Iki mano vachtos (plaukimo metu laive įgulos pasiskirsto į budėjimus, kurių metu jie didžiąja dalimi yra atsakingi už darbą ant denio, tuo tarpu kiti įgulos nariai gali pailsėti ir sukaupti ateityje reiksiančių jėgų) buvo likęs pusvalandis. Paprašiau kapitono leidimo tą pusvalandį pagulėti ir susitaikyti su supimu. Greičiausiai Linkaus (kapitono) nurodymu įgula manęs ir nebekėlė į vachtą, leisdama persirgti ligą reikiamą laiką. Pabudau ankstų rytą, apie 6 val. – jūrligė jau buvo dingus ir nebeketino grįžti. Tą ankstų ryta ir leidomės pažindintis su Perlų salomis.
Viskas privatu – išskyrus žvejų kaimelį
Tik išlipę į krantą susidūrėme su vadybininku, kuris už stovėjimą privačioje krantinėje paprašė nemažai pinigų. Išsiaiškinome, kad beveik visa teritorija yra privati, laisvai judėti liko ne tiek jau daug ploto. Visų pirma, kilo daug minčių, kas ir kokiais ryšiais naudodamiesi gali tokį nemažą rojaus kampelį paversti privačia teritorija? Tačiau nesileisdami į didesnes diskusijas išplaukėme iš uosto ir sustojome išsimetę inkarą. Atlikę visus būtinus saugos darbus ir kiek pailsėję, patraukėme į vienintelį neprivatų salos lopinėlį – žvejų kaimelį.
Atplaukę į miestelio krantinę, nė nenutuokėme, kad pagrindinis vietinių gyventojų pajamų šaltinis – žvejyba. Krantas buvo nuklotas motoriniais laivais, o aplink zujo šunų būriai, greičiausiai laukiantys savo kąsnelio. Krante į akis krito labai didelis šiukšlių kiekis. Plastikiniai buteliai, alaus dėžės ir kiti nereikalingi buities rakandai. Mūsų europietiškoms akims šis vaizdas kėlė kraupulį – kaip gali gyventi tokiame grožyje ir jo nesaugoti? Na, bet juk ne mums jiems aiškinti. Patraukėme link miestelio. Pakilome stačiais laiptais ir iškart prieš mus pasirodė vietinis futbolo stadionas. Miestelyje, kuriame yra apie kelis šimtus gyventojų, puikuojasi, kad ir vargana, futbolo aikštė. Įsitikinome, kad šiuose kraštuose futbolas yra karalius – nors šį kartą stadione karaliavo vištos.
Nors iš esmės vietovė atrodė skurdžiai, pro akis nepraslydo keli dalykai. Pirma, jei ne kiekvienas, tai kas antras namas turi įsirengęs palydovinę televizijos lėkštę. Lėkščių spalvų gama irgi kelia šypsena: žalios, rausvos, geltonos – kokių tik nori. Antras dalykas - jaunuoliai įsikibę į išmaniuosius telefonus. Atrodė, kad atvykai į kone laukinį kampelį, tačiau globalizacija ir čia pridėjus savo pirštą.
Savotiškai nustebino, kad vietiniai mums nieko nesiūlė nei įsigyti, nei pabūti gidais savo saloje. Išskyrus vaikus, kurie nuolat šypsojosi baltiesiems gringos. Pabuvę perlų salose apie pusantros paros leidomės plaukti Darvino keliais link Galapagų.
Plaukimas
Šį kartą atsišvartavus ir pradėjus plaukti daugelio savijauta buvo kur kas geresnė. Kas dar nebuvo buriavęs, glaudžiau susipažino su buriavimo terminais bei manevrais, todėl kiekvieną dieną mūsų plaukimas darėsi vis kokybiškesnis. Rytais grožėdavomės aušra, vakarais palydėdavome saulę.
Kartais mus skalbdavo lietūs ir vėjai, o kartais štiliaus sąlygomis kepdavome denyje. Nuolatiniai kelionės palydovai buvo delfinai, kurių dūkimas vandenyje mums dažnai praskaidrindavo rutiną. O taip pat ir vietiniai paukščiai, kuriuos dėl įvairių priežasčių praminėme „bombonešiais“.
Nevengėme ir pažvejoti. Vienu metu per kelias minutes pagavome du nemenkus tunus. Vieną paleidome, kitas atgulė ant mūsų pietų stalo. Gražu buvo žiūrėti, kaip kapitonas Linkus it įgudęs sušių šefas greit išdorojo žuvį, ir jau neilgai trukus minkšti filė gabalėliai su soja ir wasabi gulėjo mūsų lėkštėse. Žuvis tiesiog tirpo burnoje...
Kuo labiau artėjome link Galapagų, tuo labiau galvojome apie vieną iš esminių kelionės dalių – kirsime ekvatorių. Buriuojantiems žmonėms - tai viena iš simbolinių vietų, kai tavęs ateina pakrikštyti Neptūnas. Kapitono vis pasiklausdavau – na, ar jau? Tačiau Linkus mane kantriai ramindavo – spėsi dar būti pakrikštytas... Krikšto sulaukiau apie 1 val. nakties, kai mane į vachtą pakėlė bičiulis Mantas su šypsena tardamas „ką tik kirtom ekvatorių“. Mano pamaina buvo sutikta šampano purslais, o krikštas lengvas. Galapagų salas pasiekėme su plačiomis šypsenomis ir įvykdę išsikeltus tikslus.
Apie buriavimą
Vieną dieną su laivo draugu Dariumi kalbėjome filosofinėmis temomis ir jis manęs paklausė: „O ko tu ieškai čia „Ambersaile“?“ Atsakiau „ramybės“. Jis pasakė, kad ramybės čia nerasiu. Tačiau man buriavimas ir yra apie ramybe. Nors išorėje kartais laivą talžo audros, tačiau pavyksta atrasti kažkokią ramybę ir nusiraminimą, pabuvimą su savimi, su savo mintimis.
Kai palikome krantą su kelionės bičiuliais, buvome tik būrys nepažįstamų žmonių. Tačiau su kiekviena diena artėjome prie to, ką galima vadinti „Įgula“ . Nuo tos akimirkos, kai turėjome dėti daug pastangų, kad atsimintume visų vardus, virtome į tai, kad jau žinojome, kada Mikui paduoti kolos (dar nesu regėjęs žmogus kuris taip mėgtų kolą), arba kada Audriui, atvairavus po sunkios vachtos ir sušalusiam, pasiūlyti prieš miegą gurkšnį romo ir pamatyti kolegos šypsena veide. Visą tai man yra buriavimas. Buriuotojai sako, kad draugystės po burėmis nesuvaidinsi... Manau, šiuose žodžiuose yra daug tiesos. Išplaukėme kaip nepažįstami, atplaukėme kaip bičiuliai, kaip Įgula.
P.S. Visi, kas yra buvę „Ambersaile“, yra pajutę, kad laivas yra suaugęs su kapitonu Linkumi. Neeiliniu žmogumi, su kuriuo plaukti visada buvo didelė garbė ir privilegija. Tai šio laivo ir turbūt visų įgulų ramybės uostas, saugumo garantas, psichologas – tiesiog žmogus, kurį linkėčiau visiems pažinti!