2017 m. birželio 19 – 26 dienomis atliktoje apklausoje dalyvavo 1012 respondentų iš visos Lietuvos. Iš apklaustųjų nuolat ir reguliariai važiuojantys apsipirkti į užsienį teigė 6,9 proc., dar 12,9 proc. lietuvių sakė kaimyninėse šalyse pigesnių prekių ieškantys retai, o dar 11,6 proc. tai daro tik esant progai.
Turbūt retą nustebins, kad pagrindinė pigesnių prekių paieškos kryptis tarp respondentų buvo nurodyta Lenkija, čia pigesnių prekių ieško 87,5 proc. lietuvių, o dažniausiai tai būna maisto produktai.
„Tai nėra Europoje unikalus reiškinys – neretai netoli pasienio gyvenantys asmenys pasinaudoja kainų skirtumu ir apsiperka kaimyninėje šalyje. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad kas ketvirtas šveicaras nuolat perka kaimyninėse valstybėse, o jų pirkiniai sudaro 9 milijardus eurų per metus, arba daugiau nei 5 proc. visos Šveicarijos mažmeninės prekybos.
Apskritai, tai, kad gyventojai gali vykti apsipirkti ir tai daro, nėra labai neigiamas reiškinys – galintys ir norintys tam skirti laiko sutaupo, o tuo pačiu metu atsiranda papildoma konkurencija vietiniams prekybos tinklams ir dėl to gali padidėti spaudimas mažinti antkainius“, – sako N. Mačiulis.
„Svarbu, kad tai nepasiektų tikrai kritinio masto, o žvelgiant į statistiką, kad reguliariai vyksta 7 proc. gyventojų, ir vyksta gana retai, tik 12,3 proc. gyventojų vyksta kartą per mėnesį arba dažniau, o didžioji dalis, 46,9 proc. vyksta 1 – 2 kartus per pusmetį. Tai yra kaip kai kurių gyventojų atostogų grafikas. Tokiu atveju galime sakyti: neleiskime lietuviams atostogauti. Juk skrisdami į Turkiją ar Graikiją pinigų išleidžia daugiau.
Būčiau linkęs žiūrėti į bendresnį paveikslą ir neužsidaryti savo smėlio dėžėje. Į Lenkiją apsipirkti važiuoja žmonės iš visų aplinkinių valstybių. Tai tas apsipirkimas labiau Lenkijos nuopelnas, o ne kažkokios mūsų nuodėmės. Mes nesame išskirtiniai, čekai, slovakai, tie patys vokiečiai, pas kuriuos apsipirkinėja Vakarų Europos žmonės, jie važiuoja į Lenkiją“, – sako Ž. Mauricas.
Ekonomistas priduria, kad Lietuvoje mažmeninės prekybos sektorius 2016 m. augo 7 proc., šiemet augimas taip pat greičiausiai bus didesnis nei šis sektorius praranda dėl apsipirkimo Lenkijoje.
„Tai, kad beveik 7 proc. visų žmonių Lietuvoje reguliariai apsiperka užsienyje, be abejo, yra problema ir ji yra didelė. Tokiai mažai rinkai kaip Lietuva ir kelių procentų mažmeninės prekybos svyravimai į vieną ar kitą pusę yra ženklūs skaičiai. Kiekvienais metais mes labai džiaugiamės, jei mažmeninė prekyba auga 3 – 4 proc., galite įsivaizduoti, ką reiškia 7 proc. gyventojų iš tokios nedidelės rinkos apsiperkantys ne Lietuvoje.
Tai yra didelės sumos Lietuvos prekybininkams. Jei tikėtume kolegų iš Lenkijos vertinimais, 330 mln. Eur yra maždaug dviejų didelių prekybos tinklų metinės apyvartos. Tai daugmaž 1500 mažų parduotuvių metinės apyvartos“, – sako L. Vilimas.
„Galbūt regionuose būtų daug didesnis intensyvumas ten esančių verslų steigimosi, arba bent mažesnis jų užsidarinėjimo intensyvumas ten, kur žmonių pajamos yra mažesnės. Apie tai irgi reikia pagalvoti“, – ragina L. Vilimas.
Pašnekovas sutinka, kad ir Vakarų Europos gyventojai vyksta į kitas šalis ieškodami pigesnių prekių ir tai nėra unikalus reiškinys, tačiau lyginti situaciją su padėtimi Lietuvoje neteisinga.
Tikslas – ne stabdyti lietuvius, o pritraukti lenkus
Apklausoje lietuviai taip pat įvardino sumas, išleidžiamas kitose šalyse. Didžioji dalis išvykų metu užsienyje palieka nuo 101 iki 200 Eur.
Be to, žmonės vertina, kad vidutiniškai apsipirkdami sutaupo nuo 11 iki 30 proc.
N. Mačiulis sako, kad tokie žmonių vertinimai atrodo ganėtinai objektyviai, o apsipirkdami užsienyje sutaupo apie 20 proc.
„Teiginiai, kad Lenkijoje viskas dvigubai pigiau, yra tikrai nepagrįsti – nors kartais galima rasti ir tokių prekių. Įvertinus kuro ir laiko sąnaudas, toliau nuo pasienio gyvenantiems asmenims tai nėra patraukli alternatyva, ypač jei šeima gauna vidutines ar didesnes pajamas ir pradeda labiau vertinti savo laisvalaikį“, – sako N. Mačiulis.
„Mes savo ruožtu visą laiką kartojame, kad prekybos sektoriuje PVM mažinimas efektą sukurtų, nes konkurencija yra tokia, kad prekybos įmonės turėdamos galimybę ne savo vidinių resursų sąskaita prisidėti prie galutinės bet kokio produkto kainos mažinimo tikrai tuo pasinaudotų. Jei konkurencija yra intensyvi, kokia yra Lietuvoje, rinka tikrai sureaguotų.
Vis dėlto DELFI kalbinti ekonomistai yra nusistatę prieš mažesnį PVM tarifą maisto produktams. N. Mačiulio teigimu, toks sprendimas būtų malonus, bet valstybės biudžetas dėl to nukentėtų, o kaip patirtus nuostolius kompensuoti nėra aišku.
„Galiausiai, daug efektyviau paremti ne visus vartotojus, o tik mažiau pajamų gaunančias šeimas, todėl neapmokestinamų pajamų dydžio (NPD) didinimas yra geresnė alternatyva. Ypač turint omenyje, kad PVM lengvatos galutinius vartotojus ne visada pasiekia“, – sako ekonomistas.
„Pirma reikia žmogui duoti užsidirbti, o ne atvirkščiai, pirma jį apmokestinti, o tada galvoti apie lengvatas. Žmogus tokiu atveju tampa nemotyvuotas užsidirbti ir nebelieka ką apmokestinti. Geriau duoti žmogui daugiau pinigų ir leisti jam spręsti, ką jis nori su tais pinigais daryti.
Pašnekovas taip pat laikosi nuomonės, kad su Lenkija kainomis konkuruoti mes nesame pajėgūs, todėl reikia rinktis kitą kelią.
„Geriau gerinkime sąlygas verslui, mažinime darbo jėgos mokesčius, būkime kaip Liuksemburgas, Šveicarija, brangios šalys, juk jos yra konkurencingos. Kad mes važiuojame apsipirkti pas lenkus, tai nieko blogo, bet reikia, kad lenkai pradėtų pas mus važiuoti dirbti.
Tikslas bus pasiektas ne tada, kai nustosim važiuoti į Lenkiją, nes tie mūsų milijonai jiems nerūpi, bet kai lenkai pas mus važiuos į Lietuvą dirbti dėl didesnių atlyginimų ir geresnių sąlygų“, – kryptį siūlo Ž. Mauricas.