Išlipę iš lėktuvo Papetėje susidūrėme su itin „pikta“ saule, todėl kiekvieną rytą kruopščiai išsitepdavome apsauga nuo saulės (SPF 50 ar net SPF 100), bet išėję į gatvę po penkiolikos minučių ieškodavome pavėsio ir vietos prisėsti. Todėl po dviejų savaičių plaukiojimo vandenyne iš jachtos išlipome balti.
Papetėje neradome į ką žiūrėti, nes tai yra triaukščių neįmantrių pastatų miestelis, kuriame gražiausia – vieno kilometro ilgio marina. Ji išties gražiai sutvarkyta ir saugiausia miestelio vieta. Planavome aplankyti P.Gauguin’o muziejų, bet paaiškėjo, kad jis jau senokai uždarytas.
Perlų muziejus tebuvo lėkštas įvadas į šalia esantį perlų turgų, o prancūzų karinė bazė, įsitaisiusi pačiame miestelio centre, įdomi gal tik tuo, kad pravažiuojantys hipiai su gitaromis ant nugaros vakarais mėto išgertus alaus butelius taip demonstruodami savo nepritarimą okupaciniam prancūzų režimui. Atsiskyrimo nuo Prancūzijos idėja nuolat sklando ore jau keletą dešimtmečių.
Separatistų centras Faa’a, esantis šalia Papetės, referendumo organizuoti nesiryžta, nes Prancūzijos paramos infrastruktūrai ir riebaus valdininkų gyvenimo sunku atsisakyti. Valstybės tarnautojų vidutinė alga siekia net 4000 EUR, kai vidutinis viso salyno atlyginimas yra 2090 EUR. Be to, valdininkai gauna beprocentines paskolas namams, automobiliams ir kitokiems gyvenimo malonumams.
Dviejuose pagrindiniuose Papetės baruose Le Retro ir Bora Bora į akis krenta padavėjai transvestitai, kurių Polinezijos salyne yra labai daug. Tai šimtmečių socialinės santvarkos palikimas. Vyriausias vaikas šeimoje turėdavo padėti mamai tvarkytis namuose ir virtuvėje. Nesvarbu, kokios lyties gimdavo pirmas vaikas, jis būdavo auginamas, rengiamas ir lavinamas kaip mergaitė. Sulaukęs pilnametystės toks trečiosios lyties atstovas (angl. „They“, polinezietiškai „Raerae“ arba „Mahu“) gali pasirinkti, kuo jis nori būti, bet dauguma jų lieka „mergaitėmis“. Pilna ir mergaičių virtusių „vyrais“. Panašaus lygio liberalumas persismelkęs ir į seksualinio elgesio tradicijas. Tai buvo pirma mūsų lankyta vieta pasaulyje, kur vyrams, o ne moterims, dėl seksualinio priekabiavimo pavojaus nepatartina per toli nuklysti nuo centrinės Papetės dalies.
Bare vienišų nevietinių „kabinimas“ vyksta be ceremonijų konkuruojant visoms trims prostitucijos kastoms: gėjų, prostitučių ir transvestitų. Staiga randi ant stalo raštelį su telefono numeriu arba prie gretimo staliuko sėdintis gėjus nedviprasmiškai pamakaluoja iškištą liežuvį žiūrėdamas tau į akis.
Salose nuo seno nieko nebestebina incestas, todėl gatvėse tikrai dažniai matėme žmonių su psichikos negalia. Pavyzdžiui, menininkas P. Gauguin’as aprašo aptikęs liudininkus pasakojančius, kad iki prancūzų atėjimo, kai kuriose Markizo salose mergaitė sulaukusi lytinės pilnametystės (14 metų) nekaltybės praradimo šventėje per vieną vakarą turėdavo pasimylėti su kuo daugiau tos salos vyrų, kurių absoliuti dauguma būdavo jos pusbroliai, dėdės ir pan. Jos tai darydavo su dideliu entuziazmu, be jokios prievartos, nes tradicijos tokį elgesį labai išaukštindavo ir garbindavo ištvermingiausias mergaites.
Devynioliktame amžiuje Prancūzų okupacinė valdžia, be abejo, pradėjo stipriai riboti šiuos papročius, bet pastaraisiais dešimtmečiais dalis jų buvo entuziastingai vėl gražinti ir tapo vietiniu pasididžiavimu, laiką aplenkusio seksualinio liberalumo avangardu.
Prancūzų pomėgis streikuoti, reikalauti plačių socialinių garantijų Polinezijoje puikiai prigijo ir dera su pietietiškomis „siestų“ tradicijomis: parduotuvių neveikimu darbo valandų metu, taksisto atsisakymu važiuoti į kalną ir panašiais pasimaivymais, kurių ekonomines pasekmes dosniai dengia Prancūzijos parama.
Pilnas alkoholio prekybos draudimas sekmadieniais, švenčių dienomis ir asmenims iki 21 metų turbūt patiktų Verygai ir Karbauskiui, bet prancūzų turistams kelia isterišką juoką palydymą tirados ne pačių maloniausių jaustukų.
Taičio salos grožis atsiskleidžia kylant į vulkano liekanas. Viena gražiausių vietų: Belvedere apžvalgos aikštelė. Ten įrengtame restorane tiek vyrų, tiek moterų tualeto vaizdai pro langą priverčia pabūti, pamąstyti. Galima užrašyti savo įspūdžius ir palinkėjimus.
Salose be galo daug vištų ir gaidžių. Gaidžiai, matyt, bijo savo šeimininkų, todėl gieda po tokių naujokų kaip mes langais. Jie gieda dar neišaušus, todėl kai kurie iš mūsų ėjo jų auklėti, gaudyti, lesinti, bet niekas nepadėjo.
Lietuviai Jurgita ir Audrius, jau metus gyvenantys šalia Papetės, patarė su vietiniais pokalbį pradėti nuo kelių polinezietiškų žodžių (Iaorana, Maitai oe, Mauruuru), o ne nuo prancūziško „Bon jour“. Taip užsimezga žymiai šiltesnis kontaktas. Po to jau galima bandyti kalbėti prancūziškai, ispaniškai arba, jei pasiseka, angliškai. Susikalbėti anglų kalba galima su labai nedaug salyno gyventojų, tačiau negalėtume sakyti, kad prancūzai pavergė jų širdis. Situacija šiek tiek primena fantastinio filmo siužetą, kur labiau pažengę ateiviai okupuoja žemę, kultūros maišosi, tarsi visi taikiai sugyvena, nors vietinių kultūra ribojama, bet nesunaikinama, nes kitiems ateiviams, kurie atvyksta kaip turistai, patinka „egzotika“, o vietiniams „mauruuru“ ar „thank you“ yra žymiai skaniau, nei „merci“.
Jachta „Ambersail“, kuria plaukėme, aprašyta buvo ne kartą, todėl nenoriu kartotis. Siūlau įsivaizduoti tokią dieną: trumpas penkių valandų perplaukimas nuo vienos salos iki kitos, danguje keletas debesėlių, bet nelyja, o saulė ne per daug kaitri. Nuleidi inkarą, įsėdi į pripučiamą valtį, priplauki, kuo arčiau salos ir atbrendi į sausumą. Randi kokosą, seną stalą, paliktą surūdijusią mečetę, susiskaldai kokosą ir sėdi palmės pavėsyje. Tuomet valandą vaikaisi krabus su savadarbe šakele-gaudykle ir pagauni kokius tris. Dar valandą pratiniesi prie penkiasdešimties citrininių ryklių sukančių ratus aplink tave, kur vandens gylys vos siekia kelius. Įsidrąsini įbristi iki pažastų, rykliai darosi didesni ir bėgi išsigandęs kur sekliau. Vietiniai mus įtikinėjo nebijoti šios ryklių rūšies lygindami juos su šunimis: šuo irgi kartais įkanda, bet retai, nereikia bijoti.
Saulei leidžiantis grįžti į jachtą, vyriausias šefas pagamina krabų su lęšiais ir konservuota jautiena. Kadangi nesimiega (nes visą dieną nieko neveikei) sėdi lošti kortomis ir apie antrą valandą nakties nutrūksta inkaras. Įgulos kapitonas Linkus po sekundės jau prie šturvalo ir variklis veikia pilnu pajėgumu, bet srovė stipresnė ir neužilgo trenkiamės į koralus. Bocmanas Darius pusnuogis įšoka į vandenį ir bando iš priekio prisirišęs nutraukti „Ambersailą“ nuo rifo. Banguoja stipriai ir Dariaus per bangas pavojingai nesimato. Nutraukimas nepavyko, Darius vėl kažkaip įsiropščia į jachtą. Kapitonas liepia kelti burę, kuri geriau nei variklis, greitai nutraukia mus nuo koralo. Pasiekiame saugų gylį (apie dešimt metrų) ir nieko kito nelieka, kaip plaukti dvidešimt keturias valandas iki artimiausios marinos, kur nereikia inkaro.