Grožis turi savo kainą, mat rojų primenančių vaizdų vertę padiktavo Polinezijos salas pamėgę turistai. Nakvynė bungaluose kainuoja 500–6000 dolerių už vieną naktį. Ir, išties, ten apsistoja tokie turistai, kurie gali sau tai leisti. Į vienus, kiek paprastesnius viešbučių miestelius gali patekti, jei keliauji su vietiniu gidu ar taksi. Ten leidžiama nueiti į restoraną, išgerti kokteilį, bet slampinėti po teritoriją negalima.
O štai į vietas, kuriose įsikūrę patys brangiausi viešbučiai, nei gidai veža, nei pašaliniai ten pageidaujami. Teko matyti, kaip turistai bandė patekti į tokį viešbuti, bet nebuvo įleisti net į restoraną. Milžiniškose pakrantės teritorijose įsikūrę uždari, privatumą garantuojantys viešbučiai–nameliai ant vandens, itin mėgstami pasiturinčių amerikiečių, kinų, japonų. Netrūksta ir žilagalvių italų, kurie poilsiauja su į dukras tinkančiomis panelėmis. Pašaliniai ar iš anksto apartamentų nerezervavę turistai ten nelaukiami – veikia tokia tarsi „face-control“ sistema.
Kai patenki į tą super prabangų, išskirtiniams lankytojams skirtą miestelį, kuriame viena naktis kainuoja tūkstančius dolerių, natūraliai kyla klausimai: ką už tokius pinigus viešbutis siūlo ir kokie žmonės ten gyvena. Įsijungia žmogiškas smalsumas, kurį vis labiau skatina negalėjimas patekti į vidų. Vaizdas per tokių apartamentų langą, matyt, galėtų būti vadinamas rojumi žemėje, tačiau jei taip – rojus yra nuobodus.
Naivu Prancūzijos Polineziją lyginti su Lietuva, tačiau nenoromis klausi savęs, ką šios salos duoda turistams, sutinkantiems mokėti daugiau nei prabangiausiose Šveicarijos kurortuose. Taip, jie turi žydrą vandenyną ir baltą smėlį, bet Lietuvos gamta ne mažiau graži – miškai, pievos, Kuršių nerija. Sakysite, ten oras puikesnis? Pas juos vasara prasideda gruodžio mėnesį, tačiau tuoj pat ateina ir liūčių sezonas, o temperatūra siekia 40 laipsnių karščio, todėl tuo metu jokie turistai ten neištveria. Žiemą Prancūzijos Polinezijoje šilta, gera ir dažniausiai giedra, bet ištisus metus saulė teka šeštą valandą ryto, o leidžiasi – 18 valandą. Ten nėra mums įprasto vakaro, jie jo neturi.
Būdamas ten klausi savęs, ar galėdamas išleisti kelias dešimtis tūkstančių eurų atvažiuotum būtent į šiuos viešbučius, būtent į šią salą. Ir supranti, kad didžiąją dalį nakvynės kainų iškelia puiki šalies reklama ir kuriamas įvaizdis, kuris vilioja pasaulio turtingiausius. Čia moki ne tik už gamtą, bet ir už ramybę, privatumą, žinojimą, kad čia bet kas nepateks ir tavęs nepamatys.
Jei šioje saloje sutinki turistą, kad ir kaip jis atrodytų, supranti, jog jo kišenėse tikrai ne vėjai švilpia, jei jis gali sau leisti čia poilsiauti. Tokia mintis kyla ne vien dėl prabangių viešbučių, bet ir dėl maisto kainų. Jos kelia nuostabą visur – parduotuvėje, turguje, kavinėse, klubuose.
Viešėdamas svetur ilgainiui pradedi galvoti apie Lietuvą. Taityje pirmiausia pradėjau lyginti kainas. Matydamas kainų ir kokybės santykį supratau, kokie mes laimingi gyvendami Lietuvoje. Ten yra taip brangu, kad ilgainiui pradėjo skaudėti galvą. Pradėjau suprasti vietinius, kurie miega ant suoliukų ir šlitinėja gatvėmis. Jie iš europiečių išmoko visko, kas blogiausia, o tai sumaišius su vietiniu pozityvumu išėjo gana prastas derinys.
Atvykėlių atžvilgiu iš prancūzų jie perėmė aroganciją, iš Europos pietiečių – mąstymą „dirbu, kada noriu ir kaip noriu“. Kavinėse, parduotuvėse ar viešbučiuose gali pasijausti tarsi Paryžiuje, kuris, persisotinęs turistų gausos, klientams nemeilikauja. Sumokėsite brangiau nei Šveicarijoje, o jei kas nors nepatiks, sulauksite polinezietiško atsakymo-šypsenos: „Juk viskas yra gerai“.
Paslaugų ir prekių kainos orientuotos į turtingus turistus bei pinigų neskaičiuojančius vietinius, visi kiti yra ant skurdo ribos. Gyventojai maistą bando gauti kitais būdais: perka iš didmenininkų, gautais produktais keičiasi tarpusavyje ir taip mėgina išgyventi.
Švaresnėje kavinėje tuno tartaras kainuoja 25 dolerius, prancūziškas grikių blynelis su kiaušiniu – 11, omletas – 15, žuvies kepsnys – 20. Turguje tuno gabalas kainuoja 5 dolerius – tai pigiausias geros kokybės produktas, kurį ėmėme pirkti ir gaminti patys po to, kai išvydome kainas kavinėse.
Nusprendę pasižvalgyti vietiniame vaisių, daržovių ir perlų turguje buvome nemaloniai nustebinti. Taip, tunas čia gana pigus, bet tai vienintelis produktas, kurio kaina nėra kosminė ir susipykusi su sveiku protu. Šioje saloje auga bananai, tačiau jie nėra pigūs – mažų bananų kekė kainuoja du dolerius. Dvi mažos raudonosios paprikos – 2 dolerius. Didelis agurkas kainuoja dolerį. Kokosai, kurie ten auga visur – kaip pas mus paprasčiausi krūmai – regis, turėtų kainuoti centus, bet taip nėra. Kaina už kokoso riešutą – 2 doleriai. Mažas buteliukas kokosų pieno – 2,5 dolerio.
Prancūzijos Polinezijoje, 17 km į šiaurės vakarus nuo Taičio esančioje Murea saloje, auginami ananasai eksportuojami į tolimiausius pasaulio kampelius. Jei mėgstate gerti šių vaisių sultis, greičiausiai jos pagamintos iš šioje saloje augančių ananasų. Tačiau šie faktai jų kainos kaimyninėje saloje nemažina, greičiau atvirkščiai, – Taityje du ananaso gabaliukai kainuoja 2,5 dolerio.
Viešint šiuose kraštuose nuodėmė neparagauti tradicinės kalua kiaulienos (paršelis iš vakaro užmarinuojamas ananasų košėje, įvyniojamas į banano lapus ir apkraunamas žarijomis. Tada uždengiamas negilioje duobėje ir paliekamas per naktį). Turguje taip paruoštos kiaulienos mėsą parduoda sukapotą smulkiais gabaliukais, kaina už tris saujeles – 30 dolerių. Mėsa išties labai skani, bet kaina…
Beje, įdomu tai, kad nors ši sala yra Prancūzijos kolonija ir čia galioja tie patys įstatymai kaip ir pačioje Prancūzijoje, jie turi vietinę valiutą, o eurais atsiskaityti gana sunku. Kur kas mieliau jie priima dolerius.
Ėmėme svarstyti – gal parduotuvėse pigiau? Saloje klesti kinų parduotuvės ir prancūzų prekybos centrai, juose rasti vietinio maisto – misija neįmanoma. Kokosinių saldainių arba džiovintų bananų lengviau rasi kinų parduotuvėje ar degalinėje nei čia. Prancūzų parduotuvėse klesti sava produkcija – ančių kepenėlės, paštetai, sūriai ir kiti gurmaniški patiekalai iš Prancūzijos. Itališko vyno neradome nė vienoje parduotuvėje, visur išskirtinai tik prancūziškas. Apatinėse lentynose galima pamatyti ispaniško, bet šis toks prastas, kad pasirinkimas lieka aiškus.
Tiesa, alkoholio kainos tokios, kad noras ką nors pasirinkti sumažėja iki minimumo. Vynas, kuris pas mus kainuoja septynis eurus, ten įvertintas 17 dolerių. Stipriųjų gėrimų butelis, nesvarbu, ar tai viskis, ar brendis, ar degtinė, vidutiniškai kainuoja 50 dolerių. Maža alaus skardinė kainuoja du dolerius. Atrodo brangu. Nieko tokio, kavinėje už tą patį kiekį teks pakloti septynis dolerius.
Maisto kainos – ne vienintelė problema šiose salose. Paslaugų įkainiai stebina ne mažiau. Viešbučiai, automobilio nuoma, drabužiai ir kitos ne maisto prekės kainomis lenkia ne tik Prancūzijos Alpių kurortus. Polineziečiams pavydėtų patys norvegai, šiais metais pripažinę, kad turistų srautai jiems darosi per dideli.
Nuomojomės butą naujos statybos name, kurio tvoros labiau priminė Gvantanamo kalėjimą nei daugiabučio teritoriją. Pastatas su privačiu kiemu ir automobilių stovėjimo aikštele, tačiau visą teritoriją juosia labai aukšta betoninė tvora, virš kurios raizgosi spygliuotos vielos suktinis, taip atskiriantis pastatą nuo aplink stovinčių apgriuvusių vietinių namukų.
Mėgindami patekti į butą susidūrėme su nacionaliniais bendravimo su užsieniečiais ypatumais – buto šeimininkas mums nepasakė laiptinės durų kodo. Bandėme su juo susisiekti, matėme, kad jis perskaitė žinutes, bet tris paras nieko neatrašė. Kiti daugiabučio gyventojai, paklausti kodo, švariausia anglų kalba atšaudavo angliškai nekalbantys. Galiausiai į laiptinę įbėgome paskui vieną gyventoją.
Prieš išvykdami paskambinome šeimininkui norėdami susitarti dėl raktų perdavimo. Po kelių valandų laukimo šis pagaliau susisiekė ir, pranešęs, kad nespės atvykti laiku, dar kartą leido suprasti, kad mūsų klausimai yra mūsų problema.
Po kelių dienų saloje pradėjome perprasti bendravimo kultūrą – jei užduosi klausimą, būsi mandagus, nieko nepeši, norint pasiekti tikslą reikia konkrečiai išsakyti, kaip turi būti.
Prie tokio bendravimo reikėjo priprasti. Pavyzdžiui, restorane paklausęs, ar galima patiekalą, kuris ruošiamas itin didelėmis porcijomis, valgyti dviese, iš padavėjo sulaukėme konkretaus NE. Prisiminę taisyklę „jokių klausimų“, pasakėme, kad norime, jog atneštų mūsų išsirinktą patiekalą ir dvi lėkštes. Padavėjas nusišypsojo ir padarė, kaip prašėme.
Panašios situacijos laukia paklausus, ar galėtume atsigerti kavos, ar galėtume gauti WI-FI interneto slaptažodį. Bus atsakyta neigiamai. Bet štai padavus telefoną padavėjui ar viešbučio administratoriui ir liepus suvesti WI-FI slaptažodį – jokių problemų.
Teko apsilankyti ir naktiniame klube, kuris labiau primena Radviliškio kultūros centro kaimo gegužinę. Už įėjimą sumokėjęs 10 dolerių turi progą pasiklausyti pop muzikos atlikėjo, dainuojančio „trylikos raidžių abėcėlės kalba“. Dainos šimtu procentu atitinka mūsų sveikinimų koncertų repertuarą, tik kita kalba. Beje, tokiose linksmybėse mažas bokalas alaus klube kainuoja 10 dolerių, shotų kainos nustebina dar labiau – už šešis stikliukus – 90 dolerių.
Darosi linksma, o kainos pamažu ima atrodyti ne tokios ir didelės. Tiesiog pripranti ir supranti, kad turi nuvažiuoti į kitą pasaulio pusę, kad suprastum, kaip gerai mes Lietuvoje gyvename, kaip skaniai ir sočiai valgome, kaip smagiai linksminamės, kaip pas mus pigu ir kokybiška, o aptarnavimas – aukščiausio lygio.