Toks vaizdelis – ne iš Vilniaus oro uosto, kur „dušmanais“ pravardžiuojami taksistai nepaisydami visų naujų taisyklių, reformų ir visuomenės bei pareigūnų dėmesio iki šiol tyko savo aukų – oro uoste čiups pavargusį, išsiblaškiusį ir atvykimo salėje užrašų nepaskaičiusį užsienietį už parankės ir patrynę rankomis galimai veš už dvigubai, trigubai ar dar keliais kartais didesnę nei įprastą kainą.
Prie didelių atstumų ir brangių taksi paslaugų savo šalyje galimai įpratęs užsienietis stebėsis, galbūt vėliau pasipiktins, jog suplojo išties nemenką sumą už stebėtinai trumpą kelionę. Bet, žinoma, Vilnius šiuo atžvilgiu tikrai nėra išskirtinis miestas.
Tą stereotipinį dušmaną teko sutikti sovietmetyje giliau įstrigusioje kitos šalies, Baltarusijos sostinėje – Minske, šalia prekybos centro esančioje taksi stovėjimo aikštelėje. Čia pats esi užsienietis ir gali tikėtis būti apgautas. Juk jei taksistai iš nenuovokių ar pirmą sykį šalyje besilankančių svečių universaliai gali plėšti didelius pinigus tiek Vilniuje, tiek Varšuvoje ar, juo labiau, Maskvoje, tai kodėl negalėtų Minske?
„Gali, aišku, yra įvairių žmonių. Yra tokių, kurie nesusiję su jokia bendrove. Jie neturi nei racijos, nei žymėjimų, tiesiog išvažiuoja ir dirba - ką surado, tą ir veš. Stovi stotyje ir ima užsienietį, vietoje 10 rublių (4,3 euro) nuo stoties iki viešbučio ima 35 (15,2 euro). O pas mus įmonėje fiksuota kaina – 45 rubliai (19,5 euro)“, - ramiai aiškina Anatolijus.
Būtent jis, iškvietus į viešbutį ne tik atvyko naujutėlaičiu, žvilgančiu vokišku automobiliu, bet ir sutiko papasakoti DELFI apie taksi paslaugų ypatybes Minske.
Žinoma, iš trumpo vieno pokalbio sunku susidaryti objektyvų vaizdą, tačiau Anatolijus atvirauja ir darsyk patvirtina paprastą taisyklę: taksistai, kaip ir visi kiti žmonės, gali būti labai skirtingi. Vienas nesąžiningas gali sugadinti visų likusiųjų įvaizdį.
“O dirbti tai reikia“, - sako Anatolijus, kuriam taksi tapo pagrindiniu darbu, kurį jis dirba 17 metų.
„Geriausiais metais gaudavau ir 1,5 tūkst. dolerių per mėnesį, bet tai buvo senokai, prieš keliolika metų. Kai pasikeitė rublio kursas ir iš Rusijos persimetė krizė, gaudavau 600 dolerių, dabar – dar mažiau“, - pasakojo pusamžis vyras, tačiau didesnio kartėlio balse nesijuto.
„Į rankas per mėnesį gaunu apie 2,5 tūkst. rublių, – aiškina Anatolijus, bet išvydęs skeptišką žvilgsnį – juk tai virš tūkstančio eurų, skuba pridurti, - iš šios sumos reikia atskaičiuoti automobilio kaštus – juk kuras kainuoja, yra mokesčiai įmonei, moki už radijo stotetlę. Tai per mėnesį šeimai uždirbu 700-800 rublių, daugiau niekaip“.
Išties, mėnesinis taksisto uždarbis – 300-350 eurų gali nepasirodyti didelis, tačiau Anatolijus tikina, kad darbo bent jau jam netrūksta. O kai kurie taksistais esą dirba tik vakarais ir ypač savaitgaliais arba kaip antrą darbą.
„Būna, dieną dirba gamykloje, o vakare sėda prie taksi vairo. Kartais aria kaip aš: skaitliuko nejungiu iki pirmo iškvietimo, taip galiu kad ir tris valandas prastovėti, bet vos tik įsėda pirmas keleivis, tai galima dirbti kad ir po 17 valandų per parą, „iki pergalės“, kaip sakoma“, - šypteli gatvėmis nardantis, tačiau posūkio signalus visada rodantis Anatolijus. Ne visi baltarusiai tokie pareigingi: sankryžoje eismą stabdo avarija – prie posūkyje susidūrusių dviejų automobilių jau darbuojasi ir pareigūnai, o Anatolijus parenka kitą kelią.
„Nedidelis lankas čia bus“, - rodydamas viena ranka maršrutą aiškina taksistas ir baksnoja į aiškiai matomą paslaugų kortelę, kur surašytos kainos. Tiesa, panašu, kad duomenys arba kiek pasenę, arba iškvietimas iš viešbučio kainuoja kiek daugiau, mat kortelėje parašyta, jog įsėdimo mokęstis – 3 rubliai ir 60 kapeikų (1,56 euro), o išmuštame fiskaliniame kvite – jau 4 rubliai (1,74 euro).
Už kilometrą mieste skaitliukas prisuka 80 kapeikų (35 centus) pagal kainoraštį ir 1 rublį (44 euro centus) pagal kvitą. Už pusvalandžio prastovą prašoma vos 4 rublių.
Anatolijus pripažįsta, kad mieste išties gali pasitaikyti ir nesąžiningų vežėjų, bet jis dirba pagal sutartį su įmone, dažnai vyksta į oro uostą, viešbučius, veža pagal griežtai nustatytą tarifą ir didžiuojasi, jog iš darbovietės ar keleivių dar nesulaukė jokių priekaištų.
„Iki oro uosto ir atgal – 100 kilometrų, tad yra tokių, kurie plešia ir 100 dolerių, o jei mato, kad klientas, pavyzdžiui, užsienietis, sudvejoja, greitai pasitaiso ir sako „100 rublių“.
Pas mus – 45 rublių mokestis. Aišku, išsikvietus taksi galima tikėtis mažesnės kainos, galima bandyti derėtis, bet tie, kurie veš už 30 rublių, tai nežinau, ką sau galvoja – juk neapsimoka“, - kraipo galvą taksistas, pėsčiųjų perėjoje pristabdęs praleisti dviejų moterų. Ir nors degalų kainos Baltarusijoje – išties juokingai mažos, o ir fiksuotos – už A95 markės benzino prašoma vos 54 euro centų, taksi konkurencija, anot Anatolijaus, nemenka.
„Minske – milijonai turistų“, - juokdamasis pasakoja taksistas ir surimtėjęs rodo į minėtąją „Ladą“. Tai - tik vienas iš kelių taksi automobilių, priparkuotų aikštelėje šalia prekybos centro ir vienos mašinos nuo kitos iš pirmo žvilgsnio gal ir neatskirtum.
„Štai, žiūrėkite – tas automobilis neturi jokių juostelių su pažymėtais telefono numeriais. Bus kosminė kaina. O va čia matote?
Su juostelėmis ir numeriais – galite drąsiai kviesti, pigiau kainuos, - moko Anatolijus ir sustabdo automobilį – atvykome, - iš jūsų bus 8 rubliai ir 55 kapeikos (3,7 euro). Galite atsiskaityti grynais arba kortele, kaip norite“, - pareiškia vairuotojas, spausdindamas kvitą.
Vilniuje už panašų atstumą, kurį nuvažiavau Minske su naujutėlaičiu taksi, ko gero, mokėčiau kiek daugiau. Jei Anatolijų būčiau išsikvietęs pats, o ne tarpininkaujant viešbučiui, būčiau mokėjęs dar mažiau – apie 6-7 rublius.