Tačiau tai tik pradžia. „Atostogų režimas“ Taityje įsijungia vos išėjus iš oro uosto: čia pasitinka vietiniai, kurie atvykstantiems ant kaklo kabina svaiginančiai kvepiančių gardenijų vainikus. Visas oras persmelktas tuo užburiančiu kvapu, kurį vietiniai vadina noa noa, kas išvertus reikštų „gerai kvepiantis“. Noa noa – tai šviežio oro ir gėlių skleidžiamo aromato miksas. Po beveik dviejų parų kelionės iš Lietuvos į kitą pasaulio pusę ir buvimo uždarytiems oro uostuose ar lėktuvuose, godžiai įkvėpėme šio oro ir supratome, kad laukia daug žadanti pažintis su šiuo ypatingu kraštu ir jo gyventojais.
Šis straipsnis – apie Taitį, dar vadinamą – rojumi žemėje. Ir tai – tik įžanga į bene didžiausia mano gyvenimo avantiūra tapusią kelionę – plaukimą legendine lietuviška sportine jachta „Ambersail“.
Pasižiūrėjus į žemėlapį, kyla mintis – Taitis – tai sala vidury niekur. Ši Prancūzų Polinezijoje stūksanti vulkaninės kilmės sala su kalnų masyvais yra apsupta Ramiojo vandenyno ir kitų salų. Į kurią pusę bepažiūrėtum – atstumai iki žemyno yra milžiniški, todėl net nėra skirtumo, per kurį žemyną čia atskrendi, bet kuriuo atveju teks įveikti tūkstančius kilometrų: iš Naujosios Zelandijos – 4000 km, iš Amerikos – 6500 km, o iš Japonijos – 9300.
Pirmasis gana neįprastas dalykas – tai maorių ir prancūzų kultūrų kokteilis. Senovinės polineziečių genties atstovas, kalbantis pavydėtinai švaria prancūzų kalba, – skamba neįtikėtinai. Polineziečių tautos čia atvyko dar prieš 5000 metų, tačiau XIX amžiuje šias salas užvaldė Prancūzija ir jos tik 1958 metais įgavo savarankiškų teritorijų statusą. Taip kažkur Ramiajame vandenyne atsirado egzotiška Prancūzijos versija, kur liepos 14 d. su trenksmu švenčiama Bastilijos užėmimo diena.
Atsiskaitymas Prancūzijos Ramiojo vandenyno frankais, prancūziškų prekės ženklų parduotuvės ir degalinės, pelėsinis sūris ir bagetės pusryčiams, daugybė rūšių šampano butelių parduotuvių lentynose – daug kas čia primena šalį-užkariautoją.
Tačiau negali sakyti, kad prancūziška kultūra čia būtų užgožusi vietinių identitetą ir tradicijas, kuriomis jie labai didžiuojasi. Pats žmonių būdas yra tikra atkirtis prancūzų arogancijai: tai be galo draugiški, geros širdies žmonės, jie pasisveikina su kiekvienu pro jį praeinančiu nepažįstamuoju. Vietinių veido bruožai taip pat išskirtiniai – jie turi plačias apvalias nosis ir atsikišusius žandus, jokių aštrių formų. Didžioji dalis yra apkūnūs ir dėl to jie ne kompleksuoja, o didžiuojasi.
Apvalių formų moterys čia sutinkamos dažniau negu lieknos ir jos yra daug labiau vertinamos. Taityje galioja kitokie grožio suvokimo standartai, o mergina, kuri sėdi per dvi kėdes, ir vaikinas, pasipuošęs juodųjų perlų vėriniu, čia kelia nuostabą nebent mums, atvykėliams iš Lietuvos.
Pasirodo, Taitis – tai viena iš dešimties vietų pasaulyje, kur apkūnios moterys laikomos grožio standartu. Jos specialiai kuo daugiau maitinamos, kad įgautų masės ir apvalias kūno linijas, o nuo šonų virstantis riebaliukas – čia seksualumo požymis. Nuo senų laikų buvo manoma, kad apkūnumas – turto, grožio ir sveikatos rodiklis.
Populiariausia Taičio „dieta“ tokioms gražuolėms suformuoti – didelis angliavandenių kiekis ir gausybė kaloringo kokosų pieno, kuriuo gardinama daugybė vietinių patiekalų. Beje, paragavome vieno iš jų – šviežio tuno tartarą kokosų piene. Nuodėmingai gardu, tad laikytis šios dietos nebūtų pernelyg sudėtinga.
Tiesa, su amžiumi keičiasi polineziečių moterų veido bruožai – jie tampa griežtesni, net kiek vyriški. Tikrai kelis kartus apsigavome, manydami, kad sveikinamės su vyru, o pasirodydavo, kad tai moteris.
Dar viena maorių aistra – įvairiausių senovinių raštų ir ornamentų tatuiruotės. Čia jomis pasipuošę beveik visi, nepaisant amžiaus ir lyties. Ši mada – tai palikimas iš praeities, kai tatuiruotėmis būdavo apibrėžiama turtinė padėtis ir statusas visuomenėje.
Įdomiausia pažintis su vietiniais mus ištiko per laukiamiausią Taičio metų renginį – Šokių ir dainų festivalį Heiva. Atvykę į šventės vietą ėmėme klausinėti, kur galėtume įsigyti bilietų į pasirodymą, tačiau organizatoriai gūžčiojo pečiais, kad visi bilietai jau parduoti. Priėjome prie dviejų jaunuolių ir paklausėme, gal jie žino, kur būtų galima gauti bilietų, nes tikrai neketiname praleisti šio metų renginio. Jie taip pat patempė lūpas ir patikino, kad niekuo negali mums padėti. Nepraėjus nė minutei, mus pasigavo kitas vaikinas, kuris pasiūlė du bilietus po 10 dolerių į grandiozinį šou. Ilgai nesvarstėme ir įsigijome iš jo bilietus.
Patekę į areną, pamatėme išties įspūdingą reginį – sutartines maorių dainas, kurių klausantis nevalingai pasineri į meditaciją. Tuoj pat puoliau filmuoti, kad „būtų kuo pasidalinti su skaitytojais“, tačiau po kelių minučių prie manęs priėjo viena iš žiūrovių ir paprašė paslėpti telefoną.
Po akimirkos prisistatė ir renginio organizatoriai, kurie išprašė mus lauk (pasirodo, ta žiūrovė jau spėjo mus paskųsti). Po dešimties minučių aiškinimosi, kad esu žiniasklaidos atstovė ir mano tikslai išskirtinai kilnūs – parodyti Lietuvos žmonėms, kokios gražios yra Taičio gyventojų tradicijos ir ritualai, jie vis tiek neleido nei filmuoti, nei fotografuoti, tačiau pažadėjo atsiųsti nuotraukų po renginio. Vienintelis dalykas, kurį supratau po to, – tos moters poelgis buvo absoliučiai nepiktybiškas, tiesiog ji dora ir sąžininga pilietė, kuri matydama, kad yra pažeidžiamos taisyklės, pasielgė, kaip ir priklauso.
Mums sugrįžus į areną, prasideda išties nepakartojamas reginys – šokių trupės „Tahiti ia ruru tu noa“ pasirodymas. Jį sudarė daugybė dramatiškų ir jausmingų šokių bei ritualų. Šokėjai pasakojo dviejų genčių istoriją, judesiais vaizdavo kovų ir viliojimo scenas. Šokius į vientisą spektaklį sujungė išraiškingi ir aistringi maorių genčių vadų monologai, kartais net su humoro elementais, nes žiūrovai vis prapliupdavo juokais. Vienu metu scenoje šoko apie 150 energingų ir stiprių vyrų bei dailiai klubus judinančių merginų (ne tokių, kokios yra vietinių laikomos grožio standartais), vienus spalvingus kostiumus iš gėlių ir šiaudų keitė kiti – dar gražesni ir įspūdingesni.
Šis pasirodymas mums taip užgniaužė kvapą, kad vis dėlto man nepavyko atsispirti norui slapta nufilmuoti bent kelis šio pasirodymo fragmentus.
Suprantama, kad pajustum tą magišką energiją, neužtenka pažiūrėti mėgėjišką įrašą – reikia pamatyti gyvai. Tą vakarą supratau, jog vien dėl tokio renginio verta brautis į kitą pasaulio pusę, kad pamatytum tuos užvedančius judesius ir išgirstum trenksmingus ritmus, kurie pažadina kiekvieną sielos kampelį.
Įdomu ir tai, kad šiame festivalyje beveik nebuvo turistų, didžioji žiūrovų dalis – maoriai. Įprastai egzotiškų kraštų gyventojai būna vargingesni ir sau nieko neleidžia, susidaro įspūdis, kad tos vietovės tarnauja turistams ir jų pomėgiams ar poreikiams, o čia viskas kitaip: maitinimo vietose valgo vietiniai, į festivalius eina vietiniai, palei krantinę vaikštinėja vietiniai. Šie žmonės yra orūs ir išdidūs Taičio gyventojai ir tai yra labai žavu!
Papeetėje turėjome vieną dieną, per ją dar spėjome apsilankyti ir vietinių gėrybių turguje, kur galima įsigyti ne tik egzotinių vaisių, bet ir gėlių vainikų į plaukus už 10 dolerių bei šiaudinių sijonų už 25 dolerius (buvo sunku atsispirti tai pagundai).
Taip pat užsukome į vietinio perlų magnato Roberto Wango muziejų, kuriame supažindinama su perlų auginimo procesais ir galima pamatyti neregėto grožio dirbinių ir perlų. Šie kraštai – tai juodųjų perlų lobynas, todėl kiekvienas turistas laiko privalomu dalyku parsivežti iš Taičio papuošalų su juodaisiais perlais. Čia visos vietinės moterys yra pasipuošusios perlais – gražu žiūrėti, kaip jos moka derinti juos prie savo spalvingos aprangos ir gėlių plaukuose.
Per vieną dieną Papeetėje pavyko pažinti ir patirti kur kas daugiau nei kai kurių kelionių metu apskritai. Lygiai taip pat supratau, kad visa ši egzotiška gamta ir maistas be vietinių žmonių kolorito būtų niekas. Vienos dienos užteko, kad suprasčiau dar ir tai, kodėl garsus prancūzų tapytojas ir skulptorius Paulis Gaugenas kažkada spjovė į Paryžių ir persikėlė gyventi į Taitį, kuriame buvo tiek daug natūralumo ir paprastumo.
Kita stotelė „Kitoje pasaulio pusėje“ – Nuku Hiva, viena iš Markizų salyno salų, kur prasidėjo lietuviškos įgulos iš septynių žmonių nuotykis Prancūzijos Polinezijoje. Bet plačiau apie jį – kitame straipsnyje.