Koncertą organizavo tais pačiais metais naujai įsteigta Valstybės teatro komisija, turėjusi rūpintis profesionalaus lietuviško teatro bei jo mokyklos įkūrimu. Komisijoje dalyvavo Stasys Šilingas, Liudas Gira, Jonas Vileišis, Antanas Žmuidzinavičius, Adomas Varnas bei Balys Sruoga. Koncerto programoje – populiariausi ano meto autorių kūriniai, atspindintys ir itin mėgtų mišrių koncertų turinį, kai šalia įvairių žanrų muzikos būdavo ir nemuzikinė dalis, šiuo atveju – pačių poetų skaitomos eilės.
Būtent Liudo Giros ir Balio Sruogos, komisijos narių, eilės skambėjo ir pirmajame koncerte, kur eiles skaitė patys autoriai. Šis koncertas išties buvo lyg žymiausių ir veikliausių bundančio lietuvių kultūrinio judėjimo veikėjų susitikimas. Jame pasirodė ir kiti profesionalai atlikėjai, atlikę programos kūrinius – Petras Oleka, tuo metu pradėjęs garsėti, vėliau žymus dainininkas, režisierius, pedagogas; Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė – dainininkė ir dirigentė ir Aleksandra Dirvianskaitė.
Įdomių detalių apie koncertą ir žiūrovų kultūrą galima sužinoti iš žiūrovų atsiliepimų „Lietuvos aido“ laikraštyje. Recenzentas Kipras iškart po koncerto rašė: „Lapkr. 3 d. – dailės šventė. Jei Teatro Komisija ir toliau gins mus nuo balagano, tai mūsų dailės skonis, žiūrėk, bręs labai sparčiai“. Žiūrovas buvo susirūpinęs nederamu miestiečių elgesiu: „(...) patartina, kad į afišas įrašytų: „rėkauti nepriimta: bravo, bis“. Taip Airopa [Europa] nesielgia; gana katučių ir tų nepertrukšminga; ir ne sauvalingų, bet tik paskandalyti.“
Koncerto metu Vilniaus teatro rūmų salė buvo užpildyta kultūros ištroškusių žiūrovų. Tačiau beatsikuriantis muzikos gyvenimas Vilniuje ilgai netruko: tolesnės karo, Lietuvos ir Vilniaus istorijos peripetijos lėmė ir muzikos likimą. 1920 m. spalio 9 d. Vilnių okupavus ir netrukus aneksavus Lenkijai, Lietuvos sostinė faktiškai buvo perkelta į Kauną. Taigi, visas profesionalusis koncertinis gyvenimas netrukus susikoncentravo tarpukario Lietuvos sostinėje, Kaune. Čia veikė 1919 m. Juozo Naujalio įkurta privati muzikos mokykla.
Pirmaisiais Lietuvos Respublikos metais didžioji dalis kompozitorių kūrė vėlyvojo romantizmo stiliumi, naudodami tam tikrus liaudies muzikos elementus bei tuomet žinomas modernias kūrybos technikas (daugiausia būdingas ankstyvajam vokiečių modernizmui). Šios kompozitorių grupės priešakyje buvo kompozitorius Juozas Gruodis. Vėliau, 1933 m. šios vienos reikšmingiausių Lietuvos muzikos figūrų iniciatyva įsteigta aukštoji muzikos mokykla – Kauno konservatorija – veikia iki pat dabar kaip bendrojo lavinimo mokykla.