Pravieniškių mafija. „Jūros šventė“, vergų kančios ir „bachūrai“ už pinigus

Gyvenimas Pravieniškių pataisos namuose prilygo pragarui, o gal net buvo baisiau – pirmą kartą už grotų patekęs nuteistasis tapo „bachūrų“ vergu ir beveik metus kasdien turėjo ne tik tenkinti aukščiausio rango nusikaltėlių norus, bet ir be jokios priežasties buvo mušamas. Visais įmanomais būdais – net plakamas elektros laidais. „Aš jau nebegaliu prisiminti kiekvieno įvykio, nes tai tapo kasdienybė, pripratau, kaip mane daužo – susidarė įspūdis, kad mušdami jie jaučia malonumą, tai, kas normaliam žmogui nėra suprantama, čia buvo normalu ir priimtina“, – apie šiurpą keliančią realybę už grotų kalbėjo kalinys.

Už padarytus nusikaltimus valstybė įkalino pataisos namuose, kuriems tik formaliai vadovavo pareigūnai – tikroji valdžia Pravieniškėse daugiau kaip šešerius metus buvo už tyčinius nužudymus, verslininkų grobimus ir kitus labai sunkius nusikaltimus nuteistų Kauno nusikaltėlių rankose.

Nusikaltėlių, kuriems nebuvo jokių tabu – nerašytomis kalėjimo taisyklėmis vadovavęsi nusikalstamo susivienijimo lyderiai neretai patys jas pažeisdavo, o jeigu apie tai aukščiausio rango nuteistiesiems, vadinamiesiems „kamoros vierchams“ užsimindavo kuris nors iš „bachūrų“, iš karto sulaukdavo smūgių krušos ir būdavo „įkrikštijamas“ į žemiausią nuteistųjų „gaidžių“ kastą.

„Krikštynos“ Pravieniškėse – tradicinis renginys. Kai kasmet paskutinįjį liepos sekmadienį Klaipėdoje iškilmingai uždaroma Jūros šventė, toks „renginys“ vyksta ir pataisos namuose. Tik jis linksmas ne visiems – dar neregėto masto nusikaltimus atskleidę Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Generalinės prokuratūros pareigūnai iš nuteistųjų sužinojo, kad „Jūros šventės“ metu Pravieniškių pataisos namų 2-ojoje valdyboje, kurioje gyvena subkultūros taisyklėms paklustantys kaliniai, yra kankinami per pastaruosius metus į įkalinimo įstaigą atvykę nuteistieji.

„Jūros šventės“ metu yra „krikštijami“ į pataisos namus atvykę naujokai: „bachūrai“ kibirais ledinį vandenį pila nuteistajam ant kūno ir galvos. Nuteistasis būna su surištomis kojomis bei rankomis, tada „bachūrai“ paima rankšluosčius ir daužo žmones, reikalauja pinigų.

„Šios „šventės“ metu yra „krikštijami“ atvykę naujokai: „bachūrai“ kibirais ledinį vandenį pila nuteistajam ant kūno ir galvos, – pasakojo nuteistasis iš Kauno. Nors jis ir gyveno „bachūrų“ kontroliuojamoje valdyboje, tačiau į jų reikalus niekada nesikišdavo ir, kaip įmanoma, stengdavosi laikytis neutraliai. – „Jūros šventės“ metu nuteistasis būna su surištomis kojomis bei rankomis, tada „bachūrai“ paima rankšluosčius ir daužo žmones, reikalauja pinigų. Jei žmogus atlaiko tokią egzekuciją, pinigų jis nemoka, jei neatlaiko ir prisižada mokėti, tuomet turi sumokėti tiek, kiek pasižadėjo.“

„Jūros šventė“ pataisos namuose turėjo įvykti ir praėjusį savaitgalį – po DELFI straipsnių apie „Pravieniškių mafiją“ redakciją pasiekė pagalbos šauksmas iš įkalinimo įstaigoje bausmę atliekančių nuteistųjų. Jie prašė padėti užkirsti kelią kalinių žalojimui, nes esą šį „renginį“ jau daugybę metų toleruoja pataisos namų administracija: į „linksmybes“ tiesiog nesikiša. Juk tai – tradicijos.

„Paskutinį liepos sekmadienį Pravieniškėse žmonės skandinami, – DELFI rašė nuteistasis. – Tiesiogine prasme – tarp nuteistųjų vyksta „Jūros šventė“, kurios metu tyčiojamasi iš „naujokų“: jie yra surišami, o po to jiems į burną pilamas vanduo arba – lėta srove ant galvos liejamas šaltas vanduo. Administracija tai toleruoja, leidžia įvykti tokiems įvykiams – per šią „šventę“ sužalojama daug „naujokų“. Apsaugokite kalinius, padėkite jiems, tik savo straipsniais galėsite pajudinti administraciją, kad būtų užsuktas vanduo ir nevyktų nusikaltimai – tokiais kankinimais siekiama palaužti nuteistuosius, kad po to šiais būtų galima manipuliuoti ir juos reketuoti.“

Pasak pataisos namuose bausmę atliekančio nuteistojo, tokia „šventė“ už grotų vyksta visą parą: „Bet kada gali tave išsitempti iš lovos – nesvarbu, ar tai diena, ar naktis. Būriuose, kuriuose kali nuteistieji, nėra kamerų, todėl koridoriuose visi laisvai gali vaikščioti ir daryti nusikaltimus.“

Be to, kaip pažymėjo nuteistasis, „Jūros šventės“ metu per įkalinimo įstaigos tvorą vyksta didžiausi draudžiamų daiktų ir narkotikų permetimai. Nes taip sutarta – niekas netikrina. Tačiau šią ilgametę tradiciją pažadėjo sulaužyti iš DELFI konfidencialią informaciją gavę teisėsaugos pareigūnai: jau penktadienio popietę pataisos namuose įvyko pasikeitimų, kai „gaidžiai“ (ne visi jie yra „naujokai“) buvo pervežti į kitą sektorių, pakeistas ir karantino patalpose nelegaliai dirbantis „vierchų bugoras“.

Ši žinia greitai pasklido įkalinimo įstaigoje – gal todėl „bachūrai“ penktadienio naktį įkalinimo įstaigoje surengė tikrą puotą: nors jokiuose oficialiuose pataisos namų dokumentuose neužfiksuota, bet alkoholis liejosi laisvai. Tai buvo „Jūros šventės“ atidarymas. Daugiau apie tai, kaip praėjusį savaitgalį linksminosi nuteistieji, – jau artimiausiu metu DELFI.

„Bachūrai“ penktadienio naktį įkalinimo įstaigoje surengė tikrą puotą: nors jokiuose oficialiuose pataisos namų dokumentuose neužfiksuota, bet alkoholis liejosi laisvai.

„Jūros šventė“ pataisos namuose vyksta tik kartą per metus, tačiau smurtas prieš nuteistuosius – kasdienybė, prieš kurią visi užsimerkia. Nors Pravieniškėse per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją buvo nužudyta ir sužalota daugiausiai nuteistųjų iš visų šalyje esančių įkalinimo įstaigų, iki šiol, atrodo, niekas net ir nebandė aiškintis, kodėl į zoną pasitaisyti uždaryti kaliniai dar labiau sužvėrėja, o tie, kurie buvo įkalinti pirmą kartą, kiekvieną dieną turi galvoti, ar sulauks dar rytojaus.

Apie tai realybę, kurios nenorime matyti, – ketvirtojoje straipsnių ciklo apie „Pravieniškių mafiją“ dalyje.

Išlikti žmogumi neįmanoma

Daugybę metų Pravieniškių pataisos namuose nuteistųjų įvykdytus nusikaltimus (kol apkaltinamojo nuosprendžio nepriėmė teismas, visi „Pravieniškių mafijos“ straipsniuose minimi baudžiamojon atsakomybėn patraukti asmenys yra laikomi nekaltais) tyrę pareigūnai užčiuopė tikrą voratinklį, į kurį buvo susiraizgę ne tik dėl labai sunkių nusikaltimų bausmę atliekantys nuteistieji, bet ir šiuos prižiūrėti bei jiems padėti atsitiesti turintys pareigūnai. Nors itin didelės apimties byloje yra minima ne viena pavardė, tačiau tik Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyresniajam specialistui Evaldui Baronėnui yra pateikti kaltinimai dėl dalyvavimo „Pravieniškių mafijos“ nusikalstamo susivienijimo veikloje.

Ilgam įkalintus pavojingus nusikaltėlius į susivienijimą subūrė dėl itin įžūlaus ir ciniško Kauno verslininko apiplėšimo nuteistas Žaliakalnyje gyvenęs Aidas Kupčiūnas (gim. 1976 m.), pravarde Aidelis. Kad galėtų tapti „kamoros vierchu“ (aukčiausio statuso nuteistuoju, vadovaujančiu kitiems kaliniams) A. Kupčiūnas turėjo rankas susitepti krauju – tik po ciniško ir itin žiauraus užpuolimo jam pavyko perimti valdžią iš Kauno „Agurkinių“ lyderio Sauliaus Velečkos bičiulio Deimanto Bugavičiaus (vėliau išėjęs į laisvę buvo nušautas), kuris palaikė artimus santykius su „pupyte“ Vita Jakutiene.

Įsižeidė: aš – ne „dūchas“

Perėmęs valdžią ir atsikraustęs gyventi į „kamorą“ A. Kupčiūnas įvedė savo taisykles, kurioms turėjo paklusti visi nuteistieji. Zonoje įtakingam kaliniui nusilenkdavo ir pareigūnai – apie tai daugybę metų kankinti nuteistieji išdrįso papasakoti tik Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnams. Vieniems kaliniams tai buvo vienintelė proga išlieti ilgai savyje laikytą skausmą, kitiems – viltis, kad pagaliau kalėjimų sistemoje kažkas pasikeis, nes kai apie zonoje siautėjančius nusikaltėlius papasakodavo pataisos namų darbuotojams, iš karto sulaukdavo kruvino keršto.

„Pataisos namuose galiojančių nerašytų nuteistųjų gyvenimo taisyklių, vadinamųjų „poniatkių“, privalo laikytis ir pagal jas gyventi visi nuteistieji – priešingu atveju kaliniui išgyventi arba išlikti žmogumi įkalinimo įstaigoje yra beveik neįmanoma“, – sakė pataisos namuose bausmę dėl narkotikų laikymo atlikęs garsių Kauno medikų sūnus Vitalijus Tokeris. Jis neslėpė, kad „kamoros vierchų“ vadovaujamos 2-osios valdybos 1-ajame lokaliniame sektoriuje nusikaltimai daromi vos ne kasdien – nuolat prekiaujama narkotikais, mušami ir reketuojami žmonės.

Pagrindiniai „veikėjai“ – 3 kartus teistas A. Kupčiūnas, Andrius Obelienius, Artūras Račkelis, Erlandas Palukaitis, Artūras Zykovas ir Rimvydas Purmalis.

„Mediniai bachūrai“

Pataisos namuose galiojančių nerašytų nuteistųjų gyvenimo taisyklių, vadinamųjų „poniatkių“, privalo laikytis ir pagal jas gyventi visi nuteistieji – priešingu atveju kaliniui išgyventi arba išlikti žmogumi įkalinimo įstaigoje yra beveik neįmanoma.

„A. Kupčiūnas yra pinigų vergas ir be jų jam daugiau niekas neįdomu, jam nerūpi jokios „poniatkės“, jį domina tik pinigai“, – šiandien sako kurį laiką aukščiausio rango nusikaltėlių „kamorai“ taip pat vadovavęs Ruslanas Laško, kuris sulaužė „bachūrų“ taisykles ir išdrįso teisėsaugai papasakoti apie pataisos namuose veikusį nusikaltėlių susivienijimą (dėl to išvengė baudžiamosios atsakomybės).

Dėl savo ramaus būdo ir „teisingo požūrio“ R. Laško, kuris buvo nuteistas dėl 25 kg narkotikų kontrabandos į Lietuvą, pataisos namuose buvo laikomas autoritetu – kalinys užstodavo silpnesnius ir nepritarė nusikaltimų zonoje darymui. Tačiau sustabdyti A. Kupčiūno negalėjo – jis su savo parankiniais įvedė tokią griežtą tvarką, kad kovoti net nebuvo prasmės. O naujoji tvarka pakeitė iki tol įkalinimo įstaigoje galiojusias nerašytas taisykles.

„Kai A. Kupčiūnas tapo realiu zonos lyderiu, į 1-ąjį lokalinį sektorių gyventi būdavo atkeliami asmenys, kurių negalima buvo laikyti nei „gaidžiais“, nei „dūchais“, nei „bachūrais“ ar „vierchais“, – pasakojo R. Laško. – Tokie asmenys yra daugiau „bachūrai“ nei „dūchai“, jie pagal nuteistųjų žargoną buvo vadinami „mediniais bachūrais“. Nors jie gyveno 1-ajame lokaliniame sektoriuje, tačiau nesivadovavo „bachūriškomis poniatkėmis“ – taip yra todėl, kad už tokius neva „bachūrus“ galėjo kas nors į zoną paskambinti iš laisvės ir užtarti žodį, tačiau toks žodis ir užtarėjas neturi „svorio“, reikšmės.

Tokie tariami „bachūrai“ laisvėje nebuvo „bachūrais“, dažniausiai nepriklausydavo jokiai Lietuvos nusikalstamai grupuotei, neturėdavo pažįstamų tarp žinomų Lietuvos nusikaltėlių. Bet patekę į pataisos namus tokie žmonės turėdavo susimokėti A. Kupčiūnui už galėjimą būti „bachūro“ kastoje. Kitaip tariant, šie asmenys būdavo „nubilietuojami“ – A. Kupčiūnui sumokėdavo už savo galėjimą gyventi kaip „bachūrai“. Zonoje labai gerai matydavosi, kaip jie elgiasi, kaip prisibijo kitų „bachūrų“, kaip nesivelia į jokias jų sprendžiamas problemas.“

„Mediniai bachūrai“ laisvėje nebuvo „bachūrais“, dažniausiai nepriklausydavo jokiai Lietuvos nusikalstamai grupuotei, neturėdavo pažįstamų tarp žinomų Lietuvos nusikaltėlių.

Svarbaus liudytojo teigimu, absoliučiai visi „bachūrai“ (ir „tikrieji bachūrai“), atsikeliantys į 1-ąjį lokalinį sektorių, turėdavo sumokėti maždaug po 100 eurų įmoką į vadinamąjį „gerąjį obščiaką“ – bendrą nuteistųjų kasą. Iš šių pinigų buvo perkami sporto reikmenys, taip pat rūpinamasi „bachūrais“, kuriuos pataisos namų administracija uždarydavo į drausmės būrius – jiems buvo perkamas geresnis maistas, rūkalai.

„Pagal visas „poniatkes“ joks „bachūras“ neturėjo ir neprivalėjo daugiau jokiam „bachūrui“ ar „vierchui“ mokėti, taip pat joks „bachūras“, taip pat ir A. Kupčiūnas, neturėjo teisės iš tokio „medinio bachūro“ prašyti ar reikalauti pinigų, bet jis šią tvarką pakeitė – norintys būti „bachūrais“ turėjo mokėti“, – sakė R. Laško.

„Gaidžiai“ ir „dūchai“ pinigų nemokėjo

Kaip veikė nuteistųjų turto prievartavimo schema, puikiai žinojo taip pat „kamoroje“ gyvenęs, bet vėliau irgi „bachūrų“ taisykles sulaužęs kaunietis Dainius Pauliukevičius, bausmę atliekantis už neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų – buvo sulaikytas Švedijoje su daugiau kaip 30 kg amfetamino. Nors kartu su „bachūrais“ zonoje darė nusikaltimus, tačiau D. Pauliukevičius buvo atleistas nuo gresiančios baudžiamosios atsakomybės – vyras nutarė bendradarbiauti su teisėsauga, kuriai atskleidė „Pravieniškių mafijos“ nusikaltimus.

Anot jo, kalinio gyvenimas zonoje prasideda nuo karantino patalpų, į kurias patalpinami visi iš tardymo izoliatoriaus atvežami nuteistieji – jų priežiūra rūpinasi „kamoros vierchams“ pavaldus „bugoras“. Tuo metu, kai vadovavo A. Kupčiūnas, „bugoru“ buvo nuteistasis Algirdas Daukšas. Karantino patalpose nuteistieji praleisdavo iki penkių parų, kol pataisos namų administracija nuspręsdavo, kurios valdybos kuriame sektoriuje nuteistasis atliks bausmę.

„Karantine dirbęs „bugoras“ Algirdas Daukšas turėdavo vesti užrašus, kuriuose žymėdavo naujai atvykusių asmenų duomenis – vardus, pavardes, iš kokio miesto atvyko, už ką nuteisti, kiek metų gavo bausmės, – sakė D. Pauliukevičius. – Pagal nerašytą susitarimą A. Daukšas turėdavo informuoti „kamoros vierchą“ A. Kupčiūną (o kai šis buvo išleistas iš pataisos namų – iš jo valdžią perėmusius parankinius A. Zykovą ir E. Palukaitį) apie naujai atvykusius nuteistuosius.“

Jei atvykęs „bachūras“ būdavo „kamoros vierchų“ priešas, jie spręsdavo, kaip su juo susidoroti – sumušti ar pažeminti iki „gaidžių“ kastos.

Buvęs „bachūras“ neslepia, kad „kamorai“ ši informacija buvo labai svarbi, nes, pagal nerašytas taisykles, būtent jie spręsdavo, kur gyvens „naujokas“ – į administracijos nurodymus kaliniui gyventi konkrečioje vietoje buvo nereaguojama.

„Jei atvykęs „bachūras“ būdavo „kamoros vierchų“ priešas, jie spręsdavo, kaip su juo susidoroti – sumušti ar pažeminti iki „gaidžių“ kastos, – pasakojo liudytojas. – Be to, iš naujai atvykusių nuteistųjų „vierchai iš kamoros“ darydavosi pinigus – prievartaudavo turtą. Jei naujai į karantino patalpas atvykęs nuteistasis buvo „gaidys“ arba „dūchas“, jis ir toliau savo bausmės atlikimo metu būdavo paliekamas toje pačioje kastoje ir iš tokio asmens niekas jokių pinigų nereikalaudavo. Pagal „poniatkes“, „dūcho ar gaidžio“ statusas yra žemiausias įkalinimo įstaigoje, todėl už galėjimą gyventi lokaliniame sektoriuje nei „vierchai iš kamoros“, nei kiti „bachūrai“ negali reikalauti jokių pinigų.

Tačiau jei atvykdavo nuteistieji, kurie buvo nuteisti pirmą kartą ir laisvėje nepriklausė jokiai nusikalstamai grupuotei, neturėjo pažįstamų iš „nusikalstamo pasaulio“ arba pažįstamų iš Pravieniškių 2-ojoje valdyboje kalinčių „bachūrų“, tokie asmenys „kamoros vierchų“ sprendimu dažniausiai būdavo „nubilietuojami“: privalėdavo sumokėti pinigus už savo „galėjimą gyventi“ lokaliniuose sektoriuose.“

Pasak D. Pauliukevičiaus, pirmą kartą į įkalinimo įstaigą uždaryti nuteistieji dažniausiai nieko nežinodavo apie čia galiojančias „poniatkes“, todėl buvo gana paprasta juos apgauti ir priversti mokėti pinigus „kamoros vierchams“.

Spąstai „naujokams“

„Karantino „bugoras“ naujai atvykusiems nuteistiesiems meluodavo, kad persikėlę gyventi į 1-ąjį lokalinį sektorių jie galės „bachūrauti“, būti lygūs su kitais žinomais nusikalstamo pasaulio atstovais, galės ramiai ir saugiai gyventi, – sakė liudytojas. – Vaikinai, nežinantys „poniatkių“, susigundydavo nupasakotu gražiu „bachūro“ gyvenimu ir prašydavo administracijos, kad juos perkeltų į 1-ąjį lokalinį sektorių. Kai „naujokus“ perkeldavo, jie gyvendavo ten, kur nurodydavo „vierchai“ – jeigu jie be jų žinios nueitų į administracijos paskirtą brigadą, čia negalėtų gyventi: iš karto būtų išvyti, o gal ir sumušti. Kur nuteistasis gali gyventi, sprendžia „vierchai iš kamoros“ kartu su būrių atsakingais asmenimis.“

Vaikinai, nežinantys „poniatkių“, susigundydavo nupasakotu gražiu „bachūro“ gyvenimu ir prašydavo administracijos, kad juos perkeltų į 1-ąjį lokalinį sektorių. Kai „naujokus“ perkeldavo, jie gyvendavo ten, kur nurodydavo „vierchai“ – jeigu jie be jų žinios nueitų į administracijos paskirtą brigadą.

Pasak jo, naujai į zoną atvykusį nuteistąjį karantino patalpose pasitikdavo „dūchas“ ir nuvesdavo į „kamorą“, kur dažniausiai šio jau laukdavo A. Kupčiūnas.

„A. Kupčiūnas klausinėdavo, kas per žmogus, iš kokio miesto, ką pažįsta, už ką nuteistas, kas iš laisvės ar nuteistųjų gali užtarti ar priimti, – sakė D. Pauliukevičius – Jei tokio asmens niekas iš kitų nuteistųjų nepasitikdavo ir šis neturėdavo užtarimo iš nusikaltėlių, esančių laisvėje, tokiam asmeniui A. Kupčiūnas pasiūlydavo už savo galėjimą gyventi 1-ajame lokaliniame sektoriuje susimokėti pinigų.

Jei nuteistasis iš karto sakydavo, kad neturi pinigų, dažniausiai būdavo nestipriai sumušamas ir tapdavo „dūchu“, o jei prašydavo laiko pagalvoti arba bandyti surinkti nurodytą sumą, jam būdavo duodama keletas dienų, kol jis A. Kupčiūnui pasakys, jog jau gali susimokėti. O suma priklausydavo nuo tokio žmogaus, jo tėvų ar artimųjų turtinės padėties – mažiausiai tekdavo mokėti apie tūkstantį eurų, bet kiti mokėjo ir gerokai didesnes sumas.“

Už „geresnį gyvenimą“ sutikusiam susimokėti nuteistajam būdavo duodamas banko sąskaitos numeris, į kurį reikėdavo pervesti reikalaujamą sumą. Ši sąskaita priklausydavo kam nors iš A. Kupčiūno aplinkai artimų žmonių.

„Kol nuteistasis galvodavo, ar gali susimokėti, jis negalėdavo eiti gyventi į jokią brigadą – tik nakties metu (nuo 22.30 val.) buvo leidžiama miegoti administracijos skirtoje lovoje, o ryte (6.30 val.) iš karto su visais daiktais privalėdavo išeiti ir iki vakaro būti lauke, – pasakojo liudytojas. – Toks nuteistasis negalėdavo būti lokalinio sektoriaus pastato viduje iki „kamoros“ sprendimo, jog jis ten jau gali gyventi. Buvo nesvarbu, ar šalta, ar lyja, ar sninga, toks nuteistasis privalėdavo būti lauke, pagal nuteistųjų žargoną tai vadinama „būti ant slidžių“.

Buvo daugybė atvejų, kai kalinys susimokėdavo ir jau gyvendavo kartu su kitais „bachūrais“ – tarsi pats pradėjo būti „bachūrų“ kastoje, tačiau, jei vieną kartą susimokėjo – „apsibilietavo“, iš jo buvo ir ateityje reikalaujama vėl ir vėl susimokėti. Galiausiai tokie „kamorai“ susimokėję nuteistieji tapdavo arba „dūchais“, arba būdavo mušami, plakami laidais, spardomi, kol neiškentę patys savo noru išeidavo iš lokalinio sektoriaus ir prašydavosi, kad administracija juos perkeltų į kitus lokalinius sektorius.

Tačiau dėmė tokiam asmeniui likdavo visą jo gyvenimo zonoje laiką. Jei asmuo išėjo iš lokalinio sektoriaus savo noru – „išsilomino“, reiškia, kad jis tarsi nevykdo „kamoros“ nurodymų, pasipriešina, nesutinka su „kamoros“ reikalavimais ir taisyklėmis, o jei iš pradžių ir sutinka sumokėti pinigus, bet daugiau mokėti nebeišgali, tai toks nuteistasis „kamoros“ nurodymu būna nuolat engiamas ir kituose lokaliniuose sektoriuose, gali būti pažemintas iki „gaidžių“ kastos. Dažnai tokie asmenys būna izoliuojami, uždaromi į kameros tipo patalpas, nes nebegali gyventi su kitais nuteistaisiais, jiems kyla reali grėsmė sveikatai.“

10 tūkstančių eurų

Tokių atvejų per kelerius metus buvo dešimtys – vienas nuteistasis prisipažino, kad vadovaujant A. Kupčiūnui „išsilomino“ mažiausiai 50 „medinių bachūrų“. O pinigų jis reikalavo iš visų – net iš tų, kuriuos užtardavo kiti „kamoros bachūrai“.

„Prieš A. Kupčiūnui išeinant iš zonos, man iš laisvės paskambino pažįstamas ir pasakė, kad į 2-ąją valdybą turi atvykti nuteistasis Einaras V. (byloje jis yra pripažintas nukentėjusiuoju – DELFI), kurio tėvas, pravarde Pieštukas, buvo žinomas kontrabandininkas iš Druskininkų, – pasakojo „kamorai“priklausęs R. Laško. – Sutikau pasitikti šį nuteistąjį, į 1-ąjį lokalinį sektorių jis atvyko po kelių dienų. Kadangi zonoje buvo pirmą kartą, atrodė labai sutrikęs. Tą pačią dieną jį nuvedžiau pas A. Kupčiūną ir pristačiau kaip savo draugą iš laisvės, pasakiau, kad už šį žmogų skambino ir kad asmeniškai aš už jį užtariu savo žodį.

Viskas buvo gerai, bet gal po dviejų dienų kažkuris nuteistasis iš brigados „paleido“ kalbas, kad Einaro tėvas yra žinomas kontrabandininkas ir turi daug pinigų – supratau, kad dabar jis gali būti kviečiamas į „kamorą“ pas A. Kupčiūną, kuris iš jo reikalaus pinigų. Taip ir buvo – netrukus, gal tą pačią dieną, A. Kupčiūnas pasikvietė mane pasikalbėti, sakė, kad Einaro tėvas turi pinigų ir dabar reikia, jog jo sūnus susimokėtų už savo galėjimą gyventi 1-ajame lokaliniame sektoriuje.

Jis ne kartą kartojo, kad yra galimybė užsidirbti iš Einaro ir jo tėvo, tačiau sumos, kurios reikalaus, dar nebuvo nusprendęs. Bandžiau jį perkalbėti ir prašiau to nedaryti, nes dėl šio vaikino skambino iš laisvės, todėl negalima iš jo „darytis pinigų“, bet A. Kupčiūnas atsakė, kad jam tai neįdomu, o sumą nurodys kitą dieną.

Po šio pokalbio Einarui perdaviau, kad yra paskleistos kalbos, jog jo tėvas turi pinigų, dabar jis bus kviečiamas pas A. Kupčiūną ir gali tekti susimokėti už galėjimą gyventi ir būti vadinamuoju „bachūru“. Siūliausi padėti persikelti į kitą lokalinį sektorių, tačiau šis atsisakė, nenorėjo niekur išeiti ir pasakė, kad nori pasižiūrėti, ką sakys A. Kupčiūnas.

Šioje situacijoje nieko negalėjau padaryti, nes A. Kupčiūnas ir A. Obelienius buvo nusprendę, kad reikia Einarą „bilietuoti“ – dėl to jiems nereikėjo tartis su kitais „bachūrais“, jų sprendimai negalėjo būti svarstomi, kiti „bachūrai“ turėjo pritarti. Jei būčiau neleidęs A. Kupčiūnui reketuoti Einaro, greičiausiai būtų surengta „schodkė“, kurios metu būtų nuspręsta, kad aš „einu prieš kamorą“, būčiau tapęs jų priešu.

Kitą dieną A. Kupčiūnas pasakė, kad Einaras turės mokėti 10 tūkstančių. Kai paklausiau, ar litų, nes tai buvo labai didelė suma, A. Kupčiūnas pasakė: „Ne, eurų“. Tada jam pasakiau, kad šis išprotėjo, bet Aidelis atkirto, jog „tokie pinigų maišai ne dažnai pasitaiko, yra galimybė uždirbti“.

„Išsilominti“ – negarbinga

Kai priminiau, kad dėl Einaro būtent man skambino iš laisvės ir prašė užtarti, A. Kupčiūnas atsakė, kad Einaras nėra joks „bachūras“ ir turės mokėti. Išėjau ir pasakiau, kad nebenoriu daugiau tokių dalykų klausytis ir nedalyvausiu pokalbiuose su Einaru, nes esu prieš norą pasipelnyti.

Kai šią žinią pranešiau Einarui, jis atrodė pasimetęs, tačiau niekuo negalėjau padėti – liepiau pačiam eiti į „kamorą“ ir kalbėtis. Po valandos grįžęs jis papasakojo, kaip A. Kupčiūnas pareikalavo 10 tūkst. eurų vien už tai, kad šis galėtų gyventi 1-ajame lokaliniame sektoriuje, o jei nesumokės šių pinigų, tuomet jį „paleis specu“ – bus sumuštas ir „išlomintas“ iš lokalinio sektoriaus.

Aš siūliau „lomintis“, tačiau Einaras nenorėjo ir pasakė, kad skambins savo tėvui. Po kiek laiko jis pranešė, kad tėvas pažadėjo sumokėti pinigus, o dar vėliau sakė, jog Kaune A. Kupčiūno žmogui buvo paduoti 10 tūkst. eurų.“

Tuo metu Einaras pareigūnams sakė, kad tėvas „žadėjo sutvarkyti šį reikalą“, tačiau nežino, ar laisvėje esantiems A. Kupčiūno žmonėms buvo sumokėta išpirka (nuteistojo tėvas tikino pinigų nemokėjęs).

Dabar jau buvęs kalinys tikino, kad niekam nesigyrė savo tėvo turtais, tačiau pataisos namuose bausmę atliko vienas jį iš laisvės pažinojęs nuteistasis, kuris esą ir paskleidė žinią, jog šis esą yra „mentovskas“, jo tėvas yra buvęs muitininkas, užsiėmė kontrabanda, todėl turi daug pinigų.

„Išsilominti“ iš 1-ojo sektoriaus Einaras nenorėjo, nes manė, kad „tai būtų negarbinga ir jis nusižemintų prieš save ir kitus nuteistuosius“.

„A. Kupčiūnas man pasakė, kad jei noriu ramiai gyventi 1-ajame lokaliniame sektoriuje ir apskritai 2-ojoje valdyboje, noriu neturėti problemų, tuomet privalau pats arba mano tėvas sumokėti 10 tūkst. eurų, o jeigu nesumokėsiu, „atsakysiu savo sveikata“ – būsiu sumuštas, suluošintas“, – prisiminė Einaras.

Įsitikinau, kad A. Kupčiūnas yra pinigų vergas ir jam niekas neįdomu, jokios „poniatkės“, jam rūpi tik pinigai.

Pataisos namuose jis praleido vos kelis mėnesius ir netrukus išėjo į laisvę – A. Kupčiūnas gyrėsi, kad tai buvo didžiausia kada nors už gyvenimą su „bachūrais“ sumokėta suma.

„Po šio įvykio su A. Kupčiūnu daugiau nebebendravau – tai man buvo įrodymas, kad jis iš nuteistųjų prievartauja pinigus, jiems grasina ir tai daro susitaręs ir turėdamas palaikymą iš savo artimų „vierchų“ – A. Obelieniaus, A. Zykovo, E. Palukaičio, – sakė su teisėsauga bendradarbiaujantis R. Laško. – Tada įsitikinau, kad A. Kupčiūnas yra pinigų vergas ir jam niekas neįdomu, jokios „poniatkės“, jam rūpi tik pinigai.“

„Bachūrai“ už pinigus

Tačiau ne visiems zonoje pasisekė taip, kaip Einarui – kiti nuteistieji, patekę į A. Kupčiūno paspęstus spąstus, taip lengvai savo problemų neišsprendė.

Karantino patalpose „bugoru“ dirbęs nuteistasis A. Daukšas pasakojo, kad „kamoros vierchai“ prisigalvodavo nebūtų taisyklių, kad tik galėtų iš naujai atvykusių nuteistųjų užsidirbti pinigų, o A. Kupčiūno visi nuteistieji bijojo, nes šis „turėjo didelę įtaką ir sau artimus asmenis ir kitose Lietuvos įkalinimo įstaigose“.

Jeigu koks nors „naujokas“ pasakydavo, kad laisvėje dirbo kokioje nors bendrovėje, jam už „bachūravimą zonoje“ reikėdavo susimokėti, nes esą „bachūrui“ dirbti yra nepriimtina tiek laisvėje, tiek zonoje.

„Jeigu koks nors „naujokas“ pasakydavo, kad laisvėje dirbo kokioje nors bendrovėje, jam už „bachūravimą zonoje“ reikėdavo susimokėti, nes esą „bachūrui“ dirbti yra nepriimtina tiek laisvėje, tiek zonoje, – teigė A. Daukšas, kuris taip pat bendradarbiauja su teisėsauga. – Tokių nebūtų taisyklių prisigalvojimas prasidėjo tada, kai A. Kupčiūnas ėmė vadovauti „kamorai“, jis labiausiai iš visų norėjo užsidirbti kuo daugiau pinigų, tačiau tokie manipuliavimai žmonėmis tęsėsi ir kitų „vierchų“ buvimo „kamoroje“ laikais – tada, kai A. Kupčiūnas išėjo į laisvę.

„Vierchai“ sakydavo, kad „bachūro“ vardą galima nusipirkti už pinigus. Žinau atvejų, kai „kamoroje“ nuteistajam būdavo pasiūloma persikelti į darbo zoną ir ten dirbti „kamorai“, pavyzdžiui, rinkti iš laisvės permetamus „brasus“ su narkotikais ar telefonais. Toks į kampą įspaustas nuteistasis neturėdavo kito pasirinkimo.

Jei kalinys negalėdavo susimokėti pinigų, jis iš karto „kamoros“ sprendimu tapdavo „dūchu“, tačiau jei atsisakydavo juo būti, iš karto jį sumušdavo, nuplakdavo. Ir tai tęsdavosi, kol šis „neišsilomindavo“ iš lokalinio sektoriaus.“

A. Daukšas prisipažino, kad ne kartą asmeniškai bendravo su „išsilominusiais“ nuteistaisiais, nes šie laikinai būdavo apgyvendinami karantino patalpose.

Nesu girdėjęs, kad reaguojant į mano pateiktą informaciją būtų daromos kratos. Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnui E. Baronėnui buvo paranku ir saugu žinoti, kas vyksta, nes tokiu būdu jis galėjo saugiai ir ramiai „dirbdamas“ kartu su „kamoros vierchais“ organizuoti ir vykdyti prekybą narkotinėmis medžiagomis zonoje.

„Nuteistieji pasakodavo, kad jiems perduodavo lapelius su banko sąskaitų numeriais, į kurias reikėdavo pervesti „kamoros vierchams“ pinigų už ramų gyvenimą – šią visą informaciją aš kaupiau, o užrašus maždaug kartą per savaitę perduodavau Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnui E. Baronėnui, – pasakojo „bugoras“. – Tačiau taip ir nesu girdėjęs, kad reaguojant į mano pateiktą informaciją būtų daromos kratos. E. Baronėnui buvo paranku ir saugu žinoti, kas vyksta, nes tokiu būdu jis galėjo saugiai ir ramiai „dirbdamas“ kartu su „kamoros vierchais“ organizuoti ir vykdyti prekybą narkotinėmis medžiagomis zonoje.“

Sužavėdavo pokalbis su „vierchu“

Pasak A. Daukšo, kadangi vis daugiau nuteistųjų „išsilomindavo“ iš 1-ojo kolalinio sektoriaus, pataisos namų administracijos nurodymu karantino patalpose specialiai buvo įkurta vadinamoji „lamavykų“ (nuteistieji, kurie savo noru ar priversti išeidavo iš 2-osios valdybos) patalpa.

„Į šias patalpas atsikėlę “lamavykai“ pasakodavo, kad „vierchai iš kamoros“ iš jų reikalaudavo pinigų už tai, jeigu nori ramiai gyventi, nebūti „dūchais“, „gaidžiais“ – man dirbant „bugoru“, buvo ne mažiau kaip 50 „lamavykų“. Daugumą jų būtent A. Daukšas buvo įkalbėjęs keltis į A. Kupčiūno vadovaujamą sektorių.

„Kai „naujokai“ iš karantino patalpų būdavo perkeliami į kitą, A. Kupčiūnui nepriklausantį lokalinį sektorių, sulaukdavau priekaištų ir grasinimų, kad taip daugiau nepasikartotų – privalėdavau „naujokus“ įkalbėti keltis gyventi būtentį į 1-ąjį sektorių, nes kitaip „vierchai iš kamoros“ prarasdavo pinigus dėl kiekvieno į jų vadovaujamą sektorių nepersikėlusio „nubilietavimui“ tinkamo nuteistojo, – pasakojo A. Daukšas. – Praktiškai kiekvienas naujai į 1-ąjį lokalinį sektorių persikėlęs asmuo, jei neturėjo užtarimo iš kitų nuteistųjų ar būdamas laisvėje nepriklausė kokiai nors nusikalstamai grupuotei, „kamoros vierchų“ buvo „bilietuojamas“. O kai iš laisvės „kamoros vierchų“ pažįstami asmenys paskambindavo jiems ir sumokėję pinigus prašydavo, kad jų draugai ar pažįstami galėtų gyventi 1-ajame lokaliniame sektoriuje, „kamoros vierchai“ net „versdavosi per galvas“, kad šie žmonės, už kuriuos buvo prašoma ir jau buvo sumokėti pinigai, ateitų gyventi į 1-ąjį lokalinį sektorių.“

„Bugoras“ prisipažino, kad kai kuriems į karantino patalpas patalpintiems savo draugams slapta siūlydavo nesikelti į 1-ąjį lokalinį sektorių. Kai apie tai sužinodavo A. Kupčiūno parankiniai, „bugorui“ tekdavo išklausyti daugybę priekaištų, nors, kaip sakė jis, kartais „kamoros vierchas“ A. Kupčiūnas jį užtardavo – „bachūrams“ sakydavo, kad A. Daukšas yra ištikimas ne tik jam asmeniškai, bet ir visai „kamorai“.

„Naujokas“, nesuprasdamas ar nežinodamas jokių įkalinimo įstaigos taisyklių, dar ir susižavėjęs pokalbiu su „vierchais“, panorėdavo būti „bachūru“.

Yra buvę ir tokių atvejų, kad naujai atvykusį nuteistąjį iš karantino patalpos administracija perkeldavo į 3-iąjį lokalinį sektorių, todėl „kamoros vierchai“, nenorėdami prarasti galimybės užsidirbti iš tokių nuteistųjų, jau patys kibdavo į darbą – kol „naujokas“ laukdavo savo būrio viršininko, prie šio prieidavo A. Karmazinas arba R. Purmalis ir liepdavo ant grindų numesti savo daiktus, niekur neiti, o pareigūnui sakyti, jog „esu bachūras, eisiu tik į 1-ąjį lokalinį sektorių“, – pasakojo buvęs „bugoras“. – Toks naujokas, nesuprasdamas ar nežinodamas jokių įkalinimo įstaigos taisyklių, dar ir susižavėjęs pokalbiu su „vierchais“, panorėdavo būti „bachūru“. O tada jis buvo nuvedamas pas „operą“ E. Baronėną, kur parašydavo, kad yra „bachūras“ ir eis gyventi į 1-ąjį lokalinį sektorių.

E. Baronėnas nieko per daug neklausinėdamas sutikdavo, kad toks nuteistasis būtų perkeltas į A. Kupčiūno vadovaujamą lokalinį sektorių. Tačiau po kelių dienų ar mėnesių toks „bachūru“ būti norėjęs kalinys „išsilomindavo“, nes patirdavo smurtą, iš jo būdavo reikalaujama pinigų ar verčiama tapti „dūchu“, gąsdinama, kad jis bus paverstas „gaidžiu“.

Jei nuteistasis nemokėjo pinigų „kamorai“, atsisakydavo būti „dūchu“ bei nespėdavo „išsilominti“, iš karto būdavo atiduodamas „gaidžiams“, kad šie „kamoros“ nurodymu nepaklusnųjį nuteistąjį „nupiltų“ (aplietų vandeniu, šlapimu ar fekalijomis) arba nuplaktų, ir tada jis jau tapdavo pažemintuoju. Užtekdavo net to, kad „gaidys“ apkabintų žmogų ar kad šio daiktai būtų sumesti į „gaidžių“ brigadą – jis tada automatiškai tapdavo pažemintuoju.“

Visiškai sugniuždytas

„Bugorui“ į atmintį yra įstrigusi ne vieno nuteistojo gyvenimo istorija, bet labiausiai – ką tik 18 metų sulaukusio Gaudenio B., kuris į pataisos namus buvo atvežtas iš Kauno nepilnamečių kolonijos. Šio jaunuolio „bachūrai“ vos neužmušė, kai šis turėjo laikyti lietuvių kalbos egzaminą.

„Kai Gaudenis buvo atvežtas į karantino patalpas, jam iš karto pasakiau prašytis dirbti į 2-ąjį lokalinį sektorių, tačiau administracijos sprendimu Gaudenis buvo perkeltas į A. Kupčiūno vadovaujamą 1-ąjį lokalinį sektorių, – pasakojo A. Daukšas. – Vėliau jis buvo atgal sugrąžintas į karantiną, nes „išsilomino“. Matėsi, kaip jis buvo stipriai sumuštas, abi kojos buvo ištinusios, pamėlusios, taip pat buvo mėlynos rankos, buvo daug kraujosruvų, o kai pakėlė marškinėlius, ant kūno esančios žymės atrodė taip, tarsi žmogus būtų nuplaktas, buvo daug gilių įrėžimų nuo kažkokių laidų ar virvių.

Jis buvo stipriai sumuštas, abi kojos buvo ištinusios, pamėlusios, taip pat buvo mėlynos rankos, buvo daug kraujosruvų, o kai pakėlė marškinėlius, ant kūno esančios žymės atrodė taip, tarsi žmogus būtų nuplaktas, buvo daug gilių įrėžimų nuo kažkokių laidų ar virvių.

Gaudenis man pasakojo, kad nebegali gyventi 1-ajame lokaliniame sektoriuje, nes čia jį nuolat mušė, reketavo, o galiausiai taip sumušė, kad nebegalėjo net atsikelti. Kadangi „kamoros vierchams“ neturėjo iš kur mokėti pinigų, buvo nuvarytas „dūchauti“ – „bachūrai“ jį nuolat daužydavo be jokių priežasčių. Buvo atvejų, kad „bachūrai“ prisigerdavo ir norėdavo pasilinksminti, tuomet jį daužydavo su taburetėmis, visaip tyčiodavosi.

Buvo akivaizdu, kad Gaudenis yra sugniuždytas tiek fiziškai, tiek morališkai, jo būklė buvo tragiška, nuolat visko bijojo. O prieš „išsilominant“ jis buvo pakviestas į prausyklą, kur šį laidais plakė, rankomis, kojomis ir „parakanu“ daužė E. Palukaitis, A. Lekavičius bei kiti „bachūrai“ – jie pareiškė, kad Gaudenis esą nusikirpo plaukus su „gaidžiams“ priklausančia kirpimo mašinėle. Tačiau Gaudenis tai neigė, tikino, jog tai yra visiška nesąmonė.

Gaudenis buvo sugniuždytas tiek fiziškai, tiek morališkai, jo būklė buvo tragiška, nuolat visko bijojo.

Kai Gaudenis buvo sudaužytas, „bachūrai“ nurodė „gaidžiams“ jį pasiimti ir nusinešti į „gaidyną“. O tada ir „gaidžiai“ jam surengė savo egzekuciją.“

„Gaudenį apžiūrėjusi medicinos sesuo pasakė, kad yra lūžiai ir reikia jį vesti į medicinos punktą, bet šis atsisakė – iš baimės, jog bus susidorota, nes į medicinos punktą reikėjo eiti per pasivaikščiojimą ratą, kuriame tuo metu galėjo būti „bachūrai“ ar kiti, vykdantys jų nurodymus“, – sakė A. Daukšas.

„Bugoras“ neslėpė, kad dar kalėdamas A. Kupčiūno vadovaujamame sektoriuje Gaudenis ne kartą kreipėsi pagalbos pas Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūną E. Baronėną, tačiau šis „nepradėjo jokio tyrimo ir nieko nesiaiškino“.

„Gaudenis man papasakojo, kad žino 1-ajame lokaliniame sektoriuje esančias slėptuves, kuriose buvo laikomi „vierchams“ priklausantys narkotikai ir telefonai – apie tai mes kartu pranešėme pareigūnui Sauliui Janoniui, o po trijų dienų jis atėjo ir Gaudeniui padėkojo, sakė, kad slėptuvėje rado narkotikų, telefonų ir alkoholio“, – A. Daukšo teigimu, pataisos namuose ne visi pareigūnai dirbo išvien su „kamoros vierchais“, yra ir sąžiningai valstybei tarnaujančių, tačiau jie neturi didelės valdžios.

Gaudenis man papasakojo, kad žino 1-ajame lokaliniame sektoriuje esančias slėptuves, kuriose buvo laikomi „vierchams“ priklausantys narkotikai ir telefonai – apie tai mes kartu pranešėme pareigūnui Sauliui Janoniui, o po trijų dienų jis atėjo ir Gaudeniui padėkojo, sakė, kad slėptuvėje rado narkotikų, telefonų ir alkoholio.

Apgaulinga draugystė

Tuo metu pats nukentėjęs aštuoniolikmetis pasakojo, kad nuteistųjų kastos egzistuoja ne tik Pravieniškių pataisos namuose, bet ir Kauno nepilnamečių kolonijoje, kurioje prieš tai buvo įkalintas.

Už tai, kad galėtų ramiai gyventi su „bachūrais“, A. Kupčiūnas iš Gaudenio „už lovą, leidimą naudotis treniruokliais ir šiaip už gyvenimą 1-ajame lokaliniame sektoriuje“ pareikalavo 1,4 tūkst. eurų.

„Sutikau sumokėti, nes neturėjau kito pasirinkimo, be to, A. Kupčiūnas aiškino, kad kituose lokaliniuose sektoriuose aš negalėsiu gyventi, būsiu sumuštas, ten yra didelė netvarka, o čia, jei sumokėsiu, gyvensiu kaip „bachūras“ ir viskas bus gerai, – sakė „mediniu bachūru“ tapęs Gaudenis. – Iš pradžių mano artimieji pervedė apie 700-800 eurų, o kita suma įplaukė į mano sąskaitą, už kuriuos galėdavau apsipirkti parduotuvėje. Tačiau sau nieko nepirkau – su „kamoros bachūru“ A. Zykovu ir jo „dūchu“ eidavome į parduotuvę, kur pasakydavau, jog už mane apsipirks kitas asmuo. Tada A. Zykovas išsirinkdavo prekes, o jo „dūchas“ jas susidėdavo į maišelį.“

Aštuoniolikmetis sakė, kad iš pradžių „kamoros bachūrai“ su juo elgėsi pagarbiai, vaišino ne tik arbata, bet ir čia pat pagaminta degtine, A. Zykovas jam taip pat buvo davęs pabandyti amfetamino.

„Man tada buvo labai keista, kodėl mane kviečia į „kamorą“ ir kodėl taip gražiai su manimi elgiasi, bet tik vėliau supratau, jog viskas dėl pinigų – kol mano artimieji sumokės reikalaujamą sumą“, – prisipažino Gaudenis.

Man tada buvo labai keista, kodėl mane kviečia į „kamorą“ ir kodėl taip gražiai su manimi elgiasi, bet tik vėliau supratau, jog viskas dėl pinigų – kol mano artimieji sumokės reikalaujamą sumą.

Taip ir buvo – kai visa reikalaujama suma buvo sumokėta, baigėsi arbatos gėrimai, vaišinimas kvaišalais ir alkoholiu. O situacija dar labiau pablogėjo, kai vieną dieną Gaudenis nuėjo pasikalbėti su „kamoros vierchu“ A. Kupčiūnu.

„Pasakiau, kad ką tik sužinojau, jog 2-ojoje brigadoje „bachūrų“ kastoje bausmę atlieka toks Sigitas, o aš buvau nuteistas dėl prieš jį padaryto nusikaltimo – tyrimo metu Sigitas apie mane ir mano draugą davė parodymus, nors „bachūras“ niekada negali duoti jokių parodymų prieš nieką ir apskritai rašyti pareiškimų ir būti nukentėjusiuoju, – sakė nukentėjusiuoju pripažintas šilutiškis. – A. Kupčiūnui ir kitiems „vierchams iš kamoros“ parodžiau savo kaltinamąjį aktą – tai buvo įrodymas. Aidelis paėmė tuos lapus, suplėšė ir pasakė, kad „pats sprendžiu čia esančių žmonių likimą, o ne tu“. Už tai man skyrė baudą – liepė sumokėti 2 tūkst. eurų arba tapti „dūchu“.

Kai atsisakiau mokėti pinigus, o tuo labiau tapti „dūchu“, A. Kupčiūnas kumščiu trenkė man į veidą – nuo smūgio net nukritau. „Vsio, tu esi dūchas“, – tada suriko A. Kupčiūnas. Supratau, kad neturiu kito pasirinkimo ir jo sprendimu tapau „dūchu“.

Grįžęs į savo brigadą pranešiau, kas nutiko, E. Palukaitis pasakė, kad nuo šiol būsiu jo asmeninis „dūchas“ ir gaminsiu jam valgyti ir visą kitą, ką tik jis nurodys.“

Tylus pagalbos šauksmas

„Dūchu“ tapęs vaikinas netrukus sulaukė naujos užduoties – vienas „kamoros vierchų“ A. Zykovas nurodė 1-ajame lokaliniame sektoriuje pardavinėti narkotikus: kanapes ir amfetaminą.

„Atsisakyti negalėjau, nes mane būtų padarę „gaidžiu“ arba – sumušę, – sakė Gaudenis. – Maždaug po mėnesio mūsų būryje vyko vadinamasis „zavaras“ – susirinkimas, tačiau ne „schodniakas“. „Zavaro“ metu nuteistieji geria arbatą ir sprendžia ne tokius reikšmingus dalykus, kaip per „schodniaką“. Šio „zavaro“ metu E. Palukaitis nusprendė, kad aš turiu būti visų 2-ojo būrio „dūchų vierchu“. Šių pareigų iš karto atsisakiau – tai išgirdęs A. Zykovas man keletą kartų kumščiu smogė į veidą ir krūtinę, o tada kartu su E. Palukaičiu pasakė, kad privalau jų klausyti, nes kitaip bus blogai.

Man atsibodo toks gyvenimas, nebenorėjau būti kažkieno tarnas ir dar vadovauti kitiems vergams, nenorėjau tokių nesąmonių, todėl pradėjau nebeklausyti „bachūrų“. Tai tęsėsi maždaug apie mėnesį – per šį laiką praktiškai kas antrą rytą buvau mušamas už tai, kad nebenoriu būti tarnas ir neklausau.

Tačiau man atsibodo toks gyvenimas, nebenorėjau būti kažkieno tarnas ir dar vadovauti kitiems vergams, nenorėjau tokių nesąmonių, todėl pradėjau nebeklausyti „bachūrų“. Tai tęsėsi maždaug apie mėnesį – per šį laiką praktiškai kas antrą rytą buvau mušamas už tai, kad nebenoriu būti tarnas ir neklausau.

O vieną rytą, kai ėjau iš prausyklos, kažkas iš brigados pasakė, kad į ją nebegaliu patekti – netrukus atėję „bachūrai“ pareiškė, jog iš „gaidžių“ brigados paėmiau plaukų kirpimo mašinėlę ir apsikirpau savo plaukus. Tačiau tai buvo išgalvota istorija – mano plaukai iš tiesų buvo nukirpti, tačiau prieš tris dienas su skutimosi peiliuku. Jie mano versijos negirdėjo – ėmė mane mušti: E. Palukaitis rankose turėjo elektros laidus, A. Zykovas – kažkokią ilgą gumą, dar kitas nuteistasis Aurimas Petraitis taip pat laikė laidus. Jie trise mane plakė, ši egzekucija truko apie pusę valandos, po to E. Palukaitis paėmė „parakaną“ ir su juo per abi kojas, šonkaulius sudavė 4-5 smūgius. Skausmas buvo didžiulis, atrodė, kad lūžo abiejų kojų kaulai ir šonkauliai. Iki šiol visame mano kūne yra išlikę randai.“

Po šios egzekucijos Gaudenis buvo įtemptas į „gaidyną“.

„Čia nuteistasis Rolandas Zapūstas man bedė atsuktuvu gal 4-5 kartus, ant grindų išgulėjau keletą minučių, kol atėjo manęs ieškantis prižiūrėtojas – tądien aš turėjau laikyti lietuvių kalbos egzaminą, – šiurpią istoriją pasakojo tuo metu dar dvyliktoje klasėje mokęsis nuteistasis. – Prižiūrėtojas paklausė, kas atsitiko, bet aš tylėjau, bandžiau atsistoti ir eiti, tačiau nukritau ant grindų ir praradau sąmonę.

Tada prižiūrėtojai mane nuvedė pas pareigūnus į Žvalgybos skyrių, bet jiems nieko neaiškinau, o po to mane apžiūrėjo medicinos seselė ir pasakė, kad turiu vykti į ligoninę. Bet kai į ją nuvežė, prie automobilio atėjęs gydytojas paklausė, kas nutiko, trumpai apžiūrėjo, suleido vaistų nuo skausmo ir nurodė, kad nieko baisaus, su tokiais sužalojimais mane gali gydyti ir įkalinimo įstaiga.“

Nevaldomi, kaip robotai

Kad „kamoros vierchai“ pataisos namuose siautėjo nevaldomi, teigė ir nukentėjusiuoju pripažintas vienas kaunietis – su „bachūrais“ vienoje brigadoje gyvenęs, tačiau į jų kriminalinius reikalus nesikišęs vyras pasakojo, jog nuteistieji galėjo būti užpulti ir sumušti be jokios priežasties. Taip buvo ir jam pačiam – vyras iki šiol nežino, kodėl „vierchai“ jį užpuolė ir sumušė.

„Čia kalinčių „bachūrų“ tarnai – „dūchai“ – buvo nuolat mušami ir daužomi, jie visada vaikščiodavo su mėlynėmis – sumušdavo ir tuos, kurie „bachūrams“ mokėjo pinigus už galėjimą gyventi zonoje, – teigė dabar jau į laisvę išėjęs nuteistasis. – Gyvendamas zonoje girdėdavau kalbas, kad kažkas kažką nuplakė, kažką sudaužė, kažkas reikalavo pinigų. Ir nors visą savo bausmės atlikimo 1-ajame lokaliniame sektoriuje metu stengdavausi visus „bachūrus“ apeiti, į niekur nesivelti, tačiau „bachūrų“ smurtas palietė ir mane.

Tą naktį aš jau miegojau antrajame lovos aukšte, kai pajutau smūgių rankomis, kumščiais krušą – mane ištempė iš lovos, paguldė ant grindų ir kojomis spyrė ne mažiau kaip 5 smūgius. Tai buvo E. Palukaitis ir A. Zykovas – abu jie buvo visiškai girti, o gal apsvaigę nuo narkotikų ar nuo alkoholio. Abu buvo kaip robotai, nevaldomi.

Jie buvo visiškai girti, o gal apsvaigę nuo narkotikų ar nuo alkoholio. Abu buvo kaip robotai, nevaldomi.

Gulėjau susigūžęs ant grindų prie lovos, jie dar vieną kitą kartą spyrė kur tik papuolė, o paskui pasakė, kad turiu su jais eiti į 2-ojo būrio koridorių. Atsistojau ir išėjau, o tada jie vėl pradėjo trankyti rankomis... Situacija buvo beviltiška – išbėgau į lauką. E. Palukaitis ir A. Zykovas stovėjo tarpduryje ir pasakė, kad nebijok, viskas bus gerai, daugiau nemuš, o rytoj paaiškins, kodėl taip padarė. Patikėjau ir sugrįžau į koridorių, bet kažkuris iš jų vėl trenkė kumščiu į veidą, nuo smūgio nukritau ant grindų – tada vėl jie abu ėmė mane spardyti, manau, kiekvienas sudavė ne mažiau kaip po 10 smūgių. Nežinau kaip, bet išsilaisvinau ir pusnuogis išbėgau į į lauką – pareigūnams pasakiau, kad daugiau į sektorių negrįšiu.“

Dėl to, kad buvo sumuštas, nuteistasis parašė pareiškimą, tačiau jame taip ir neišdrįso įvardyti, kas prieš jį naudojo smurtą.

„Bijojau – visi jų bijojo, – sakė po šio incidento į kitą lokalinį sektorių perkeltas nukentėjusysis. – Šie „bachūrai“ darė ką norėjo ir su kuo norėjo.“

Gyvenimas lyg pragare, gal net baisiau

Bijojau – visi jų bijojo. Šie „bachūrai“ darė ką norėjo ir su kuo norėjo.

Marijampolietis Erikas A. taip pat tapo „kamoros vierchų“ auka – pirmą kartą už grotų patekęs nuteistasis nieko nežinojo apie įkalinimo įstaigoje egzistuojančias hierarchijos taisykles, kastas ir pačią kalinių subkultūrą, todėl kai draugiškai nusiteikęs karantino „bugoras“ A. Daukšas šiam pasiūlė gyventi 1-ajame lokaliniame sektoriuje, šis nieko blogo nepagalvojo. Juk buvo žadėta, kad „čia labai ramu, čia kali tik normalūs nuteistieji, vadinamieji „bachūrai“, niekas nieko nemuša ir nėra jokių nesąmonių“.

„Tik dabar suprantu, kad A. Daukšas mane apgavo ir kad 1-asis lokalinis sektorius man buvo tarsi gyvenimas pragare, gal net baisiau“, – kalinimą pataisos namuose Erikas prisimena lyg didžiausią košmarą. Tą, kurio nė už ką niekada nenorėtų patirti. Ir kitam nelinkėtų.

Patekęs į „elitinę“ nuteistųjų valdybą Erikas iš karto buvo „nubilietuotas“ – iš jaunuolio A. Kupčiūnas pareikalavo 4 tūkst. eurų įmokos į „obščiaką“. Erikas sutiko mokėti vos po 300 eurų per mėnesį, todėl, kaip ir kiti nuteistieji, su visais asmeniniais daiktais buvo išsiųstas į pataisos namų kiemą. Pagalvoti.

„Dvi dienas vaikščiojau po kiemą nuo ryto iki vėlaus vakaro, kol galėdavau eiti miegoti į man skirtą brigadą – dienos metu negalėjau būti patalpose, – pasakojo nuteistasis. – Po dviejų dienų vėl atėjau į „kamorą“, kurioje buvo A. Zykovas ir A. Kupčiūnas – jie įsakmiu tonu pareikalavo 4 tūkst. eurų, o kai pasakiau, kad neturiu ir nežinau, iš kur jų tiek gauti, tačiau „dūchu“ nenoriu būti, A. Kupčiūnas trenkė kumščiu į veidą ir liepė išeiti.

Tik dabar suprantu, kad mane apgavo ir kad 1-asis lokalinis sektorius man buvo tarsi gyvenimas pragare, gal net baisiau.

Po pusvalandžio vėl buvau pakviestas į „kamorą“, kur be A. Kupčiūno ir A. Zykovo buvo ir E. Palukaitis, tik šis – su bokso pirštinėmis. Jie trise ėmė mane daužyti, bet daugiausiai daužė A. Kupčiūnas – daužė tarsi isteriškai, nuolat rėkė, kad aš dabar „dūchas“, kad jie sprendžia čia, kas ir ką daro.

Nuo mušimo sąmonę buvau praradęs gal du kartus – jie daužė visur, kur tik pakliuvo. Aš buvau visas mėlynas. Tada A. Zykovas mane nuvedė į 2-ojo būrio virtuvę, kurioje buvo kiti „dūchai“ – juokdamasis jis pasakė, kad čia yra mano nauji kolegos.

„Tu esi mūsų vergas“

Taip sektoriuje gyvenau beveik metus ir buvau asmeninis A. Obelieniaus tarnas – jam klodavau lovą, gamindavau valgyti, plakdavau sporto kokteilius ir darydavau viską, ką tik šis liepdavo. Kai paruošdavau per šaltai arba pavėluodavau A. Obelieniui atnešti maistą į brigadą arba maistas šiam būdavo neskanus, arba gėrimas būdavo per šaltas ar per karštas, mano „vierchas“ be jokių žodžių mane daužydavo kumščiais. Taip jis sulaužė du rankos pirštus, tačiau dėl to bijojau kažkur kreiptis, kaulai suaugo patys.

A. Obelienius liepdavo kitiems „dūchams“ mane plakti laidais, o šie, neturėdami kito pasirinkimo, daužydavo, nes jei atsisakytų, patys būtų nuplakti. Praktiškai kas antrą dieną arba net kas dieną, beveik metus laiko A. Obelienius mane daužydavo. Kartais atrodė, kad šiam tai patinka, A. Obelienius juokdavosi ir šaipydavosi iš manęs.

Ne vieną kartą mane sumuštą matė pareigūnas E. Baronėnas, tačiau jis tik ant manęs rėkdavo ir nieko nedarydavo. Aš labai bijojau, bet visą laiką svajojau išeiti iš lokalinio sektoriaus.

A. Obelienius liepdavo kitiems „dūchams“ mane plakti laidais, o šie, neturėdami kito pasirinkimo, daužydavo, nes jei atsisakytų, patys būtų nuplakti. Praktiškai kas antrą dieną arba net kas dieną, beveik metus laiko A. Obelienius mane daužydavo. Kartais atrodė, kad šiam tai patinka.

Bet negalėjau – „vierchai“ A. Kupčiūnas, A. Zykovas, A. Obelienius, R. Purmalis visiems „dūchams“ buvo pasakę, kad bet kuris „lomintis“ pabandęs „dūchas“ taps „gaidžiu“. Tai sakė ir man asmeniškai – jei bandysiu išeiti, mane suras bet kurioje zonoje ir užmuš. Jie sakė, kad „esi mūsų vergas“.

Bet kuris „bachūras“ bet kada ir bet kur galėjo daužyti „dūchą“ – R. Gudynui tai labai patikdavo, jis trankydavo be jokios priežasties. Daužė ir kiti „bachūrai“ A. Karmazinas, A. Lekavičius, R. Purmalis. Kartą A. Zykovas prausykloje mane buvo nuplakęs laidais.

Aš jau nebegaliu prisiminti kiekvieno įvykio, nes tai tapo kasdienybe, aš jau pripratau – tai, kas normaliam žmogui nėra suprantama, čia buvo normalu ir priimtina. Aš netgi žinodavau, kada man suduos per veidą, suspardys ar nuplaks.“

„Kančių negaliu nusakyti žodžiais“

Napsikentęs nuolatinio smurto Erikas vieną naktį, kai pareigūnai ėjo per būrius, susirinko asmeninius daiktus ir priėjo prie prižiūrėtojo, kuris jį išvedė iki kontrolės praleidimo punkto. Į karantiną perkeltas kalinys netrukus buvo pakviestas pasikalbėti pas Kriminalinės žvalgybos pareigūną E. Baronėną.

„Priėjęs prie jo kabineto durų išgirdau A. Zykovo balsą, todėl prisiglaudęs prie durų pasiklausiau pokalbio, – prisipažino vaikinas. – E. Baronėnas, kurį visi vadindavo Baranu, šaukė ant A. Zykovo: „Kodėl tu bl... manęs niekada neklausai?“. A. Zykovas taip pat ant E. Baronėno rėkė, kad jam „poch...“, kad pats Baranas jo neklauso. Jie kalbėjo vienas su kitu tarsi būtų lygūs, tarsi draugai.

Susidarė įspūdis, kad A. Zykovas pats duoda E. Baronėnui nurodymus. O tada atsidarė durys ir iš kabineto išėjo A. Zykovas, kuris pamatęs mane sušuko, kad man dabar bus „pyzd...“, kad dabar būsiu „gaidys“.

Užėjau pas E. Baronėną – jis iš karto ėmė šaukti, kad esu „lamavykas“ ir jis gali su manimi susidoroti, kad dar ne tokių matęs ir laužęs. E. Baronėnas klausė, kodėl neklausiau „gerų vyrų“, kodėl „išsilominau“. Supratau, kad yra beviltiška kažką sakyti ar kažkuo skųstis.“

Po dviejų dienų Eriką pataisos namų administracija perkėlė į 4-ą lokalinį sektorių – tą pačią dieną išsipildė A. Zykovo pasakyti žodžiai, kad „bachūrus“ palikęs „dūchas“ taps „gaidžiu“.

„Eidamas į valgyklą lauke pamačiau R. Purmalį ir du „gaidžius“, kurie ėmė klausinėti, kodėl pabėgau – supratęs, kuo viskas gresia, ėmiau bėgti, bet vienas iš „gaidžių“, kurio vardas berods buvo Sania, iš už skverno paėmė butelį nuo šampūno ir man vandeniu apipylė visą nugarą. Supratau, kad esu pažemintas iki „gaidžių“ kastos, tai reiškė, kad ant manęs „nuleido“.

Tą pačią dieną, kiek vėliau, susitikau su tuo „gaidžiu“, tada jis teisinosi, kad nenorėjo to daryti, bet buvo priverstas, nes jam zonoje liko „sėdėti“ vos porą mėnesių ir mane „nupilti“ liepė R. Purmalis su A. Zykovu. Tas „gaidys“ prisipažino, kad A. Zykovas liepė mane „nupilti“ su fekalijomis, tačiau šis pasigailėjo ir „nupylė“ tik su vandeniu.“

Pasak nukentėjusiuoju pripažinto nuteistojo, vėliau A. Zykovas jį kaltino esą pavogus mobiliojo ryšio telefonus iš „kamoros“, priekaištavo, kad šis, tarsi jų nuosavybė, tarnas, paliko „vierchus“ be leidimo.

„Kančių, kokias patyriau gyvendamas 1-ajame lokaliniame sektoriuje, negaliu nusakyti žodžiais, – sunkiai rinkdamas žodžius kalbėjo jis, iki šiol prisimenantis kiekvieną dieną, praleistą Pravieniškių vergovėje. – Visi nuteistieji, kurie nėra „bachūrai“ ir neturi užtarimo ar draugų, 2-ojoje valdyboje gyvena baimėje ir kentėdami, kaip ir aš, jie taip pat patiria dideles fizines ir dvasines kančias.“

Kitoje „Pravieniškių mafijos“ dalyje jau rytoj – išskirtinis pasakojimas apie nuteistąjį, kuris išdrįso pasipriešinti nusikaltėliams ir pareigūną, bendradarbiavusį su šiais nusikaltėliais: į pataisos namus atlikti bausmės atvykę nuteistieji išklausydavo „paskaitą“, kurios metu sužinodavo, kad nuo šiol ne tik privalės paklusti „kamoros vierchams“, bet ir kokius „mokesčius“ šiems turės sumokėti.