Kadangi vis dar vyko I-asis pasaulinis karas, Lietuvoje taip pat suprasta, kad nepavyks apsieiti be savų karinių pajėgų, kurios ilgainiui galės tapti šalies nepriklausomybės garantu. Todėl norisi pristatyti tuo metu beprasidedančias diskusijas apie savosios kariuomenės svarbą. Iš karto reikia paminėti, kad Lietuvos Tarybos nariai drąsiai svarstyti šios idėjos negalėjo – tokia veikla jokiu būdu negalėjo būti nukreipta prieš šalį kontroliavusią Vokietiją, nes tada kariuomenė tiesiog būtų išvaikyta, o jos vadai patirtų žiaurias bausmes. O tapti Vokietijos sąjungininkais ir siųsti lietuvius karius į Prancūziją ir ten iki mirties kautis dėl svetimo reikalo tikrai nesinorėjo, nors Lietuvos Taryba stengėsi palaikyti su vokiečiais diplomatiškus ir kiek įmanoma atsargius santykius.
Šioje painioje situacijoje nemažai iniciatyvos turėjo ateiti iš apačios. Vienas iniciatyviausių žmonių, buvo tuomet dar tik 23-ejų metų Kazys Škirpa – kuris jau turėjo lietuvių karių organizavimo patirties Rusijos kariuomenėje. Nors šiuo metu Škirpos vardas dažniau linksniuojamas dėl prieštaringai vertinamos jo veiklos Antrojo pasaulinio karo metais, Lietuvos valstybingumo atsikūrimo laikotarpiu buvo vienas ryškiausiai pasižymėjusių žmonių, kuris stipriai prisidėjo kuriant Lietuvos karines pajėgas ir tapo pirmuoju kariuomenės savanoriu. Būtent to laiktarpio šios asmenybės biografijos epizodai yra aktualūs ir šiame straipsnyje nagrinėjamai temai.
Vienas tokių įdomiausių dokumentų, apibūdinančių Škirpos veiklą, tai jo Lietuvos Tarybai dar 1918 m. balandžio 25 d. įteiktas raštas – „Lietuvos kariuomenės klausimu“. Jį Škirpa buvo suderinęs su nemažai tuomet dar Rusijoje likusių lietuvių karių ir karininkų, ypatingai iš Atskirojo (Vitebsko) lietuvių bataliono, kurie būtent tuo metu pradėjo grįžti į Lietuvą. Vienas energingiausių jų tarpe buvo buvęs šio bataliono vadas, taip pat tuomet vos 24-eris metus turėjęs Antanas Juozapavičius. Šiame dokumente Škirpa informavo Lietuvos Tarybą, kad į atskirus tautinius lietuvių dalinius Rusijoje susibūrė apie 5000 lietuvių karių ir karininkų. Vien Vitebsko batalione kaupėsi 1500 karių. Rašte Škirpa vardina savo prognozes, kad karas gali užsitęsti ir labai išsekinti abi kariaujančias puses. Tokiu atveju „kariaujančios valstybės ant tiek gali pavargti bekariaudamos, susilpnėti, kad ir nedidelė lietuvių pajėga turėtų nemaža reikšmės Lietuvos klausimo išrišime“.
Škirpa toliau aiškina, kad sudarymas tokios kariuomenės būtų reikalingas, nes „vokiečių šeimininkavimas Lietuvoje daugiau nebepakenčiamas“. Kita vertus, jis mano, kad tai atitinka pačių vokiečių planus, nes kaizeris Vilhelmas II-asis kovo 23 d. pripažino Lietuvą pagal 1917 m. gruodžio 11 d. deklaraciją, kurioje numatomi glaudūs ryšiai su Vokietija, tarp jų ir karinėje sferoje. Jis tai bando pagrįsti ir mažų šalių kaip Graikijos ar Airijos pavyzdžiais, kai jų karinių pajėgų buvimas tapdavo svarbus didžiosioms kaimynėms nusilpus ir vesdavo prie nepriklausomybės įtvirtinimo.
Bet situaciją Lietuvoje 1918 m. vasarą dar apsprendė čia kaip namie šeimininkavusi kaizerinės Vokietijos karinė administracija. Todėl verta būtų pažvelgti, kaip visa tai atrodė ir iš pačių vokiečių pusės.
Žymaus Vokietijos I-ojo pasaulinio karo laikų politikos tyrinėtojo, lietuvių kilmės istoriko Vejas Gabriel Liulevicius nuomone, Vokietijoje, silpstant kariniam ir psichologiniam pajėgumui, radosi vis daugiau žmonių, manančių, kad akivaizdūs aneksionistiniai planai, kai siekiama tiesiog prijungti teritorijas Rytuose prie Vokietijos yra per daug utopiniai ir norint išlaikyti šias šalis Vokietijos įtakoje, privaloma leisti pasireikšti tam tikram valstybiniam jausmui vietinių tarpe. Todėl vokiečiai iš dalies skatino Baltijos šalių ir Ukrainos valstybingumo tendencijas, nors ir siekė šias valstybes palikti didelėje Vokietijos įtakoje. Vis dėlto, net ir 1918 m. Vokietijos karinės vadovybės nuomonė apie Lietuvą buvo itin neigiama. Jei latvius jie apibūdino, bent kaip oportunistus, kuriems vokiečių valdžia, tiesiog geresnė nei rusų, tai lietuvius laikė žmonėmis, neturinčiais tautinio ir valstybinio susipratimo, nesusigaudančiais politikoje ir netgi tiesiog tinginiais.
Tiesa, Vokietija turėjo svarbesnių reikalų nei visomis jėgomis spręsti Lietuvos klausimą. Generolui Maksui Hofmanui įrodžius Vokietijos galybę Rytuose, tiek Bresto derybų metu, tiek po jų, kai jam pavyko užimti teritoriją, praktiškai sutampančią su dabartinės Rusijos vakarinėmis sienomis (apie tai projektas „LT1918“ jau rašė), buvo pradėtas generolo Ericho Liudendorfo suplanuotas „Pavasario puolimas“. Tai buvo 1918 m. kovo 21 d. pradėtas stiprus puolimas Prancūzijoje tikintis perimti iniciatyvą, kol Sąjungininkai dar negalėjo pasinaudoti didžiuliais JAV materialiniais ištekliais, nes jie dar nebuvo spėti perkelti į Europą. Neatsitiktinai kovo 23 d. kaizeris Vilhelmas II ir pripažino Lietuvą. Juk taip norėta užsitikrinti saugų ir draugišką užnugarį Rytuose vykdant lemiamus karo veiksmus Vakaruose.
Vokiečiai norėjo Rytų Europoje būti stabilizuojančiu veiksniu, nes pamažu brendo ir nauji, tautinio pobūdžio konfliktai, pavyzdžiui konfliktas tarp besiformuojančių Lietuvos ir Lenkijos valstybių. Tačiau be abejo, tokie planai nesiekė tiek toli, kad apginkluotų Lietuvos kariuomenę. Todėl Škirpa savo rašte Lietuvos Tarybai skatino ieškoti būdų gauti ginklų iš besikuriančios Ukrainos valstybės. Prieš tai jis buvo Lietuvos Karininkų Sąjungos atstovu Kijeve ir buvo užmezgęs nemažai draugiškų ryšių su besikuriančių ukrainiečių karinių pajėgų lyderiais. Vis dėlto, Lietuvos Taryba atmetė, jų nuomone, kiek nutrūktgalvišką Škirpos idėją. Jo paties nuomone, tai buvo susiję su faktu, kad daugelis Tarybos narių buvo netarnavę kariuomenėje, nesuprato, kaip ji veikia, manė, kad Lietuva per maža ir dėl jos likimo pirmiausia reikia kovoti diplomatiškai.
Vienintelį Tarybos narį, kuris bent truputį nusimanė apie karinius reikalus Škirpa laikė Petrą Klimą. Tai suprantama, nes turbūt nebuvo srities, kurioje šis jaunas, bet didžiule erudicija pagarsėjęs Vasario 16-osios akto signataras nebūtų turėjęs nuomonės.
Įvykiai Vakarų fronte ėmė keistis vasarą – pagaliau čia prasidėjo kažkas naujo, perfrazuojant populiaraus kūrinio pavadinimą. Nepaisant titaniškų pastangų vokiečiams nepavyko pralaužti Sąjungininkų pasipriešinimo. Paradoksalu, bet būtent 1918 m. vasarą Vokietija ne tik kontroliavo didžiausią teritorijos dalį Rytuose (teritoriją, kur dabar Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos valstybės), bet ir buvo labiausiai įsiveržusi į Prancūzijos širdį. Ir vis dėlto, Vokietijos ekonomika nebeatlaikė, krašte plito iš Rusijos persimetusios komunizmo idėjos, streikai, žmonės buvo iškankinti didžiulio nepritekliaus ir visų jėgų skyrimo karui. Tuo tarpu prancūzų ir britų jėgas papildė gausos amerikiečių pajėgos. Tai buvo ne tik papildymas karine jėga, bet ir didžiulė materialinė pagalba.
Vokiečiams, nepaisant milžiniškų aukų ir pademonstruoto karinio pranašumo, nesugebėjus užimti Paryžiaus pamažu, net labiausiai užkietėjusiems militaristams karinėje vadovybėje tapo aišku, kad Vokietija šio karo laimėti nebegali.
Tuo metu ir Lietuvos Taryba ėmė rimčiau žiūrėti į karinių pajėgų organizavimo būtinybę. Vokietijos administracija jau nespėjo visko sukontroliuoti, tad Tarybos veiksmai galėjo būti drąsesni. Signataras Aleksandras Stulginskis įkūrė Tremtinių ir Belaisvių grįžimo komisiją, kuri registravo iš Rusijos grįžtančius pabėgėlius lietuvius.
Komisijoje atsirado vieta ir Škirpai, kuris tapo žmogumi, registruojančiu tuos, kurie norės dėtis prie kuriamos Lietuvos kariuomenės ir prieš tai buvo tarnavę Rusijos kariuomenėje. Simboliška, kad jis pirmasis ir įsirašė į šį sąrašą, taip tapdamas pirmuoju Lietuvos kariuomenės savanoriu. Netrukus, nuo birželio mėnesio jį nedrąsiai ėmė papildyti kiti karininkai ir kariškiai. Tiesa, žmonės registravosi vangiai, bijota, kad sąrašas nepatektų vokiečiams į rankas, ir kaip tarnavę buvusio priešo kariuomenėje šie žmonės nepatirtų vokiečių rūstybės. Todėl idėjoms prijautęs Tarybos narys Klimas organizuodavo slaptus susitikimus savo bute, kartais pirmieji kariuomenės kūrimo entuziastai rinkdavosi ir pas pulkininką Jurgį Kubilių, prieš tai vadovavusį lietuvių karių batalionui Smolenske, kuris taip pat intensyviai prisidėjo prie šios iniciatyvos.
Nors Lietuvos Taryba tuomet turėjo daug įvairiausių darbų, kategoriškai nusiteikęs Škirpa kaltino, kad Taryba iki kokių 1918 m. rudens nekreipė dėmesio į karininkų sielvartavimą, jog kariuomenės kūrimo procesas nevyksta, o buvo kaip „sfinksas, užsidariusi savyje, viskas ką ji veikė, ką ji galvojo ir ką darė buvo žinoma tik jai vienai“. Kubiliaus pasirodymas buvo svarbus, nes jis buvo amžiumi vyresnis už Škirpą, tad Tarybos nariams neatrodė tik jaunatviškas karštuolis, paveiktas revoliucinės Rusijos dvasios, o solidus, 18-os metų patirtį jau turintis kariškis, spėjęs pasižymėti dar Rusijos – Japonijos kare 1904 m. Jo įžvalgos prisidėjo prie tam tikro konsensuso atsiradimo.
Tačiau vasarą vokiečiai dar buvo stiprūs ir reikėjo maksimalaus atsargumo, kad nenukreiptų jų prieš Lietuvos gyventojus.
Tam tikros permainos ir didesnis aktyvumas pasirodė tik rugsėjo – spalio mėnesiais, su paskutiniais ir lemtingais pokyčiais Vakarų fronte, kuriame pagaliau atsitiko kažkas naujo – Vokietijos karinė energija galutinai išsikvėpė ir tapo aišku, kad Prancūzija ir Didžioji Britanija, padedamos JAV, švęs reikšmingą, tačiau didele kaina iškovotą pergalę. Nekalbant jau apie tai, kad pačioje Vokietijoje stipriai plito komunistinės idėjos, fabrikuose sunkiai dirbę žmonės ėmė masiškai maištauti ir net ėmė žlugti tradicinis Vokietijos „Ordnung“ modelis besiremiantis išskirtiniu pareigos jausmu, bei disciplina. Net nuo seno ypatingu klusnumu garsėję vokiečių kariai nuolat prarasdavo moralę, plito ne tik radikaliausios kairiosios – komunistinės idėjos, bet ir tiesiog pacifizmas, nebematymas jokio tikslo kariauti ir būti kariu. O juk karo pradžioje apie jį palankiai atsiliepė net toks vėliau pacifizmo ir humanizmo propagavimu savo kūryboje pagarsėjęs rašytojas, kaip Tomas Manas.
Laikai keitėsi – dalis pacifistiškai žiūrėjusių karių pačioje Vokietijos kariuomenėje jau ėmė pro pirštus žiūrėti į vadovybės įsakymus, o kai kurie net užsiimdavo aktyviu sabotažu norėdami priartinti nekenčiamo karo pabaigą. Beje, Lietuvai tai turėjo naudos. Taip svarbūs Lietuvos Tarybos nutarimai per patikimus vokiečius karius pasiekdavo socialdemokratinių pažiūrų Vokietijos politikus Reichstage ir šie neretai stodavo prieš griežtų represijų taikymą Lietuvoje, ką vis dar siūlė daryti karinė administracija. Buvo pasirinktas atsargus kelias, kurį kritikavo radikaliau nusiteikę asmenys.
Tas pats Škirpa, kuris dirbdamas signataro Jono Vileišio vadovaujamoje Skundų komisijoje ir registruodamas gyventojų nusiskundimus dėl Vokietijos administracijos elgesio, pastebėjo begalinį gyventojų pasipriešinimą vokiečiams ir nenorėjo suprasti, kodėl tuo nesinaudoja Taryba, norėdama viską išspręsti tik diplomatinėmis priemonėmis. Negana to, vasarą kilo santykių su vokiečiais krizė ir Vileišis net įpareigojo Škirpą naikinti svarbius dokumentus apie Lietuvos gyventojų skundus prieš Vokietijos administraciją. Bijota, kad vokiečiai ne tik panaikins Tarybą, tačiau ir pradės represijas prieš pasiskundusius lietuvius, apkaltindami nelojalumu ar net maištu. Padėtis ėmė taisytis tik 1918 m. rugsėjį. Mat rugpjūčio 8 d. prancūzai, britai ir amerikiečiai pradėjo vadinamąjį „Šimto dienų puolimą“.
Tai buvo pagrindinė kontrataka kuri galutinai išsekino Vokietijos jėgas. Kancleris Georgas Hertlingas, kuriuo manipuliavo karinė administracija, o pirmiausia savo galią įtvirtinti siekęs generolas Liudendorfas buvo priverstas atsistatydinti ir tai susilpnino net ir pačio Liudendorfo įtaką, kuri, bent Rytuose, jau buvo pradedanti priminti „pilkojo kardinolo“ jėgas.
Tad žiūrint realiai tik rudenį Lietuvai atsivėrė galimybė įtvirtinti ir Nepriklausomybę, ir sukurti pilnavertes karines pajėgas. Tačiau laukė sunkus laikotarpis. Būsimos taikos derybos buvo ateityje ir nebuvo aiškios sąlygos, kuriomis Vokietija sutiks pralaimėti. Lietuvos teritorijoje siekė įsigalėti ir atgimstanti Lenkija, pretendavusi į visą Abiejų Tautų Respublikos paveldą, tačiau nepripažinusi lietuvių, kaip politinės tautos atskirumo. Grėsmę kėlė ir abi pilietiniame kare kovojusios Rusijos pusės – tiek baltieji, tiek raudonieji Lietuvą įsivaizdavo kaip Rusijos dalį ir nenorėjo jos paleisti. Rusijos akimis, mes buvome toje pačioje situacijoje kaip ir Latvija, Estija, bei Ukraina, o tuo tarpu su Lenkijos ar Suomijos praradimu, buvo, nors ir dėl skirtingų priežasčių, susitaikyta gerokai lengviau.
Tapo aišku, kad nors ir engianti gyventojus, svetima jiems, Vokietijos kariuomenė turi likti Lietuvoje tol, kol bus sukurta pajėgi savo šalies gynybai karinė jėga. Todėl ateinantys mėnesiai tapo labai svarbūs Lietuvos valstybės egzistencijai. Tai patvirtina vėliau generolu tapusio Povilo Plechavičiaus pavyzdys, šis jaunas karininkas, sužinojęs apie nepriklausomą Lietuvą slapta su broliu karininku Aleksandru grįžo iš pat Kaukazo, kur kovojo Turkijos fronte ir buvo ne vieną sykį sužeistas. 1918 m. rudenį pasirodęs Žemaitijoje jis pamatė, kad plinta bolševikinis judėjimas, krašte ne tik revoliucinės nuotaikos, bet jame išplitęs ir plėšikavimas.
Plechavičiui teko vykti į Latviją ir kreiptis pagalbos, prašant ginklų iš ten esančių Vokietijos karinių pajėgų. Vokiečiai ginklų davė, būdami patenkinti, kad lietuviai patys pradeda organizuoti savo krašto vidaus apsaugą.
Pasirodė permainų kregždės. Tai buvo daugybė Lietuvos kariuomenės karininkų, I-ojo pasaulinio karo frontuose karjerą dariusių carinės Rusijos kariuomenės sudėtyje. Prasidėjus Rusijos revoliucijai jie nebenorėjo kariauti svetimo pilietinio karo ir ėmė ieškoti kelių kaip grįžti į Lietuvą. Vis dėlto iki Bresto taikos (apie ją projektas „LT1918“ taip pat rašė anksčiau) į Lietuvą grįžti jie negalėjo ir ėmė grįžti į Lietuvą tik po jos, kai vokiečių kontrolė tapo sumažėjusi ir jie mažiau rizikavo tapti karo belaisviais kaip buvę priešai.
Lietuviai karininkai ir kariai pradėjo grįžti į Tėvynę. Sugrįžimo džiaugsmas visada buvo didžiulis. Kuriamoje Lietuvos kariuomenėje netrukus pasižymėjęs Vincas Grigaliūnas – Glovackis prisimena, kad atsidūrus Vilniuje, kuris jau buvo ne tik „Šiaurės Vakarų krašto“, bet nepriklausomos Lietuvos sostinė, akyse kaupėsi ašaros. Šis religingumu garsėjęs karininkas mini, kad pirma karštai pasimeldė prie Aušros vartų, o jau kitą dieną nuskubėjo pasirodyti Lietuvos Tarybai, tad, kaip turintis patirties kovose, iškart gavo aukštas pareigas besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje – pradėjo burti I-ąjį pėstininkų pulką.
Kitas svarbus tuo metu sugrįžęs karininkas buvo jau minėtas Juozapavičius, kuris stengėsi rinkti lietuvius karius, kurie carinės Rusijos kariuomenėje buvo prisirašę prie lenkų ar latvių tautinių dalinių (šie turėjo autonominę padėtį Rusijos kariuomenėje) ir rinko juos į Atskirąjį lietuvių batalioną, kuriam ir vadovavo. Grįžęs į Lietuvą, Juozapavičius tapo ambicingojo Lietuvos Tarybos nario Augustino Voldemaro adjutantu. Pastarasis lapkričio 3 d. buvo Lietuvos Tarybos paskirtas pirmuoju nepriklausomos Lietuvos ministru pirmininku, o lapkričio 5 d. pradėjo eiti ir krašto apsaugos ministro, bei užsienio reikalų ministro pareigas. Todėl jaunas, bet patyręs Juozapavičius turėjo didelę įtaką kariuomenės kūrimuisi. Jis išnaudojo savo energiją ir atsidavė savo svajonių tikslui, deja, tapusiam jam lemtingu, tačiau įrašiusiu šio žmogaus pavardę aukso raidėmis į modernios Lietuvos istoriją.
Lietuvių kariai grįžo namo, ne tik iš Vitebsko ir Smolensko apylinkių. Sutapimas ar ne, bet didžiausia jų koncentracija buvo kažkada buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Matyt, čia sentimentas su protėvių žemėmis buvo gerokai labiau juntamas. Tad nenuostabu, bet dar viena vieta, kur lietuvių karių buvo susikaupę itin daug – Ukrainos mieste Rovne. Čia susitelkusiems vadovavo kapitonas Eduardas Adamkavičius (beje, Prezidento Valdo Adamkaus dėdė), o iš viso batalione susirinko apie 800 karių ir 20 karininkų. Nors besikuriančios Ukrainos karinė vadovybė, vadovaujama etmono Pavlo Skorapadskio 1918 m. kovą pareikalavo visų kitataučių dalinių Ukrainos teritorijoje, arba išsiformuoti, arba stoti į Ukrainos kariuomenę, vis dėlto lietuviams, dėka gerų santykių ir abipusės pagarbos su ukrainiečiais, buvo padaryta išimtis. Nepaisant to, kadangi grįžimas į Lietuva dėl visuotinės karo sukeltos suirutės pašlijo, teko perimti ukrainiečių įstatymus, o lietuvių kalba liko tik šnekamoji.
Birželį Rovne apsilankė ką tik paskirtas Lietuvos Tarybos atstovas Ukrainoje Martynas Yčas, kuris paragino lietuvių karius sugrįžti namo. Sėkmingai sutvarkęs šį reikalą, jis grįžo ir liepos 13 d. buvo kooptuotas į Lietuvos Tarybą. Visgi, karių grįžimas truko dar visą liepos ir rugpjūčio mėnesį.
Rusijos kariuomenėje lietuviai kariai buvo gerai susiorganizavę – turėjo net savo laikraštį, kuris buvo leidžiamas iš pradžių Rygoje, o vėliau, kai šią užėmę vokiečiai – Petrograde. Jis vadinosi „Laisvas žodis“. Tai rodo, kad noras tarnauti savos šalies pajėgose buvo didžiulis, tad reikėjo tik impulso, kad visai tai taptų realybe. Ypač šiuo užsidegimu pagarsėjo būtent dabartinėje Baltarusijoje ir Ukrainoje atsidūrę lietuvių kariai. Kiek tai siejasi su LDK prisiminimu, paliksime spręsti pačiam skaitytojui. Tačiau Kijeve besikurianti Lietuvos kariuomenė surado ne tik daug bičiulių, bet ir bene svarbiausią „laimikį“ – būsimą daugkartinį Lietuvos kariuomenės vadą. Juo tapo didžiulę karinę patirtį Rusijos kariuomenėje turėjęs Silvestras Žukauskas, kuris pats prisistatė atvykusiam Yčui. Žukauskas buvo ištarnavęs net 37-erius metus, nuo pat 1881 m. Jis buvo vienintelis lietuvis I-ojo pasaulinio karo frontuose vadovavęs divizijai, brigadai ir net tapęs korpuso vadu. Buvo gavęs aukščiausius Rusijos karinius apdovanojimus, kovojęs su vokiečiais ir Lietuvos teritorijoje – ties Kėdainiais, Ariogala, Šeduva ir Šiauliais bandė sulaikyti vokiečių puolimą, buvo du kartus sužeistas, tačiau grįždavo vadovauti.
Tokios patirties karininko besikuriančiai Lietuvos kariuomenei labai reikėjo. Kaip evangelikas liuteronas Žukauskas galėjo siekti karjeros Rusijos kariuomenėje, kuri buvo draudžiama katalikams lietuviams. Jo patirtis labai pravertė nepriklausomybės kovų metu, kadangi ta pati Lenkijos kariuomenė aukšto rango karininkų turėjo daug – Lenkija Rusijos imperijoje gyvavo autonominėmis sąlygomis ir tautinė priespauda buvo švelnesnė nei Lietuvoje.
Apibendrinant, verta pabrėžti, kad be abejo, Lietuvos kariuomenės darbas būtų vykęs greičiau jei nebūta baimės, kad šalyje padėtį kontroliuojanti Vokietijos karinė administracija šiuos karius uždarys į belaisvių stovyklas, ar išsiųs žūti už svetimą reikalą Prancūzijoje. Didelį vaidmenį organizuojant karines pajėgas turėjo patys karininkai, įgiję patirties carinės Rusijos kariuomenėje I-ojo pasaulinio karo frontuose. Tarp jų buvo ir dar visai jaunų, bet energingų ir veiklių karininkų, kaip Juozapavičius ar Škirpa, jau truputį daugiau patirties turėjusių, kaip Plechavičius ar Glovackis, galų gale ir veteranų kaip Kubilius ar Žukauskas. Visi jie buvo skirtingi savo charakteriais ar pažiūromis, bet svajojo apie nepriklausomą Lietuvą, stiprias jos karines pajėgas ir įdėjo svarbų indėlį jas kuriant.
Glovackis tapo I-ojo pėstininkų pulko vadu, Plechavičius iš esmės savarankiškai organizavo krašto gynybą šiaurinėje Žemaitijos dalyje, Škirpa – pirmuoju iškėlusiu Lietuvos trispalvę Gedimino pilies bokšte, Kubilius sudarė sąlygas, kad lemiamu momentu vietoj Voldemaro kariuomenę organizuoti imtųsi daug labiau jos reikšmę vertinęs Mykolas Sleževičius, o Žukauskas net keturis kartus buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu. Simboliška, kad būtent Juozapavičius, rūpinęsis lietuvių karių ir karininkų grįžimu į Lietuvą, kontaktais su politinę galią turėjusiais Lietuvos Tarybos nariais, tapo pirmuoju Lietuvos kariuomenės karininku už Tėvynės laisvę atidavusiu didžiausią auką – gyvybę.
1919 m. vasario 13 d. jis žuvo jau spėjęs padaryti didelį darbą. Per savo 25-ąjį gimtadienį. Tačiau Lietuvos karinės pajėgos, prie kurių genezės jis prisidėjo, savo šalies laisvę apgynė.
