Konservatoriją baigęs veteranas iki šiol kuria muziką. Blausi stalinės lempos šviesa apšviečia natų lapais nuklotą stalviršį, nuo kurio jis ką tik pakilo. Prie muzikinio grotuvo pridėta daug diskų: „Nemirtingas Sevastopolis“, „Pergalės jubiliejaus maršas“, „Fronto keliai“, „Odė Krymui“. Tai Dimitrijaus Petrovičiaus parašytos kūrinių aranžuotės.
Svetainės sienos nukabinėtos padėkomis, apdovanojimais, garbės raštais. Sieniniame laikrodyje tiksi sekundės. Dimitrijus Petrovičius, pasidabinęs medaliais, žvelgia ir iš tapyto paveikslo. Veteranų portretai – sena sovietinė tradicija.
Su Dimitrijumi Petrovičiumi mes kalbamės apie tai, kaip vyko pokyčiai, kaip gyvena pensininkai ir kaip jis mato Krymo aneksiją.
Pašnekovas prisėda ir atsiremia į ant sienos pakabintą kilimą. Jis neslepia savo džiaugsmo dėl Rusijos veiksmų Kryme, vertina Rusijos specialiųjų tarnybų darbą. Jis prisimena Vakarų šalių nepripažinto referendumo dieną: „Balsuoti ėjau pasipuošęs, o įmetęs balsavimo biuletenį, susigraudinau iš džiaugsmo“.
Kovoti ėjo be ginklo
„Kaip suprantu, norėsite mane nufotografuoti su medaliais?“ – jau žinodamas fotografų pageidavimus, pats pasisiūlo Dimitrijus Petrovičius.
Veteranas lėtai nueina į kitą kambarį, atsidaro medinę spintą ir apsivelka medaliais nusagstytą švarką. Dimitrijus dalinasi prisiminimais apie karą. Du kartus sužeistas, kovojęs Leningrado fronte, vėliau – prie Baltarusijos. Buvęs žvalgybinio būrio vadas prisimena, kaip patekęs į frontą išgyveno nepriteklių, o pirmą kartą kovoti ėjo neturėdamas net ginklo. Dimitrijaus Petrovičiaus atsiminimai iš karo – nuoseklūs ir įdomūs, įtraukiantys tarsi geras trileris.
Josifą Staliną jis vertina kaip gerą karo vadą, neslepia susižavėjimo juo. Buvęs karys prisimena ir vieną 1954 m. dieną, kuomet jis, Maskvos konservatorijos studentas, užėjęs į bendrabutį išgirdo naujieną. „Dima, ar tu žinai, kad Chriuščiovas savo žmonai padovanojo Krymą? – skubią naujieną Dimitrijui tuomet pranešė jo draugas.
„Kaip gi taip gali būti? – pamaniau“, – Krymo prijungimą prie Ukrainos prisimena jis.
Rusijoje gimęs ir užaugęs, tačiau didžiąją dalį gyvenimo Ukrainos pusiasalyje praleidęs senolis, su jauduliu prisimena ir tą 2014 metų dieną, kuomet vyko Europos šalių nepripažintas referendumas dėl Krymo atsiskyrimo: „Įmetęs balsavimo biuletenį, susigraudinau iš džiaugsmo“.
Medalius teko klijuoti
Dimitrijus Petrovičius aprodo savo apdovanojimus, paaiškina kiekvieno ant švarko audinio prilipinto medalio reikšmę. Jis pasiūlo kartu paklausyti jo kurtos muzikos. Per kolonėles skambančias melodijas lydi kompozitoriaus rankos mostai.
Nedidelis dviejų kambarių butas antrajame namo aukšte nukrautas įvairiomis knygomis, leidiniais ir daugybe augalų. Ant stalo guli ir vietos komunistų laikraštis „Krymskaya pravda“.
Gyvenamoji aplinka primena seną sovietinį interjerą – kilimas ant sienos, nedidukas televizorius, senas šaldytuvas, o virdulys kaista ant vienos iš kelių sovietmečiu gamintų dujinių viryklių.
Kryme, kur minimali pensija siekia tik 6735 rublius (apie 90 eurų), Dimitrijus Petrovičius gali pasigirti itin didele pensija: „Šiandien aš gaunu pensiją ir kaip civilis, ir kaip veteranas. Viso net 51 tūkst. rublių (apie 700 eurų). Dabar tikrai viskas tapo puiku. Mums, karo veteranams, labai pasisekė, mus labai gerbia ir palaiko valdžia, kalbina televizijos“. Paklausus, kiek gi kovojusių veteranų liko Kryme šiandien, Dimitrijus Petrovičius atsako: „Likome dviese. Dar prieš dešimt metų buvo apie tris šimtus“.
Jo švarkas, nusagstytas žvangančiais medaliais, sveria apie porą kilogramų. „Medalius teko prisiklijuoti klijais. Televizijos mane taip dažnai kalbina, kad anksčiau prisegti medaliai, perduriant audinį, tiesiog išplėšydavo dideles skyles audiny“, – plačiai šypsosi Dimitrijus Petrovičius, buvęs ilgametis Krymo veteranų sąjungos vadovas.
Propagandinis pensijų aspektas
Keliaujant Kryme ir bendraujant su vietos žmonėmis, pastebiu, kad pagrindiniai gyvenimo gerovės vertinimo kriterijai yra keli. Besidomintys gyvenimu Lietuvoje klausia tų pačių klausimų: kokias pensijas gauna senjorai? kokios šildymo kainos? kiek kainuoja vienas ar kitas maisto produktas?
Aneksijos šalininkai pirmiausia giriasi padidėjusiomis pensijomis Kryme, nekreipdami dėmesio į Rusijos rublio kurso pokyčius, Ukrainos grivinos ir rublio skirtumus. Palyginus su Ukrainos valdymu, jos čia padidėjo puse karto. Tačiau, kaip akcentuoja dauguma pašnekovų, „rytoj jos bus dar didesnės“.
Kaip pastebi Aurimas Navys, buvęs Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų karininkas, turintis ilgametę patirtį informacinių operacijų ir strateginės komunikacijos srityje, bet kokie pažadai didinti senatvės pensijas turėtų būti vertinami dvejopai. Pirma, reiktų žiūrėti į konkrečius veiksmus, t.y. kiek ir kam pensijos būtų realiai didinamos.
„Suprantama, kad bet koks realus rūpinimasis socialiai pažeidžiama visuomenės grupe yra sveikintinas, tačiau jei kalbama apie 2PK veteranus, reiktų vertinti, kiek tikrų veteranų yra likę gyvų. Krymo atveju, kaip ir visoje Rusijoje, tokius veteranus, matyt, galime skaičiuoti ant rankų pirštų. Vadinasi kita, daug svarbesnė šio ketinimo, ir ypač jo viešinimo, paskirtis yra visiškai propagandinė. Siekiama parodyti, kad Rusijos vyriausybė, valdžia rūpinasi veteranais, taip pat ir visais pensininkais. Paprastiems žmonėms peršama nuomonė, kad Rusija deda visas pastangas gerinti žmonių gerovę, taip kuriant regimybę, kad dabar Rusijai priklausančiame Kryme bus daug geriau gyventi nei Ukrainoje“, – pastebėjimais dalinasi A. Navys.
Specialisto teigimu, šiuo būdu demonstruojama, kad Rusija vykdo socialiai atsakingą politiką okupuotose teritorijose, siunčiant tarp eilučių paslėptą žinutę, kad jokios okupacijos nebuvo (juk agresorius ir okupantas tikrai negerintų nukariautos teritorijos žmonių socialinės gerovės). Dar daugiau, akcentuojant paramą būtent 2PK veteranams, prisidedama prie daugkartinių bandymų perrašyti ir pačios Rusijos kartu su fašistine Vokietija pradėjusios 2PK, istoriją. Tai ta pati žinutė, įdėta populiarioje Rusijos propagandos ekspertų frazėje: „Veteranai Didžiajame Tėvynės kare apgynė ne tik Rusiją, bet ir visą Europą nuo fašizmo“.
„Ši sena taktika gerai žinoma iš Trečiojo Reicho propagandos genijaus Josepho Goebbelso darbų, kai aneksuotose teritorijose buvo rodomi neva dokumentiniai filmai, kaip sočiai ir prabangiai gyvena paprasti Vokietijos žmonės ir kad tokia pati šviesi ateitis laukia ir visų žmonių, gyvenančių užgrobtose teritorijose. Realybė, žinoma, buvo visai kitokia – darbo ir koncentracijos stovyklos, mirties lageriai ar priekinės fronto linijos“, – teigia Aurimas Navys.