Šiurpą keliančios nuteistųjų gyvenimo Pravieniškių pataisos namuose istorijos nebegali daugiau kartotis – prieš porą mėnesių į teisingumo ministro kėdę atsisėdęs Elvinas Jankevičius sako, kad jį pribloškė kalinių pasakojimai, ir iš pagrindų bus keičiama įkalinimo sistema. Pirmieji žingsniai jau žengti – DELFI perdavus informaciją, ministro pastangomis praėjusį savaitgalį Pravieniškėse neįvyko tradicinė „Jūros šventė“, kurios metu „krikštijami“ per pastaruosius metus į įkalinimo įstaigą atvykę nuteistieji.
E. Jankevičius žada ir daugiau permainų, tačiau jos be Kalėjimų departamento ir įkalinimo įstaigų vadovų iniciatyvos ir pastangų neįvyks – nors Pravieniškėse ir buvo užkirstas kelias nuteistųjų ilgą laiką planuotai „šventei“, tačiau alkoholis iš penktadienio į šeštadienį čia vis tiek liejosi laisvai.
Laikinai Pravieniškių pataisos namams vadovaujantis Dainius Sušinskas sako, kad praėjusį penktadienį iš karantino patalpų buvo pašalintas iki šiol čia nuteistiesiems dirbęs „bugoras“, be to, į kitą lokalinį sektorių buvo pervežti nuskriaustųjų ir pažemintųjų kastai priklausantys nuteistieji („gaidžiai“), dėl to sulaukta didžiulio „bachūrų“ pasipriešinimo.
Reaguojant į teisingumo ministro informaciją, įkalinimo įstaigoje buvo atliktos neplanuotos kratos – 1-ajame lokaliniame sektoriuje, kur kali „bachūrai“, rasti 8 mobiliojo ryšio telefonai, 3 litrai, įtariama, degtinės ir 80 litrų raugalo, turėjusio virsti svaigalais.
Pataisos namų direktorius netiki, kad po kratų ir konfiskuoto alkoholio įkalinimo įstaigoje vis tiek buvo „puotaujama“ – esą neįmanoma, nes tiek daug svaigalų konfiskuota. Tačiau DELFI turi visai kitokią informaciją – vienas įkalinimo įstaigos darbuotojas stebėjosi, kad niekam net nebuvo įdomu, jog šeštadienio rytą po teritoriją vaikščiojo daug pagiringų nuteistųjų. Tiesa, tai nebuvo joks išskirtinis įvykis įkalinimo įstaigoje.
„Peržiūrėsime vaizdo įrašus“, – negalintis patikėti, kad nuteistieji be jokių kliūčių girtavo, žadėjo direktorius. Tiesa, vaizdo įrašai alkoholio kvapo ir promilių nefiksuoja, o nuteistųjų „vakarėlis“ vyko brigadose, kuriose net nėra jokių vaizdo kamerų.
„Pareigūnams geriausia, kai pataisos namuose niekas nesimuša ir nieko nemuša, tada jie užmerkia akis prieš kitus pažeidimus“, – po penktadienio naktį įkalinimo įstaigoje vykusių išgertuvių sakė nuteistasis.
Šios nerašytos taisyklės galiojo ir tuomet, kai daugiau kaip šešerius metus įkalinimo įstaigoje veikė nusikalstamas Pravieniškių mafijos susivienijimas, kurio nariai šiuo metu yra patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Pavojingi nusikaltėliai nebūtų sugebėję vadovauti visiems nuteistiesiems, jeigu ne pareigūnų pagalba – įtariama, kad bene pagrindinį vaidmenį jame suvaidino Kriminalinės žvalgybos skyriuje dirbęs vyresnysis specialistas Evaldas Baronėnas (gim. 1973 m.). DELFI susisiekė su šiuo metu nuo pareigų nušalintu „operu“, tačau šis apie nemalonumų sukėlusią istoriją nebuvo linkęs kalbėtis.
„Tokioje situacijoje buvo tik vienas kelias – susitaikyti su realybe ir skaičiuoti dienas iki išėjimo į laisvę“, – sakė Pravieniškių pataisos namuose bausmę dėl įvykdyto nusikaltimo atlikęs nuteistasis.
Kalėjimas, kuriame nuteistieji dar labiau sužvėrėdavo ir neturėdavo net laiko apmąstyti praeities klaidų ir iš jų pasimokyti, – penktojoje straipsnių ciklo apie „Pravieniškių mafiją“ dalyje.
Pasipriešino „kamoros vierchams“
Į nusikalstamą susivienijimą susibūrę dėl plėšimų, verslininkų grobimų ir nužudymų teisti pavojingi nusikaltėliai pataisos namuose pakeitė iki tol kalėjime galiojusias nerašytas taisykles – neformaliu nuteistųjų lyderiu pasiskelbęs „kamoros vierchas“ Aidas Kupčiūnas ir jo „bachūrai“ Andrius Obelienius, Artūras Račkelis, Erlandas Palukaitis ir Artūras Zykovas vadovavo ne tik žemesnių kastų nuteistiesiems, bet ir „bachūrams“.
Nuteistieji iš Vilniaus organizuotų nusikalstamų grupuočių nesikišdavo į kauniečių reikalus, tačiau jų nurodymams turėdavo paklusti. Valdžią įkalinimo įstaigoję perėmę „kamoros vierchai“ galėjo daryti ką nori, jiems privalėjo paklusti visi – ginčytis ar nepritarti aukščiausios kastos nuteistiesiems buvo draudžiama, o jei tokių „drąsuolių“ atsirasdavo, jiems tekdavo skaudžiai sumokėti: bet kurią akimirką „bachūras“ galėjo būti pažemintas iki nuskriaustųjų „gaidžių“ arba žiauriai sumuštas.
Anksčiau su „kamoros vierchais“ išvien veikęs Ruslanas Laško, kurį dėl pagalbos atskleidžiant nusikaltimus teisėsauga atleido nuo atsakomybės, sakė, kad Povilas zonoje buvo atsakingas už šiauliečių „mastiuchą“: „Jis buvo 1-ojo lokalinio sektoriaus šiauliečių „mosties viršus“, taigi automatiškai buvo visų šiauliečių, kalinčių 2-ojoje valdyboje, „viršus“, taip pat jis buvo atsakingas už „rabočkėje“ dirbančius nuteistuosius.“
Pasak liudytojo, Povilas buvo sumuštas tik dėl to, kad nepakluso „bachūrams iš kamoros“.
Anot Povilo, pokalbio metu „kamoroje“ buvo A. Kupčiūnas, A. Obelienius, A. Račkelis, E. Palukaitis, A. Zykovas – visi Kauno „mosties vierchai“, o A. Račkelis pokalbio metu spyrė iš kojos, po smūgio Povilas nukrito, tada E. Palukaitis iš kumščio smūgiavo į veidą ir išmušė ar sulaužė žandikaulį. Po to jam buvo liepta išeiti iš „kamoros“.
Vakare Povilas dėl žandikaulio lūžio buvo išvežtas į ligoninę, bet kai iš jos grįžo į savo brigadą, jau nebebuvo šiauliečių „mosties viršus“ – „bachūrai“ jį pakeitė kitu.“
Pats Povilas pareigūnams neišdrįso prisipažinti, kad buvo sumuštas „kamoroje“ – per apklausą nurodė, kad lipdamas žemyn laiptais paslydo ir veidu stipriai trenkėsi į turėklą. Tokio paaiškinimo teisėsaugai užteko, nors medikai ir nurodė, kad apatinio žandikaulio lūžis labiau būdingas smūgio sudavimui ir nebūdingas atsitrenkimui į durų staktą – ikiteisminis tyrimas dėl smurto buvo nutrauktas.
Elgėsi ne pagal „poniatkes“
Daugiau apie šį incidentą pataisos namuose teisėsaugai vėliau papasakojo taip pat su teisėsauga bendradarbiaujantis nuteistasis Dainius Pauliukevičius – esą jam ir dar keliems kitiems nuteistiesiems reikėjo, kad nuteistieji iš darbo zonos 2-ajam būriui pagamintų medinius minkštus „pufikus“.
Pagal „poniatkes“ tai reiškė, kad Povilas „uždėjo zaprietą“, nors jis buvo „bachūrų“ kastoje ir priklausė Šiaulių „mastiuchai“.
Kitą dieną E. Palukaitis sakė, kad eis pasikalbėti su Povilu – šiam reikėjo paaiškinti, jog elgiasi ne pagal „poniatkes“. Vėliau jis pasakojo, kad Povilui paaiškino, kad šis negali savavališkai be „vierchų“ žinios ir pritarimo kažką zonoje spręsti, dėl to jam kumščiu trenkė į veidą, gal net sulaužė žandikaulį. Po šio įvykio Povilas nuteistiesiems iš darbo zonos liepė padaryti viską, ko paprašys „bachūrai“ iš 1-ojo lokalinio sektoriaus.“
Pareigūnas nurodė kainas
Pirmą kartą dėl įvykdyto nusikaltimo nuteistas marijampolietis Mantas N., kuris į Pravieniškių pataisos namus buvo pervežtas iš Kauno tardymo izoliatoriaus, teisėsaugai atskleidė, kad Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnas E. Baronėnas ėjo išvien su „kamoros vierchais“ – tai jis sužinojo jau per pirmąjį pokalbį su pataisos namų darbuotoju.
„Atvežtas į Pravieniškes iš pradžių buvau karantino patalpose, – sakė Mantas. – Čia tuo metu vadovavo vadinamasis „bugoras“ Algirdas Daukšas. Karantine prabuvau tris paras. Čia „bugoras“ man pasiūlė bausmę atlikti 2-osios valdybos 1-ajame lokaliniame sektoriuje, sakė, kad čia kali „normaliausi bachūrai“ ir yra tvarka, o už galėjimą gyventi, lovą, naudojimąsi sporto sale turėsiu sumokėti vienkartinį 360 eurų mokestį. Apie tai jau buvau girdėjęs iš kitų nuteistųjų, todėl sutikau.
Taip pat „bugoras“ įvardijo ir kitas kainas – pavyzdžiui, išmanusis telefonas su interneto ryšiu kainavo virš 150 eurų.
Jis taip pat klausė, ar kas nors iš nuteistųjų mane turi pasitikti, pasakiau, kad taip, tačiau tik 1-ojoje valdyboje, nes ten bausmę atlikinėjo mano pažįstami. E. Baronėnas pasakė, kad nieko baisaus, galėsiu pasiskambinti kam reikės, svarbu, jog mane prieš kitus „bachūrus“ užtartų. Iš E. Baronėno žodžių supratau, kad norint įgauti pagarbą ir pasitikėjimą tarp kitų nuteistųjų 1-ajame lokaliniame sektoriuje, man reikės kažkokiu būdu susisiekti su savo pažįstamais iš 1-osios valdybos.
Pareigūnas sakė, kad „vierchams iš kamoros“ reikės susimokėti taip vadinamus mokesčius už lovą, už brigadą, už gyvenimą. E. Baronėnas praktiškai pakartojo tą patį, ką sakė karantino „bugoras“.
Užtenka pakelti rankšluostį
E. Baronėnas įvardino pinigų sumą, sakė, kad tai bus maždaug virš 300 eurų. Iš šio pokalbio su E. Baronėnu supratau, kad Pravieniškių pataisos namų administracijai yra žinoma nuteistųjų susiskirstymas į kastas ir hierarchija, man nekilo abejonių, jog administracija toleruoja „vierchų“ buvimą ir pinigų rinkimą iš nuteistųjų.“
Nors į įkalinimo įstaigą Mantas pateko pirmą kartą, tačiau iš draugų ir pažįstamų, kuriems jau buvo tekę paragauti kalėjimo duonos, žinojo, į kokias kastas susiskirstę nuteistieji.
Žemiausia kasta tarp gaidžių yra vadinamosios „šliapos“ – jais automatiškai tampa už mažamečių tvirkinimą teistas kalinys. Taip pat „šliapa“ gali tapti nuteistasis, kurio veidą savo lytiniu organu paliečia kitas nuteistasis. „Šliapos“ pataisos namuose renka nuorūkas, plauna tualetus ir atlieka kitus žemiausius ūkio darbus.“
Vis tiek turi paklusti
Į vadinamąją išrinktųjų kalinių kastą patekęs Mantas, kaip ir kiti nuteistieji, pirmą kartą pakliuvę į įkalinimo įstaigą, buvo reketuojamas, jis taip pat kentė smurtą, nors ir visais būdais bandė įtikti „kamoros vierchams“ ir kitiems čia gyvenantiems „bachūrams“.
– Kai atėjau į sektorių, mane pasitikęs Rimvydas Purmalis nuvedė į „kamorą“ pas A. Kupčiūną. Jis ėmė klausinėti, iš kur esu, už ką nuteistas, su kuo bendrauju iš laisvės, ką pažįstu ir pan. Pasakiau, kad pažįstu vieną žmogų iš Kauno, priklausantį „Kamuolinių“ grupuotei. A. Kupčiūnas pasakė daugiau šios grupuotės pavadinimo garsiai neminėti.
Tada jis įspėjo, kad reikės keletą dienų palaukti, gal kas nors mane užtars, o iki tol aš negalėsiu gyventi jokioje brigadoje – supratau, kad visą dieną nuo ankstyvo ryto turėsiu būti lauke ir tik naktį galėsiu eiti miegoti į brigadą, kurioje oficialiai priregistruotas.
Po šio pokalbio E. Palukaitis iš karto palydėjo į brigadą ir parodė lovą, į kurią miegoti galėsiu ne anksčiau kaip 23 val. ir ryte 6.30 val. privalėsiu su savo čiužiniu vėl išeiti. Neturėdamas kito pasirinkimo sutikau. Pirmą dieną iki 23 val. vaikščiojau krepšinio aikštelėje, su manimi tokioje pačioje padėtyje buvo ir kitas nuteistasis, kuris papasakojo, kad už Klaipėdos „mostį“ atsakingas „bachūras“ nurodė sumokėti 4 tūkst. eurų, nes šio brolis, prieš tai atlikdamas bausmę, paliko skolų. Bet jis ilgai nebuvo lauke – vakare susirinko savo daiktus ir išėjo į kontrolės praleidimo punktą, vadinamąją „vachtą“. Toks nuteistojo išėjimas iš lokalinio sektoriaus pagal nuteistųjų žargoną vadinamas „išsilominimu“.
Čia jis man aiškino, kad dėl manęs niekas į „kamorą“ neskambina, bet aš atsakiau, jog tikriausiai niekas nežino, kur esu. Tada Aidas pasakė, kad kuo greičiau turėčiau šį klausimą išspręsti, nes lauke vasario mėnuo ir šalta – jis nutarė, kad turėsiu susimokėti. Atsakiau, jog žinau, mokėsiu 360 eurų už lovą, brigadą ir visą kitą, tačiau A. Kupčiūnas atkirto, kad reikės papildomai, nes ši suma man neleis gyventi. Kai paklausiau, kiek, Aidas pakėlė ranką ir parodė penkis pirštus. Tai buvo 5 tūkst. eurų – šie pinigai net ne bauda, o įnašas į bendrą „obščiaką“.
Susidomėjo tėvais
Pasakiau, kad tokių pinigų neturiu ir nežinau, ką daryti, bet A. Kupčiūnas man davė dvi savaites jiems surinkti, sakė, kad niekas neskubina ir jei aš sutinku, visi mano daiktai bus nunešti į brigadą, kurios atsakingasis buvo E. Palukaitis, ir padėti ant lovos.
Nežinojau, ką daryti, todėl A. Kupčiūnas ėmė klausinėti, kas yra mano tėvai, kur jie dirba, kaip gyvena, kas yra mano artimieji, kuo verčiasi. Viską papasakojau – Aidas nuramino, kad mano šeima sumokės, jie galės mokėti ir dalimis. Neturėdamas kito pasirinkimo pasakiau, kad per dvi savaites pabandysiu susisiekti su tėvais ir šių paklausti dėl pinigų.
Paskui mane A. Kupčiūno „dūchas“ palydėjo iki brigados, o E. Palukaitis davė lapelį su sąskaitos numeriu ir vardu, pavarde. Į šią sąskaitą mano draugo žmona pervedė 360 eurų – tai buvo pinigai už lovą, treniruoklius, brigados gerovę. O tada nuteistieji ėmė laidyti užuominas, kad aš, kaip naujokas, turiu padaryti tarsi prisirašymą – „dūchai“ perdavė, jog zonoje nuteistieji rūko „žolę“, vartoja alkoholį, valgo saldumynus.
Prisirašymus darė ir kiti nuteistieji, jie taip pat iš D. Razučio pirko narkotikus, o šis be A. Kupčiūno žinios nebūtų galėjęs užsiimti šia prekyba.
Nuteistieji kalbėdavo, kad Ilgas kanapes paima tiesiogiai iš „kamoros“ – iš paties Aido, o pinigai, kurie už narkotikus suplaukdavo į vieną sąskaitą, galiausiai turėdavo atitekti arba A. Kupčiūnui, arba – „vierchams iš kamoros“.
Egzekucija prausykloje
Kai praėjo dvi savaitės, per kurias turėjau sumokėti 5 tūkst. eurų, mane į prausyklą pasikvietė A. Kupčiūnas ir E. Palukaitis. Čia Aidas ėmė šaukti, kur yra pinigai ir po šių žodžių kumščiu smogė į galvą, po akimirkos – dar kartą. Smūgiai buvo stiprūs, bet nenukritau, nes atsirėmiau į kriauklę. Tada E. Palukaitis mane laikė rankomis, o A. Kupčiūnas smūgiavo kumščiais į galvą ir į krūtinę, kas du smūgius vis pakišdamas rankas po tekančiu šaltu vandeniu.
A. Kupčiūnas tada sudavė ne mažiau kaip 10 smūgių, o E. Palukaitis iš nugaros spardė į šonus ties liemeniu. Paskui jie mane pasodino ant suolo ir Aidas sudavė dar kelis smūgius rankomis, dėl to pargriuvau ant žemės, bet sąmonės nepraradau. Ir tada ėmė mane spardyti, reikalavo sumokėti pinigus.
Atsakiau, kad nenoriu, ir jie išėjo. Mano drabužiai buvo kruvini, visi šonai mėlyni, veidas ištinęs, taip pat net mėlynas. Tada buvo sunku kvėpuoti, jaučiau deginantį skausmą kairėje pusėje, manau, nuo sumušimo skilo ar lūžo šonkauliai, tačiau bijojau kreiptis į medicinos punktą ir į pareigūnus – už tai gali ir užmušti.
Draugai nepadės
Buvo praėjusios beveik dvi savaitės po pirmojo sumušimo, kai dienos metu į brigadą atėjo A. Kupčiūnas ir vėl pasikvietė eiti kartu. Kaip ir anksčiau, nuėjome į prausyklą, ten jau buvo E. Palukaitis. Aidas pasakė: „Tu gal debilas, kokių užtarimų čia ieškai, pasakyk visiems savo draugams, kad čia neskambinėtų ir už tave niekas nieko neprašytų, nes tai tau nepadės“.
Po šių žodžių A. Kupčiūnas keletą kartų smogė į veidą, nukritau. Aidas liepė stotis. Tada E. Palukaitis į veidą netrankė, tačiau kojų keliais ir kumščiais smūgiavo į šonus ties juosmeniu, o A. Kupčiūnas kumščiais trankė į veidą.
Nežinau, kiek tai buvo smūgių, bet tikrai tai buvo ne mažiau kaip 10. A. Kupčiūnas pasakė, kad rytoj mane pasikvies pasikalbėti į „kamorą“, bet prieš tai nurodė draugams perduoti, kad man viskas gerai ir tegul daugiau neskambinėja. Bijojau, kad susidoros, todėl įvykdžiau šį nurodymą – paskambinau draugams į laisvę ir perdaviau, kad savo „reikalus“ jau susitvarkiau.
Kitą dieną „kamoroje“, kurioje buvo A. Kupčiūnas ir E. Palukaitis, sukūriau istoriją – melavau, kad pinigai tikrai bus gegužės ar birželio mėnesį, nes tėvai žada parduoti kažkokį turtą, todėl susimokėsiu. Tai išgirdęs A. Kupčiūnas pasakė, kad reikėjo iškart sakyti, jog dabar nėra pinigų, kad reikia laiko. Jis pabrėžė, kad aš pats kaltas, jog vaikštau mėlynas, bet toks – ne aš vienas.
Reikia nusipelnyti
Kai A. Kupčiūnas išėjo į laisvę, tą pačią dieną „kamoros vierchu“ tapo A. Zykovas. Po kelių dienų išėjęs vakarieniauti į valgyklą, į lokalinį sektorių nebegrįžau – budintiems pareigūnams pasakiau, kad turiu asmeninių problemų. Buvau uždarytas į laikinojo sulaikymo kamerą, po to – į karantiną. Čia savo istoriją papasakojau „bugorui“ A. Daukšui, kurio šis pasakojimas nenustebino – jis sakė, kad „bachūrai“ taip jau elgiasi, ir man patarė keltis į 3-iąjį lokalinį sektorių, į 9 būrį.
Ryte buvau pakviestas pas tuometį pareigūnų „operų“ viršininką Darijų Globį (vėliau jis išėjo į pensiją ir pasitraukė iš gyvenimo), kuris paklausė, kas nutiko, o aš papasakojau apie reketą, mušimą, įvardijau A. Kupčiūną ir E. Palukaitį. D. Globys pasiūlė parašyti pareiškimą, bet atsisakiau, nes labai bijojau, sakiau, jog tenoriu ramiai atlikti likusią bausmės dalį.
Šiame sektoriuje nėra kastų, kali vadinamieji „drambliai“ ar „ožiai“ – asmenys, kurie negyvena pagal nuteistųjų taisykles. Tačiau „gaidžių“ yra.
Čia iš karto prie manęs prisistatė už visą 3-iąjį lokalinį sektorių atsakingas nuteistasis Marius – jis perdavė, kad dėl manęs jau skambino iš 1-ojo lokalinio sektoriaus, sakė, jog „išsilomindamas“ palikau didelių skolų. Atsakingasis paklausė, ar skolos yra realios ar išgalvotos, „užkabintos“.
Nemelavau, pasakiau, kad išgalvotos, todėl Marius patarė būti labai atsargiam vaikščiojant lauke „ant rato“, nes gali būti, kad „nupils gaidžiai“.
Ramiai gyvenau gal dvi ar tris savaites, kai vieną dieną į 3-iojo lokalinio sektoriaus teritoriją atėjo E. Palukaitis ir R. Purmalis – pasikvietę pasikalbėti jie teiravosi, ar nieko neužmiršau. Tai buvo kalba apie 5 tūkst. eurų – neturėjau kito pasirinkimo, todėl vėl melavau, kad po kelių dienų eisiu į pasimatymą su mama ir po to jau turėsiu pinigų. Jie patikėjo – sakė, kad po pasimatymo pasivaikščiojimo aikštelėje manęs lauks nuteistasis Rolandas Zapūstas, pravarde Zapas, iš „gaidžių“ kastos ir perduos lapelį su banko sąskaitos numeriu, į kurį mano mama turės pervesti pinigus.
„Nupiltas“
Taip ir buvo – kitą dieną po pasimatymo Zapūstas padavė lapelį, bet jį išmečiau – neketinau niekam mokėti. Bet jie nežinojo ir laukė pinigų – gal po dviejų savaičių E. Palukaitis ir R. Purmalis vėl atėjo į 3-iąjį lokalinį sektorių, vėl klausė, kur pinigai, o aš meluodamas pasakiau, kad vyksta formalumai su žemės pardavimu ir dar nėra pinigų, reikia laiko.
Po kiek laiko ėjau pasiimti man atsiųsto laiško, kai pasivaikščiojimo rate sutikau „bachūrą“ A. Obelienių – jis grasino ir ragino kuo greičiau pervesti pinigus, nes priešingai bus susidorota, greitai mane „nupils“ ir būsiu „gaidys“.
15 parų areštas
Kitą dieną vėl mane pasikvietė „operų“ vadas D. Globys, aš jam viską smulkiai papasakojau ir paprašiau perkelti į kitą Pravieniškių valdybą. Tą pačią dieną buvo sudaryta komisija, kurios nariams tą pačią istoriją pakartojau. Tuometis direktoriaus pavaduotojas D. Sušinskas pasakė, kad taip greitai niekas manęs negali perkelti, todėl laikinai būsiu patalpintas į 4-ąjį lokalinį sektorių.
Nesutikau, aiškinau, kad čia vis tiek mane pasieks „bachūrai“ iš 1-ojo lokalinio sektoriaus ir susidoros, primuš, gal ir užmuš. Tada komisija nusprendė, kad atsisakau vykdyti jų sprendimą ir už tai man paskyrė 15 parų bausmę kameros tipo patalpose. Ir tik po to, kai atlikau šią bausmę, buvau pervežtas į 3-iuosius pataisos namus. Po metų išėjau į laisvę.“
Jį mušdavo ir jo „bachūras“ A. Obelienius – mačiau, kaip kartą Andriucha Erikui pareiškė, kad maistas yra nešviežias ir trenkė per veidą. Vėliau, neiškentęs smurto ir patyčių, jis „išsilomino“, buvo perkeltas į Pravieniškių 3-iają valdybą. Tada Erikas man pasakojo, kad tada, kai buvo perkeltas į 4-ąjį lokalinį sektorių ir išėjo pasivaikščioti ant rato, „gaidys“ iš 1-ojo lokalinio sektoriaus „bachūrų“ paliepimu „nupylė“ su fekalijomis, jis tapo „gaidžiu“.
Pragarą čia patyrė ir kiti nuteistieji – vienas nuteistasis A. Kupčiūnui sumokėjo 1,8 tūkst. eurų, bet jis vis tiek buvo „nuvarytas“ „dūchauti“, nes esą pridegino kažkokį puodą su maistu ir nebeišgalėjo atsiskaityti už telefoną. O kitas nuteistasis tapo „dūchu“, nes neturėjo už ką susimokėti „kamorai“, tačiau juo buvo neilgai – vieną vakarą padaugino amfetamino ir nuėjęs į „gaidžių“ brigadą plaukų kirpimo mašinėle nusikirpo sau plaukus. Kitą rytą jis buvo labai stipriai nuplaktas laidais ir paverstas „gaidžiu“. Tai buvo tokios nerašytos taisyklės, kurioms visi privalėjo paklusti.“
Valdžią į savo rankas pataisos namuose paėmę „kamoros vierchai“ vadovavo narkotikų prekybos verslui, prie jų prisijungė ir Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnas. Kitoje „Pravieniškių mafijos“ dalyje – išskirtinis interviu su net keliolika metų į zoną draudžiamus daiktus permetinėjusiu Pravieniškių gyventoju ir vergo, turėjusio pardavinėti kvaišalus, išpažintis.