Sunku patikėti, kad 16 tūkst. kilometrų atstumu nuo Lietuvos Ramiajame vandenyne esančios 116 salų priklauso Prancūzijai, ir jose net yra renkami deputatai į Prancūzijos parlamentą ir atstovai į Europos Parlamentą. Dar sunkiau patikėti, kad šiose salose gyvenančios polineziečių tautos, nepaisant milžiniškos prancūzų įtakos, išsaugojo savo kalbą bei daugelį tradicijų, ir kai kurios iš jų yra gana neįprastos.
Turtuolių rojus
Atostogos Taityje ar Bora Boroje daugeliui pasaulio turistų asocijuojasi su tradiciniais egzotinių salų dalykais: balto smėlio paplūdimiais, prašmatniais kurortais, kur viena naktis bungaloje (mediniame namelyje ant vandens) kainuoja mažiausiai 500 eurų, tačiau gali siekti ir 5000 eurų, dailiomis polinezietėmis, seginčiomis kvapnias gėles plaukuose, ar nepriekaištingai ištreniruotais kūnais galinčiais pasigirti vyrais, kurie, atrodytų, plikomis rankomis pagautų ryklį. Aukšto lygio aptarnavimu garsėjantys kurortai privilioja čia turtingus prancūzus ir amerikiečius, dėl kurių kainos šiose salose yra „kosminės“. Beje, remiantis 2017 metų duomenimis, vidutinė mėnesinė alga Prancūzijos Polinezijoje po mokesčių siekia 249.500 Polinezijos frankų, kas yra lygu 2090 eurų.
Bora Bora garsėja kaip viena populiariausių atostogų ir medaus mėnesio krypčių, kurias renkasi Holivudo žvaigždės ir kitos pasaulio įžymybės: dar gegužės mėnesį čia savo medaus mėnesiu mėgavosi pasaulio numylėtinės Kate Middleton sesuo Pippa, o tarp Bora Boros gerbėjų tokie žinomi žmonės kaip Selena Gomez ir Justinas Bieberis ar Barackas Obama su šeima.
Būtent todėl lietuviška jachta „Ambersail“ šių metų birželio mėnesį išvykusi į kvapą gniaužiančią ekspediciją į Kitą pasaulio pusę negalėjo aplenkti šios Prancūzijos Polinezijos salos.
„Ambersail“ kelionės mašrutą galima stebėti čia, užvedus pelę ir pasididinus arba pasimažinus vaizdą:
Įdomu tai, kad taitiečių kalboje neegzistuoja „B“ raidė, Bora Bora iš tiesų yra Pora Pora, tačiau kadaise pirmiesiems salos lankytojams pasigirdo Bora Bora.
Lietuvių įgulos pažintis su sala buvo kiek kitokia. Bora Borą galima būtų padalinti į dvi dalis – turistinę ir vietinių gyventojų, tą „tikrąją“, neišlaižytą. Pasirodo, visi prabangūs šios salos kurortai ir viešbučiai yra uždari, todėl jei nesi pasirengęs pakloti beveik dviejų Lietuvos minimalių mėnesinių atlyginimų už vieną naktį, į šį rojų nepateksi net pasižvalgyti. Mums spręsti šios dilemos nereikėjo, nes gyvanome jachtoje, kuri per šią kelionę jau spėjo pavirsti tikrais mūsų namais. Tačiau mažą kąsnelį prabangos mums pavyko atsikąsti, kai užsisakę ekskursiją po salą su džipu, visgi apsilankėme vieninteliame tokiame kurorte „Sofitel Bora Bora Marara Beach Resort“, kur įleidžiami turistai. Čia pasimėgavome gėrimais ir panoraminiu vaizdu. Tikrai gražu ir verta pamatyti.
Tačiau likusį laiką Bora Boroje leidome produktyviau: turėjome progą patyrinėti vietinių gyvenamas žemes ir jų tradicijų ypatumus. Pirmas įspūdis buvo visai kitoks, negu tikėjomės - aplinka gana netvarkinga, vietiniai gyvena aptriušusiose trobose ir nelabai rūpinasi savo kiemu.
Protėvių žemė
Labai nustebino ir tai, kad Bora Boroje neįmanoma nusipirkti nekilnojamo turto, nes vietiniai neparduoda savo žemių. Atsakymas į klausimą „kodėl?“ yra labai netikėtas. Kadangi tai vulkaninė sala, kurios nemažą dalį sudaro kalnai, tinkama gyvenimui žemė yra tik palei krantą ir ji siaurais ruoželiais suskirstyta kiekvienai šeimai ar giminei. Tarkime, 15 metrų palei krantą priklauso vienai šeimai ir ši teritorija tarsi pyrago gabalas atriekiama iki pat kalnų, t.y. kiekvienos žemės savininkas turi priėjimą tiek prie vandens, tiek prie kalnų, o per jo žemę eina tas vienintelis pagrindinis kelias, juosiantis visą salą. Bet kokiu atveju dirbamos ar gyvenimui tinkamos žemės yra labai mažai.
Tačiau žemės neįsigysi dėl kitos priežasties – žmonės savo šeimos narius laidoja savo kieme, nes tokio dalyko kaip miesto kapinės Bora Boroje nėra, o vietiniai paprasčiausiai negali parduoti žemės kartu su savo protėvių palaikais. Jeigu kiltų klausimas – tai kokia pas juos religija – atsakau – protestantų ir katalikų, nes senovės religiją, kurioje buvo tikima į dievą Tikį, misionieriai seniai uždraudė.
Heiva
Jau esu rašiusi apie vietinių šventę Heivą, kurioje apsilankėme viešėdami Taičio sostinėje Papeetėje. Bora Boroje pagrindinėje Vaitapė miesto aikštėje taip pat vyko Heivos šventė, tačiau ji neapsiribojo vien šokiais. Mūsų nuostabai, vieną vakarą pasimėgavę įspūdingu karo šokių tarp genčių reginiu, kitą – išvydome aikštę, pilną ne juokais pasportavusių vyrų ir specialios sportinės įrangos svarmenų kilnojimui.
Pasirodo, Heiva – tai mėnesį trunktantis ne tik senovinių taitiečių šokių ir dainų festivalis, bet ir įvairių sportinių varžybų fiesta. Vietiniai susirungia ieties metimo varžybose, plaukimo kanojomis ar „vaisių nešimo“ lenktynėse (vyrai rungiasi, kas greičiau nubėgs tam tikrą atstumą ant peties laikydamas didžiulį stiebą su prie jo pririštais bananais) bei kitose sporto šakose.
Mums pasisekė stebėti svarmenų kilnojimo varžybas, kur skambant energingai muzikai jaunuolių komandos iš trijų žmonių paeiliui kilnoja sunkius svarmenis, ir visa tai vyksta be sustojimų nustatytą laiką. Tuo tarpu priešais juos sėdi teisėjai, kurie fiksuoja rezultatus, o šalia ant suolelio laukia vaikai arba žmonos, kurie iš visų jėgų palaiko saviškius.
„Priverstiniai“ transvestitai
Dar viena stulbinanti polineziečių tradicija, apie kurią nutylima: jauniausias sūnus šeimoje būna rengiamas ir auginamas kaip mergaitė, todėl tiek Taityje, tiek Bora Boroje suaugusių „trečios lyties“ atstovų gali sutikti ant kiekvieno kampo. Ir tai toli gražu ne Tailando padiktuotos mados, skirtos turistams smaginti. Pasirodo, tai gilios polineziečių tautų tradicijos, kurių šaknys siekia tūkstančius metų.
Tokie vyrai yra vadinami „rae-rae“. Ramiojo vandenyno salų gyventojai įprastai sukurdavo daugiavaikes šeimas ir moterims buityje trūkdavo pagalbos, todėl šeimos, kuriose būdavo vien berniukai, rado išeitį „kaip apgauti gamtą“: jaunėlis būdavo auginamas kaip mergaitė, kad padėtų savo motinai (juk vyrui užsiimti buities darbais buvo negarbinga). Ilgainiui dukra virtęs sūnus perimdavo ir moteriškas manieras, o užaugęs pasilikdavo moters amplua. Ši ilgametė tradicija išaugindavo gerus pagalbininkus, virėjus ar vaikų aukles. Vėliau šie Pelenės sąlygomis užauginti vyrai išeidavo dirbti ir tvarkytis į kitus namus.
Kadangi tradicija gyva po šiai dienai – Bora Boroje sutikti marga suknele pasipuošusį ir pasidažiusį vyrą su balta kvepiančia tiare plaukuose (tai nacionalinė gėlė, kuri užkišta už kairės ausies signalizuoja aplinkiniams, kad moteris užimta, o už dešinės – laisva ir ieškanti) – nieko keisto. Kai kurie vyrai suknelėmis ir juodųjų perlų vėriniais dabinasi tik laisvalaikiu ar eidami linksmintis su draugais, o kai kurie būna visada susigyvenę su savo vaidmenimi ir kaip moterys rengiasi net į darbą: teko sutikti nemažai „rae-rae“ tarp aptarnaujančio personalo. Jie čia yra gerbiami ir vertinami kaip itin darbštūs, tvarkingi ir patikimi darbuotojai.
Visose Prancūzijos Polinezijos salose gyvena apie 3 tūkst. vyrų, kurie mieliau renkasi sukneles. „Rae-rae“ nėra laikomi nei transvestitais, nei homoseksualais. Įdomu tai, kad jei stipriosios lyties atstovas susitikinėja su „pelene“, jis niekada nebus vadinamas gėjumi, ir jei santykiai vystosi tarp moters ir „rae-rae“ – jie taip nebus laikomi homoseksualiais. Tačiau jei meilė įsižiebtų tarp dviejų „pelenių“ – visuomenė tokius santykius pasmerktų.
Kanibalai
Nors kalbama, kad Prancūzijos Polinezijoje kanibalų nebėra, vietinis gidas mums atskleidė, kad paskutinis užfiksuotas kanibalizmo atvejis buvo netaip seniai – 2011 metais vokiečių turistas Stefanas Raminas dingo per ožkų medžioklę su gidu miške, o po savaitės buvo aptiktos jo kūno liekanos. Vėliau paaiškėjo, kad vokietį nužudė tas pats gidas, kuris buvo nuteistas kalėti 28 metams. Tiesioginių įrodymų, kad tai buvo kanibalizmo atvejis, pritrūko.
Oficialiai kabinalizmas Prancūzijos Polinezijoje buvo išplitęs iki XIX amžiaus. Polineziečių gentys valgė vienos kitų atstovus, net moteris. Kanibalai pagal tatuiruočių raštus atskirdavo kitas gentis, savo gentainių nevalgė. Kanibalizmas – tai vienas iš blogių, kuris buvo senojo polineziečių tikėjimo į dievą Tikį dalis.
Tiek tų keistenybių, apie kurias sužinojome apsilankę išsvajotoje Bora Boroje. Viena aišku – daug didesnę nuostabą čia kelia ne balto smėlio ir palmių kurortai, o vietinių kultūra ir tradicijos, kurios mums yra sunkiai suprantamas, tačiau be galo įdomios pažinti.