1918 m. artėjant žiemai Vokietijos imperijos krachas irgi buvo čia pat. Nepaisant to vokiečių okupuotoje Lietuvoje leidžiami laikraščiai stengėsi neskleisti jokios panikos. Prancūzų, anglų ir kitų sąjungininkų „nedidelius proveržius“ Vakarų fronte prityrę propagandistai dažnai aiškino neregėtai įžūlia ir negarbinga kovos taktika: su pasipiktinimu rašyta, kad prancūzai priekyje savęs siuntė būrius šunų, kurie turėjo aptikti vokiečių sargybos pozicijas ir šarvuočius.
Lietuvoje mažėjo absurdiškų draudimų, tačiau okupantai vis dar stengėsi išsunkti kuo daugiau naudos iš nustekento krašto, didindami rekvizuojamų produktų kiekius. Viešoji tvarka akivaizdžiai smuko įvairiuose Lietuvos kampeliuose. „Dienos trumputės, naktys tamsios, mūsų padėtis dar tamsesnė, kybome tik ant plauko, kad nepakliuvus į chuliganų rankas“, – baimingą Skuodo gyventojo kasdienybę savo dienoraštyje apibūdino kunigas Pranciškus Žadeikis.
Vilniaus gatvėse taip pat netrūko chaoso. Čia plevėsavo raudonos vėliavos, ant sienų kabojo komunizmo idėjų užhipnotizuotų Vokietijos karių atsišaukimai, o Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžiuose diskusijas drumstė iš gatvės sklindantys keiksmai ir į pačius Tarybos namus besiveržiančių nepatenkintų miestiečių, nuo kurių saugojo tik vargana spyna, šūksniai.
Ant bedugnės krašto atsidūrusios Kaizerio imperijos valdininkai Berlyne atlaidžiau žvelgė į lietuvių bandymus pradėti realų valdžios kūrimą – suformuoti ministrų komandą, steigti įvairias valstybines įstaigas ir net pradėti ginkluotis. 1918-tųjų spalį kancleris Maksas von Badenas davė sutikimą sudaryti Lietuvos vyriausybę. Veiklieji Lietuvos Tarybos vyrai suskubo naudotis palankia proga. Tačiau kas ketino prisiimti atsakomybę už valstybės kūrimą šiuo istoriškai svarbiu, bet itin sudėtingu momentu?
Tarybos narių pokalbiuose viršų pradėjo imti charizmatiškasis profesorius Augustinas Voldemaras, anot giminės legendos, kilęs iš Lietuvoje pasilikusio gyventi Napoleono Bonaparto Didžiosios armijos kario šeimos. Nedidelio ūgio, tačiau didelių užmojų akademikas išsiskyrė puikiu išsilavinimu, visų didžiųjų Europos tautų kalbų mokėjimu ir napoleonišku charakteriu. Jo skersoka eisena, anot diplomato Broniaus Kazio Balučio, primindavo šerną, o griežta ar net rūsti mina liudijo apie šio žmogaus ryžtą. Erudicija, didelis potencialas atstovauti Lietuvą tarptautinėje arenoje ir besąlygiškas pasitikėjimas savo jėgomis aplinkiniams darė įspūdį, todėl nenuostabu, kad būtent šiam asmeniui pavesta formuoti pirmąjį atgimusios Lietuvos ministrų kabinetą.
Atsakingame kabineto formavimo darbe nebuvo išvengta politinių rietenų. Kortas trumpam sumaišė būsimųjų ministrų Vlado Stašinsko ir Petro Leono išreikštas pasipiktinimas, kad jie iš principo nesutinka, jog atsakomybė už švietimo sistemos kūrimą būtų suteikta kunigui Juozui Purickiui. Įsižeidę dėl puolimo prieš bendrapartietį, krikščionys demokratai atšaukė ir Aleksandro Stulginskio kandidatūrą į Žemės ūkio ministrus.
Tačiau netrukus ši nedidelė krizė buvo įveikta, ir jau lapkričio 11 d. Lietuvos Valstybės Taryba pranešė apie suformuotos ministrų komandos patvirtinimą. Tą komandą sudarė tik šeši asmenys, o pagrindinė figūra – Ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras – be pagrindinių pareigų dar tapo užsienio reikalų ministru bei įsipareigojo vykdyti nepaskirto krašto apsaugos ministro darbus. Jau minėtas Vladas Stašinskas bei Martynas Yčas taip pat turėjo kelių sričių „portfelius“.
Anuomet paprastą darbinį arklį buvo galima nusipirkti už 400-500 markių. Kuklūs Lietuvos Tarybos ištekliai nesuteikė ministrams didelių galimybių: visi šeši ką tik paskirtos vyriausybės nariai gavo po 5 000 markių, skirtų pradėti organizuoti ministerijas, ir po revolverį. Laimė, kad netrukus M. Yčui iš centrinės Vokietijos valdžios pavyko išsireikalauti 10 milijonų markių. Pradėjęs disponuoti ženkliai didesnėmis lėšomis, finansų ministras susirūpino jų apsauga, tačiau krašto apsaugos viceministru tapęs generolas Kiprijonas Kondratavičius net ir prašomas neatsiuntė nei vieno kareivio, skirto Jurgio (dabar – Gedimino) prospekte sutelkto Lietuvos valstybės iždo apsaugai, teigdamas, kad tiesiog nėra ką atsiųsti. Kuriamų 1-ojo ir 2-ojo pulkų vadai pareiškė, kad jų žinioje nėra nei vieno žemesnio laipsnio kario...
Išgirdęs tokį atsakymą, M. Yčas ėmė veikti pats: pasiūlė suorganizuoti iždo sargybos būrį pažįstamam karininkui Ūsoniui. Sumanymas buvo greitai įgyvendintas, o 12 naujai „iškeptų“ karių apginkluoti šautuvais. Išdidžiai pro Gedimino pilį žygiuojančių sargybinių džiaugsmas tęsėsi neilgai – juos nuginklavo pirmas sutiktas vokiečių policininkas. Užtarus Vilniaus karo komendantui, lietuviai buvo paleisti. Su viena sąlyga jiems atiduoti ir ginklai – teko prižadėti, kad sargyba bus vykdoma neturint šovinių. „Būtų užtekę, kad pora ginkluotų banditų įsiveržtų į iždą, ir jis būtų išplėštas“, – sudėtingą situaciją apibūdino tuometinis finansų ministras.
Darbas užvirė visu pajėgumu. Laikinosios konstitucijos priėmimas ir karinės valdžios pakeitimas į civilinę nebuvo vieninteliai 1918 m. lapkričio mėnesio laimėjimai. Lietuviai žūtbūt stengėsi juridiškai įtvirtinti savo suverenios valstybės pagrindus ir sulaukti tarptautinio pripažinimo. Pranešimai apie Lietuvos vyriausybės sudarymą (kartu – prašymas paremti kovoje su grėsmingai artėjančiais bolševikais) siųsti į Spa miestą Belgijoje. Liepojos uoste išsilaipinusį britų admirolą pasitiko speciali lietuvių delegacija, į aktyvų darbą buvo įtraukti Amerikos lietuviai, o Baltieji rūmai buvo nuolat „atakuojami“ Lietuvos pripažinimo siekiančių mūsiškių pranešimų.
Daugelis iš jų atsimušdavo lyg akmuo į sieną – Lietuva šiuo momentu nesulaukė reikšmingos paramos nei iš JAV, nei iš Vakarų Europos valstybių. Tačiau aktyvi diplomatinė veikla būsimąjį Centrinės Žvalgybos Valdybos (CŽV) viršininką Aleną Dullesą ir kitus vakariečius vis dažniau vertė susimąstyti, kad Lietuva ir Lenkija – tai „paskutinė užtvara prieš bolševizmo grėsmę“.
Ministro pirmininko A. Voldemaro pirmoji oficiali kalba Valstybės Tarybos nariams buvo pilna pažadų, nelyginant nūdienos Lietuvoje, ir truko apie valandą. Esamą momentą jis apibūdino kaip „svarbiausią mūsų tautos gyvenimo valandą“. Premjeras stengėsi nupiešti kuo šviesesnę Lietuvos ateitį: klestintis žemės ūkio kraštas, išplėtota geležinkelių sistema, elektrifikuoti fabrikai. Įsismarkavęs Vyriausybės vadovas teigė: „Kas pamatys Lietuvą, pasakys: „Čia darbo ir laimės šalis“. Tačiau be šviesios ateities vizijų jo kalboje netrūko ir ganėtinai naivių įžvalgų, kurių įgyvendinimas galėjo baigtis tragiškai. „Karo mes su niekuo nevedam ir nė vienas iš mūsų kaimynų – vokiečių, lenkų, ukrainų, rusų ir latvių – neturi pamato ant mūsų užsipuldinėti. Taigi didelių spėkų rubežiams sergėti mums ir nereiks“, – teigė A. Voldemaras.
Praėjus kiek daugiau nei mėnesiui, pats premjeras su delegacija jau skubėjo į Berlyną prašyti finansinės paramos, reikalingos vėluojančiam Lietuvos kariuomenės organizavimui, ir vokiečių karinės pagalbos, be kurios mintis apie atsilaikymą prieš internacionalizmo vėliava nešinus bolševikus atrodė blankiai.
Pirmoji vyriausybė gyvavo vos kiek daugiau nei mėnesį, tačiau net ir per tokį trumpą laikotarpį buvo pasiekta reikšmingų pergalių. Pagrindinė iš jų – 100 milijonų markių paskolos iš Vokietijos išsireikalavimas. Pažadėjęs ekonominę paramą, „didysis kaimynas“ ne tik suteikė reikšmingą paspirtį gimstančiai valstybei, bet ir akivaizdžiai pripažino tai, kad Lietuvos, kaip Nepriklausomos valstybės, egzistencija yra reikalinga. Paradoksalus faktas: kai finansų ministras M. Yčas 1918 m. gruodžio 30 d. Berlyne kartu su Tarybos pirmininku Antanu Smetona dėjo parašus ant paskolos sutarties, Lietuvoje jau buvo pakeista vyriausybės sudėtis. Karininkai ir jų palaikomi liaudininkai iškėlė į viršų naują figūrą – advokatą Mykolą Sleževičių, ketindami paskelbti jį diktatoriumi.
Laimė, kad informacija apie netikėtus pokyčius Lietuvoje nesutrukdė patvirtinti svarbios sutarties – M. Yčui ir A. Smetonai beliko blefuoti, esą tebuvo pakeisti keli ministrai, nors liaudininkai iš esmės turėjo planų visiškai kita linkme pakreipti kuriamos valstybės santvarką.
Valstybiškai mąstęs M. Sleževičius po diskusijų atsisakė idėjos tapti diktatoriumi, vengdamas smerkiančios užsienio valstybių vadovų reakcijos. Jis priėmė išmintingą sprendimą sudaryti antrąjį ministrų kabinetą ir kritinės situacijos akivaizdoje paskelbė atsišaukimą, raginantį savanoriais stoti į Lietuvos kariuomenę bei ginti savo tėvynę. Tokiomis chaotiškomis aplinkybėmis prasidėjo žūtbūtinė kova dėl realaus, o ne „popierinio“ Lietuvos įsijungimo į nepriklausomų Europos valstybių gretas.