Paskutinėje publikacijoje domimės, kokios kainos yra pasienio prekybos centruose ir kiek iš tikrųjų išleistumėme, jeigu visą maistą pirktumėme Lenkijoje.
Sunkvežimių vairuotojų pamėgta parduotuvė
Šipliškė yra nedidelis kaimas, esantis vos 7 km atstumu nuo Lietuvos sienos. Jame nuolat gyvena apie 300 žmonių, o šis skaičius naktimis pasipildo dar 50-čia sunkvežimių vairuotojų – miestelio centre yra jų poilsio aikštelė. Greta – bankomatas, vaistinė, viešbutis, pašto skyrius ir bent kelios kavinės, degalinė.
Už pastarosios pasislėpus ir nedidelė maisto prekių parduotuvė. Tiesa, nors ir maža, bet sunkvežimių vairuotojus, panašu, aprūpina tinkamai. Joje galima rasti įprastų produktų: nuo žalios mėsos, sūrių iki tolimųjų reisų vairuotojams aktualesnių dantų pastų ar skutimosi kremų.
Tačiau kainos čia – panašios, kaip ir kituose Lenkijos prekybos centruose, mažesnis tik pasirinkimas. Akcijų irgi tiek pat daug, kaip ir kitur. Mėsos skyriuje puikuojasi nukainoti vištienos ketvirčiai, už kurių kilogramą pardavėja įprastai paprašytų 5 zlotų (1,18 Eur), o su akcija – 3,6 (0,85 Eur). Akcija taikoma ir rūkytam kumpiui, pieniškoms dešrelėms. Šie produktai kainuoja atitinkamai 20,9 (už 1 kg) ir 4,7 (už 225 g sveriantį pakelį) zlotus (atitinkamai 4,93 ir 1,11 Eur).
Sūrių skyriuje, greta vietos gamintojų produktų, galima rasti ir lietuvišką atstovą – sūrį „Džiugas“. Pasienio parduotuvėje 180 g pakelis kainuoja beveik 11 zlotų (2,6 Eur), o pritaikius akciją už lietuvių gaminį tektų sumokėti 8,5 zlotus (2 Eur).
Skirtumų galima surasti ir šokolado skyriuje – visame pasaulyje populiaraus šokolado batonėlis kainuoja 1,19 zloto (0,28 Eur), vietos gamintojų saldainių su vyšniomis dėžutė – 16 (3,78 Eur), krekerių pakelis – 1,29 zloto (0,3 Eur).
Nors parduotuvė yra skirta iš esmės tolimųjų reisų vairuotojams, joje galima rasti ir alkoholio. Pigiausio lenkiško alaus butelis ten kainuoja 2,15 zloto (0,5 Eur), visame pasaulyje populiaraus alaus galima įsigyti už 3,3 zloto (0,78 Eur). Yra ir pakuočių, kuriose po 4 alaus skardines. Tokia pakuotė pigaus lenkiško alaus kainuoja 8,49 zloto (2 Eur), brangesnio – 10,49 (2,48 Eur).
Šio svaigiojo gėrimo kainos pastebimai skiriasi nuo Lietuvoje parduodamo alaus. Internetinėje parduotuvėje „Barbora“ pigiausio lietuvių gamintojų alaus pavyko rasti už 0,89 Eur (be mokesčio už tarą). Minėtas populiarus alus – 1,07 Eur.
Sako, kad galime įsivaizduoti didesnius kainų skirtumus, nei yra iš tikrųjų
Socialiniuose tinkluose kartas nuo karto pasirodo informacija apie daug pigesnius maisto produktus ir gėrimus kaimyninėse valstybėse. Štai, DELFI anksčiau jau rašė apie lietuvius, kurie dėžėmis veža pigesnį alkoholį iš Latvijos.
„Linkėjimai mūsų mielai valdžiai Lietuvos, jūs kelkite kainas, drauskite, o mes kelsime ekonomiką kaimynams“, – tokiu įrašu apie alkoholio kainas Lenkijoje birželį feisbuke dalijosi internautai. Šis įrašas socialiniame tinkle sulaukė tūkstančių reakcijų bei pasidalijimų.
Tačiau Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas svarsto, kad tokie įrašai apie esą itin žemas alkoholio ir maisto produktų kainas gali būti neteisingi. Pašnekovas sako, kad gali būti lyginamos skirtingos kokybės prekių kainos.
Pasak S. Galadausko, egzistuoja trys produktų, tarp jų ir alaus, kategorijos: aukščiausia, vidutinė ir ekonominė. „Klausimas, ką vartotojas lygina. Ar lygina brangiausią alų Lietuvoje su pigiausiu Lenkijoje? Reiškia, kad tuomet gauna didesnį kainų skirtumą. Kad alus ten pigesnis – faktas, nes skiriasi akcizai. Tačiau, ar toks didelis skirtumas, apie kokį kalba vartotojai socialiniuose tinkluose? Ar tikrai lygina obuolius su obuoliais, o ne obuolius su bulvėmis, pavyzdžiui“, – svarsto S. Galadauskas.
Anot aludarių atstovo, galimai skirtingų segmentų palyginimas gali sukurti iliuziją, kad kainos kaimyninėse šalyse yra daug mažesnės nei Lietuvoje, nors iš tikrųjų taip gali ir nebūti.
Lietuvos prekybos įmonių asociacijos prezidentas Laurynas Vilimas sako, kad aludarių atstovo žodžiuose išties gali būti tiesos.
„Lietuviai, važiuojantys apsipirkti, Lietuvoje dažnai perka populiariausius produktus. Populiariausi produktai nėra pigiausi. Populiariausi produktai yra geros kokybės, gerų prekės ženklų. Jų kainas kitoje šalyje reikėtų lyginti su kitų tokio pat segmento prekėmis. Tie, kurie vyksta apsipirkti ir medžioja kainas, užsienio šalyse nežino, kas yra populiariausia, todėl jie ieško pigiausių kainų. Tada, pasirinkę pigiausio segmento prekę, grįžta į Lietuvą ir lygina su populiariomis, kitos klasės prekėmis“, – kalba L. Vilimas.
Problema: Lietuvoje nėra „tikro“ žemų kainų prekybos tinklo
Jiems pritaria ir banko „Luminor“ vyriausias ekonomistas Žygimantas Mauricas. Tiesa, jis nesutinka, kad populiariausias produktas bus visada aukštesnės kokybės – gali būti ir taip, kad pigiausias produktas bus populiariausias. Anot jo, jeigu Lietuvoje populiarūs produktai dažniausiai būna daugiau mažiau ekologiški, lietuviški, kitose šalyse vartotojai galbūt mažiau išrankūs.
„Apskritai Lietuvoje iki šiol nėra tikro žemų kainų prekybos tinklo. Šiek tiek „Lidlas“ link to juda, bet dauguma derinasi prie vietinio vartotojo poreikių. O Lietuvos vartotojai mėgsta nuolaidas ir mėgsta lietuvišką, ekologišką produktą, didesnį pasirinkimą. Išeina taip, kad ta produkcija dažnai būna brangesnė negu vakarų prekybos centruose. Ta pati tendencija vyksta ir tada, kai emigrantai nuvažiuoja į Airiją, Angliją, į „Tesco“, į „Lidlą“ – ten tikrai daugelis prekių yra pigesnės, bet kartu ir prastesnės kokybės. Žmonės žiūri į pigiausią variantą, kuris yra kitokios kokybės“, – sako ekonomistas.
Ž. Maurico žiniomis, „Eurostatas“, skaičiuodamas kainų indeksus, naudojasi statistikos departamento duomenimis, kurie ima tose šalyse populiariausius produktus. Tačiau toks skaičiavimas taip pat gali būti neteisingas, mat populiariausi produktai skirtingose šalyse ne visada būna tokios pat kokybės.
„Tarkime, lietuviai daugiausiai perka vieną alų, kuris yra brangesnis negu kitų rūšių. Jis patenka į krepšelį. Tuomet statistikos departamentas rodo, kad tas alus yra brangesnis. O, tarkime, Lenkijoje, populiariausias alus pigesnis. Kai lygini kainas, jų negali palyginti, nes tie produktai – nėra vienodi ar bent jau vienodos kokybės“, – sako Ž. Mauricas.
Paradoksas: uždirbame mažiau negu išleidžiame
Kokie yra realūs skirtumai? Ž. Mauricas paskaičiavo: jeigu 4 asmenų šeima Lenkijoje pirktų tą patį ir tiek pat, kiek perka Lietuvoje, sutaupytų 4,7 proc nuo visų gaunamų pajamų. Tyrimo metu buvo remtasi „Eurostat“ 2016-ųjų duomenimis.
Ekonomistas skaičiuoja, kad vidutinė keturių asmenų šeima (du suaugę, du vaikai) Lietuvoje per mėnesį išleidžia 358 eurus maistui ir nealkoholiniams gėrimams. Visus maisto produktus pirkdami Lenkijoje, per mėnesį vidutiniškai išleistumėme 276 eurus, sutaupytumėme 82 eurus. Tiesa, iš šios sumos reikėtų atimti kelionės į Lenkiją išlaidas.
Tiesa, Ž. Mauricas pabrėžia, kad toks skirtumas atsirastų tuomet, jeigu visi be išimties maisto produktai būtų perkami kaimyninėje valstybėje, tačiau realybėje tai sunkiai įsivaizduojama – yra tam tikrų pirkinių, kurių nesuplanuosi.
4 asmenų šeima, gyvendama Lenkijoje, bet savo turimus pinigus paskirstydama taip pat, kaip skirstytų Lietuvoje, vidutiniškai per mėnesį sutaupytų 15,1 proc. arba 268 eurus. Ekonomistas skaičiuoja, kad Lietuvoje tokia šeima išleistų 1771 eurus, o Lenkijoje – 1503.
Čia prasideda įdomūs dalykai. Vidutinės tokios šeimos pajamos iš darbo Vilniuje yra 1480 eurų per mėnesį, o mažesniame miestelyje, pavyzdžiui, Alytuje – 1203 eurus. Išeina, kad vidutinė šeima Vilniuje išleidžia 1,7 tūkst., o uždirba beveik 1,5 tūkst. – t. y. daugiau negu uždirba.
„Peržiūrėjau statistiką ir galiu padaryti išvadą, kad Lietuva – stebuklų kraštas, nes mes išleidžiame daugiau nei uždirbame“, – ironizuoja Ž. Mauricas.
Jo teigimu, statistiką iškreipia papildomi pajamų šaltiniai: algos „vokeliuose“, laikinas uždarbiavimas užsienyje, prekyba kontrabanda. Tiesa, tai nereiškia, kad visi be išimties gauna šešėlinius pinigus ar uždarbiauja užsienyje – mažiau uždirbantiems tiesiog tenka kažko atsisakyti. „Mažiau uždirbantys žmonės tiesiog kai ko atsisako. Nėra taip, kad visi lietuviai gyvena į skolą, bet galima daryti prielaidą, kad tokios šeimos gyvena nuo algos iki algos – išleidžia viską, ką uždirba. Jeigu lietuvis nori išleisti tiek, kiek vidutinis lietuvis, jam trūks pinigų. Tokia yra išvada“, – kalba ekonomistas.
Kaip to priežastis jis įvardija šešėlinę ekonomiką. „Lietuvoje darbo užmokesčio šešėlis siekia netgi apie 20 proc. – tokius duomenis yra skelbęs Laisvosios rinkos institutas. Jeigu žmogus dirba kokiame autoservise ar statybų sektoriuje, galima daryti prielaidą, kad jis gauna 20 proc. atlyginimo šešėlyje. Jeigu pridedi šiuos 20 proc., išeina, kad gyventi jau galima. Žiauru: jeigu du žmonės dirba, gauna oficialų atlyginimą, realiai vis tiek uždirba mažiau negu vidutiniškai išleidžia lietuvių šeima“, – sako Ž. Mauricas.