1917 m. rugsėjo 18–22 d. į Vilniaus konferenciją susirinko per 200 lietuvių inteligentijos atstovų. Būtent jie priėmė rezoliuciją dėl Lietuvos valstybės atstatymo gairių ir išrinko Lietuvos Tarybą, diskutavo kitus svarbius su krašto geopolitine padėtimi ir karo sunkumais susijusius klausimus.
Lietuvos inteligentijai paaiškėjo, kad savos valstybės kūrimas nebėra tik utopija, o pakankamai realus veiksmas, kuriam reikia ryžtingai ruoštis. Vilniaus konferencijos metu buvo apibrėžta aiški vizija nepriklausomai, demokratiškais pagrindais sutvarkytai Lietuvos valstybei. Aptakiai nurodomi galimi ryšiai su tuomet Lietuvos teritoriją kontroliavusia Vokietija, kurios prašoma padėti Lietuvos valstybei vystyti savo gerovę ir padėti atkurti valstybingumą dar karo sąlygoms esant.
Vilniaus konferencijos žemėlapis: delegatų vietovės ir biografine informacija (šaltinis: LRS, Parlamentarizmo istorinės atminties skyriaus)
Po ilgų peripetijų ir aštrių debatų tarp skirtingas politines puses atstovaujančių konferencijos dalyvių priešpaskutinę dieną buvo išrinkta dvidešimties narių Lietuvos Taryba. Rugpjūčio 25 d. ją patvirtino Vyriausiasis Rytų fronto ir Oberosto vadas kunigaikštis Leopoldas, kaip vokiečių karinės valdžios atstovas – krašto valdytojas, taip suteikdamas pagrindą jos veiklos pradžiai.
Sudėtingas laikmečio kontekstas apibrėžia esmines Lietuvos Tarybos susiformavimo aplinkybes, taip pat didele dalimi vėlesnio kelio į Lietuvos nepriklausomybę raidą.
Vilnius, 1917 m. rugsėjis
Kol konferencijoje buvo sprendžiamas Lietuvos likimas, pačiame mieste gyvenimas nesustoja. Vokiečių okupacinis režimas stipriai reguliuoja iš esmės visas miestiečių gyvenimo sritis. Įvesta tvarka siekiama mobilizuoti resursus karo reikmėms, užtikrinti visuomenės paklusnumą rėžimui, taip pat gerinti krašto žmonių higienos įpročius ir bendrą sanitarinę būklę (visų pirma norint išvengti ligų epidemijų, kurios paliestų ir vokiečių karius).
„Lig spalio m. 22 d. 1917, nuo 8-1 pirmpiet, arba 4-8 popiet turi būti atiduota visos namuose esamos mesinginės [žalvarinės] durų rankenos bei langų apkaustai, taipgi visos kitokios mesinginės rankinės bei prie rodomųjų langų esamos mesinginės kartys.“
Vilniuje spiečiasi tūkstančiai karo pabėgėlių, trūksta maisto, kitų būtinųjų išteklių. Situaciją šiek tiek gelbsti draugijos ir labdaros organizacijos nukentėjusiems nuo karo šelpti, aktyviai tokioje veikloje veikia ir naujai išrinkti Lietuvos Tarybos nariai.
Kitaip nei po 100 metų atrodo ne tik Gedimino pilies bokštas, labai kitoks ir gyvenimas Vilniaus gatvėse. Daugumos miestiečių ir pabėgėlių buitis labai skurdi, miesto gatvėse menkai išvystyta komunalinė infrastruktūra, gatvėse nešvara, šių dienų žmogui nosį dirgintų nemalonūs kvapai. Lietuvių kalba sutinkama retai kur, tačiau karo metu kiek daugiau dėl pabėgėlių iš lietuviškų apygardų gausos. Neskaitant laikui nepavaldžių užburiančių senamiesčio vaizdų, atsiveriančių nuo miesto kalvų, 1917 m. Vilnius mažai kuo primena XXI a. pr. Lietuvos sostinę.
„Esu Vilniuj. Kaip ir provincijoje, arklių daugybės ir čia rekvizuota (prieš sėja) – todėl savo bagažą pats turiu nešti. Miestas išrodo, kaip prieš ½ metų. Tik daugiau matyti suvargusių, išgeltusių, suplyšusių badautojų. Visai prasta įspūdis.“
(Petras Klimas, dienoraščio 1917 m. rugsėjo mėn įrašo fragmentas. Daugiau ČIA)
Pasaulis, 1917 m. rugsėjis
Pirmojo pasaulinio karo frontuose virė mūšiai. Vokietijos kariuomenė įstrigo Prancūzijoje, tačiau net ir JAV įstojus į karą, Antantės šalys dar negalėjo perimti iniciatyvos Vakarų fronte. Tuo tarpu Rytų fronte, Rusija vis labiau artėjo prie revoliucinio chaoso, todėl Vokietijos pozicijos čia buvo pakankamai stiprios.
Vokietijos visuomenė buvo stipriai išsekinta karo, trūko žaliavų, karas pareikalavo milijonų aukų. Dėl šios priežasties pačioje Vokietijoje norėta ieškoti išeičių, viena jų buvo sušvelninti okupacinę politiką užimtose kraštuose, taip tikintis išlaikyti jose kontrolę, net jei karo laimėti ir nepavyktų.
Rusijos imperiją krėtė didelė sumaištis, daugybė skirtingų grupių siekė valdžios ir savito Rusijos ar net viso pasaulio raidos modelio. Tautos, kadaise ginklu prijungtos prie Rusijos ieškojo būdų pasinaudoti revoliuciniu chaosu ir siekti nepriklausomybės.