Paskyręs laiko šiems prisiminimams atgaivinti J. Paslauskas papasakojo, kaip atrodė metai ruošiantis Pauliaus II-ojo atvykimui ir tos kelios dienos, kurias popiežius praleido čia, Lietuvoje.
Prieš dvidešimt penkerius metus Vilniaus oro uoste susirinkę žmonės akimirkai užgniaužė kvapą – pasilenkęs Romos katalikų popiežius Jonas Paulius II-asis pabučiavo žemę. Vienus šis vizitas įkvėpė kaip tikinčiuosius, kiti galbūt tik stebėjo pontifiko kelią per Lietuvą žiniasklaidoje, tačiau buvo ir labai didelė grupė žmonių, kurie tą akimirką įkvėpė lyg prieš naują ir ilgą iššūkį, tačiau maža dalis mūsų žino, kas buvo tie žmonės. Jie turėjo užtikrinti, kad tokio masto vizitas praeitų sklandžiai, kaip planuota. Kokių vizito detalių nežinojo ir nematė Lietuvos žmonės?
– Kokios atsakomybės buvo jūsų rankose organizuojant popiežiaus vizitą Lietuvoje?
– Kiek institucijų ir jose dirbančių žmonių turėjo prisidėti prie organizavimo ir kiek laiko turėjote pasiruošimui?
– Galbūt prisimenate kokių nors vizito detalių, kurios buvo neįprastos?
– Vizitą rengėme beveik metus, nuolat susitikinėdavome su Vatikano ir Bažnyčios atstovais, todėl kažkokių netikėtumų iki vizito pradžios nebeturėjo likti. Juolab, kaip turbūt supratote, Šv. Tėvas buvo labai paprastas žmogus, gal todėl ir iš visos delegacijos kažkokių ypatingų, keistų ar kaprizingų norų nesulaukėme.
Dėl neplanuotų situacijų, galėčiau paminėti techninį nesusipratimą oro uoste, kur galėjome papulti į tikrai nepavydėtiną situaciją. Besirengiant sutikimo ceremonijai iki centimetro išmatavome ir pažymėjome visas vietas, kur popiežius stovės, žengs ir panašiai. Išmatavome lėktuvo trapo parametrus, „parengėme“ vietą, kur trapu nusileidęs Šv. Tėvas bučiuos Lietuvos žemę... „Alitalia“ lėktuvui nusileidus kartu su Vatikano nuncijumi bei šviesios atminties kardinolu V. Sladkevičiumi ir tuometiniu arkivyskupu A.J. Bačkiu lipu trapu pasveikinti popiežiaus lėktuve ir matau, jog kažkodėl lėktuvo trapas yra ne toks, su kuriuo repetavome pasitikimo ceremoniją. Atrodytų smulkmena, tačiau šio trapo parametrai šiek tiek skyrėsi nuo mūsų planuotojo, o tai keičia ir Šv. Tėvo nulipimo ant Lietuvos žemės tašką, o tuo pačiu ir Lietuvos žemės pabučiavimo vietą. Laimei, viskas įvyko sklandžiai, tačiau lėktuvų benzino ar tepalų dėmės ant oro uosto grindinio buvo matyti daug arčiau tos vietos negu norėjome.
– Kokį įspūdį paliko bendravimas su Šv. Tėvu?
– Taip jau likimas lėmė, jog vizito metu su juo man teko pabendrauti ne vieną kartą, nes vykdydamas protokolo šefo funkcijas visas keturias vizito dienas buvau šalia jo, pradedant popiežiaus pasveikinimu dar lėktuve, Vilniaus oro uoste, iki pat išlydėjimo tęsti kelionę kitose Baltijos valstybėse. Suprantama, jog liturginių apeigų metu šalia būdavo tik bažnyčios atstovai.
Atmintyje įsirėžė du epizodai. Pirmasis – Apaštalinės nunciatūros prieškambaryje (Vatikano ambasadoje), kur vizito metu ilsėdavosi bei nakvodavo popiežius, ryte laukiu eilinės vizito dienos pradžios. Staiga atsidaro vienos iš daugybės durų ir matau pontifiką, einantį į kažkurias kitas pastato patalpas. Pamatęs mane Jonas Paulius II neapsiribojo paprastu pasisveikinimu, o priėjo, padėjo ranką ant peties ir pradėjo labai paprastai ir žmogiškai klausinėti apie mano šeimą, pasiteiravo apie tėvus ir jų sveikatą, perdavė jiems linkėjimus. Toks žmogiškas paprastumas ir dėmesys kitam rodo jo tikrąją didybę. Tokių trumpų pasikalbėjimų tarp oficialių vizito renginių buvo keletas.
– Ar išskirtumėte vizito protokolo punktus, kurių įgyvendinimas kėlė iššūkių?
– Kaip buvo užtikrinamas pontifiko saugumas? Ar dėl to susidarė kokių nors sudėtingų situacijų?
– Per kokius atstovus palaikėte ryšį su popiežiumi ir kaip sekėsi tartis dėl įvairių vizito detalių?
– Jokių atskirų viešųjų ryšių specialistų ar kitokių tam reikalui skirtų pareigūnų tikrai nebuvo. Aišku, buvo, kas rūpinosi daugybės žurnalistų darbo sąlygų užtikrinimu. Bendravimas su popiežiaus aplinka vyko keliais lygiais. Darbinį, nuolatinį, vadinkime „kasminutinį“ ryšį palaikėme mes, protokolo komanda, o konkrečiai aš nuolat bendravau su Vatikano protokolu, kitais diplomatais bei delegacijos nariais, Lietuvos katalikų bažnyčios atstovais, minėjau ir ypatingai glaudų bendravimą su dabartiniu arkivyskupu G. Grušu. Reikalui esant mūsų valstybės vadovai turėjo galimybę per mūsų bažnyčios hierarchus, per popiežių lydėjusį Vatikano valstybės sekretorių A. Sodano bei kitus aukštus delegacijos narius perduoti reikiamą žinią Šv. Tėvui. Tačiau norėčiau akcentuoti, jog popiežius į Lietuvą vyko susitikti su tikinčiaisiais ir tam jis skyrė beveik visą savo viešnagės Lietuvoje laiką.
– Kokiomis ryšio priemonėmis bendravote, visgi buvo 1993-ieji metai?
– Jau buvome kaip reikiant techniškai „apsiginklavę“ – turėjome radijo ryšio stoteles, kurias vadinome racijomis. Jų pagalba informuodavome kitame vizito taške popiežiaus atvykimo laukiančius kolegas apie tai, kur esame, kada maždaug atvyksime ir panašiai. Automobilyje dar turėjau dabar sunkiai apibūdinamą įmontuotą telefono aparatą, kurio pagalba per komutatorių lyg ir galėdavau iš automobilio susisiekti su kitais abonentais, tačiau šis ryšys mūsų darbe buvo retai naudojamas. Mobilaus ryšio priemonės buvo labai ribotos, todėl privalėjome labai kruopščiai iš anksto aptarti kiekvieną vizito detalę, o kilus nenumatytai situacijai – protingai improvizuoti.
– Kokią reikšmę, jūsų akimis, šis vizitas turėjo nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai?
– Vizito reikšmė yra plati ir įvairi. Pasirengimas jam sustiprino įvairių mūsų tarnybų sąveiką, padėjo profesionaliai pasitempti, o sėkmingas jo surengimas suteikė pasitikėjimo savo sugebėjimais. Prieš pat vizitą Lietuvą paliko okupacinė sovietų kariuomenė, tad Šv. Tėvo atvykimas buvo tas simbolis, kuris vainikavo Lietuvos grįžimo į laisvą pasaulį etapą. Popiežius lyg ir asmeniškai pasveikino mūsų tautą po 50 metų nelaisvės sugrįžus ten, kur jai ir priklauso būti – į tikėjimo, demokratijos ir pagarbos žmogui kelią.