Lietuvos kaimas. Jei emigruos dar dvi šeimos, mokykla bus pasmerkta

Saulėtą ketvirtadienį priešpiet žygiuoju link Šaukoto miestelyje, Radviliškio rajone, esančios mokyklos, tačiau aplink nesutinku nei vieno žmogaus. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pamokos šiandien atšauktos.

Pirmiausia atkreipiu dėmesį į prie pat mokyklos esančią užtvanką, prisėdęs ant pakrantėje pastatyto suoliuko apžiūriu naujai įrengtą vaikų žaidimo aikštelę. Iškart pagalvoju, kad mokiniams tokia vieta turėtų būti nuostabi atgaiva karštomis dienomis.

Tiesa, kiek vėliau sužinau, kad čia slypi eilinė miestelio problema. Dar sovietmečiu pastatyta užtvanka buvo tapusi traukos centru, tačiau prieš keletą metų neatlaikė gruntas, vanduo išsiveržė ir dabar čia teliko tik didelė bala, tinkama nebent pabraidžioti, o lėšų atstatyti ją nebus. Per brangu.

Apžiūrėjęs užtvanką tęsiu kelionę į mokyklą. Prieigose sutinku su šluota besidarbuojančią moterį, bet į mane dėmesio ji nekreipia. Pats mokyklos pastatas prašosi remonto, pablukusios gelsvos spalvos plytos primena apie sovietmetį, o stogas dar dengtas pavojų keliančiu asbesto turinčiu šiferiu. Tai, kad mokykla nėra apleista rodo tik aptvarkyta sporto aikštelė ir plastikiniai langai.

Įėjus į vidų – erdvus, bet tuščias koridorius. Tiesa, vaizdas jau kardinaliai kitoks, viduje dar jaučiasi dažų kvapas, išklotos naujos plytelės, vėliau man aprodys ir tvarkingas klases su apynaujais suolais ir laminuotomis grindimis.

Tik bandymai rasti ką nors, kas mane nukreiptų pas mokyklos vadovą, iš pradžių nėra sėkmingi. Paėjėjęs už kampo sutinku būrelį žaidžiančių vaikų, o iš tolėliau krykštaudami atbėga dar trys, bet suaugusiųjų dar nematyti. Į mokyklą grįžta ir valytoja, užkalbinta ji mielai sutinka man padėti surasti vadovę.

Moteris nuveda ir parodo į direktoriaus pavaduotojos ugdymui Vilmos Šalkuvienės kabineto duris. Pasibeldus ši priima į didžiulį kabinetą ir iškart papasakoja, kodėl mokykla atrodo tokia tuščia.

„Šiandien džiaugiamės ir laukiame rezultatų, nes vienas mūsų penktokas išvykęs filmuotis į „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ finalą. Su nekantrumu laukiame, dvi klasės išvyko kartu palaikyti. Gal pasiseks. Todėl mokykla ir apytuštė“, – su šypsena papasakoja V. Šalkuvienė.

Vien tai, kad kaimo mokyklos mokinys sugebėjo laimėti atrankinį etapą ir patekti į jau bene dešimtmetį gyvuojančios laidos finalą – didžiulis pasiekimas visai bendruomenei. Direktoriaus pavaduotoja paaiškina, kad tokios smulkmenos reikšmingos, nes suteikia visiems mokiniams papildomą motyvaciją ir didesnę savivertę.

„Šiaip gal yra papratę vaikai kaime save nuvertinti. Jie galvoja, kad juk mieste mokosi daugiau ir stipriau. Bet važiuojame į tuos pačius konkursus, jie pamato, kad jie visiškai tokie pat vaikai kaip ir bet kur kitur. Pasitikėjimo, drąsos vaikai įgyja daug daugiau“, – įvardina V. Šalkuvienė.

Baimė dėl rytojaus

2015 m. Šaukoto pagrindinė mokykla minėjo simbolinę sukaktį – 110 metų jubiliejų. Deja, šventė ilgai neužsitęsė, nes jau po metų mokyklos nebeliko, įvykus reorganizacijai ji buvo prijungta prie Šiaulėnų Marcelino Šikšnio gimnazijos.

„Vaikų mažėja, – atsidūsta V. Šalkuvienė, paprašyta įvardinti reorganizacijos priežastis, – dabar mūsų mokykloje yra 70 mokinukų, kartu su ikimokyklinukais. Taip pat neturime 10–os klasės, nesusiformavo. Tikimės, kad kitais metais turėsime. Dabar turime septynių 9–okų klasę ir pagal vaikų skaičių galėsime formuoti dešimtą.“

Dešimtos klasės Šaukote nuspręsta neformuoti, nes joje būtų buvę vos trys mokiniai. Nuo 1989 m. čia dirbanti pašnekovė pamena, kad kažkada mokinių buvo ir daugiau nei 200, o jai pačiai teko vadovauti 22–ejų mokinių klasei.

„Dabar mūsų klasės sujungtos, penkta su šešta, septinta su aštunta, pirma su trečia, antra su ketvirta. Turime tik atskirą 9–okų klasę, nes 9 ir 10 klasės nejungiamos. Sujungtame mokinių komplekte maždaug yra po 14 vaikų, o vidutiniškai klasėje yra 6 mokiniai“, – apie situaciją pasakoja V. Šalkuvienė.

2015 m. atliktame Lietuvos laisvosios rinkos tyrime nustatyta, kad tuomet vienam mokiniui Šaukoto mokykloje teko 42,5 kv. m. ploto, kai šalies vidurkis – 14 kv. m. Tame pačiame tyrime nurodyta, kad optimizavus viso Radviliškio rajono mokyklų tinklą pagal panašų mokinių skaičių turinčio Klaipėdos rajono pavyzdį, sutaupyti būtų galima 1,4 mln. Eur.

„Suprantu, kad mokinių mažėja ir galbūt jų išlaikymas ir mokymas atsieis brangiau. Bet yra įstatymas, kiek mokinių gali būti sujungus klases, dar galime išsilaikyti, turime vaikų, todėl nereikėtų skubėti su sprendimais“, – sako direktoriaus pavaduotoja.

Pašnekovė priduria, kad dėl kitų metų jie ramūs, Šaukote mokykla dar gyvuos, tačiau kas bus vėliau – neaišku. Vis dėlto realybė tokia, kad Šaukoto mokyklos pastate jau po kelerių metų mokinių gali nebebūti.

„Pradedame mokslo metus, džiaugiamės jais ir bijome pagalvoti apie kitus. Dėl dar kitos rugsėjo 1–osios yra abejonių, visą laiką yra abejonių. Suprantate, net jei metų eigoje kažkas sugalvotų išvykti į užsienį... yra šeimos, iš kurių pas mus mokosi 4 vaikai. Jei dvi tokios šeimos sugalvotų išvykti, o per metus tai labai normalu, gali būti taip, kad vaikų čia labai sumažėtų“, – sako pašnekovė.

Mokykla – vienintelė viltis?

Paprašius pasvarstyti, kas lemia tokią kaimo mokyklų situaciją, V. Šalkuvienė daug nedvejojusiu atsako, kad jie nelabai skiriasi nuo kitų panašių ugdymo įstaigų, o priežastys elementarios: mažas gimstamumas ir didelė emigracija.

Kaimo mokyklos dažnai kritikuojamos, nes vaikų tinkamai neparuošia ir nors švietimo sistema turėtų sudaryti vienodas sąlygas visiems vaikams, nepriklausomai nuo jų tėvų socialinės padėties, realybė yra kitokia. Štai tarptautinis 15–mečių gebėjimų vertinimo tyrimas PISA rodo, kad paaugliai iš socialiai, ekonomiškai ir kultūriškai (SEK) palankesnių šeimų Lietuvoje mokosi kone penktadaliu geriau nei iš minėtais aspektais skurdžiausių rato.

V. Šalkuvienė tuo nesistebi ir teigia, kad mokykla deda visas pastangas ir bando suteikti mokiniams geriausią įmanomą išsilavinimą, tačiau kartais yra bejėgiai.

„Jeigu vaikas yra gabesnis ir turi motyvacijos, jis tikrai čia gauna maksimumą. Bet patys suprantate, kas tokiuose mažesniuose kaimuose yra likę. Jei žiūrėtume į tėvų išsilavinimą, visoje mokykloje gal rasime keletą mokinių, kurių tėvai turi aukštąjį. Pas mus kas dabar likę? Pas mus likę socialiai remtinų šeimų vaikai, kitų tėvai išvykę į užsienį ir palikę juos močiutės globai.

Didelio palaikymo šeimoje dažnai nėra, dažniausiai nerūpi, kaip tie vaikai mokosi. Kokį pažymį gavo, tokio ir užtenka. Dažniausiai tokiais vaikais rūpinasi tik mokytojai, jų išsilavinimu, kad jie išmoktų, daugiau pasiektų. Kažkur kitur jiems sąlygos gali būti geresnės? Jiems čia sąlygos pačios geriausios. Realiai dažniausiai mokykla ir padeda daugiausiai“, – aiškina V. Šalkuvienė.

Paklausta, kiek tiksliai mokinių yra iš socialiai remtinų šeimų, ji tiksliai įvardinti negalėjo, tačiau teigė, kad tokių yra maždaug pusė.

Pati matematiką dėstanti pašnekovė sako, kad vaikams Šaukote skiriama daug dėmesio. Ji vardina ir jų moksleivių išėjusių į Šiaulėnų gimnaziją pasiekimus, kurie, anot pašnekovės, atrodo neblogai Šiaulėnų mokyklos kontekste ir vardina puikiai egzaminus išlaikiusius jų mokinius.

Ji pati pasakoja apie savo pavyzdį, klasėje turi 5 vaikus, todėl nuolat gali stebėti juos, ne tik ištaisyti jų klaidas, bet ir skirti laiko paaiškindama ir pasigilindama į jas.

„Aš taisau sąsiuvinius namuose, tai jie raudonuoja, bet taip yra ne dėl to, kad viskas blogai, bet mokiniams aš parašau patarimų, pasiūlau, kodėl nepagalvojai taip. Jei turėčiau 25 vaikus, ištaisyčiau tik klaidas, o dabar galiu parašyti ir komentarus. Jokiu būdu vaikas negauna prastesnio išsilavinimo kaimo mokyklose. Kiekvienas vaikas turi vos ne asmeninį mokytoją“, – juokauja pašnekovė.

Be to, jei Šaukoto skyrius būtų panaikintas, atsirastų kita opi problema – kaip mokiniams nusigauti iki mokyklos. Nors autobusiukas juos bet kokiu atveju į pamokas pristatytų, pasak mokytojos, atsiranda aibė kitų bėdų.

„Įsivaizduokite, reikia viską susiderinti ir atvežti vaikus tuo pačiu metu. Pirmiausia, kaip suderinti taip, kad vaikui iš ryto nereikėtų laukti valandos iki pamokų.Šiemet mes pavėlinimo pamokų laiką, mokomės nuo pusės devynių. Taip patogiau suvežioti vaikus.

Matydavome ryte atvažiavusius vaikus ant suolelio snaudžiančius. Atsisėda prie šilto radiatoriaus ir snūduriuoja. Jei suvežioti iš visų pakampių ir suspėti konkrečiu metu, tai problema. Kuo mažiau reikia vežioti, tuo mažiau laiko lieka jiems laukti iki pamokų“, – tikina mokytoja.

Ji sako, kad nors ir mokiniai atvyks į pamokas, problemų kyla dėl popamokinės veiklos, nes kaime nėra daug užsiėmimų ir vieninteliu išsigelbėjimu tampa mokykla.

„Jeigu autobusai važinėtų reguliariai, vaikas pabaigia užsiėmimus, lanko kokius nori būrelius ir kai būna laisvas važiuoja namo, tada viskas gerai. Bet jei vaikas laukia ir turi be galo daug laisvo laiko, kur jam pasidėti. Arba vaikas nori kažką lankyti, bet jį išveža autobusas. Todėl mūsų mokykloje, kiek įmanoma, viskas suderinta. Lanko pas mus ir dramos būrelį, turime kūno kultūros užsiėmimus ir įvairių kitų būrelių“, – sako direktoriaus pavaduotoja.

Mokytojais dalinasi trys mokyklos

V. Šalkuvienė atskleidžia, kad problema yra ir su mokytojais – jiems trūksta darbo, o dėl mažo krūvio kai kurie yra priversti dirbti trijose mokyklose.

„Pavyzdžiui, kadangi muzika yra viena savaitinė pamoka, tai įsivaizduokit, gauti muzikos mokytoją dėl dviejų valandų savaitei, kad jis iš kažkur atvažiuotų praktiškai neįmanoma. Todėl turime vietinę mokytoją, ji kartu dėsto technologijas, dailę, muziką, jai krūvis susidaro, nes ji yra šių dalykų specialistė“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, Šaukoto miestelyje gyvena 4 čia dirbantys mokytojai, visi kiti atvažiuoja iš aplinkinių miestelių, kaimų, kai kurie iš Radviliškio arba dar toliau.

„Krūvis nesusidaro, atvažiuoja mokytojai ir iš miesto čia. Ir atvažiuoja metodininkai, o ne paprasti mokytojai. Tai net jie krūvio negauna. Manau, kad visame rajone ir visoje Lietuvoje situacija panaši“, – sako mokytoja.

V. Šalkuvienė priduria, kad rasti jaunų mokytojų taip pat itin sudėtinga, nes niekas baigęs universitetą nenori keltis į regionus. Tačiau pašnekovė šypteli: „Turime jauną anglų kalbos mokytoją. Bet šiemet ir ji pradėjo dirbti per kelias mokyklas, prieš tai dirbo tik pas mus. Ji važinėja į darbą iš Radviliškio.“

Paklausta, kas atsitiktų, jei Šaukoto skyrius būtų uždarytas, mokytoja neslėpė nežinanti – jaunesni turbūt emigruotų, o vyresni gali likti ir be darbo.

Tačiau pokalbį baigėme linksmesne gaida, jau mums atsisveikinus prie V. Šalkuvienės priėjo moteris ir pranešė, kad jų mokinys – „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ vicečempionas.