Pravieniškių mafija. Kruvina Kauno nusikaltėlių kova: „pupytės“ mylimasis patyrė didžiulį pažeminimą

Zonoje išlieka ir ją valdo tik stipriausi. Tokia nerašyta taisykle vadovavęsis su Kauno kriminalinio pasaulio lyderiais artimus santykius palaikęs „Panterinių“ grupuotės narys Aidas Kupčiūnas, pravarde Aidelis, Pravieniškių pataisos namuose surengė tikrą perversmą – po vos žmogžudyste nepasibaigusio kruvino užpuolimo perėmė vadovavimą iš tuo metu įtakingiausio kalėjimo lyderio Deimanto Bugavičiaus, pravarde Deima. Jis – buvęs „Agurkinių“ grupuotės lyderio Sauliaus Velečkos asmeninis sargybinis, iš keršto nušautas prieš pusantrų metų.

Pirmąją „Pravieniškių mafijos“ dalį skaitykite paspaudę šią nuorodą.

Pravieniškių pataisos namuose – kitoks gyvenimas ir kitokios taisyklės. Kalinių žargonu kalbant, čia valdo „zakonai“, kurių nerasime jokiuose vadovėliuose. Čia išgyvena tik tikri „bachūrai“.

Beveik dvejus metus Pravieniškių pataisos namų 2-ajai valdybai, kurioje buvo įkalinti organizuotų nusikalstamų grupuočių nariai, vadovavęs D. Bugavičius dar 2012 m. patyrė tikrą pažeminimą, kai neteko lyderio pozicijos – iš jo valdžią perėmė pagal rangą kriminaliniame pasaulyje gerokai žemesnio lygio nuteistasis A. Kupčiūnas. Kitų nuteistųjų akyse pažemintas D. Bugavičius ilgai rezgė keršto planą – nors ir buvo praradęs autoritetą, bet „Agurkinių“ grupuotės narys sugebėjo suvienyti jį palaikančius nuteistuosius, kurie netrukus smogė atgal ir susidorojo su „kamoros vierchu“ tapusiu A. Kupčiūnu.

Pravieniškių pataisos namuose – kitoks gyvenimas ir kitokios taisyklės. Kalinių žargonu kalbant, „zakonai“, kurių nerasime jokiuose vadovėliuose. Čia išgyvena tik tikri „bachūrai“.

Bet ir po šio kruvinio išpuolio D. Bugavičius valdžios vis tiek neatgavo – nors ir buvo sudaužytas, tačiau neoficialiai pataisos namams ir toliau vadovavo žiaurumu ir cinišku elgesiu su kitais nuteistaisiais pagarsėjęs Aidelis.

Karą dėl valdžios kriminaliniame Pravieniškių pasaulyje puikiai atsimena visi tuo metu įkalinimo įstaigoje bausmę atlikinėję nuteistieji – pagal nerašytas taisykles po sumušimo A. Kupčiūnas turėjo būti perkeltas į kitus pataisos namus, tačiau pirmą kartą pataisos namų istorijoje to nebuvo padaryta. Tai visiems sukėlė didelę nuostabą, tačiau nuteistieji netrukus sužinojo atsakymą: „kamoros obščiakas“, kuriame buvo laikomi iš prekybos narkotikais ir kitos neteisėtos veiklos gaunami pinigai, staiga pasidarė tuščias.

Nuteistieji, priklausę „kamorai“, sako, kad „aukso puode“ tuo metu buvo apie 20 tūkst. eurų, kurie esą už taisyklių sulaužymą buvo sumokėti pataisos namų administracijai. Bent taip kitiems „vierchams“ buvo prisipažinęs ištikimas A. Kupčiūno bendražygis.

Tokie duomenys aiškėja iš pareigūnų atlikto sudėtingo tyrimo, kurio dar nepatvirtino teismas, medžiagos – Pravieniškių pataisos namuose daugybę metų veikė nusikalstamas susivienijimas, kurio lyderiams privalėjo paklusti visi įkalinimo įstaigoje bausmę atliekantys nuteistieji. Ir ne tik – baudžiamosios bylos duomenys rodo, kad nusikalstamo pasaulio šulams nusilenkdavo ir čia dirbantys pareigūnai, o už nuteistųjų priežiūrą atsakinga kalėjimo administracija užsimerkdavo prieš kalinių daromus nusikaltimus.

Kauno nusikalstamo pasaulio šulų kova dėl išgyvenimo – antrojoje straipsnių ciklo apie Pravieniškių mafiją dalyje.

Vadovavo Vidma ir Deima

Į Pravieniškių pataisos namus dėl garsaus kauniečio verslininko ir jo šeimos apiplėšimo A. Kupčiūnas buvo atvežtas dar 2011 m. pavasarį – vos tik patekęs už grotų tris kartus teistas Aidelis iš karto bandė įsitvirtinti tarp vadinamųjų „kamoros vierchų“. Pradžia buvo nelengva – tuo metu pataisos namams neoficialiai vadovavo „Agurkinių“ grupuotės nariai D. Bugavičius ir Vidmantas Grigaliūnas, turėjęs Raganos ir Vidmos pravardes.

Keletą kartų teistas D. Bugavičius nuo 2010 m. rugsėjo Pravieniškėse bausmę atliko už savavaldžiavimą, panaudojant psichologinę prievartą, ir vengimą atlikti laisvės atėmimo bausmę, tuo metu jo bičiulis V. Grigaliūnas buvo įkalintas dėl nužudymo – jis su bendru nušovė buvusį bičiulį, kuris nutarė juos pašalinti iš nelegalaus narkotikų verslo.

Apie tai, kaip kalėjimo „bachūrai“ kovojo dėl valdžios, geriausiai atskleidžia tuo metu pataisos namuose kalėję (kai kurie kali ir iki šiol) nuteistieji. Jų pasakojimai apie įvykius Pravieniškėse šiek tiek skiriasi, tačiau parodo, kokia įtampa tada tvyrojo zonoje.

D. Bugavičius, kurį jau tuo metu pataisos namuose lankė „Olialia pupyčių“ atlikėja V. Jakutienė, sakė, jog apie neformalias kalėjimo grupuotes nieko nežino.

Tuo metu patys pagrindiniai šių konfliktų dalyviai su teisėsauga apie tai nekalbėjo – dar būdamas gyvas apklaustas D. Bugavičius, kurį jau tuo metu pataisos namuose lankė „Olialia pupyčių“ atlikėja Vita Jakutienė, sakė, jog apie neformalias kalėjimo grupuotes nieko nežino.

Jo bičiulis V. Grigaliūnas taip pat tyrėjams nesuteikė jokios informacijos, o paklaustas apie jam surengtą kruvinąją egzekuciją, tepasakė, jog nieko apie tai nežino, nes tuo metu, kai patyrė sužalojimus, pats nukrito nuo laiptų. Tuo metu pagrindinis Pravieniškių mafijos šulas A. Kupčiūnas per apklausas tikino, kad esą tik iš teisėsaugos sužinojo, jog įkalinimo įstaigoje veikė nusikalstamas susivienijimas.

Vienas pagrindinių liudytojų Pravieniškių mafijos byloje – kaunietis Dainius Pauliukevičius. Nors vyras pats priklausė „kamoros bachūrams“, o jie pagal nerašytas taisykles negali bendradarbiauti su teisėsauga, tačiau jis nusistovėjusią tvarką sulaužė ir pareigūnams atskleidė ne tik kaip veikė Pravieniškių mafijos nusikalstamas susivienijimas, buvo daromi nusikaltimai, bet ir kaip vyko didžiulė kova. Dėl išgyvenimo.

Dėl to D. Pauliukevičius, kaip ir dar keletas nuteistųjų, kartu su „vierchais“ daręs nusikaltimus, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Įsižeidė: aš – ne „dūchas“

„Į pataisos namus patekau 2011 m. sausio pradžioje, kaip ir kiekvienas „naujokas“, iš karto buvau uždarytas į karantiną, – pasakojo nuteistasis. – Tuo metu atsakingas už karantiną, žargonu vadinamas „bugoras“, buvo asmuo Levas. Karantino „bugoras“ visada pagal nerašytas nuteistųjų taisykles privalėdavo informuoti „kamoros vierchus“ apie naujai atlikti bausmės atvykusius asmenis. Todėl apie mano atvykimą Levas telefonu pranešė tuo metu „kamoroje“ gyvenantiems „vierchams“ D. Bugavičiui ir V. Grigaliūnui. Levas nuo „kamoros“ paklausė, kas mane gali užtarti, su kuo Kaune bendrauju ir iš kokio Kauno rajono esu. Aš paaiškinau, o „vierchai“ iš „kamoros“ kažkam į laisvę paskambino, o šie pasakė, kad aš gyvenu pagal „poniatkes“ ir esu „bachūras“.

Administracija oficialiai mane paskyrė gyventi į 3-iąjį būrį, tačiau ten niekada negyvenau – kai su daiktais atėjau į 1-ąjį lokalinį sektorių, mane pasitiko D. Bugavičius, kuris nusprendė, kur gyvensiu. Tai buvo visai kita vieta nei man buvo nurodžiusi administracija. Čia gyvenau maždaug vienerius metus, bet taip 1-ajame sektoriuje gyvena daugelis nuteistųjų.

Po kelių mėnesių atlikti bausmės į pataisos namus atvyko A. Kupčiūnas. Jis buvo paskirtas gyventi į 1-ojo sektoriaus 3-iąją brigadą. Čia kalėjo Ruslanas Laško, su kuriuo jie buvo pažįstami dar iš laisvės. Ruslanas buvo gerbiamas kitų „bachūrų“, turėjo gerų diplomatinių sugebėjimų ir buvo bendraujantis su nuteistaisiais.

Iš pradžių jokių konfliktų tarp A. Kupčiūno ir „vierchų“ iš „kamoros“ nebuvo, tačiau gal po kelių mėnesių buvo įvykis, kuris viską pakeitė – lauke kalbėjosi A. Kupčiūnas su D. Bugavičiumi ir V. Grigaliūnu. Šis po pokalbio nueidamas A. Kupčiūnui pasakė, kad vakare ateitų į „kamorą“ pasikalbėti ir kad ateitų tada, kada bus pakviestas.

A. Kupčiūnas labai įsižeidė ir atėjęs prie 2-ojo būrio ten buvusiems „bachūrams“ pasakė, kad V. Grigaliūnas jį varinėja kaip kokį „dūchą“. R. Laško, Artūras Račkelis ir Erlandas Palukaitis, su kuriais kalbėjosi, palaikė A. Kupčiūną, jog „kamoros vierchai“ D. Bugavičius ir V. Grigaliūnas elgiasi netinkamai.

Draugai ir brolis

E. Palukaitis Aidelį palaikė dėl to, kad buvo artimas A. Račkeliui ir iš esmės visada jo klausydavo. Be to, pagal nerašytas taisykles – „poniatkes“, jei 2-ojo būrio „vierchai“ palaikė A. Kupčiūno nuomonę, tai vadinasi ir visi šio būrio nuteistieji palaiko A. Kupčiūną. O R. Laško turėjo palaikymą tiek iš 2-ojo, tiek iš 1-ojo nuteistųjų būrių, tai reiškė, kad didelė dalis nuteistųjų palaikė A. Kupčiūną, nes šį palaikė R. Laško.

"Nors mane pataisos namuose pasitiko D. Bugavičius, aš gyvenau brigadoje, kuriai vadovavo E. Palukaitis, o šis buvo A. Kupčiūno pusėje, todėl pagal „poniatkes“, būdamas „bachūru“, kito pasirinkimo neturėjau – privalėjau pritarti „brigados viercho“ nuomonei. Ir tada aplink A. Kupčiūną pradėjo formuotis draugų ir jį palaikančių artimų jam nuteistųjų ratas.

Taip atsitiko ir dėl to, kad A. Kupčiūnas ne tik iš laisvės pažinojo beveik visus pagrindinius zonoje kalinčius „bachūrus“, kurie pagal „poniatkes“ užėmė 2-ojoje valdyboje aukštą vietą, bet ir todėl, kad jo brolis Gintaras Kupčiūnas (garsus Kauno nusikalstamo pasaulio šulas – DELFI) pažinojo ir draugavo su Pravieniškėse kalinčiais „bachūrais“. O tai yra labai svarbu.“

Pasak D. Pauliukevičiaus, po kelių dienų A. Kupčiūno iniciatyva įvyko „bachūrų schodniakas“, kuriame dalyvavo praktiškai visi 1-ojoje ir 2-ojoje brigadoje gyvenantys „bachūrai“.

A. Kupčiūnas pasakė, kad reikia juos „nuleisti specu“ – stipriai sumušti, sulaužyti taip, jog V. Grigaliūną ir D. Bugavičių išvežtų į ligoninę.

Šio susirinkimo metu savo viršenybę demonstravo dar kojų pataisos namuose nespėjęs apšilti, bet visiems nuteistiesiems vadovauti labai norintis A. Kupčiūnas, kuris pareiškė vadinamąją „predjavą“ (pretenziją) dėl V. Grigaliūno ir D. Bugavičiaus demonstruojamų perdėtų galių.

Kruvinas planas: „nuleisti specu“

„A. Kupčiūnas pasakė, kad reikia juos „nuleisti specu“ – stipriai sumušti, sulaužyti taip, jog V. Grigaliūną ir D. Bugavičių išvežtų į ligoninę, – pasakojo pataisos namų gyventojas. – „Schodniake“ buvę „vierchai“ E. Palukaitis ir A. Račkelis pritarė A. Kupčiūno išsakytiems motyvams, kad Vidma ir Deima elgiasi netinkamai su 1-ajame lokaliniame sektoriuje kalinčiais „bachūrais“, nepaiso „bachūrų“ nuomonės ir su niekuo nesiskaito. Kiti „bachūrai“ negalėjo prieštarauti ir neprieštaravo tokiai A. Kupčiūno ir brigadų „vierchų“ pozicijai. Dauguma išvis tylėjo.“

Nors A. Kupčiūnas „bachūrams“ aiškino, kad nori D. Bugavičiui ir V. Grigaliūnui atkeršyti dėl esą nepagarbaus elgesio su kitais aukšto rango nuteistaisiais, tačiau, kaip mano tuo metu vienas įtakingiausių pataisos namų „vierchų“ R. Laško, A. Kupčiūnas iš tikrųjų siekė perimti „kamorą“ ir vadovauti kaliniams. R. Laško taip pat sulaužė kriminaliniame pasaulyje galiojančias taisykles ir apie Pravieniškių mafijos valdymą sutiko papasakoti ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams. Dėl to nuo jo turėtų nusisukti subkultūrą palaikantys „bachūrai“: atskleisdamas susivienijimo padarytus nusikaltimus R. Laško išvengė baudžiamosios atsakomybės – įtarimai dėl sunkių nusikaltimų, už kuriuos jam grėstų net keliolika metų nelaisvės, buvo panaikinti dar ikiteisminio tyrimo metu.

„Į pataisos namus atvykęs A. Kupčiūnas dažniausiai bendraudavo su A. Račkeliu ir A. Obelieniumi, jie visur būdavo trise – mano nuomone, tai, kad A. Kupčiūnui reikia būti 1-ojo lokalinio sektoriaus ir visos 2-osios valdybos lyderiu ir „vierchu“, sugalvojo būtent A. Račkelis, – per apklausą ikiteisminio tyrimo metu kalbėjo nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas R. Laško.

Būti 2-ojo lokalinio sektoriaus „vierchais“ reiškė galimybę uždirbti labai daug pinigų, nes „dvoikės vierchai“ kontroliuoja ir organizuoja visą prekybą narkotinėmis medžiagomis, taip pat „darosi“ pinigus iš naujai atvykusių nuteistųjų, reikalaudami iš jų pinigų už taip vadinamą ramų, gerą gyvenimą 1-ajame lokaliniame sektoriuje.

– Būti 2-ojo lokalinio sektoriaus „vierchais“ reiškė galimybę uždirbti labai daug pinigų, nes „dvoikės vierchai“ kontroliuoja ir organizuoja visą prekybą narkotinėmis medžiagomis, taip pat „darosi“ pinigus iš naujai atvykusių nuteistųjų, reikalaudami iš jų pinigų už vadinamąjį ramų, gerą gyvenimą 1-ajame lokaliniame sektoriuje. Todėl jie susitarė ir sugalvojo planus, kaip ir kokiu būdu perimti valdžią „kamoroje“.

Siūlė perimti valdžią

Žinoma, neslėpsiu, man buvo artimesni „bachūrai“ nei „kamoros vierchas“ V. Grigaliūnas, kalėjęs su D. Bugavičiumi, nes „bachūrus“ pažinojau dar iš laisvės, tačiau buvo žmonių, kurie jiems prijautė ir su jais bendravo, nors ir kalėjo 1-ajame lokaliniame sektoriuje.

Suplanavus nuversti „kamorą“ prasidėjo trintis tarp A. Kupčiūno, A. Račkelio ir A. Obelieniaus iš vienos pusės ir V. Grigaliūno, D. Bugavičiaus ir juos palaikančių – iš kitos. Kartą V. Grigaliūnas A. Račkeliui pademonstravo savo valdžią, po šio incidento A. Račkelis, A. Kupčiūnas ir A. Obelienius „užsivedę“ dėl Vidmanto valdžios rodymo iš karto pradėjo organizuoti „schodniaką“ dėl Vidmanto „achujelinimo“.

Iš pradžių jie susitiko su V. Grigaliūnu, D. Bugavičiumi ir Irmantu Naujoku, kuris kartu su jais kalėjo ir bendravo. Šio karšto susitikimo metu V. Grigaliūnas pasiūlė atiduoti valdžią, tačiau A. Račkelis pasakė, kad viskas yra gerai, ir toliau Vidmantas yra „kamoros vierchas“. Tada įtampa kažkiek nuslūgo, tačiau tik trumpam – visi matė, kaip A. Kupčiūnas, A. Račkelis ir A. Obelienius yra nepatenkinti V. Grigaliūno valdžia ir jo nesiskaitymu su kitais „bachūrais“.

Netrukus A. Račkelis pradėjo reikšti mintis, kad reikia „sulaužyti“ ir sumušti D. Bugavičių, nes greičiausiai jis jautė, jog ateityje gali prarasti įtaką, nes aplink Deimantą rinkosi nemažai jį palaikiusių nuteistųjų. Aš prieštaravau tokiems A. Račkelio sumanymams.“

Tačiau R. Laško balsas tuo metu net ir nebuvo svarbus – trijulė buvo pasiryžusi bet kokia kaina įgyvendinti savo sumanymą nuo „kamoros“ valdžios nuversti D. Bugavičių ir V. Grigaliūną.

Užpuolė ginkluoti „parakanais“

Kaip įvyko perversmas, nors ir jame nedalyvavo, tačiau viską puikiai žino „vierchas“ D. Pauliukevičius – apie užpuolimą, sudrebinusį visus pataisos namus, iki šiol netyla kalbos.

Pasak jo, „vierchai“ iš anksto buvo pasirūpinę specialiai žmogaus žalojimui pagamintais metaliniais „parakanais“ – tai arba tuščiaviduriai, arba – armatūriniai metaliniai strypai. Jie būna įvairios formos – kokį darbo zonoje dirbantys nuteistieji išpjauna, tokį nuteistasis ir gauna.

Jei nuteistajam iš 1-ojo lokalinio sektoriaus reikia „parakano“, jis duoda užduotį savo „dūchui“, o pastarasis, susitikęs lauke „ant pasivaikščiojimo rato“ ką nors iš ūkio dalies (5-ojo lokalinio sektoriaus), perduoda užsakymą. „Dūchas“ gali tokio „parakano“ paprašyti ir kitu būdu – šaukdamas per tvorą, kuri skiria 1-ąjį ir 5-ąjį lokalinius sektorius, o vėliau pagamintus „parakanus“ nuteistieji iš ūkio dalies dažniausiai permeta per tą pačią tvorą arba – prakiša per po tvora esančius plyšius.

D. Pauliukevičiaus teigimu, praktiškai kiekvienas „bachūras“ įkalinimoje įstaigoje turėjo draudžiamų metalinių lazdų – „parakanų“, peilių, smaigalių ir kitų daiktų, kuriuos panaudodavo kalinių žalojimui.

„Užpuolimas įvyko vidury dienos, kai į į brigadą atbėgęs A. Kupčiūnas pasakė, kad reikia greitai visiems susirinkti ir eiti į „kamorą“ mušti V. Grigaliūno, nes D. Bugavičius su I. Naujoku tuo metu buvo lauke, vaikščiojo krepšinio aikštelėje, todėl kaip tik tuo metu buvo labai palankus momentas, – pasakojo nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas liudytojas, pažymėjęs, jog iš pradžių A. Kupčiūnas planavo sumušti ir D. Bugavičių, tačiau kažkodėl vėliau savo nuomonę pakeitė.

– Tada A. Kupčiūnas pasakė, kad negalima leisti, kad kas nors patektų į 1-ojo būrio patalpas. Po šių jo žodžių į brigadą subėgo daugiau nei 10 „bachūrų“ ir iš sportinio krepšio, buvusio prie Artūro Zykovo lovos, išsiėmė metalines lazdas, vadinamas „parakanais“. Apsiginklavę jie perlipo pro langą ir pateko prie įėjimo į 1-ojo būrio patalpas, o aš su E. Palukaičiu ir A. Kupčiūnu išėjome į lauką – jeigu tuo metu D. Bugavičius būtų ėjęs į gyvenamąją zoną, būtume įspėję „bachūrus“. Tada, kai buvo mušamas V. Grigaliūnas, D. Bugavičius ir I. Naujokas, taip pat R. Laško ir A. Obelienius buvo lauke – „ant rato“, šis pasivaikščiojimo ratas yra atidaromas apie 14 val.

Kai „bachūrai“ pateko į „kamorą“, V. Grigaliūnas gulėjo lovoje, todėl jį be problemų su „parakanais“, kumščiais ir kojomis sudaužė. Viskas truko maždaug apie 5 minutes, o tada visi grįžo atgal.

Apsimetė, kad nieko nežino

Iš mušime dalyvavusių „bachūrų“ pasakojimų žinoma, kad V. Grigaliūnas dar buvo ir subadytas kažkokiu smaigaliu, tai padarė Deividas Vonžodas, kuris grįžęs į brigadą iš treninginių kelnių kišenės išsitraukė kažkokį smaigalį – ylą, kurios rankena buvo apvyniota lipnia juosta, smaigalio ilgis galėjo būti apie 5 cm, ir ją kažkur paslėpė. „Bachūrai“, sulipdami atgal per langą į brigadą, savo turėtus „parakanus“ permetė į ūkio dalį pas ten dirbančius nuteistuosius.

Po V. Grigaliūno sumušimo visi staigiai išsiskirstė, tarsi nieko nebūtų įvykę – vieni į krepšinio aikštelę, kiti – į „pasivaikščiojimo ratą“. Netrukus sunkiai sužalotą V. Grigaliūną pareigūnai išnešė ant neštuvų ir išvežė į ligoninę.

Po šio įvykio V. Grigaliūnas nebegrįžo į 1-ąjį lokalinį sektorių, administracijos sprendimu buvo perkeltas į 1-ąją valdybą. Tą pačią dieną vakare krepšinio aikštelėje įvyko viso 1-ojo lokalinio sektoriaus „bachūrų schodniakas“, kurio metu D. Bugavičius lyg ir klausė, kas ir už ką sumušė V. Grigaliūną. Tada A. Kupčiūnas stovėjo ir tylėjo, tarsi nieko nežinotų.

Šio „schodniako“ metu A. Obelienius pareiškė, kad reikia išrinkti naują „kamoros“ valdžią, nes senosios jau nebėra. D. Bugavičių palaikančių asmenų šiame „schodniake“ buvo gerokai mažiau nei A. Kupčiūną, todėl daugumos balsais buvo nuspręsta, kad „kamoros vierchas“ nuo šiol bus ir į „kamoros“ brigadą eis gyventi R. Laško, kuris pats priims sprendimą, kas ateis gyventi su juo.

Iš gailesčio – pasiūlymas

D. Bugavičius, I. Naujokas perėjo gyventi į kitą brigadą, o į „kamorą“ gyventi atsikėlė R. Laško, A. Kupčiūnas ir A. Obelienius. Nuo to momento visa Pravieniškių 2-osios valdybos valdžia tarp nuteistųjų jiems ir priklausė. Gal po kelių dienų įvyko tarsi ir dar vienas „schodniakas“, kuriame dalyvavo A. Kupčiūnas, R. Laško, A. Obelienius, A. Račkelis, E. Palukaitis, taip pat dar gal apie 20 „bachūrų“ – vadinamoji visa Kauno „mostis“: „bachūrai“, priskiriami prie Kauno nusikaltėlių.

Kad nebūtų pykčių ir konfliktų, nauji „vierchai iš kamoros“ D. Bugavičiui pasiūlė gyventi „kamoroje“, bet jis atsisakė – sakė, kad negali gyventi su tais, kurių sprendimu buvo sumuštas jo draugas V. Grigaliūnas.“

Pasak D. Pauliukevičiaus, po šio susirinkimo maždaug apie metus pataisos namuose buvo ramu – nekilo rimtų konfliktų, tačiau esą nuolat buvo jaučiama įtampa tarp 4-ojo būrio, kuriame gyveno D. Bugavičius, ir „kamoros“.

„R. Laško „kamoros vierchu“ buvo „dėl akių“, nes pagrindinis lyderis buvo A. Kupčiūnas“, – sakė D. Pauliukevičius.

Tuo metu pats R. Laško pareigūnams teisinosi, kad niekada nerodė iniciatyvos vadovauti „kamorai“, tačiau taip nusprendė „bachūrai“, o jis privalėjo paklusti visų nuomonei. Tokios nerašytos taisyklės.

„Po V. Grigaliūno sumušimo iš karto prasidėjo kalbos, kad man reikės būti „kamoros vierchu“, apie 90 proc. 1-ojo lokalinio sektoriaus „bachūrų“ taip sakė, – per apklausą kalbėjo R. Laško. – Greičiausiai taip buvo dėl to, kad žmonės matė, jog aš bendrauju su visais bachūrais, netgi tais, kurie tarpusavyje nebendrauja. Gal nuteistieji tikėjosi, kad neleisiu ar bent bandysiu neleisti, kad ir toliau pataisos namuose vyktų konfliktai, muštynės ir pan.

Gailisi, kad tapo „kamoros vierchu“

"Dabar labai gailiuosi, kad sutikau būti „kamoros vierchu“, nes A. Kupčiūnas, A. Obelienius ir A. Račkelis manimi ir mano autoritetu bei tuo, jog manęs klausė administracija, pasinaudojo. Kai nuo 2012 m. pavasario iki 2013 m. kovo tapau formaliu „dvoikės kamoros vierchu“, spręsdavau su administracija mūsų valdybos gerovės reikalus, taip pat reikalus dėl patalpų remonto, inventoriaus pirkimo ir kitų dalykų, susijusių su kalinimo sąlygų pagerinimu. Tačiau realiai visiems neteisėtiems reikalams, o būtent daugiausia prekybai narkotinėmis medžiagomis, jų patekimui į zoną, ir kitus reikalus spręsdavo A. Kupčiūnas, A. Obelienius ir A. Račkelis.“

Pasak R. Laško, visi „bachūrai“ žinojo, kad V. Grigaliūnas anksčiau ar vėliau bus sumuštas: „Tai buvo neišvengiamas dalykas.“ Jis stebėjosi, kad po šio kruvino konflikto prie D. Bugavičiaus prisijungė D. Vonžodas, kuris dalyvavo mušant V. Grigaliūną.

„Praėjus gal dešimt dienų po šio užpuolimo D. Vonžodas man parodė ranka į grindis – toje vietoje buvo skylės, – sakė R. Laško. – D. Vonžodas sakė, kad „va, žiūrėk, kaip daužiau Vidmą, ir grindis sulaužiau.“

„Bachūrams“ priklausęs, tačiau taip pat dėl bendradarbiavimo su teisėsauga atsakomybės išvengęs dėl disponavimo itin dideliu kiekiu psichotropinių ir narkotinių medžiagų bausmę Pravieniškėse atliekantis garsių Kauno medikų sūnus Vitalijus Tokeris pareigūnams prisipažino, kad V. Grigaliūnas buvo sumuštas ne tik dėl esą nepagarbaus elgesio su A. Kupčiūnu, bet ir dėl to, jog šiam tuomečiai „kamoros vierchai“ neleido savarankiškai reketuoti nuteistųjų.

Kova – tik dėl pinigų

„Manau, kad esminis konfliktas tarp A. Kupčiūno ir jį palaikančių „bachūrų“ bei tuo metu „kamoroje“ buvusių „vierchų“ V. Grigaliūno ir D. Bugavičiaus įvyko dėl nuteistojo Mindaugo Ragulskio (priklausė vadinamajai „Alfuko“ gaujai, užsiėmusiai prekyba narkotikais – DELFI), kuris 2011 ar 2012 m. atvyko į 1-ąjį lokalinį sektorių, – sakė V. Tokeris.

– A. Kupčiūnas, tuo metu būdamas eiliniu „bachūru“, iš M. Ragulskio pradėjo reikalauti pinigų, esu girdėjęs, kad buvo kalbama apie 10 arba 100 tūkst. litų – tikslios sumos nepamenu. Žinau, kad tarp A. Kupčiūno ir M. Ragulskio dar nuo laisvės vilkosi kažkoks konfliktas. M. Ragulskis buvo „bachūrų kastoje“ ir atsisakė A. Kupčiūnui mokėti pinigus, todėl įvyko konfliktas tarp A. Kupčiūno ir V. Grigaliūno – pastarasis už tokį pinigų reikalavimą A. Kupčiūnui išreiškė pretenzijas.

Tiek Aidelis, tiek ir Vidmantas norėjo valdžios, vienas siekė ją įgyti, kitas siekė išlaikyti, o 1-ojo lokalinio sektoriaus „valdžios turėjimas“ reiškė „obščiako“ kontroliavimą, todėl visa kova vyko dėl pinigų.“

Suvienijo „Agurkinių“ ir „Kamuolinių“ narius

Po V. Grigaliūno sumušimo ir „kamoros“ valdžios pasikeitimo 2-ojoje valdyboje, anot D. Pauliukevičiaus, kurį laiką buvo ramu, tačiau tai buvo apgaulinga ramybė – „Agurkinių“ lyderio S. Velečkos buvęs artimas draugas D. Bugavičius nesėdėjo rankų sudėjęs ir laukė tinkamo momento, kuomet galės atkeršyti A. Kupčiūnui ir tuo metu, nors ir formaliam, bet „kamoros vierchui“ R. Laško.

„D. Bugavičius visada norėjo A. Kupčiūnui atkeršyti dėl V. Grigaliūno sumušimo, – teigė su pareigūnais bendradarbiaujantis liudytojas. – Po V. Grigaliūno sumušimo jam kažkokiu būdu pavyko aplink save suburti nemažai asmenų, pas jį persikėlė kai kurie „bachūrai“ – T. Mimonskas, E. Židanavičius, A. Butvila, D. Vonžodas. D. Bugavičius tarsi sujungė nuteistuosius, laisvėje priklausiusius „Agurkinių“ ir „Kamuolinių“ nusikalstamoms grupuotėms.

Tarp nuteistųjų sklido kalbos, kad D. Bugavičius nori perimti „kamoros“ valdžią, jog buvo susitaręs su D. Vonžodu ir A. Butvila, kad kuomet jie „nuvers“ A. Kupčiūną ir perims valdžią, į „kamorą“ ateis gyventi būtent jie trys. Jie norėjo vadovauti.“

Slapta parengtas planas buvo įgyvendintas – 2013 m. kovo viduryje „kamoroje“ buvo sumušti A. Kupčiūnas ir R. Laško, dėl patirtų sužalojimų A. Kupčiūnas net buvo išvežtas į ligoninę. Tačiau tuo viskas nesibaigė – D. Bugavičiaus vedami nuteistieji norėjo susidoroti ir su kitais A. Kupčiūno „bachūrais“.

Vos nekilo riaušės

„Ryte nuteistieji iš 4-ojo būrio – apie 50 žmonių, atėjo į krepšinio aikštelę, jie buvo ginkluoti metaliniais strypais, peiliais, smaigaliais, – prisiminė D. Pauliukevičius. – Vienoje pusėje buvo asmenys iš 1-ojo, 2-ojo, 3-iojo būrių, o kitoje – nuteistieji iš 4-ojo būrio. Po kelių akimirkų turėjo įvykti didelės muštynės ir riaušės, tačiau į lokalinį sektorių įbėgo pareigūnai ir muštynės neįvyko. Tada prižiūrėtojai surinko nuteistuosius iš 4-ojo būrio ir uždarė į drausmės būrius bei karantiną. D. Bugavičių taip pat išvedė iš lokalinio sektoriaus, o tuo metu priešininkų pusės – 1-ojo ir 2-ojo būrio – pareigūnai nelietė.

Jau tuo metu visi nuteistieji žinojo, kad kaliniai iš 4-ojo būrio sumušė R. Laško ir A. Kupčiūną. O A. Kupčiūnas dar prieš išvežimą į ligoninę bei jau vėliau grįžęs į lokalinį sektorių ne kartą tvirtino, kad D. Bugavičiui atkeršys už jo sumušimą.

Didžioji dalis asmenų iš 4-ojo būrio, kurie buvo išvesti iš lokalinio sektoriaus, atgal nebegrįžo. Po kažkiek dienų D. Bugavičius kartu su grupe nuteistųjų buvo perkelti į Pravieniškių pataisos namų 3-iają valdybą. Tarp nuteistųjų 1-ajame lokaliniame sektoriuje sklandė kalbos, kad A. Obelieniaus, R. Laško ir A. Kupčiūno sprendimu Pravieniškių pataisos namų administracijai buvo sumokėta, kad D. Bugavičius ir kiti jam artimi asmenys būtų pervežti į kitą zoną.

Tarp nuteistųjų 1-ajame lokaliniame sektoriuje sklandė kalbos, kad A. Obelieniaus, R. Laško ir A. Kupčiūno sprendimu Pravieniškių pataisos namų administracijai buvo sumokėta, jog D. Bugavičius ir kiti jam artimi asmenys būtų pervežti į kitą zoną.

Pagal nuteistųjų nerašytas taisykles negalėjo taip būti, kad asmenys, kurie sumušė „vierchus iš kamoros“, patys būtų išvežti – pagal visas „poniatkes“ į kitą zoną turėjo būti pervežti A. Kupčiūnas, R. Laško ir A. Obelienius.“

Kodėl Pravieniškių pataisos namuose buvo sulaužytos taisyklės, atsakymą turi kitas „bachūras“ Giedrius Liatukas. Per apklausą Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnams jis pasakojo, kad praėjus kelioms dienoms po A. Kupčiūno ir R. Laško, kuris palaikė santykius ir su administracija, sumušimo D. Bugavičių ir D. Vonžodą kalėjimo vadovybė perkėlė į Pravieniškių 3-iąją valdybą, o A. Obelienius ir R. Laško buvo grąžinti į „kamorą“.

Nerašytas taisykles išgelbėjo „obščiakas“

„To nėra buvę Pravieniškių pataisos namų 2-osios valdybos istorijoje, tai visiems nuteistiesiems buvo labai netikėta, be to, sklido kalbos, kad Pravieniškių administracijai buvo sumokėtas nuteistųjų „obščiakas“, tuo metu nacionalinė valiuta buvo litai, suma siekė apie 70 tūkst. litų (daugiau kaip 20 tūkst. eurų), o tokį sprendimą galėjo priimti tik A. Obelienius arba R. Laško“, – sakė G. Liatukas.

Pasak jo, D. Bugavičius ilgą laiką planavo A. Kupčiūno užpuolimą: „D. Bugavičius su jam artimais asmenimis laukė tinkamo momento, kai „kamoroje“ nebus A. Obelieniaus, o kai tokia proga pasitaikė, jos nepraleido – metalinėmis lazdomis, vadinamaisiais „parakanais“, sudaužė A. Kupčiūną – D. Bugavičius pats metaline lazda daužė A. Kupčiūną. Man teko girdėti, kad A. Kupčiūnas su kažkokiu aštriu daiktu buvo ir subadytas. Be to, D. Bugavičius yra prisipažinęs, kad A. Kupčiūnas matė, kas jį muša, ir pažadėjo su juo susidoroti. Po šio įvykio pataisos namuose vyravo didžiulė įtampa, D. Bugavičius tikėjosi, kad A. Kupčiūnas su R. Laško bus perkelti į kitą įkalinimo įstaigą, nes taip turėjo būti padaryta pagal nerašytas taisykles. Bet taip nebuvo.“

D. Bugavičius yra prisipažinęs, kad A. Kupčiūnas matė, kas jį muša ir pažadėjo su juo susidoroti. Po šio įvykio pataisos namuose vyravo didžiulė įtampa, D. Bugavičius tikėjosi, kad A. Kupčiūnas su R. Laško bus perkelti į kitą įkalinimo įstaigą, nes taip turėjo būti padaryta pagal nerašytas taisykles. Bet taip nebuvo.

G. Liatuko teigimu, ilgą laiką medikų priežiūroje praleidęs A. Kupčiūnas grįžo atgal į „kamorą“, nors prieš tai kurį laiką dar gyveno karantino patalpose.

„Tuo metu „kamora“ laikėsi kartu su visu antru būriu, nuteistieji iš Vilniaus, kurie kalėjo 3-iajame būryje, palaikė „kamorą“, nes artimai bendravo su R. Laško – tada labai stipriai išryškėjo dvi barikadų pusės, iš vienos – „kamora“ su visu pirmuoju ir antruoju būriais, o iš kitos – ketvirtasis būrys, – pareigūnams sakė liudytojas. – „Kamora“ norėjo atkeršyti D. Bugavičiui artimiems asmenims, o visas ketvirtas būrys buvo pasiruošęs ir laukė.“

Daužė apie dešimt „bachūrų“

Tuo metu R. Laško, kuris buvo užpultas su A. Kupčiūnu, sakė, kad šiame užpuolime dalyvavo apie dešimt „bachūrų“: „Mus daužė „parakanais“, taip pat mušė rankomis, kojomis.“

„Po šio įvykio administracija nusprendė mus palikti gyventi „kamoroje“, o D. Bugavičius, D. Vonžodas ir kiti jų parankiniai buvo išvežti į 3-iąją Pravieniškių valdybą, – prisiminė R. Laško. – Po to girdėjau kalbų, kad administracijai buvo sumokėta, kad jie būtų išvežti į kitus pataisos namus, tačiau apie tai asmeniškai nieko nežinau ir dėl to su niekuo nesitariau. Bet, reikia pripažinti, pirmą kartą visoje pataisos namų istorijoje įvyko tai, kad po „kamoros vierchų“ sumušimo tie patys „vierchai“ sugrįžo į „kamorą“.

A. Obelieniaus paklausė, kiek pinigų yra „obščiake“ – bendrame 1-ojo lokalinio sektoriaus „bachūrų“ piniginiame fonde, o jis atsakė, kad pinigai buvo paduoti administracijai dėl to, jog R. Laško, A. Kupčiūnas ir A. Obelienius nebūtų išvežti iš 1-ojo lokalinio sektoriaus.

Po mūsų sumušimo, gal praėjus dviem dienoms 1-ojo lokalinio sektoriaus teritorijoje, krepšinio aikštėje, įvyko „schodniakas“, tada „bachūrai“ iš 4-ojo būrio Irmantas Dambrauskas ir Tomas Mimonskas manęs ir A. Obelieniaus paklausė, kiek pinigų yra „obščiake“ – bendrame 1-ojo lokalinio sektoriaus „bachūrų“ piniginiame fonde. A. Obelienius pasakė, kad pinigai buvo paduoti administracijai dėl to, jog R. Laško, A. Kupčiūnas ir A. Obelienius nebūtų išvežti iš 1-ojo lokalinio sektoriaus.“

Įspėjimas palaikantiems D. Bugavičių

Nors D. Bugavičius ir V. Grigaliūnas po kruvinių išpuolių buvo perkelti į kitus pataisos namus, „kamoros“ valdžią pataisos namuose išsaugojęs A. Kupčiūnas ir jo artimiausi bendražygiai vis tiek nenurimo – 2-ojoje valdyboje buvo likę „Agurkinių“ ir „Kamuolinių“ nusikalstamų grupuočių atstovų. Jie ir toliau palaikė saviškius. O tai – didžiulė grėsmė „kamorai“ ir jos „bachūrams“, todėl dėl sunkių nusikaltimų nuteisti „vierchai“ suplanavo dar vieną išpuolį. Jis baigėsi tragiškai – vienas D. Bugavičiaus draugas buvo nužudytas, o kitas – žiauriai sumuštas. Maža to, iš pastarojo nusikaltėliai dar ir išsityčiojo: leisgyviui vyrui į užpakalį įspyrė morką. Tai buvo įspėjimas visiems „bachūrams“, nepalaikantiems A. Kupčiūno vadovaujamos „kamoros“.

Šiandien „bachūras“, rytoj – pažemintas „gaidys“. Baisi realybė pataisos namuose – jau rytoj kitoje straipsnių ciklo apie Pravieniškių mafiją dalyje.