Tiesa, nors gana įprasta prie kaimo parduotuvių matyti girtaujančius vietinius, tokio vaizdo Šaukoto centre taip ir neišvystame. Kodėl taip yra, man paaiškina po darbų šalia ant suoliuko prisėdęs vyriškis: kitoje gatvės pusėje – seniūnija, o seniūnas griežtai prižiūri viešąją tvarką.
„Centriuke gert negalima, seniūnas išvaiko. Išvis savo kieme gert man neleidžia, – pirštu parodo į artimiausią trobą apsilupusiais dažais ir tuoj pat išreiškia pasipiktinimą, – išvis aš atėjau namo, atsidariau alaus. Užeina socialinė. Sėdžiu namie vienas, alų geriu, nieko nėra. Sako, neturiu teisės čia gerti. O kur man dar gert? Tualete? Eit į tualetą, šikti ir gerti? Pasiunčiau ir pasibaigė. Negalima prie mažų vaikų gert, psichologinis smurtas vadinasi.“
Po kelių minučių pokalbio vyriškis prisistato, tačiau jo tikrojo vardo skelbti negalime, nes pašnekovas turi mažamečių vaikų ir tai daryti draudžia Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas, todėl toliau vadinsime jį tiesiog Vitalijumi.
„Atidirbinėjau, buvau skolingas keturias dienas viešųjų darbų, jas atidirbau, o sako man seniūnas, neatidirbai. Va tokie dalykai vyksta. Aš va neatidirbau šiandien, nuo rytojaus tada man visos pašalpos maisto talonais. O palauk, kaip man už šviesą mokėt? Aš neatidirbau šiandien, rytoj juk ateisiu ir atidirbsiu, supranti?
Tiesa, pats Šaukoto seniūnas Albinas Augustis iš tokių kalbų tik garsiai juokiasi, anot jo, Vitalijus puikiai žinomas ir keliantis daugybę problemų.
„Jis atėjęs iš Trakų. Prieš 6 ar 7 metus atėjo pas mus į miestelį. Dar nemačiau tokių žmonių su tokiu užsispyrimu, tokiu charakteriu. Tinginys numeris vienas. Reik už pašalpas atidirbti dienas, niekaip jis nesugeba to padaryti. 9 dienos buvo likutis, vos 5 atidirbo.
Vagia pašalpas
O įsijautęs Vitalijus pradeda žerti ir daugiau kaltinimų seniūnijos darbuotojams, šie, pasak jo, ne tik jį išnaudoja, bet dar ir neva neišmoka visų jam priklausančių pašalpų.
„Pašalpas moka, ane? Ir fyrina pinigus. Ne viską moka. O tu įrodyk? Yra įstatymas, aš pas advokatą, pas Paulių einu. Žinai, Vilniuje toks advokatas Paulius yra. Pažįsti? Ne? Tai su juo kalbėjau, jis išaiškino, kad išėjo įstatymas, aš neženotas, bet vaikų yra, todėl turiu gauti pinigus už vaikus, taip? Ir man priklauso 100 eurų.
Čia atvažiavau, sako, niekas tau nepriklauso. O kur mano 100 eurų? O patys su kokiomis mašinomis jie savivaldybėj važinėja, su džipais, audi ketvirtu“, – tikina Vitalijus.
„Sugyventinė jo ramaus būdo, labai uždara. Man atrodo, ji labai užvyta. Jai kaip yra su juo, taip gerai. Ką jis nori, tą jis daro. Vietoj kažkokių kruopų pasiims alaus. O ji tylės, sakys, jis taisos, taisos. O to taisymo iki šios dienos, 6 metai nematom. Tik kasdien sako, kad jis taisosi, eina į gerą pusę“, – pasakoja A. Augustis.
Norėtų nebegerti
Paklausiu Vitalijaus, o gal jam reikėtų pabandyti nebegerti, susirasti nuolatinį darbą? „Žinai, – giliai atsidūsta, – aš gal ir negerčiau. Bet mano situacija tokia... Yra pas mane problemų daug, bet tikiuosi, kad viskas bus gerai. Visą laiką reikia tikėtis ant gero, o ne ant blogo. Jei ant blogo tikiesi, taip ir išeis. Teisybę sakau?“
„Supranti, jei aš nuvažiuočiau pastiprinti užsikodavimą, tai būtų viskas gerai, – sako Vitalijus, – šiaip aš va, geriu, geriu, o kai sustoju, dvi, tris savaites negeriu, man tada neįkiši. Limonadą taip, įkiši, sulčių pomidorų, o taip, gerai, įkiši, bet alkoholio – ne. O jau kai užgeriu, tai užgeriu, dvi – tris savaites. Po to sustoju vėl. Dabar bijau, vieną kartą buvau apsinuodijęs nuo to alaus. Tai vėmiau, patikėk manim.“
Vyriškis pasakoja, kad mielai negertų alaus, tačiau alternatyvų nelabai yra, visa kita per brangu, o nusipirkti iš vietinių naminės Šaukote nepavyks.
Dėl darbo vyriškis irgi turi savo versiją, čia įsidarbinti nepavyksta, tiesiog nėra kur, o seniūnas neva sutrukdė gauti darbą toliau nuo kaimo.
Vis dėlto seniūno teigimu, darbo miestelyje apstu, bet dirbančių neatsiranda, nes nemaža dalis sėkmingai gyvena iš pašalpų. O, pavyzdžiui, stambesni ūkininkai žmones priversti atsivežti iš kitų aplinkinių kaimų.
„Aš jiems į akis pasakau, vyrai, nereikia sakyt, kad nėra darbo. Yra tiesiog toks sluoksnis žmonių, kurie nepadirba. Nuo 7 ryto ūkininkai laksto gatvėse, gaudo žmones akmenis rinkt. Bet jei šiandien tas girtuoklis gaus už akmenų rinkimą 20 eurų, kitą rytą jo nebebus. Tada kito jau reikia į tą vietą ieškoti. Todėl reikia tartis išmokėti atlyginimą penktadienį arba šeštadienį.
Jo teigimu, ūkininkai rūpinasi dirbančiais žmonėmis, patys suorganizuoja jiems transportą iki darbovietės. O ir žiemą čia yra ką veikti: kertami miškai, pjaunamos lentos, remontuojama technika, tvarkomi sandėliai: „Darbų užtektinai. Grynas melas, kad nėra darbų. Kas nori, tiems to darbo yra.“
Atsakydamas į Vitalijaus kaltinimą, kad neva sutrukdė jam įsidarbinti, seniūnas juokėsi, jis būtų labai laimingas, jei šis gyventojas dirbtų: „Jis ten kažkaip prie Vilniaus ar kur nuvažiavo, pasirašė sutartį, daugiau į darbą jis ir nenuvažiavo.“
Nesulaukia pagalbos
„Sakau, seniūne, aš šiferį nukroviau, kaip man jį išvežt. Sako, kaip nori taip išvežk. 150 eurų sumokėk, tai išvešim. Sakau, tu gi seniūnas, turi man padėti. Nieko jis nepadeda, tik pinigus sau ima. Seniūnas sako, šiferis tavo blogas. Jis man turi padėti jį pasikeisti. Ne. Nepriklauso. Turi langus padėti pasikeiti. Nusispjaut jam. Aš viską čia savo rankom pakeičiau. Nepriklauso man niekas, tik baudas duoda ir duoda.
Sako, tualetas neturi būti lauke, turi būtinai būti pravesta kanalizacija. Pas mane ji pravesta, bet aš jos neįvedu. Namas mano mamos, aš už jį atsakingas. Noriu įvesiu, noriu nevesiu. Pas mane vanduo geras, sako, blogas. Turi būti iš vandentiekio vanduo, ale čia nuo tavo šulinio vandens galima mirti.
Šalia stovinti jo sugyventinė patvirtina vyriškio kalbas ir taip pat emocingai dėsto prieš jų šeimą neva daromas negeroves.
Jos teigimu, per dieną septynių asmenų šeimos išlaikymui ji gauna 5,55 Eur, o už tiek išgyventi visiškai neįmanoma.
„Sako, daugiavaikių šeimų nėra. Tai kam tuos vaikus gimdyt, jei juos badu laiko. Aš turiu 30 – 40 eurų savaitei septyniems žmonėms. Išmaitinti galima? Ar įmanoma išlaikyti šeimą už tokią sumą? Bandau išlaikyti. Pasiimu iš parduotuvės daugiau negu reikia, susitariu su pardavėja, kad kitą savaitę iš talonų sumokėsiu. Vaikas juk prašo ir sausainių, ne tik sriubos ir dešros.
Seniūnas ir šiuos kaltinimus kategoriškai neigia, anot jo, kaip galima padėti žmonėms, kurie patys piktybiškai nenori nieko daryti.
„Tokio piktybiško žmogaus, kad taip nesusitvarkytų su savo teritorija, savo nešvarumais, mūsų seniūnijoje nėra. Yra išgeriančių, yra panašaus lygio. Bet kad jam seniūnas draudžia prie vaikų girtam būti, kad į darbą ateiti liepiu, girtą pamatau irgi pabaru, jis piktinasi. Ar neteisingai sakau? Tai didžiausia problema juk tokie žmonės.
Piktina darbai
Vitalijus priduria, kad yra labai piktas, jog atėjusi socialinė darbuotoja verčia jį tvarkyti ūkį, nors, anot jo, tokios teisės neturi.
„Socialinė darbuotoja turi teisę ateiti, pažiūrėti vaikus. Viskas tvarkoje, teisybė? Valgyt mes turim. Viskas tvarkoje, teisybė? Sakė, ten va nesudeginta, ten neišpjauta, ten tas nepadaryta. Sakau, klausyk, palauk, čia mano žemė, ką noriu, tą darau.
„Darėsi jie ten, sodino bulves birželio pabaigoje, jau po Joninių. Žolė užaugo didesnė negu tos bulvės išlindo, taip ir paliko. Mano kaimynė davė bulvių. Padėjo kieme, sako, tik aš neatnešiu. Tas bulvių maišas pragulėjo kieme nežinia kiek. Vėliau parsivežė tas bulves, po Joninių pasodino. O vienais metais jas ir suvalgė parsivežę tą maišą“, – juokdamasi pasakojo vietinė gyventoja.
Pabaigoje Vitalijus pareiškia, kad gyvenimas Šaukote jam jau įgriso, norėtų iš čia dingti ir keltis kur nors arčiau Vilniaus.
„Taip, noriu iš čia išvažiuoti, įsidarbinti ir čia negrįžti niekada gyvenime. Supranti, mane taip užkniso tas kaimas, vienas kitą mato, o savęs niekas nemato. Aš dabar va čia parūkau, visas Šaukotas jau skambės, kad čia rūkau. Man tai nusispjaut, aš galiu ir pasiųsti visus. Tik tas ir liko, kad visus pasiųst galiu“, – rėžia pašnekovas.