A. Balčiūnaitės trobelė stovi Grigalaičių kaime. Paskutinį kartą šio kaimo gyventojai buvo suskaičiuoti 2001 metais, tada jų buvo likę 14. Šiandien važiuodami miško keliuku per kaimą matome vieną ūkininko sodybą, kiek tolėliau akys užkliūna už liūdno vaizdo – stovintys išlieti ir apleisti namo pamatai, o netoliese įkaltas kryželis.
Privažiuojame miškų apsuptą vienkiemį, ten gyvenanti senolė jau trečius metus prikaustyta prie lovos, jėgų iš jos pakilti be pagalbos nebeturi, bet vis tiek nestokoja geros nuotaikos, o ir apleista nėra.
„Ne, tikrai nesu pamiršta, negaliu sakyti. Nors kaimynų mažai, bet atvažiuoja iš kitų kaimų, aplanko, negaliu skųstis, kad esu pamiršta. Sesers dukra atvažiuoja, Kaune gyvena. Šeštadieniais atvažiuoja, aptvarko šiek tiek, valgyt daugiau padaro“, – pasakoja A. Balčiūnaitė ir priduria, kad didžiausia jos problema – negali skaityti.
Kova už Lietuvą
Važinėdamas po Radviliškio apylinkių kaimus ne vienam žmogui užsiminiau, kad teko aplankyti Adolfiną. Nė vienas nenustebo – ši senolė visiems puikiai žinoma ir gerbiama.
Jos tėvai nebuvo turtingi, turėjo tris su puse hektaro žemės, pragyvenimui prisidurdavo tarnaudami pas stambesnius ūkininkus. Vaikystę A. Balčiūnaitė ramiai praleido Smetonos laikų Lietuvoje, tačiau viskas apsivertė šalį okupavus sovietams.
Atoki A. Balčiūnaitės tėvų trobelė tapo partizanų prieglauda, iš šalia įsikūrusio bunkerio ir tolimesnių vietų jie ateidavo pavalgyti, šeima išskalbdavo tėvynės gynėjų rūbus.
„Buvau ryšininkė, rėmėja. Naktimis ateidavo. Laikai pokario būdavo sunkūs. Kitą sykį būdavo, mes patys tik sausą bulvienę valgydavome, o jiems atiduodavome viską, jiems juk reikia duoti valgyti, jie su mirtimi kiekvieną minutę gyveno“, – pasakojimą tęsia A. Balčiūnaitė.
Pašnekovė prisimena, kad apylinkių gyventojai intensyviai pradėjo jungtis prie partizanų, kai juos bandė paimti į sovietų kariuomenę: „Niekas juk nenorėjo eiti okupantui, priešui tarnauti. Buvo taip, užsienis gi sakė, palaukit, nekentėsit ilgai. Visi tikėjo ir ėjo į partizanus.“
„Petronėlės brolis Jonas žuvo bunkeryje per naujuosius metus. Kitą brolį Antaną tik sužeidė. Pati Petronėlė pabėgusi gyveno miške, partizanavo. Miške Kunigas Radzevičius ją sutuokė su kitu partizanu, Pilėnu. Jiems gimė berniukas, Petrutė gavo dokumentus ir kažkur gyveno, bet ją išdavė ir areštavo dešimčiai metų“, – prisimena A. Balčiūnaitė.
Pašnekovė pasakoja ir kaip išgirdo apie savo nužudytą giminaitį, kad šis numestas Tytuvėnuose. Nepatikėjusi ėjo nuo namų pėsčiomis, kad įsitikintų savo akimis.
Tremtis
Balčiūnų sodyba visą laiką kėlė įtarimų stribams, okupantai puikiai suprato, kad miškų apsupta atoki trobelė – puiki vieta prisiglausti partizanams, todėl tikrino juos nuolat.
Rezistentė labai gerai pamena dieną, kai buvo suimta – 1946 m. rugpjūčio 24. Iš pradžių pateko į Raseinių kalėjimą ir ten buvo tardoma pusmetį.
„Ten buvo erškėčių keliai. Ten ir mušdavo, ir visokį galą darydavo, ko jie tik neišgalvodavo. Bet aš pasiryžau, tebūnie man ką nori daro, kad ir užmuša, panašiai ir būdavo. Bet pasiryžau neišduot nieko, neprisipažinti. Čia buvo didžiausia problema, kad neprisipažįstu. Nori, kad prisipažintum, kad išduotum. Ačiū Dievui, pasisekė, nieko neišdaviau, neprisipažinau, bet gavau už tai atsakančiai“, – sako A. Balčiūnaitė.
„Atvežė tiesiog, paleido, kuolas įsmeigtas, lentelė prikalta, užrašyta vadinamojo prarabo, darbo viršininko ir pamainos viršininko pavardės. O daugiau, kaip norit, taip ir būkit. Nei atsigulti kur, nieko, grynai ant lauko paleido.
Eglutės aplink tokios rankos storumo buvo, o reikia apsigyventi. Prisikirtom tų eglučių, padarėm šalašą. Pasimetėm eglišakių, taip ir gulėjom, viena verkia, kita keikiasi“, – prisimena senolė.
„Jūs galit įsivaizduot, kiek žmogus su tačkom priveš. O neduok Dieve, neatsistosi, juk visą laiką prižiūrėtojas šalia. Maistas – susmirdusios žuvies numesdavo ir kelias kruopas. Duodavo paikę duonos – tai pusė kilogramo. Ją gauni, nori iškart visą suvalgyt, bet negali, suvalgysi dabar, visą dieną būsi nevalgęs.
Kad niekas nematytų tokių dienų, kokias mes išgyvenom. Bet išgyvenom. Negalvojom tada nei grįžti, negalvojom, kad išgyvensim. Galvojom, kad kaulai ten mūsų tik pasiliks. Bet užgrūdina, užtai gal tokios gilios senatvės sulaukiau“, – garsiai nusijuokia A. Balčiūnaitė.
Pašnekovė prisimena, kaip vieną kartą jas nuvarė į rūsį rinkti bulvių, visos jos užšalusios, tačiau alkis buvo toks stiprus, kad jos prisikišo bulvių už rūbų.
Mane labai nustebina, kad pasakodama savo išgyvenimus Sibire senolė nebraukia ašarų, atvirkščiai, dažnai nusijuokia prisimindama tuos siaubingus laikus. Paklausus, kiek iš kartu su ja buvusių grįžo namo, pašnekovė tiksliai pasakyti negalėjo.
Gavo palapinę
Prasidėjus šalčiams prižiūrėtojai davė tremtiniams didžiules palapines: „Ten bent vėjas nepučia. Bet be skaros negalvok atsigult, prišals iškart plaukai. Nebuvo ką pasiklot, kuo užsiklot, sumesti apvalūs rastai, narai atseit padaryti. Kokias fufaikes turėjom, tokias ir užsimetėm. Dar iš namų buvom antklodžių pasiėmę.“
Palapinėje gyveno apie šimtą žmonių, viduryje buvo padėta žibalinė bačka, bet šildė ji tik tas, kurios po pamainos suvarytos į vidų spėdavo užsiimti vietą arčiausiai.
„O kai užpuolė utėlės, kad jos pasiustų. Dabar žmonės turbūt nežino, kas tos utėlės, kas čia per sutvėrimas. Būdavo per dieną, kai dirbi gal jos nekanda, gal nejunti, kai kruti. O ateina vakaras, o viešpatie, nėr kur dėtis kaip graužia.
Pašnekovė pasakoja, kad vienu metu su dviem draugėmis planavo pabėgimą, tačiau paskutinę minutę ji persigalvojo ir nusprendė pasilikti. Jos draugės minties neatsisakė.
Keičiantis naktinei ir dieninei pamainai, jos draugės sulaukė progos ir paspruko. Pasigedo prižiūrėtojai po kelių valandų, kai skaičiavo žmones. Iš pradžių ten buvusios kalinės pasakė, kad galbūt kur bus užmigusios ir prasidėjo paieška stovykloje.
„Beprasmis tas vaikščiojimas, bet brigadoj tik aš viena žinojau, kad jos pabėgo, niekuo negali pasitikėti, nežinai, kas tave gali parduot. Kai jau neradom, jos jau buvo toli, šaudymo nebegirdėjo. Bet po dviejų parų jas rado. Jos įlindo į traukinį, vėliau nušoko nuo jo ir pradėjo eiti.
Kurortas
Po 2,5 metų praleistų Oblaske, ten atvyko medicininė komisija, įvertinusi tremtinių būklę lageryje. Kaip teigia A. Balčiūnaitė, vos viena iš jų buvo pripažinta visiškai sveika.
A. Balčiūnaitė buvo išrašyta į ligoninę, nes, kaip ji pati sako, buvo likęs iš jos tik skeletas, o nebe žmogus. Tačiau grįžusi iš dieninės pamainos ir sužinojusi, kad yra išrašoma, jai vis tiek buvo liepta iškart keliauti dirbti naktį.
„Galvoju neisiu aš ten, palindau po velėna ir gulėjau, kol išvedė visus. Kai išvedė, šiaip taip nuėjau į tą savo palapinę. O ryte atėjo nauja pikta brigadininkė, ji žmonių nepažįsta. Tada 6 žmonių trūko naktinėje, neišėjo iš brigados. Eina visų ir klausia, buvai tu ant vertuškos?
Šiek tiek atsigavusi ligoninėje A. Balčiūnaitė buvo nusiųsta į Sachalino salą, iš pradžių dirbo šiaurinėje dalyje, o kiek vėliau buvo permesta į pietus: „Ten oras buvo panašus kaip pas mus, tai ten jau mums kurortas.“
Tremtinė puikiai atsimena ir Stalino mirties dieną – 1953 metų kovo 5-oji, po šio įvykio lageryje gyventi pasidarė lengviau, jie buvo perkelti į barakus, kuriuose bent nebuvo utėlių.
„Kai Stalinas nugeibo, tada gyvenimas truputį pagerėjo. Duodavo poilsio dieną, maistas truputį pagerėjo. Atėjo pas mus, pasakė 5 minutes stovėt pagarboj už tą Staliną. Rūpus miltai, galvoju, už tą brudą aš tau stovėsiu. Būt matę, būtų nubaudę, bet atsiguliau ant narų (gultų –DELFI), sakau, pasiuskit, stovėkit, jei jūs norit“, – piktai rėžia A. Balčiūnaitė.
Sugrįžimas
Tremtinę paleido 1954 metais, taigi, dvejais anksčiau nei buvo numatyta. Kartu su moterimi iš Alytaus jai davė rublių traukinio bilietams.
Išlipusi Tytuvėnų stotyje ji pažįstamomis vietovėmis pradėjo 15-os km kelionę pėsčiomis namo, stotyje, be abejo, jos niekas nepasitiko, nes nežinojo, kada ji grįš.
„Buvo lapkričio 24 diena, tai kai atėjau iki savo pažįstamų vietų, nebegalėjau paeiti. Nežinau, toks stresas buvo. Priėjau prie namų durų, rankos drebėjo, negalėjau atidaryt.
Paklausta, kaip neišvežė jos tėvų, pašnekovė pati sako nesuprantanti, nes ji pati ir jos sesė į Sibirą buvo išsiųstos: „Tėvų neišvežė, kaip juos paliko, čia tai stebuklas. Kodėl nekibino, neaišku.“
Sugrįžus gyvenimas taip pat nebuvo lengvas, tremtinys – antrarūšis žmogus sovietinėje visuomenėje, banditas ir darbą jam gauti praktiškai neįmanoma. Žiemą praleidusi pas tėvus ji sugebėjo įsitaisyti Ramoniškio mokykloje kaip sargė ir tarnaitė – gamindavo ten valgyti, tvarkė šalia laikomą ūkį.
„Ten du metus prabuvau. Po to grįžau, bet niekas manęs niekur daugiau neišleidžia. Ėjau tada į kolchozą dirbti, taip ir prabuvau ten iki pensijos. Už darbadienį kolūkyje gaudavai 200 g grūdų ir 6 kapeikas“, – sako A. Balčiūnaitė.
Verkė iš džiaugsmo
Galų gale tremtinė sulaukė ir išsvajotosios laisvės, ji pamena, kad išgirdusi šią žinią apsiverkė iš džiaugsmo.
„Daug laikėm bičių, 35 aviliai buvo. Čia toks žmogus atvažiavo iš Tytuvėnų, agronomas, sako, pas jus ramus kampas, gal galiu atsivežti bites. Irgi buvęs politinis kalinys. Tai atsivežė tuos avilius. Pradėjau dirbti prie tų bičių, aš pati neturėjau supratimo, tai man buvo labai baisu. O dabar aš jas myliu, lovoj guliu, bet man rūpi, kad jos vaikšto“, – šypteli senolė.
Paklausta, ar kaip kai kurie nenusivylė gyvenimu laisvoje Lietuvoje, A. Balčiūnaitė atkirto: „Skundžiasi tas, kas nenori dirbti arba pijokai. Tik tokie gali gyvenimu Lietuvoje skųstis. Aš dabar jau sveikatos neturiu, treti metai, kai guliu ant patalo. Kol galėjau vaikščioti, man buvo gerai. Kiek galėjau, tiek pasidariau, man užteko visko. Ir dabar visko užtektų, tik sveikatos trūksta.
Kas nebuvo netekęs savo krašto, tas jo nevertina, nes jį visada turėjo. Dabar blogai? Nuvažiuok į miestą, mašinos nėra kur pastatyti. Mes pėsti ėjom visur, į Šiaulėnus, į Tytuvėnus, transporto neturėjom ir niekas nesiskundė. Dabar išlepom labai. Pirma būdavo pyragas tik per Velykas ir per Kalėdas, dabar kiekvieną dieną jį galima gauti ir vis tiek negerai. Žmonės be proto irzlūs pasidarė, nebepamena, kai prie sovietų dešimt metų už žodį davė“, – teigia A. Balčiūnaitė.