Po viešnagės Taityje kelis šimtus kilometrų plaukėme atolo link – žiedo formos koralų salos, kurios viduryje plyti lagūna. Tokie, dažniausiai atokūs, vandenynuose išsibarstę žemės lopinėliai paprastai dovanoja įspūdingų vaizdų bei išvengia masinio turizmo, o juos supa kvapą gniaužiantys koraliniai rifai.
Rangiroa – vienas didžiausių atolų pasaulyje, jo plotas kartu su lagūna – 1640 kvadratinių kilometrų, nors sausumos – vos 79. Šiame nuošaliame pasaulio kampelyje gyvena maždaug 2 tūkstančiai gyventojų, tačiau jie įsikūrę dviejose pagrindinėse gyvenvietėse – Tipura ir Avatoru, kurios yra viename atolo gale. Visa kita dalis – negyvenama, o joje plyti nepaliesta gamta. Bent jau taip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Plaukiodami po lagūną, kurios gylis vietomis siekia 20-35 metrus, pasiekėme krantą, kuriame nusprendėme pasivaikčioti. Paprastai lagūnoje išsibarsčiusios salelės yra negyvenamos, vienintelė gyvybė – milžiniško dydžio krabai, įvairūs paukščiai, bet mes jų nebijojome. Įšokome į vandenį iki kelių ir bridome sausumos link, iš pradžių vandeniu, vėliau iki smėlio sutrupėjusių koralų gabalėlių pelkėmis.
Prasibrovę pro nedidelį mišką, pamatėme vaizdą, kuris, švelniai tariant, nustebino. Aptikome tikro Robinzono namus! Čia radome viską, ko reikia norint išgyventi negyvenamoje saloje.
Maždaug penkiasdešimties arų ploto salelėje pastatytas ir įrengtas nedidelis namelis, suręstas iš visko, ką turėjo po ranka ir ką atplukdė atolo arba vandenyno vandenys. Nustebome pamatę itin civilizuotą tualetą. Plytelėmis iškloto kambarėlio viduryje stovėjo mums įprastas unitazas, tiesa, bakelyje vandens nebuvo – vis dėlto negyvenama sala, vandentiekio vamzdžiai čia, matyt, nėra populiarūs. Tualeto kampe į mus spoksojo milžiniškas krabas, pajutome jį užklupę netinkamu metu, todėl buvome supratingi ir pasišalinome. Svarstėme, kad krabai turbūt atlieka bakelio vandens vaidmenį.
Greta namo radome daug „robinzono“ turto – krosinį motociklą, paukščių auginimui skirtų gardų, hamakų ir gultų. Net tinklas tinkliniui žaisti ištemptas – gal kartais ir draugai atsiskyrėlį aplanko?
Saloje rasta gyvenvietė nebuvo apleista, tačiau šeimininko niekur neradome. Nuspendėme, kad jis kur nors išplaukęs. Čia stovėjo kelios valtys, iškabinti žvejybiniai įrankiai. Sala strategiškai pasirinkta tobulai – atolo šone, todėl vieną pusę skalauja vandenynas, o iš kitos pusės salos ramybę saugo lagūna. Tobula vieta žvejybai, o visus jai reikalingus įrankius salos šeimininkas turi. Taip pat pastebėjome ir mačetes, kuriomis įveikiamas kokoso riešuto kevalas, o palmių ir kokosų šiuose kraštuose netrūksta.
Aptikome keistą duobę, pilną vandens, matyt, tai gėlo vandens šaltinis, uždengtas specialiai pagamintu stogu. Matėme ir milžiniškas lietaus vandens talpyklas – jos atsiskyrėliui turbūt aukso vertės.
Ši vieta – tarsi rojaus kampelis, vis dėlto, atradus šią salą, aplankė keisti jausmai. Kiek žmogus gali išgyventi pasikliaudamas vien savo žiniomis ir jėgomis? Kas jį paskatino atsiskirti nuo visuomenės ir gyventi čia? Be elektros, be maisto įvairovės, be jokių patogumų. Kaip tikras „robinzonas“ susikuria namus, išmoksta prasimaitinti...
Besvarstant pasigirdo senos valties variklio garsas ir už smaragdinio kyšulio, apaugusio jaunomis kokosų palmėmis, pasirodė plaukiantis objektas. Nudžiugome sulaukę „sodybos“ šeimininko, tačiau medinė vandenyno valtis su negabiai sukaltu stogu nuo saulės pralėkė pro šoną. Joje sėdėjo keli žmonės. Iš jų rankose laikomų fotoaparatų nusprendėme, kad tai – turistai. Juos čia atgabeno minėtų gyvenviečių gyventojai. Mat čia galima išvysti šimtus koralinių ryklių ir su jais pabraidyti.
Nusprendėme pakalbinti turistus atvežusį gidą ir paklausinėti apie „Robinzoną“. Iš pradžių gidas nebuvo kalbus, tačiau pagyrus jo gebėjimą dideliu greičiu įlėkti iš vandenyno į seklų atolą, jis tapo draugiškesnis ir suprantama anglų kalba ėmė pasakoti, kad čia gyvena vidutinio amžiaus vyras. „Dabar jis turbūt apžiūri salas arba išvykęs į miestą“, – sakė nuo saulės įjuodęs gidas. Jis papasakojo, kad „robinzonas“ ne toks ir vienišas, nes sulaukia turistų dėmesio, kurie čia negausiai, bet atvyksta.
„Būna dienų, kad susirenka ir 20 žmonių grupė, – pasakojo gidas, – tarp jų atsiranda tokių, kurie nori pabendrauti su „Robinzonu“, bet mes į tai nesikišam, todėl, ką „Robinzonas“ pasakoja turistams negaliu pasakyti“. Anot gido, yra tokių žmonių, kurie po pokalbio užsimano čia pasilikti, yra tokių, kurie tiesiog vietoj braidymo su rykliais ar kokosų valgymo užsimiršta ir žaidžia tinklinį. „Žinote, kas jų kamuolys? Jis padarytas iš kokosų plaušo, o gerai suveržtas puikiai atšoka“, – sakė gidas.
Tačiau, anot jo, tik viena prancūzė buvo likusi per naktį. Ji svajojo stebėti tūkstančius žvaigždžių iš ten kur nėra jokios dirbtinos šviesos. „Žinai, ką jie ten darė... Nežinau, tačiau ryte atvežus naują turistų grupę, ji jau norėjo išvažiuoti“, – balsu kikeno gidas.