Kai redakcijoje sužinojau apie man tekusią galimybę tapti vieno iš projekto „Kita pasaulio pusė“ etapų nariu, dėl paties plaukimo neturėjau didelių romantinių iliuzijų. Jas išsklaidė perskaityta buriuotojo Pauliaus Kovo knyga „Gyvenimas audroje“ apie plaukimą šia jachta. Tuo metu aplinkiniai kalbėjo apie gyvenimo galimybę, progą pravalyti smegenis ir permąstyti gyvenimą. Prieš kelionę turėjau tik vieną nuogąstavimą – kad nebūtų nuobodu plaukti.
Vemti buvau nusiteikęs iš anksto. Buvau skaitęs, kad iš pradžių pykina daugumą laive atsidūrusių žmonių. Į laivą pirmą kartą įlipau, kai jis stovėjo Boros Boros jachtklube. Paliekant Prancūzijos Polineziją pasitaikė visiškas štilis, taigi organizmas pamažu apsiprato prie supimo ir žuvų maitinti neteko. Bent jau pradžioje.
Laive gyvenimas sukasi pagal saulę. Būdavo, 6:11 val. ji akimirksniu pakyla, o iškart po 18 val. slepiasi kitoje vandenyno pusėje. Gražiausia – iki patekant mėnuliui, kada danguje sužiba nesuskaičiuojama galybė žvaigždžių, nusidriekia ryškus paukščių takas. Prisižiūrėjau krintančių žvaigždžių, prigalvojau norų. Tačiau tikruoju stebuklu pavadinčiau šviečiantį planktoną – taip, jis švyti tamsiausioje nakty! Iš pradžių maniau, kad vandenyje šviečia laivo lempos...
9 žmonių įgula buvo pasiskirsčiusi į po keturias valandas trunkančias vachtas. Tai reiškia, kad tuo metu trejetas rūpinasi laivu – vairuoja ir atlieka kitus darbus. Mano budėjimo valandos buvo nuo vidurdienio iki 16 val. bei nuo vidurnakčio iki ketvirtos ryto. Kadangi laive buvau vienintelis neprofesionalas, mano darbas apsiribodavo vandens padavimu, kartais patraukdavau kokį valą, o dienomis šiek tiek pasimokiau vairuoti. Didžiąją vachtos dalį tiesiog sėdėdavau ir žiūrėdavau į žvaigždes.
Prireikė nedaug laiko, kad suprasčiau – buriavimas ne man. Plaukti penkias paras be pertraukos (po penkių parų plaukimo dienai sustojome Kiribatyje, o po to tęsėme kelionę Havajų link) man nepasirodė nei romantika, nei malonumas.
Diena keitė dieną panašiu ritmu. Pabundu, apsitvarkau, atsigeriu kavos iš sūrutėlio puodelio, paskaitau, tada ateina vachtos laikas, po jo gaminama vakarienė. Saulei nusileidus galvoju apie poilsį iki kitos vachtos. Maniau, skaitysiu sau į valias, tačiau tai pasirodė kebliau nei tikėjausi: laive skaityti nepatogu nei sėdint, nei gulint. Jei priguli ant denio, bet kada gali būti aplietas vandenyno purslų. O kur dar svilinanti saulė – turi saugoti rankas ir kitas nepridengtas kūno dalis.
Pamažu ėmė kilti klausimai, ką aš čia veikiu, kas čia mane siuntė. Vieną rytą dėl pasvirusios jachtos nesugebėjau net papusryčiauti – laivas siūbuoja, stabiliai negali žengti nė žingsnio. O bandymas išsiplauti dubenį baigėsi tuo, kad indą padovanojau Neptūnui. Tiesa, daugiau nuostolių jachtoje nepadariau. Jei neskaitysime šaldytuve išlieto pieno, kuomet teko perplauti ten buvusius produktus ir išvalyti šaldytuvą. Taip iš šaldytuvo sklindančių kvapų paletė pasipildė dar vienu kvapu.
Vis dėlto labiausiai kamavo visai ne buitis, o sapnai. Ir ko aš tik nesapnavau! Vieną naktį prasikamavau sapnuodamas, kad nusižudė viena iš dabartinių žinomų politikių. Ryškiame sapne aiškėjo, kad politikė palūžo dėl per mažo atlyginimo. Galite juoktis, bet prabudus po tokio nemalonaus sapno prireikia daug laiko pakeisti mintis.
Kitą kartą sapnavau brutalų prievartos aktą. Baisiausia tai, kad sapne turėjau jį filmuoti ir transliuoti DELFI bei įkalbinėti, kad šis siaubas tęstųsi dar ilgiau. Laivo kapitonas mane ramino, kad tokiu būdu iš manęs pasišalina susikaupęs brudas. Vienas už kitą nemalonesni sapnai kamavo iki pat kelionės pabaigos.
Siaubingiausia diena išaušo rugsėjo 21-ąją. Pabudau nuo laivo blaškymo į šonus. Supratau, kad užėjo audra. Šiaip ne taip vėjo gainiojamoje jachtoje svirduliuodamas apsirengiau drabužius, gelbėjimosi liemenę ir vidurnaktį išėjau į savąją vachtą. Laivas buvo kaip reikiant pasviręs, ėmė pilti lietus, o bangos nuolat ne tik liejo laivą, bet ir maudė mus. Peršlapau iki paskutinio siūlo. Teko tvirtai laikytis, kad nenukrisčiau. Ilgai laukti neteko: užsuptas apsivėmiau.
Pamatę, kaip atrodau, vachtos kolegos leido eiti miegoti. Šiaip ne taip nusirengiau šlapius drabužius, nusimečiau gelbėjimosi liemenę, išgėriau vaistų ir susirangiau drėgname guolyje. Ryte prabudus supo dar labiau, lietus nesiliovė, vanduo pylė laivą, tad teko uždaryti stoglangį, o tai reiškė, kad viduje pasidarė baisiai karšta ir trūko gaivaus oro.
Vidurdienį išsikapsčiau į vachtą, tačiau netrukus vėl apsivėmiau, gulėjau paslikas ant denio, o lietus pylė, vėjas ūžė. Todėl kone visą dieną praleidau savame gulte. Nuo miegojimo įskaudo šonai ir nugara, kartu su vėjo blaškoma jachta guolyje šokinėjau ir aš. Su bangomis besigalinėjantis laivas murmėjo, dejavo. Tai, beje, skambėjo gana romantiškai.
Artėjo naktis, tačiau kaip užmigti ir pabėgti nuo šio košmaro? Dvi paprastų migdomųjų tabletės nepadėjo: miego nebesinorėjo, prakaitas varvėjo kūnu, trūko oro ir buvo karšta. Prakeikiau tuos, kurie mane čia siuntė, ir tuos, kurie vapėjo pavydintys mano kelionės. Bendražygiai įamžino mano kančią:
Tik gydytojo duota ksanakso tabletė (šis vaistas naudojamos nerimo sutrikimui ir su depresija susijusiam nerimui gydyti) padėjo atsijungti – kitą rytą prabudau linksmas, vėl norintis gyventi. Pasaulis nušvito naujomis spalvomis. Ir Ramusis vandenynas jau buvo nurimęs. Koks gražus gyvenimas, kada nereikia vemti! Iki Havajų, kartu ir mano košmaro pabaigos, buvo likusios maždaug dvi paros. Šia mintimi ir gyvenau, svajodamas, kaip Havajuose kirsiu mėsainį su bulvytėmis fri ir kelsiu taurę prosecco.
Tačiau laive niekada nebijojau dėl savo gyvybės. Nepaisant to, kad po mumis buvo iki 10 kilometrų gylio vandenynas, nepaisant to, kad per visą kelionę nesutikome jokio laivo, nes tose atkarpose nėra laivybos kelių, buvau ramus, nes įguloje plaukė patyrę buriuotojai, tarp jų – sportininkai profesionalai.
Kelionės metu lydėjo vienas klausimas – o kur čia malonumas? Taip, gera plaukti parą, dvi, paskui išsilaipinti egzotiškoje saloje, tačiau kur įdomumas laive praleisti 10 parų? Plaukti, kada aplink nė gyvos dvasios, nė vienos švieselės. Tiesa, kartą, paryčiais, jachtą lydėjo delfinai. Deja, tamsoje ne kažin ką ir temačiau. Stebino neaprėpiamose Ramiojo vandenyno platybėse kartais pasirodydavę paukščiai. Dar nuotaiką kėlė žuvys skraiduolės, kurios tiesiog šokinėja virš vandens.
Įsimintina buvo ir švaros diena – kadangi tarakonų armija gausiai dauginosi, vieną dieną laiko skyrėme visų maisto produktų peržiūrai. Manau, žuvys mums dėkojo už per bortą skrendančius makaronus, grikius, ryžius ir kitas gėrybes. Tik nereikia mūsų vadinti nevalomis! Tuose kraštuose tarakonai įprasti kaip lietus Lietuvoje, jie skraido, taigi viename uostų, matyt, pasirinko „Ambersail“.
Na, o kertant pusiaują, laukė krikštynos. Net nedažnam buriuotojui pasitaiko galimybė kirsti pusiaują. Ta proga teko išgerti vandenyno vandens (tuomet dar nesuvokiau, ką geriu, nuo sūrumo temo akyse). Kita tradicija kertant pusiaują – kirpti ar skusti plaukus. Pasirinkau aukoti galvos plaukus, tačiau buvo ir tų, kurie atkišo krūtinę.
Tolumoje pamatytas Havajų sostinės Honolulu šviesas prisiminsiu ilgai. Jos man reiškė, kad nuobodulys praeina ir aš vėl būsiu civilizacijoje. Kolegos iš laivo sakė, kad reikia šiek tiek laiko ir laiką laive prisiminsiu kaip nuostabų dalyką, vėl norėsiu plaukti. Praėjo mėnuo, bet tas metas dar neatėjo.
Po 10 parų trukusios kelionės dar gerą savaitę siūbavo žemė. Ar plaukčiau vėl? Taip, nes tokia galimybė pasitaiko tik kartą gyvenime.