji rūbai yra prabangos prekė – užburtas ratas. Didžioji masė nedalyvauja rinkoje, todėl nėra labai daug pirkėjų. Tuomet arba kaina būna labai didelė, arba kokybė abejotina“, – samprotauja ekonomistas.