Tiesa, ne viena troba čia stovi jau įgriuvusiu stogu, senai negyvenama. Kitos dar išsilaikiusios neblogai, bet jokių gyvybės ženklų aplink nesimato – automobilio prie namo nėra, užuolaidos aklinai užtrauktos.
„Čia tušti namai. Tėvai mirę, o vaikai vasarą atvažiuoja papoilsiauti, – rodo man į sodybas Kermėžio ežero pakrantėje įsikūręs ir ūkininkaujantis Zintautas. – Privažiuoja dar čia prie ežero. Kažkada grįžtu, gal 16 mašinų aplink stovi, galvoju, ar laidotuvės, ar kas. O suvažiavo pasimaudyti.“
Kad kaimas po truputį merdėja patvirtina visi sutikti apylinkėse žmonės. Štai Leliūnų miestelio bibliotekininkė Danutė Mažliokienė sako, kad praėjusiais metais turėjo 161–ą skaitytoją, tačiau dalį jų sudarė miestelio mokyklos mokiniai, kuri praėjusių metų rugsėjo 1–ąją durų nebeatvėrė, dabar geltonas autobusiukas likusius miestelio vaikus surenka ir veža į Uteną.
„Šiais metais bus truputėlį mažiau skaitytojų, nes dar ir mirtingumas nemažas, mano vyresni skaitytojai labai miršta. O jaunimas jau mokosi kitose mokyklose, turi savas bibliotekas. Vakarais, dabar, kai šviesesni vakarai, kai kas atbėga.
Bet čia jaunimas nelabai skaito. Nebent mažesni. Turiu vieną skaitytoją iš Antalgės. Kas tris savaites mergaitė šešių metukų pasiima po dvidešimt knygučių. Ko gero, ji mano geriausia skaitytoja. O vyresni moksleiviai skaito tik tiek, kiek mokytojai rekomenduoja“, – pasakoja D. Mažliokienė.
Maždaug 3200 knygų turinti nedidelė biblioteka – svarbi miestelio vieta. Anksčiau šiose patalpose buvo mokyklos bendrabutis, o dabar ji suremontuota Europos Sąjungos lėšomis, todėl dažais kvepiantis ir moderniai įrengtas pastatas nei iš tolo neprimena kaimo bibliotekos.
Užėjęs į biblioteką randu D. Mažliokienę bendraujančia su vietine gyventoja, šalia stovi jau tušti kavos puodeliai.
„Žmonės tiesiog ateina, kai panori pabendrauti, pasišnekėti prie puodelio kavos. Tiesiog pro šalį užeina pakalbėti. Vakar viena užėjo, gal porą valandų prabuvo. Prie kompiuterio pasėdėjo, pasišnekėjom, pavartė žurnalus, laikraščius. Naujienas man čia žmonės atneša“, – juokiasi bibliotekininkė.
Gelbėja autobusiukas
Pasišnekučiavę su bibliotekininke tęsiame kelionę po apylinkes. Vietiniai mums nurodo Ažugirio kaime esančią sodybą ant kalno. „Ne, ką aš jums čia gero pasakysiu, bet ten gyvena Marytė, viską jums papasakos, visą amžių čia gyvena, viską žino“, – rodo su kibirais ūkyje besisukantis vyriškis.
Pakilus ant kalnelio pasistatome automobilį kieme ir išlipame, viduryje tarp trobos, nedidelio šiltnamio ir daržinės, o iškart už mūsų sustoja didelis baltas mikroautobusas. Iš trobos išeina ir Marytė Želvienė, kuri ignoruodama mane iškart pasiramsčiuodama lazdele nužingsniuoja prie autobusiuko.
Iš autobusiuko iššoka vidutinio amžiaus moteris, atidaro šonines duris ir viduje išvystame parduotuvėlę: sukrauti duonos kepalai, šaldytuve pienas, sūris ir kiti būtiniausi produktai. Mobiliųjų parduotuvių verslas merdėja kartu su kaimu, dėl mažo pelno per krizę jis buvo praktiškai išnykęs. Važiuoti dėl trijų senukų, ypač į atokesnius kaimus, tiesiog neapsimoka.
Štai M. Želvienė pasiima kepaliuką duonos ir litrą pieno, įkišusi pardavėjai suglamžytą penkių eurų banknotą grąžos gauna tris eurus su centais. Pagalvoju, kad jie pravažinėja daugiau benzino, negu uždirba. Tačiau pardavėja į kalbas nesileidžia, nėra kada, apvažiuoti šiandien dar reikia ne vieną kaimą.
„Sekmadieniais autobusiukas atvažiuoja iš Latvijos ar kur, mėsas atveža. O čia atveža duonos, pieno. Šitas atvažiuoja ketvirtadieniais, pervažiuoja per visą gyvenvietę, priveža prie namų, nereikia niekur grūstis, labai gerai.
O kaip kitaip, kur tu nusibaladosi be sveikatos. Bet nebėr žmonių, liko Petronis, Savickas, Limpa ir aš. Tiek vietinių čia ir beliko. O daugiau aplink nieko nelikę, visai naujų žmonių tik kažkokių yra, bet aš jų nepažįstu“, – jau pasikvietusi į vidų pasakoja man 92–ejų metų senolė.
Prisimena Smetonos laikus
M. Želvienė šiuose namuose nugyveno visą amžių, dvi dukros jai pagimdė 6 anūkus, o šie jau 9 proanūkius, vienas šiame pasaulyje atsirado vos prieš kelis mėnesius. Močiutė pripažįsta, kad jų daugoka, su kaime vasarą tėvų paliktais mažaisiais susitvarkyti sudėtinga.
„Senam jau smagiau, kai nėra vaikų. Senam žmogui svarbiausia ramybė. Kad laiku nueitum miegoti, o jei vienai palieka visus aštuonis, tai nėra ramybės, tik žiūrėk, kad neprigertų kuris ar dar ką“, – sako M. Želvienė.
Senolė gyveno net Smetonos laikų nepriklausomoje Lietuvoje, o jos atmintis stebina. Ji atsimena menkiausias detales ir noriai jas pasakoja.
„Anksčiau buvo visai kitoks kaimas, čia net mokykla buvo mūsų troboje. Ten būdavo 40 vaikų. Baigėm ten 4 klases. Bet nelabai man gera buvo baigt savo namuose mokyklą, nes kai būdavo pertrauka, tėtė iškart prie darbo pastato. Gyvulių laikydavo daug, darbo daug.
Būdavo pas mus raguočių, arklių. Tėvelis dirbo žemę arkliais, viskas, kas čia pastatyta, tėvelio rankomis. Tada senatvėj gi niekas nedavė pensijos, nei lito neduodavo. Čia dabar duoda. Va tada sukdavomės, išgirdom, linai brangūs, užsėjom viską linais“, – pasakoja M. Želvienė.
Pašnekovė prisimena ir kaip vaikystėje jai liepdavo šukuoti ir tvarkyti arklius: „Smetonos laikais arklius tikrindavo, išvažiuoji į miestą ir jei arklys mėšluotas – bauda. Priėjo policija ir išrašė baudą“.
Ramybę sugriovė karas
Vėliau žmonių gyvenimą šiose apylinkėse smarkiai palietė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, čia kareivių būdavo apstu. M. Želvienė pamena, kad bombardavo visai šalia, skeveldros pasiekdavo ir jų namus.
Viena trumpai pakalbinta senolė Ona, kuri taip pat savo akimis matė karą, pamena, kad būdami vaikais jie vokiečių kareivių laukdavo, nes šie duodavo šokolado.
„O ateidavo ruskiai ir prašydavo rūgštaus pieno. Ruskiams tik duok. Arba eina ir patys ima viską. Paršą tvarte nusišovė, išsivežė“, – atsiminimais dalinasi Ona.
M. Želvienė patvirtino, vokiečiai išties karo metu su vietiniais elgėsi geriau, tačiau jų šeimai teko nukentėti ir nuo vienų, ir nuo kitų.
„Pas mus prie klojimo vokiečių tankas stovėjo, jie ten įsirengė postą, visą stogą išdraskė, sėdėjo, žiūrėjo per binoklius į rusus. O kaip kariaut moka vokietis. Tėtė sakė, jam duok ginklą ir patį velnią padarys. Rusų primušdavo krūvas. Rusai mėsai ėjo, penki vokiečiai kiek jų išguldydavo.
Tada išvijo vokiečius, tada jau rusas užėjo. Kareiviai jų užėjo čia pas mus, pavalgyt paprašė. Visi jauni, tik vienas vyresnis. Susėdo su tėte, pradėjo kalbėt. Vyresnis sako tėtei, seni, o mokėsi vogti? Dabar jau bus kolchozai“, – pasakoja senolė.
Tiesa, gyvenimo Sovietų sąjungoje pašnekovė labai nekritikavo, laisvės nebuvo, tačiau badu nieks nemirdavo, tik kad kolūkiuose reikėjo už dyką sunkiai dirbti.
Netoli kaimo stovi apgriuvę kolūkio pastatai, aplink nėra nė gyvos dvasios. Tiesa, ant kitoje kelio pusėje esančio didelio garažo pakabintas užrašas: „Traktorių remontas“. Tačiau durys užrakintos, o aplink žmonių nematyti.
Pensija nesiskundžia
Mūsų pokalbį pertraukia pradėjęs skambėti laikrodis. „Durną čia laikrodį atvežė“, – sako senolė skambant melodijai, labai primenančiai tą, kurią galėjai nusistatyti sename „Nokia“ telefone kaip skambėjimo toną.
Kambariukas, kuriame glaudžiasi M. Želnienė – nedidukas, ant stalo mėtosi keli vietiniai laikraščiai, padėtas radijo imtuvas. Senai nedažytos pablukusios salotinės spalvos sienos, o ant stalo – uždengtas televizorius. Pasiteirauju, ar dažnai stumia laiką jį žiūrėdama, tačiau senolė atkerta, kad televizoriaus nemėgsta – ten rodo nesąmones.
„Aš daugiausiai per dienas, kai šakų prikerta, tai kapoju jas pakuroms, niekuo daugiau negaliu užsiimt. Gal vištas auginsiu ir šiemet, bet dabar paukščių gripas siaučia, rado dvi gulbes negyvas, tai neleidžia iš tvarto išleist vištų. O jei įsimes į tvartą gripas, tai kelis metus negalėsi augint.
Seniau ausdavau, bet niekam dabar nebereikalingas tas audimas. Paskaitau laikraščius visus, akys šviečia gerai, akinių nereikia man. Radiją mėgstu paklausyti, mišias, žinias“, – savo kasdienybę pasakoja pašnekovė.
Paklausta apie aktualijas, M. Želnienė nustebina pareiškusi, kad pensijomis žmonės skųstis neturėtų, kaimo žmogui tų 200 eurų – per akis.
„Pensijos, vienam žmogui, gi ne šimtą moka, moka daugiau. Nerasi žmogaus, kas šimtą gauna, du šimtus mažiausiai, o kas pustrečio, tris šimtus gauna. O katrie labai užsidirbę, gauna keturis šimtus.
Tai tiek žmogui sočiai, ir mokesčius apsimokės, ir viską. Man vanduo, elektra atsieina, visų trobesių draudimas, žemės mokestis. Mokėdavau 200 eurų už žemę visą laiką kasmet, o dabar – 140 Eur, nuolaidą padarė, gal jau nusenau visai“, – juokiasi M. Želnienė.
Pašnekovė pridūrė, kad tokių sumų šeimai, be abejo, neužtektų, o išgyventi jiems čia nelengva. Ji pasipiktino, kad, pavyzdžiui, pieno supirkimo kainos mažos, ūkininkai už litrą gauna apie 30 centų, o štai ji ką tik už tiek pat sumokėjusi vieną eurą: „Tai dauguma sūriais daro, kai tiek už pieną moka“.
Vis dėlto kiti žmonės, su kuriais teko bendrauti, nebuvo tokie optimistiški. Štai Zintautas atskleidžia, kad po euro įvedimo pensijos jam užtenka savaitei, visą kitą, ko reikia, užsiaugina pats. Euro įvedimu skundėsi ir Vaikutėnuose gyvenanti Birutė.
„Būdavo 750 litų pensijos, tai aš ponia buvau. Užtekdavo sočiai. O dabar, kai pavertė eurais, gaunu 220 Eur, o kainos susilygino, kas buvo litais, dabar eurais. Jeigu ne sūnus, jei reiktų apsišildymą pačiai pirkti, nepragyvenčiau“, – konstatuoja moteris.
Liūdina dirvonuojančios žemės
Tuo tarpu M. Želnienė sako, kad jai labiausiai gaila matyti aplink dirvonuojančias žemes, anksčiau žemės ūkis apylinkėse klestėjo, dabar jo praktiškai nebeliko.
„Labai jaunimas nupratę nuo darbo, bijo darbo iš tolo. Žemė lieka dirvonuoti, niekas aplink nebedirba, nebesėja. Dabar kokie vyrai ir nieko nedaro. Dabar gi laisvė, nori dirbi, nori nedirbi. Rėkia, kad bedarbiai visi, bet kad patys jie nieko nedirba. Patys žmonės bedarbiais pasidaro.
Landsbergis gi iškart davė žmonėms žemės. O dabar visi atsisakė tų žemių. Dirvonai stovi šiukšlėmis apaugę. Žmogau tu mielas, gi krapštykis, dirbk. Ne iš valstybės reikia gręžti. Jei nieko nedirbi, nuo gamybos atsisakai, tai neturi valstybė šelpti. Žemė maitintoja – visus maitina“, – atsidūsta pašnekovė.
Gauti pašalpą geriau nei dirbti
Kiti apylinkių gyventojai patvirtina M. Želnienės žodžius, žmonės išties atsisako turimų žemių, nes dirbti jų nenori.
„Kaime tuo ir verčiasi, kad nesuprasi, kuo čia kas verčiasi, – juokiasi ūkininkė Jolanta. – Kas arielką čia geria, jei pašalpą gauna. O mes negalim gauti, kadangi truputį žemės turim. Milijonas žemių čia tuščių, gryčių tuščių.“
Vaikutėnuose įsikūrusios nedidelės parduotuvės savininkės, kurios paprašė, kad jų nefotografuotume ir neminėtume jų vardų, pasakoja, kad pašalpos labiausiai čia žlugdo žemės ūkį.
„Žemės turi – nemoka pašalpos. Tai nereikia nei žemės, nei gyvulių, nieko. Geriau atsisakyti visko, nes iš žemės nauda maža. Žmogui būtų užsiėmimas, užsiaugintų sau darže. Bet jei savo auginsi, negausi pašalpos. Tai geriau nusipirksi morkas ir bulves nei pats užsiauginsi. Toks užburtas ratas“, – tikina viena pardavėja.
Pardavėja priduria, kad pati turi savo sodą, kuriame užsiaugina sau daržovių ir vaisių: „Ir mes turim darželius. Čia pavargsti nuo žmonių, rankas sukiši į žemes ir pailsi, užsiaugini daržovių, kada nori nusiskini, tai pomidorą, tai agurkėlį.“