„Mano svajonė – dar 10 metų nugyventi prasmingai. Matyti aplinkinius laimingus. Kai matai aplinkinius laimingus, nori nenori, tu ir pats tampi laimingas. Lygiai tas pats, jei lakstai po rožių sodą, tos dulkės vis tiek nusėda, tas kvapas atsiranda. Laimė užkrečiama, kaip ir pyktis, neapykanta“, – sako Vyriausybės kultūros ir meno premija šiemet apdovanotas V. Valiušis.
„Bet man nėra kada ir sirgti, aš turiu 25 valandas paroje, – dar vos susitikus entuziastingai pradeda pasakoti V. Valiušis, tačiau kiek vėliau pripažįsta, kad toks gyvenimo būdas turėjo ir savo kainą, – aš nemačiau, kaip užaugo vaikai. Daug praradau. Nereikia užmiršti, kad gyvenime už viską sumoki.“
Panevėžyje gimęs puodžius prieš kelis dešimtmečius įsikūrė ramiame, pusės tūkstančio gyventojų neturinčiame Leliūnų miestelyje prie Utenos. Čia jis įkūrė savo dirbtuves ir muziejų. Vis dėlto paklausus apie kaimo ateitį, V. Valiušio šypsena dingsta – kaimo nebeišgelbėsi, bet ir nereikia.
Vis dėlto pašnekovas netrukus pasuka kalbą pozityvesne linkme, jis džiaugiasi, kad Lietuva jau gali pasigirti mokslo pasiekimais, ne vienas tautietis užsienyje įgijęs prestižinį išsilavinimą ir užima aukštas pareigas, šia kryptimi ir reiktų judėti.
„Mes labai prisirišę prie žemės, bet Lietuva neatneša trijų derlių per metus. Kodėl mes prie to prisirišę? Mes neinvestuojam į mokslą. Nereikia mums tų žemių, gal tik truputį, dėl savęs. Bet investuok į mokslą, į lazerius, į fiziką, į biologiją.
Verkšlename per daug
V. Valiušis įvardina, kad pagrindinė Lietuvos problema – verkšlename gerokai per daug, ir nepastebime, kad gyvename kaip niekada gerai. Jis sako, kad mums reiktų pagaliau suprasti, kad pasaulio nepakeisime, o reikia keistis patiems.
„Ne tas žodis, kaip mes verkšlenam, liguistai. Niekada Lietuvoje mes taip gerai negyvenom, kaip šią dieną. Turime tokias galimybes! Bet mes laukiam, ką mums gyvenimas duos. O mes užduokim kitokį klausimą. Ką tu gali duoti gyvenimui? Kai tu atsakysi, ką gali duoti gyvenimui, išsisprendžia daug klausimų.
Pasiteiravus, kas galėjo lemti tokį mūsų požiūrį, galbūt tai, kad ilgą laiką gyvenome Sovietų Sąjungoje, kur valstybė viską duodavo, menininkas buvo kategoriškas – tikrai ne, tiesiog tokia žmogaus prigimtis. Tačiau tų laikų jis nemini geruoju.
„Mes visada įpratę kaltinti visus, tik ne save, tokia žmogaus prigimtis. O, pavyzdžiui, aš ir tarybiniais laikais buvau kapitalistas, dirbau sau, bet atsiskleidžiau tik laisvoje Lietuvoje. Kaip galima nevertinti ir nesidžiaugti laisve. Man ji davė tokias galimybes, daryti tai, ką geriausiai moku.
O posakis, prie ruso buvo geriau, tai yra silpnų žmonių pasakymas. Tai negražūs žodžiai, tai žmonių parazitavimas“, – teigia V. Valiušis.
Pasitiki jaunimu
Jaunus žmones menininkas kritikuoja, nes šie viską gauti nori greitai, o dažnai mainais neturi ką pasiūlyti.
„Problema mūsų jaunų žmonių ta, kad visko norim greit. Greitas seksas, greiti pinigai, greitas maistas. Mes nepabūnam vieni pusvalandį, neapmąstom, o bėgam, bėgam. Kur tu nubėgsi?“, – svarsto V. Valiušis.
„Aš seniokas, bet pasitikiu jaunimu. Nors jis nori greitų rezultatų, o jų nėra, bet jis vis tiek veržlus, nebijo rizikuoti. Visur, darbe ir mene, maža talento, maža darbo, visur reikia ir aistros.
O jauni žmonės aistringi. Jie nebijo suklysti, vėl atsistoti, vėl eiti į priekį. Dėl to jaunimas man patinka. Va kur varomoji jėga!“ – sako V. Valiušis.
„Bet dabar gyvenimas užtai ir įdomus, nes sudėtingas“, – konstatuoja jis.
Be to, gyvenimo patirtis, V. Valiušio įsitikinimu, stabdis ir ja labai džiaugtis nereikėtų. Jauni žmonės be patirties, anot jo, gali nuveikti ir sukurti nuostabių dalykų.
„Kai žiedi puodus 50 metų, tu žiedi tobulai. Irgi blogai. Puodas geras, teisingas, prie jo neprikibsi. Bet nėra paslapties, nėra klaidos. O ta klaida įtraukia tave. Tapybos darbuose, geroje poezijoje yra to, kas traukia žmogų – paslapties. Kada tu darai tobulai, nėra klaidų, nėra tokios aistros. Ir tada tu jau bijai, ką pasakys kolegos, kiti. O studentui dzin“, – sako V. Valiušis.
Gyventojų mažėja
Kaimuose kalbinti gyventojai pasakoja, kad jauni žmonės keliasi gyventi į netoli Utenos esančias gyvenvietes, nes čia turi galimybę pabūti gamtoje, o iki darbo vietos Utenos mieste automobiliu nusigaunama dar greičiau, nei Vilniaus mikrorajono gyventojas per rytinius kamščius nuvyksta į darbą centre.
Ir išties, bandžiau skaičiuoti, kiek važinėdamas po Utenos apylinkių kaimus ir gyvenvietes mačiau statomų ar jau tik ką pastatytų naujų namų, prie kurių išmėtyti vaikiški žaislai, triratukai, stovi supynės. Tiksliai suskaičiuoti nepavyko, bet jų tikrai buvo daugiau nei viena dešimtis.
Deja, su naujakuriais pabendrauti sudėtinga, visi namai tušti, bandėme belstis į keletą, tačiau durų mums niekas neatidarė. Vienų duris pravėrė jauna moteris, bet ir ši sako neturinti laiko, ruošiasi tuoj važiuoti į darbą.
Darbingo amžiaus žmonių skaičius Utenoje ir jos apylinkėse sudaro 62 proc. ir prilygsta šalies vidurkiui, o be darbo čia yra 10,2 proc. žmonių, šiek tiek daugiau nei visos šalies vidurkis, tačiau tai mažiausias nedarbo procentas Utenos apskrityje. Be to, jaunimo iki 29 m. nedarbas čia sudaro 6,1 proc.
Tiesa, demografinė statistika nėra labai džiuginanti, gyventojų skaičius nuosekliai mažėja, dėl emigracijos ir mažo gimstamumo visame Utenos regione gyventojų skaičius mažėja po 2,3 proc. kasmet.
„Utena, kaip nė vienas kitas miestas sugebėjo išsaugoti išvystyta pramonę. Per 24–erius atkurtos nepriklausomybės metus nebankrutavo nei viena įmonė. Iki šiol sėkmingai veiklą vysto modernizuotos ir išplėstos lengvosios ir maisto pramonės įmonės „Utenos trikotažas, „Rokiškio pieno gamyba“, „Švyturys–Utenos alus“, „Utenos mėsa“.
Stipri statybos, metalo ir metalo gaminių, medienos dirbinių gamybos pramonė. Utenoje įsikūrusi viena didžiausių ratų grandinių gamyklų Rytų Europoje norvegų kapitalo įmonė „Nosted mechanika“, sėkmingai veiklą vykdo bendra Danijos ir Lietuvos įmonė „Engel Dali“, – rašoma programoje.