Žudikų ir prievartautojų gauja, kuriai pakluso ne tik kaliniai, bet ir kalėjimo prižiūrėtojai

Lietuvos kalėjimų sistemoje – precedento neturintis skandalas: į nusikalstamą susivienijimą susibūrę ypač pavojingi nusikaltėliai ir juos prižiūrėti privalėjęs kriminalinės žvalgybos pareigūnas net šešerius metus kontroliavo nuteistųjų gyvenimą Pravieniškių pataisos namuose: sprendė, kam verta būti „bachūru“, kam – „dūchu“ arba „gaidžiu“, be jokių suvaržymų prekiavo narkotikais, alkoholiu, telefonais bei įvairiais nelaisvėje draudžiamais daiktais.

Maža to, kaip aiškėja, narkotikų nuteistiesiems parūpindavo ir patys pareigūnai, jie taip pat užsimerkdavo prieš kalinių rengiamas naktines puotas ir net egzekucijas prieš kitus nuteistuosius. Išgertuvės Pravieniškėse – kasdienybė, tik iki šiol iš čia niekas dar nerengė tiesioginių transliacijų į feisbuką, kaip Kybartuose: už tokius „pokštus“ nuteistieji greičiausiai būtų nulinčiuoti. Visa tai, kas vyksta Pravieniškėse, čia turi ir pasilikti.

Bet ši nerašyta taisyklė buvo sulaužyta: Lietuvos kriminalinės policijos biuras ir Generalinė prokuratūra atliko itin sudėtingą ikiteisminį tyrimą, kurio medžiaga rodo, kad Pravieniškių pataisos namuose daugybę metų veikė nuteistųjų iš Kauno nusikalstamas susivienijimas, kurio lyderiai, o ne įkalinimo įstaigos administracija spręsdavo, kur kaliniai atliks bausmę ir kurie iš jų taps kalėjimo lyderių vergais. Arba tais, kuriuos bet kuriuo metu bus galima daužyti lyg kriaušę.

„Tai, kas normaliam žmogui nėra suprantama, čia buvo normalu ir priimtina“, – pareigūnams prisipažino vienas nuteistasis, prieš kurį kalėjimo „vierchai“ kasdien naudojo fizinį smurtą. Vien dėl to, kad jų tarnas atnešdavo per šaltą ar karštą maistą, ne taip išmaišydavo kokteilį, ar – tiesiog ne taip pasižiūrėdavo. Tiesiog, dėl smagumo.

Kaliniai Pravieniškėse buvo ne tik daužomi specialiai pasigamintais metaliniais strypais, kuriuos visą parą laikydavo prie savo lovų, bet ir nuplakami elektros laidais. Tačiau visi lyg susitarę tylėjo – bijojo, jog bus suluošinti ar net užmušti. Nes tokių atvejų jau buvo.

Visi šie nerašyti zonos įstatymai puikiai buvo žinomi Pravieniškių pataisos namų darbuotojams, turėjusiems prižiūrėti ir padėti pasitaisyti nuteistiesiems, bet šie prieš įkalinimo įstaigoje daromus nusikaltimus dažniausiai užsimerkdavo. Maža to, kaip aiškėja iš pareigūnų atlikto sudėtingo tyrimo, vienas Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiasis specialistas ėjo išvien su kalėjimo „vierchais“ – jiems ne tik teikė slaptą informaciją, leido prekiauti narkotikais, bet ir pats jų parūpindavo. Šiandien pareigūnas teisinasi, kad atliko slaptą tyrimą, tačiau informacijos negali atskleisti, esą apie tai viską žinojo jo tiesioginis viršininkas, kuris pradėjus tyrimą pasitraukė į pensiją ir esą neatlaikęs įtampos nusižudė.

Pravieniškių mafija. Taip drąsiai galima vadinti nusikalstamą susivienijimą, į kurį buvo susibūrę laisvėje organizuotoms kriminalinėms grupuotėms priklausę nusikaltėliai – plėšikai, žudikai, turto prievartautojai, narkotikų prekeiviai. Patekę už grotų jie dar labiau sužvėrėjo ir siekė, kad jiems paklustų visi čia bausmę atliekantys nuteistieji. Net ir tie, kurie jau buvo išsikovoję lyderių pozicijas – vienas tokių, nepaklusęs naujai kalėjime įkurtai gaujai, ne tik buvo žiauriai sumuštas, bet ir iš jo buvo išsityčiota, jį paverčiant žemiausios „gaidžių“ kastos nariu.

Kentėjo visi, kurie nepritarė kauniečių vadovaujamai gaujai.

Apie nepagražintą kalėjimo realybę – išskirtinis DELFI straipsnių ciklas.

Sprendė ne administracija, o kaliniai

Po kalinių maitinimo skandalo iš Pravieniškių pataisos namų direktoriaus pareigų pasitraukęs Virginijus Ceslevičius, dar vadovaudamas įkalinimo įstaigai, ikiteisminį tyrimą atlikusiems pareigūnams nurodė, kad nuo 2009 m. kalėjimo administracija esą nepripažįsta ir netoleruoja nuteistųjų subkultūros taisyklių.

„Lietuvos įkalinimo įstaigos kriminalinės subkultūros reiškinį paveldėjo iš „tarybinės“ bausmių vykdymo sistemos, kurioje šis reiškinys buvo visuotinai paplitęs“, – savo rašte tyrimą atliekantiems pareigūnams rašė jis.

Kaliniai pagal neformalias grupes skirstosi į „vierchus“, „bachūrus“, „dūchus“, „ožius“, „dramblius“, „gaidžius“.

Anot dabar jau buvusio direktoriaus, laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose atlieka apie 2 tūkstančiai nuteistųjų, jie yra apgyvendinti didelėse bendrabučio tipo patalpose, kuriose vienu metu gyvena 200-300 kalinių, todėl esą visada atsiranda asmenų, pripažįstančių kriminalinę subkultūrą.

Dažniausiai tokie gyvena antrajame sektoriuje: tai – nuteistieji, kurie laisvėje priklausė organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms, o patekę už grotų ignoruoja vykdomas nuteistųjų socialinės reabilitacijos programas, atsisako dirbti siūlomus mokamus darbus, bando laikytis savo (toleruojamos) tvarkos, taip pat bando daryti įtaką ir kitiems nuteistiesiems.

Buvęs vadovas taip pat pateikė nuteistųjų nuolat vartojamų sąvokų reikšmes, neslėpė, jog kaliniai pagal neformalias grupes skirstosi į „vierchus“ (aukščiausias rangas), „bachūrus“ (aukščiausio rango nusikaltėliai, turintys autoritetą), „dūchus“ (aukščiausio rango nuteistųjų vergai), „ožius“ (nuteistieji, bendradarbiaujantys su pataisos namų administracija), „dramblius“ (nuteistieji, toleruojantys subkultūrą, bet į ją nesikiša), „gaidžius“ (žemiausio rango nuteistieji, tačiau jais gali tapti ir prieš tai autoritetą įkalinimo įstaigoje turėję kaliniai).

„Naujai į įstaigą atvykę nuteistieji ir tie, kurie dėl asmeninių priežasčių nori pereiti į kitą būrį ir yra pateikę įstaigos administracijai raštišką prašymą, yra svarstomi nuteistųjų skirstymo į būrius (gyvenamąsias patalpas) komisijoje, kuri priima galutinį sprendimą dėl nuteistojo paskyrimo į atitinkamą būrį“, – buvęs pataisos namų vadovas nurodė, kad administracija esą nuteistųjų neskirsto pagal jų pačių toleruojamas neformalias tradicijas, o paaiškėjus tokioms apraiškoms, taiko prevencines ir drausminio poveikio priemones.

Kai kurie naujai į pataisos namus atvykę kaliniai į bendrabučio tipo patalpas galėdavo užeiti tik pernakvoti, o visą kitą laiką turėdavo būti lauke. Nesvarbu, ar tuo metu būdavo vasara, ar – žiema. Ir taip iki tol, kol sutikdavo susimokėti už tai, kad atliks bausmę.

Tačiau, kaip aiškėja iš baudžiamosios bylos medžiagos (atsakomybėn patraukti asmenys dar nenuteisti), realybė yra kitokia – dalis nuteistųjų neslėpė, kad ilgą laiką gyveno net ne ten, kur jiems nurodydavo pataisos namų administracija, o visai kituose sektoriuose. Maža to, kai kurie naujai į pataisos namus atvykę kaliniai į bendrabučio tipo patalpas galėdavo užeiti tik pernakvoti, o visą kitą laiką turėdavo būti lauke. Nesvarbu, ar tuo metu būdavo vasara, ar – žiema. Ir taip iki tol, kol sutikdavo susimokėti už tai, kad atliks bausmę.

„Taip baisu pataisos namuose nebuvo net sovietiniais laikais, kai subkultūra buvo neišvengiama“, – sako įkalinimo įstaigos senbuviai.

Lyderiai – kauniečiai

Teisėsaugos duomenimis, nusikalstamą susivienijimą Pravieniškėse dar 2011 m. kovo 17 d. įkūrė tris kartus teistas su organizuotomis gaujomis siejamas kaunietis Aidas Kupčiūnas (gim. 1976 m.), pravarde Aidelis, susijęs su „Panterinių“ grupuote ir kitais garsiais laikinosios sostinės nusikaltėliais – nusikaltimus jis darė ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje.

Pravieniškėse A. Kupčiūnas buvo įkalintas dėl dar 2008 m. Kaune įvykdyto ir visą Lietuvą pribloškusio ciniško verslininko Valdemaro Šerkšniaus apiplėšimo – į ką tik „Merkurijaus“ prekybos centrą pardavusio vyro namus įsiveržė kaukėti vyrai, kurie verslininką ir jo šeimos narius net šešias valandas kankino, reikalaudami pinigų. Iš verslininko buvo pagrobta turto už beveik 200 tūkst. eurų, už tai A. Kupčiūnas buvo nuteistas 7 metų laisvės atėmimo bausme.

Neabejojama, kad Pravieniškių pataisos namų antrojo sektoriaus „kamoros vierchu“ tapęs A. Kupčiūnas „gyvenimo pamokų” sėmėsi iš savo brolio – Gintaras Kupčiūnas yra laikomas Žaliakalnio „Daškinių“ grupuotės veteranu.

Prie Aidelio įkurtos grupuotės prisijungė Andrius Obelienius (gim. 1976 m.), pravarde Andriucha, siejamas su Kaune veikusiomis, bet dabar jau sunaikintomis „Agurkinių“ ir „Kamuolinių“ grupuotėmis, savo vietą grupuotėje rado ir Artūras Račkelis (gim. 1970 m.), kuris buvo laikomas 2003 m. nušauto Lietuvos bokso federacijos prezidento Remigijaus Daškevičiaus, pravarde Daškė, dešiniąja ranka.

Pravieniškių mafijos susivienijimo lyderiams taip pat priklausė dėl nužudymo nuteisti Erlandas Palukaitis (gim. 1983 m.), pravarde Erla, ir Artūras Zykovas (gim. 1987 m.), pravarde Artiomka, bei ypač didelį kiekį psichotropinių ekstazio tablečių kontrabandos būdu į Lietuvą įvežęs Rimvydas Purmalis (gim. 1972 m.), pravarde Rimka.

Save „kamoros vierchais“ laikę kaliniai pataisos namuose turėjo vergus, vadinamus „dūchais“, kuriais privalėdavo tapti bet kuris „vierchų“ nurodytas nuteistasis – atsisakyti niekas negalėjo.

A. Kupčiūno vadovaujamame susivienijime svarbų vaidmenį suvaidino ir Ruslanas Laško pravarde Rusla, nuteistas už tai, kad į Lietuvą įvežė daugiau kaip 25 kg kanapių. 10 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas R. Laško irgi buvo „kamoros vierchas“, tačiau, jeigu vėl padarys nusikaltimą ir pateks į pataisos namus, juo daugiau niekada negalės būti – vyras bendradarbiavo su teisėsauga ir atskleidė daugybę grupuotės lyderių Pravieniškėse padarytų nusikaltimų. Dėl to R. Laško buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl taikaus būdo R. Laško pataisos namuose turėjo netgi didesnį autoritetą nei A. Kupčiūnas, tačiau Rusla atsisakė vadovauti susivienijimui.

Save „kamoros vierchais“ laikę kaliniai pataisos namuose turėjo vergus, vadinamus „dūchais“, kuriais privalėdavo tapti bet kuris „vierchų“ nurodytas nuteistasis – atsisakyti niekas negalėjo, o jeigu bandydavo priešintis tokiam paskyrimui, sulaukdavo atpildo: būdavo sumušamas. Ir vis tiek tapdavo tarnu.

Liudijimai – iš įslaptintų kalinių lūpų

Dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukti Pravieniškėse bausmę atliekantys Svajūnas Darbutas (gim. 1977 m.), Artūras Lekavičius (gim. 1983 m.), Rytis Gudynas (gim. 1991 m.), Tomas Mimonskas (gim. 1986 m.), Deividas Vonžodas, Arnas Karmazinas (gim. 1985 m.), Algimantas Gibas (gim. 1982 m.), Darius Razutis (gim. 1990 m.), Gintaras Žagarnauskas (gim. 1986 m.).

Kartu su kaliniais bus teisiamas ir laikinai nuo pareigų nušalintas Pravieniškių pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyriausiasis specialistas Evaldas Baronėnas (gim. 1973 m.). Baudžiamojoje byloje minima ir daugiau pareigūnų, tačiau pritrūko duomenų, surinkti jų galimą kaltę pagrindžiančių įrodymų.

Tyrimą atlikę pareigūnai baudžiamojon atsakomybėn buvo patraukę ir daugiau asmenų, dalyvavusių nusikalstamo susivienijimo veikloje, tačiau dar ikiteisminio tyrimo metu jiems pareikšti įtarimai buvo panaikinti, nes nuteistieji sutiko bendradarbiauti su teisėsauga ir atskleidė daugybę nusikaltimų.

Kaliniai net sutikdavo mokėti duokles, kad tik galėtų gyventi kartu su tais, kurie valdo pataisos namus.

Šioje byloje taip pat yra keletas įslaptintų liudytojų – dauguma pataisos namų kalinių vengė bendrauti su pareigūnais, nes bijojo sulaukti keršto. Be to, pagal nerašytas zonos taisykles, tikri „bachūrai“ negali bendrauti su teisėsauga, taip pat jiems draudžiama atsakinėti į pareigūnų klausimus.

O „bachūrais“ pataisos namuose norėjo tapti daugelis, atsiųstų atlikti jiems teismo skirtos bausmės. Kaip rodo ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kai kurie kaliniai net sutikdavo mokėti duokles, kad tik galėtų gyventi kartu su tais, kurie valdo pataisos namus. Tačiau tokie nuteistieji iš karto patekdavo į spąstus – jeigu jau sutikai mokėti, niekada nebūsi „bachūras“, net jeigu už tave ir užtars kas nors iš nusikalstamo pasaulio atstovų, esančių laisvėje.

Tikri „bachūrai“ niekada nemoka, o sumokėję bet kada gali tapti „dūchais“ ar „gaidžiais“.

Pataisos namuose A. Kupčiūno įkurta grupuotė ne tik kontroliavo nuteistųjų gyvenimą, bet ir prekiavo narkotikais, mobiliojo ryšio telefonais, bet kada galėjo parūpinti alkoholio ir kitų draudžiamų daiktų. Be jų žinios ir sutikimo nė vienas kitas kalinys negalėjo tuo užsiimti, o jeigu ir gaudavo leidimą, privalėjo dalytis pelnu.

Vien iš prekybos narkotikais Aidelio grupuotė uždirbo šimtus tūkstančių eurų.

Neįtikėtina, bet pareigūnų surinkti duomenys rodo, kad vien iš prekybos narkotikais Aidelio grupuotė uždirbo šimtus tūkstančių eurų.

Kaliniais netikėjo

Kaliniai, išdrįsę bendrauti su ikiteisminį tyrimą atlikusiais pareigūnais, prisipažino, kad tai, kas daugybę metų vyko Pravieniškėse, puikiai buvo žinoma pataisos namų darbuotojams – be jų pritarimo tokie dalykai neįmanomi: pataisos namai buvo tapę valstybe valstybėje, kurioje galiojo tik nusikalstamo susivienijimo lyderių sukurtos taisyklės.

O tam kelią buvo galima užkirsti – vos tik įsikūrė A. Kupčiūno grupuotė, įvairios valstybės institucijos gavo ne vieno nuteistojo skundus, kuriuose buvo pasakojama apie savo įstatymus paskelbusius kriminalinius nusikaltėlius: kaip jie užsiima neteisėta veikla, žaloja kitus asmenis, o administracija jiems nuolaidžiauja. Arba – nenorėdama problemų tiesiog užsimerkia prieš kalėjimo „bachūrų“ daromus nusikaltimus.

Vienas tokių skundų autorių buvo sužalotas pataisos namuose kitų nuteistųjų, todėl atsisakė gyventi sektoriuje, kuriam vadovavo būtent A. Kupčiūnas. Apie tai kalinys rašė ir Kalėjimų departamentui, ir Seimo kontrolieriui, tačiau juo niekas netikėjo – dabar baudžiamojon atsakomybėn patrauktas pataisos namų „žvalgas“ E. Baronėnas savo rašte yra nurodęs, kad neturi duomenų, jog skundą parašęs nuteistasis „turėtų priešų tarp nuteistųjų“. Panašiai atsirašinėjo ir pataisos namų administracija, reikalavusi, kad nuteistasis kalėtų „kamoros vierchų“ kontroliuojamame sektoriuje.

Valdžia priklausė ne pataisos namų administracijai, o „vierchams iš kamoros“ – jie galėjo daryti ką nori, buvo nebaudžiami.

„Valdžia priklausė ne pataisos namų administracijai, o „vierchams iš kamoros“ – jie galėjo daryti ką nori, buvo nebaudžiami“, – ikiteisminio tyrimo metu pareigūnams nurodė vienas nuteistųjų.

„Kamoros vierchas“ atskleidė tiesą

Kas daugybę metų vyko Pravieniškių pataisos namuose, geriausiai atskleidžia necenzūruoti nuteistųjų, mačiusių baisią realybę, pasakojimai. DELFI pateikia pirmąjį svarbaus liudytojo pasakojimą – apie tai, kaip „kamoros vierchai“ valdė pataisos namus.

Su aukščiausio rango nuteistaisiais kartu gyvenęs ir jų veiklai pritaręs Dainius Pauliukevičius, kuriam dėl bendradarbiavimo su teisėsauga buvo panaikinti įtarimai, dar 2009 m. buvo nuteistas 14 metų laisvės atėmimo bausme – kaunietis įkliuvo su didžiuliu kiekiu narkotinių medžiagų Norvegijoje. Metus praleidęs emigrantų iš Lietuvos pamėgtame krašte, vyras buvo parsiųstas bausmės atlikti į tėvynę – po „karantino“ Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teismo sprendimu buvo išsiųstas bausmės atlikti į Pravieniškių pataisos namus.

„Įkalinimo įstaigoje kiekvienas rimtesnis įvykis, santykių aiškinimasis, taip pat reikalai, susiję su narkotikais, kitais draudžiamais daiktais (telefonais, įvairiais įrankiais, alkoholiu), bausmėmis, santykiais su administracija, labai greitai sužinomi ir aptarinėjami tarp nuteistųjų, kadangi tai ir sudaro mūsų kasdienį gyvenimą, – sakė jis.

1-asis lokalinis sektorius yra vadinamas „bachūrų lokalke“: čia vienaip ar kitaip kali asmenys, kurie yra susiję su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, darančiomis nusikaltimus laisvėje. Tokie asmenys savo taip vadinamas grupuotes formuoja ir įkalinimo įstaigoje.

– Nuo senų laikų yra susiformavę, kad 1-asis lokalinis sektorius yra vadinamas „bachūrų lokalke“. Tai reiškia, kad šiame lokaliniame sektoriuje vienaip ar kitaip kali asmenys, kurie yra susiję su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, darančiomis nusikaltimus laisvėje. Tokie asmenys savo vadinamąsias grupuotes formuoja ir įkalinimo įstaigoje.

Jei administracija ir bando vieną ar kitą „bachūrą“ ar „vierchą“ perkelti į kitą lokalinį sektorių, kuriame pagal nuteistųjų taisykles jis negali kalėti, tokiu atveju pats nuteistasis persikelti atsisako. Tada jis dažniausiai būna uždaromas į drausmės būrį, po to grąžinamas atgal į savo lokalinį sektorių. Be to, jei administracija ir bandytų, pavyzdžiui, „bachūrą“ ar keletą „bachūrų“ perkelti į lokalinį sektorių, kuriame dirba nuteistieji, tokiu atveju gali kilti riaušės, bado akcijos ir pan., todėl dažniausiai nuteistiesiems yra nuolaidžiaujama.

Pagal nerašytas taisykles, galiojančias Pravieniškių pataisos namuose, „bachūrai“ yra aukščiausia grupė ar kasta tarp nuteistųjų – jie nedirba, vadovaujasi ir laikosi nerašytų taisyklių, taip vadinamų „poniatkių“. Žodis „bachūras“ reiškia pagrindinį dalyką, jog toks asmuo laikosi ir gyvena pagal nuteistųjų nerašytas taisykles.

Pagal nerašytas taisykles, galiojančias Pravieniškių pataisos namuose, „bachūrai“ yra aukščiausia grupė ar kasta tarp nuteistųjų – jie nedirba, vadovaujasi ir laikosi nerašytų taisyklių, vadinamųjų „poniatkių“. Žodis „bachūras“ reiškia pagrindinį dalyką: toks asmuo laikosi ir gyvena pagal nuteistųjų nerašytas taisykles, vadinamąsias „poniatkes“, negali bendradarbiauti su administracija, negali dirbti įkalinimo įstaigoje, negali jokiomis aplinkybėmis duoti jokių parodymų.

„Vierchų“ žodis yra paskutinis

„Bachūras“ – tai asmuo, kuris nelinkęs „pasitaisyti“: jei jis laisvėje darė nusikaltimus, juos daro ir įkalinimo įstaigoje, taip pat juos darys ir išėjęs į laisvę.

Aukščiau „bachūrų“ yra tik „bachūrai iš kamoros“, tai – nuteistieji, gyvenantys 1-ojo būrio 4-ojoje brigadoje. Jie vadinami „vierchais“. Ten gyvenantys „bachūrai-vierchai“ yra atsakingi už visą 1-ąjį lokalinį sektorių ir už visą Pravieniškių pataisos namų 2-ąją valdybą. Sprendžiant įvairius nuteistųjų gyvenimo klausimus „vierchų“ žodis yra paskutinis.

Aukščiau „bachūrų“ yra tik „bachūrai iš kamoros“, tai – nuteistieji, gyvenantys 1-ojo būrio 4-ojoje brigadoje. Jie vadinami „vierchais“, sprendžiant įvairius nuteistųjų gyvenimo klausimus „vierchų“ žodis yra paskutinis.

„Vierchai“, norėdami kontroliuoti kitus nuteistuosius, valdyti pataisos namuose vykstančius reikalus, yra apsistatę savo žmonėmis.

„Vierchais iš kamoros“ buvo A. Kupčiūnas, R. Laško, A. Obelienius. Tarp šių „vierchų“ aukščiausias pagal rangą buvo A. Kupčiūnas, jis buvo svarbiausias, tačiau be kitų „vierchų“ A. Kupčiūnas nebūtų galėjęs taip galingai įsitvirtinti.

Tuo metu 2-ojo būrio 2-osios brigados „vierchas“ ir atsakingas už ją buvo A. Račkelis, 1-osios brigados „vierchas“ buvo E. Palukaitis. Šie asmenys buvo artimi „vierchams“ iš „kamoros“ ir praktiškai kartu su jais spręsdavo visus klausimus.

Iš esmės A. Obelienius ir A. Račkelis taip pat buvo „kamoros vierchai“. Jie visą laiką būdavo „kamoroje“ ir spręsdavo kartu su kitais „vierchais“ visus reikalus. A. Obelienius prieš kelerius metus iš 4-osios brigados oficialiai perėjo gyventi į 2-ąją brigadą. Jis manė, kad jei ir toliau bent oficialiai gyvens „kamoroje“ ir bus jos „vierchas“, tai jo nepaleis į laisvę prieš bausmės atlikimo laiką. Iki savo išėjimo į laisvę realiai jis ir toliau buvo „vierchas“.

A. Kupčiūnas buvo pagrindinis „kamoros vierchas“, visų „bachūrų“ vadovas, kartu su A. Obelieniumi ir kitais „vierchais“ buvo atsakingas už prekybos narkotikais, draudžiamais daiktais organizavimą, gaudavo iš to pelną. Jis buvo atsakingas ir už narkotinių medžiagų, anabolinių steroidų, kitų uždraustų daiktų patekimą į pataisos namus. A. Kupčiūnas organizuodavo turto prievartavimus iš nuteistųjų, asmeniškai reikalaudavo sumokėti pinigus, pats nuteistuosius mušdavo, plakdavo laidais.

Visi nusikaltimai, kurie buvo daromi Pravieniškių 1-ajame lokaliniame sektoriuje, buvo daromi su A. Kupčiūno žinia. O kai A. Kupčiūnas išėjo į laisvę, „kamoroje“ savo „vierchu“ paskyrė A. Zykovą – net ir nekalėdamas pataisos namuos A. Kupčiūnas nenutraukė ryšių su „kamora“, iš laisvės nuolat su jais bendraudavo, siuntė nurodymus.“

Po išgertuvių vos neužmušė dvynių

D. Pauliukevičius pasakojo, kad „kamoros vierchai“ galėjo daryti ką nori – kai užsigeisdavo, rengdavo vakarėlius, be jokios priežasties mušdavo kitus nuteistuosius. Štai 2011 m. birželį buvo švenčiamas „bachūro“ A. Lekavičiaus gimtadienis – jame taip pat dalyvavo A. Obelienius, Igoris Laškevičius (jis bičiuliavosi su „Agurkinių“ grupuotės vadeiva S. Velečka ir Kauno mafijos šulo Henriko Daktaro geru draugu Jonu Romeika-Romėnu; išėjęs į laisvę buvo nužudytas) bei E. Palukaitis.

„Kamoros vierchai“ galėjo daryti ką nori – kai užsigeisdavo, rengdavo vakarėlius, be jokios priežasties mušdavo kitus nuteistuosius.

„Buvo vakaras, visi gėrė savo pačių pasigamintą alkoholį, prisigėrė stipriai, o apie vidurnaktį, kai baigė gerti, aš ėjau iš brigados į prausyklą – I. Laškevičius ir A. Obelienius buvo išėję anksčiau, – pasakojo kalinys. – Koridoriuje išgirdau šūksnius ir smūgius iš 2-osios brigados. Atidaręs duris pamačiau, kad yra mušami broliai dvyniai, nuteisti dėl nužudymo Palangoje.

Vienam iš jų ant galvos šokinėjo I. Laškevičius, o kitą kumščiais daužė A. Obelienius – jie abu buvo girtutėliai.

Iš karto patraukiau I. Laškevičių, nes supratau, kad šis nesupranta, ką daro. Tada A. Obelienius nustojo mušti kitą brolį. Tuo metu prabudo šalia savo lovoje miegojęs A. Račkelis, kuris puolė laikyti A. Obelienių. Tas brolis, kuriam ant galvos šokinėjo I. Laškevičius, buvo praradęs sąmonę, nejudėjo ir nereagavo į aplinką. Tada kažkuris iš „bachūrų“ liepė „duchams“ nešti sumuštą vieną iš brolių į prausyklą. Jį nešė du „duchai“ – sumuštajam jie nuprausė veidą ir nunešė į medicinos punktą. Ką darė kitas A. Obelieniaus sumuštas brolis, šiandien jau neatsimenu.

Šie du broliai buvo „duchai“. Kitą rytą brigadoje įvyko 2-ojo būrio „bachūrų“ „schodniakas“, kurio metu I. Laškevičius visų „bachūrų“ atsiprašė, pasakė, kad buvo girtas ir nesuprato, ką darė ir kodėl tuos dvynius pradėjo mušti, o A. Obelienius nieko nesakė, tarsi neigė, jog dalyvavo kažkokiame mušime. Pats I. Laškevičius buvo šio „schodniako“ iniciatorius, jis surinko „bachūrus“, tarsi norėdamas visų atsiprašyti, kad taip padarė, suprato, jog dėl nakties įvykių dabar visus nuteistuosius kviesis pasikalbėti pareigūnai.“

Stengėsi užsidirbti iš bet kokios situacijos

Kalbėdamas apie kitus A. Kupčiūnui pavaldžius „kamoros vierchus“, D. Pauliukevičius minėjo ir R. Laško, kuris pritardavo A. Kupčiūno ir A. Obelieniaus sprendimams, palaikė pataisos namuose vykdomą prekybą narkotikais ir kitais uždraustais daiktais, turto prievartavimus iš nuteistųjų. Tačiau, anot jo, R. Laško nebuvo aktyvus „kamoros vierchas“, laikėsi nuošaliau.

„A. Račkelis, nors ir gyveno 2-oje brigadoje, visą laiką buvo vienas iš „kamoros vierchų“, jis žinojo ir pritarė visiems „kamoros vierchų“ sprendimams dėl prekybos narkotinėmis medžiagomis, kitais daiktais, dėl žmonių mušimų, turto prievartavimų, – sakė liudytojas. – Tuo metu A. Zykovas dažnai vartojo narkotines medžiagas, gerdavo alkoholį, nuolat stengdavosi iš bet kokios situacijos užsidirbti sau pinigų.

Kai ir aš buvau „kamoroje“, A. Zykovas buvo atsakingas už zonoje vykdomą prekybą narkotinėmis medžiagomis bei anaboliniais steroidais – į „kamorą“ atėjo gyventi ir jos „vierchu“ tapo A. Kupčiūno nurodymu.

R. Purmalis „kamoros vierchu“ tapo tik 2016 m. lapkritį. Iki tol jis visą laiką bendravo su „kamoros vierchais“ ir palaikydavo jų sprendimus, be jo žinios niekas savo noru ar valia negalėjo organizuoti prekybos narkotinėmis medžiagomis. Jo artimas draugas buvo A. Karmazinas, kuris gyveno 3-ioje brigadoje ir jau kurį laiką buvo atsakingas už visą brigadą.

Kai į karantiną būdavo pristatytas naujai atvykęs nuteistasis, A. Kupčiūnas liepdavo R. Purmaliui bei A. Karmazinui eiti tokius žmones pasitikti ir atvesti iki „kamoros“, kur toks žmogus jau būdavo paties Aido „bilietuojamas“ – iš tokio nuteistojo „už galėjimą gyventi“ 1-ajame lokaliniame sektoriuje buvo reikalaujama pinigų, taip pat jis būdavo sumušamas.

A. Karmazinas per visą savo buvimo laiką 1-ajame lokaliniame sektoriuje su „kamoros“ žinia organizuodavo uždraustų daiktų – telefonų, anabolinių steroidų, alkoholinių gėrimų bei kt. patekimą permetimų būdu į 2-ąją valdybą. 2016 m. lapkritį A. Karmazinas suorganizavo 20 buteliukų po pusės litro spirito patekimą į 1-ąjį lokalinį sektorių.

Prižiūrėtojas randuotu veidu

E. Palukaitis vartojo narkotikus, taip pat medikamentus, anabolinius steroidus, alkoholį, paklusniai vykdydavo kiekvieną A. Kupčiūno ar A. Obelieniaus nurodymą. Kuomet jis gyveno „kamoroje“ su A. Zykovu, jie abu buvo atsakingi už zonoje vykstančią prekybą narkotikais ir kitais draudžiamais daiktais, taip pat už turto prievartavimus, kuomet būdavo reikalaujama iš nuteistųjų pinigų už „gerą gyvenimą“.

A. Lekavičius visą laiką buvo „bachūrų“ kastoje, tačiau pagal vadinamąją hierarchiją jis buvo žemiau „kamoros vierchų“. Tačiau jis pritardavo kiekvienam „kamoros vierchų“, o taip pat A. Račkelio ar E. Palukaičio sprendimui. Jis laikėsi visų „poniatkių“, vartojo kanapes, kurias pirkdavo iš „barygų“.

Nuteistasis Vitalijus Tokeris (jam įtarimai panaikinti, nes bendradarbiavo su teisėsauga – DELFI) taip pat buvo „bachūrų“ kastoje, narkotikų nevartodavo, laikėsi „poniatkių“ ir nerašytų taisyklių. Jis bendraudavo su „vierchais iš kamoros“ ir jų sprendimus palaikydavo, taip pat klausydavo A. Račkelio ar E. Palukaičio, tačiau į kažkokius susitarimus nesiveldavo. V. Tokeris artimai bendravo su S. Darbutu – jis nevartojo narkotikų, palaikė artimus ryšius su „kamora“. Jis, jei taip galima pasakyti, kaip ir V. Tokeris, visais įmanomais būdais bandydavo įtikti „vierchams iš kamoros“, visada vykdydavo jų sprendimus ir nurodymus, tačiau visur ieškodavo naudos sau.

1-ajame lokaliniame sektoriuje dirbo prižiūrėtojas su randuotu veidu, jie per šį pareigūną gaudavo telefonų. Pavyzdžiui, jeigu naktį šis pareigūnas praeidavo 1-ąjį lokalinį sektorių, ryte S. Darbutas arba V. Tokeris jau turėjo kelis telefonų aparatus. Už vieno telefono atnešimą šis pareigūnas turėdavo gauti apie 200 litų (55 Eur).

Jie telefonais prekiaudavo ne patys, o per „duchus“, visi 1-ojo lokalinio sektoriaus nuteistieji žinojo, kad būtent iš jų galima įsigyti telefonų. Vieno mygtukinio telefono kaina buvo nuo 30 iki 50 Eur.“

Vilniečiai – kita respublika

Anot nuteistojo, 1-ajame lokaliniame sektoriuje yra 4 būriai, visi jie yra susiskirstę pagal savo taip vadinamas „mastiuchas“ – miestus, iš kurių atvyko, draugus ir pan.

Už Pravieniškių 2-ąją valdybą yra atsakingi nuteistieji, kilę iš Kauno ir iš Kauno nusikalstamų grupuočių. Taip turbūt yra todėl, kad tarp Lietuvoje veikiančių grupuočių visais laikais gausiausios ir stipriausios buvo ir yra Kauno nusikalstamos grupuotės.

„Pavyzdžiui, 3-iajame būryje kali taip vadinami vilniečiai – „portugalai, rusai“, tai asmenys, kurie yra gyvenę, kilę iš Vilniaus ir nusikaltimus darę su Vilniaus organizuotomis grupuotėmis, – sakė D. Pauliukevičius. – Nuo senų laikų už 1-ąjį lokalinį sektorių ir apskritai už Pravieniškių 2-ąją valdybą yra atsakingi nuteistieji, kilę iš Kauno ir iš Kauno nusikalstamų grupuočių. Taip turbūt yra todėl, kad tarp Lietuvoje veikiančių grupuočių visais laikais gausiausios ir stipriausios buvo ir yra Kauno nusikalstamos grupuotės.

Vilniečiai taip pat klausydavo „vierchų“ iš „kamoros“. Čia gyvena ir šiauliečiai, panevėžiečiai, klaipėdiečiai, tauraginiai ir kiti, tačiau jų visų yra mažuma, todėl jie visi klauso ir yra artimi „kamoros vierchams“.

4-ajame būryje gyveno asmenys iš įvairių miestų, tie asmenys, jei taip galima sakyti, daugiau ar mažiau laikėsi neutraliai, jie buvo „bachūrai“, tačiau nenorėdavo dalyvauti „kamoros“ ir kitų bachūrų sprendžiamuose reikaluose.

Metus gyveno ne ten, kur turėjo

„Duchai“ yra „bachūrų“ tarnai – valo grindis, ruošia valgyti, plauna indus ir daro kitus darbus.

Taip pat yra nuteistųjų grupė – kasta, kurioje gyvena asmenys, vadinami „duchais“. Jie yra „bachūrų“ tarnai – valo grindis, ruošia valgyti, plauna indus ir daro kitus darbus. Jie privalo vykdyti visus „bachūrų“ duodamus nurodymus, už nevykdymą ar netinkamą pagal „bachūrą“ vykdymą jie gali būti ir būna mušami.

Žemiausia kasta tarp nuteistųjų yra „gaidžiai“. Tai yra pažemintųjų grupė – jie yra atstumtieji, o gyvena 1-ojo lokalinio sektoriaus 2-ojo būrio 3-iojoje brigadoje.

Kai 2011 m. pradžioje buvau atvežtas į pataisos namus, iš karto patekau į karantiną. Tuo metu atsakingas už karantiną, žargonu vadinamas „bugoras“, buvo asmuo Levas. Karantino „bugoras“ visada pagal nerašytas nuteistųjų taisykles privalėdavo informuoti „kamoros vierchus“ apie naujai atlikinėti bausmės atvykusius asmenis.

Todėl Levas telefonu apie mano atvykimą informavo tuo metu „kamoroje“ gyvenančius „vierchus“ Deimantą Bugavičių („Agurkinių“ lyderio S. Velečkos bičiulis, nušautas 2015 m. lapkritį Kaune – DELFI) ir Vidmantą Grigaliūną. Levas manęs paklausė nuo „kamoros“, kas gali mane užtarti, su kuo Kaune bendrauju ir iš kokio Kauno rajono esu. Aš paaiškinau, o „vierchai“ iš „kamoros“ kažkam į laisvę paskambino, o šie pasakė, kad gyvenu pagal „poniatkes“ ir esu „bachūras“.

Pataisos namų administracija mane gyventi oficialiai paskyrė į 3-iąjį būrį, tačiau ten niekada negyvenau – kai su savo daiktais atėjau į 1-ąjį lokalinį sektorių, mane pasitiko D. Bugavičius, kuris nusprendė, kad gyvensiu 2-ojo būrio 1-oje brigadoje, nors oficialiai buvau registruotas 3-iojo būrio 3-ioje brigadoje. Administracijos sprendimu į brigadą, kurioje visą laiką gyvenau, oficialiai gyventi buvau paskirtas tik po metų. Bet taip gyvenau ne aš vienas – tokiu būdu gyvena daugelis nuteistųjų 1-ajame lokaliniame sektoriuje.“

Pasitikdavo naujus „bachūrus“

D. Pauliukevičiaus teigimu, karantino patalpose gyvena keli „bugorai“: „Jie administracijos sprendimu kali ten dėl to, kad kitur jiems kiltų realus pavojus, kadangi tai – arba taip vadinami „ožiai“, kurie teikia informaciją administracijai, arba – asmenys, kurie savo noru nebenorėjo gyventi lokaliniuose sektoriuose, arba kitų nuteistųjų būdavo išvaromi iš lokalinių sektorių už, pavyzdžiui, skolas. Priešingu atveju jie būtų sumušti arba pažeminti iki „gaidžių“ kastos.“

Pagal Pravieniškėse galiojančią tvarką visi naujai atvykę nuteistieji iš pradžių kelioms dienos patenka į šias karantino patalpas, kol administracija nusprendžia, į kurį lokalinį sektorių toks naujai atvykęs nuteistasis bus perkeltas.

„Bugoru“ buvo ir nuteistasis Algirdas Daukšas (jam įtarimai panaikinti, nes sutiko bendradarbiauti su teisėsauga – DELFI), jis esą turėdavo pildyti užrašus, kuriuose žymėdavo naujai atvykusių asmenų duomenis – vardus, pavardes, iš kokio miesto atvyko, už ką nuteisti, kokią jiems bausmę skyrė teismas ir pan.

„Pagal nerašytą susitarimą A. Daukšas turėdavo informuoti „kamoros vierchą“ A. Kupčiūną, o kai jis buvo išleistas iš pataisos namų – A. Zykovą ir E. Palukaitį – apie naujai atvykusius nuteistuosius, – sakė D. Pauliukevičius. – „Kamora“ visada turėjo žinoti, kas yra naujai atvykęs į 2-ąją valdybą – jie iš anksto norėjo žinoti, koks „bachūras“ atvyko ir iš kokio miesto, kokiai taip vadinamai „mastiuchai“ priklauso, nes turėjo pasiruošti tokio „bachūro“ sutikimui bei reikėjo nuspręsti, į kokią brigadą jis eis gyventi. Jei toks „bachūras“ buvo „kamoros vierchų“ priešas, jie spręsdavo, kaip su juo susidoroti – sumušti, pažeminti iki „gaidžių“ kastos ir pan.

Be to, iš naujai atvykusių nuteistųjų „vierchai iš kamoros“ uždirbdavo pinigų – buvo prievartaujamas turtas. Jei naujai į karantino patalpas atvykęs nuteistasis buvo „gaidys“ arba „dūchas“, tai jis ir toliau savo bausmės atlikimo metu būdavo paliekamas toje pačioje kastoje ir iš tokio asmens niekas jokių pinigų nereikalaudavo.

„Naujokams“ – „bugorų“ spąstai

Pagal „poniatkes“ „dūcho ar gaidžio“ statusas yra žemiausias įkalinimo įstaigoje, todėl už galėjimą gyventi lokaliniame sektoriuje nei „vierchai iš kamoros“, nei kiti „bachūrai“ negali reikalauti jokių pinigų.

Jei į karantino patalpas atvykdavo tokie nuteistieji, kurie nuteisiami pirmą kartą ir laisvėje nepriklausė jokiai nusikalstamai grupuotei, neturi pažįstamų iš nusikalstamo pasaulio arba pažįstamų iš Pravieniškių 2-ojoje valdyboje kalinčių „bachūrų“, tai tokie asmenys „kamoros vierchų“ sprendimu būdavo „nubilietuojami“.

Tačiau jei į karantino patalpas atvykdavo tokie nuteistieji, kurie nuteisiami pirmą kartą ir laisvėje nepriklausė jokiai nusikalstamai grupuotei, neturi pažįstamų iš nusikalstamo pasaulio arba pažįstamų iš Pravieniškių 2-ojoje valdyboje kalinčių „bachūrų“, tai tokie asmenys „kamoros vierchų“ sprendimu būdavo „nubilietuojami“ – jie privalėdavo susimokėti už savo „galėjimą gyventi“ lokaliniuose sektoriuose.

Tokie žmonės dažniausiai nežinojo ir nebuvo girdėję apie įkalinimo įstaigoje galiojančias „poniatkes“, todėl juos apgauti ir priversti mokėti pinigus „kamoros vierchams“ buvo paprasta. Tai būdavo, jei taip galima sakyti, lengvas uždarbis.“

Pasak vieno svarbiausio baudžiamosios bylos liudytojo, A. Daukšas privalėdavo naujai atvykusius nuteistuosius įkalbėti, kad šie administracijos prašytųsi būti perkeliami į 1-ąjį lokalinį sektorių, todėl „naujokams“ buvo meluojama, jog persikėlę gyventi į šį sektorių jie galės ne tik „bachūrauti“, būti lygūs su kitais žinomais nusikalstamo pasaulio atstovais, bet ir ramiai bei saugiai gyventi.

Vaikinai, nežinantys „poniatkių“, susigundydavo nupasakotu gražiu „bachūro“ gyvenimu ir netrukus administracijai pateikdavo prašymus dėl jų perkėlimo į „kamoros vierchų“ kontroliuojamą sektorių. O „bugoras“ iš karantino už „naujokus“ iš „kamoros“ gaudavo telefono aparatų bei cigarečių, o kartais, greičiausiai, ir narkotikų.

„Dūchai“ patekdavo į vergovę

„Be to, „kamorai“ ar kitiems „bachūrams“ reikėdavo tarnų – „dūchų“ ar „gaidžių“, nes iki tol buvę, atlikę bausmę, išeidavo į laisvę ir nebūdavo, kas „bachūrams“ gamintų valgyti, klotų lovas, valytų grindis, plautų indus, o jei tai „gaidys“, tai stovėtų ant „striomo“, – pasakojo jis.

– Jei karantine nebūdavo nei „gaidžių“ nei „dūchų“, tokiais tapdavo jauni vaikinai, atsikėlę gyventi į sektorių ir iki tol nebuvę jokioje nuteistųjų kastoje. „Gaidžiais“ arba „dūchais“ jie tapdavo „kamoros“ sprendimu ir paliepimu, o dėl tokio sprendimo nuteistasis nieko negalėjo padaryti – jei jis prieštarautų, iš karto būtų sumuštas, o po to mušamas tol, kol sutiks tapti, pavyzdžiui, „dūchu.“

Ir kai „naujokas“ būdavo atvedamas pas A. Kupčiūną, šis iš karto klausinėdavo, kas jis yra per žmogus, iš kokio miesto, ką pažįsta, už ką nuteistas, kas iš laisvės ar nuteistųjų gali užtarti ar priimti ir pan. Jei tokio asmens niekas iš kitų nuteistųjų nepasitikdavo ir šis neturėdavo užtarimo iš nusikaltėlių, esančių laisvėje, tokiam asmeniui A. Kupčiūnas pasiūlydavo už savo galėjimą gyventi sektoriuje susimokėti pinigų.

Jei nuteistasis iš karto sakydavo, kad neturi pinigų, tai dažniausiai buvo nestipriai sumušamas ir tapdavo „dūchu“, o jei sakydavo, jog reikia pagalvoti ir bandyti surinkti pinigų sumą, kurią nurodė A. Kupčiūnas, tokiam asmeniui buvo duodama keletas dienų, kol jis pasakys, kad gali sumokėti pinigus.

Mano žiniomis, mažiausia suma, kurios A. Kupčiūnas yra reikalavęs sumokėti, buvo apie tūkstantis eurų, bet tai labai priklausė nuo naujai atvykusio nuteistojo ir jo artimųjų finansinių galimybių – kiti mokėjo ir gerokai didesnes sumas.

Iš A. Kupčiūno ar kito jam artimo asmens toks „bilietuojamas“ nuteistasis gaudavo sąskaitos numerį, į kurį jo draugai ar artimieji iš laisvės turėdavo pervesti pinigus iš karto arba dalimis. Kol nuteistasis galvodavo, ar gali sumokėti, jis negalėdavo eiti gyventi į jokią brigadą. Tik nakties metu jis galėdavo miegoti administracijos jam paskirtoje lovoje, o ryte iš karto su visais daiktais privalėdavo išeiti ir iki vakaro būti lauke.

Toks nuteistasis negalėjo būti lokalinio sektoriaus pastato viduje iki „kamoros“ sprendimo, jog jis ten jau gali gyventi. Buvo nesvarbu, ar šalta, ar lyja, ar sninga – toks nuteistasis privalėjo būti lauke. Pagal nuteistųjų žargoną tai vadinama „būti ant slidžių“.

Ramybės neturėjo – vėl reikėjo pirkti „bilietą“

Kai nuteistasis sutikdavo susimokėti arba pasakydavo, kad pinigai jau pervesti į nurodytą sąskaitą, tik tuomet jam būdavo nurodoma, kuriame būryje ir brigadoje jis gyvens. Ir tai nebūtinai buvo ta pati brigada, kurią nurodydavo pataisos namų administracija.

Buvo ne vienas atvejis, kai nuteistasis susimokėjo „kamorai“, pradėjo gyventi kartu su kitais „bachūrais“ ir tarsi pats pradėjo būti „bachūrų“ kastoje, tačiau jo niekas nepalikdavo ramybėje – jei vieną kartą „apsibilietavo“, tai iš jo ir ateityje buvo reikalaujama susimokėti. Galiausiai tokie „kamorai“ susimokėję nuteistieji tapdavo arba „dūchais“, arba būdavo mušami, plakami laidais, spardomi, kol neiškentę patys savo noru išeidavo iš lokalinio sektoriaus ir prašydavosi, kad administracija juos perkeltų į kitas gyvenamąsias patalpas.

Bet dėmė tokiam žmogui likdavo visą jo gyvenimo zonoje laiką.

Jei kalinys išeidavo iš lokalinio sektoriaus savo noru, kitaip tariant, jeigu „išsilomindavo“, tai reiškia, kad jis tarsi nevykdo „kamoros“ nurodymų, pasipriešina, nesutinka su „kamoros“ taisyklėmis, o jei iš pradžių ir sutinka sumokėti pinigus, bet daugiau mokėti nebeišgali, tai toks nuteistasis „kamoros“ nurodymu būna nuolat engiamas ir kituose lokaliniuose sektoriuose, gali būti pažemintas iki „gaidžių“ kastos. Dažnai tokie asmenys būna izoliuojami, uždaromi į kameros tipo patalpas, nes nebegali gyventi su kitais nuteistaisiais, jiems kyla reali grėsmė.“

Pinigus už narkotikus mokėjo kalinių artimieji

Į „obščiaką“ suplaukia pinigai už prekybą narkotinėmis medžiagomis, uždraustais medikamentais, telefono aparatais ir SIM kortelėmis. Pinigai yra laikomi banko sąskaitose.

Pasak nuteistojo, „kamoros vierchai“ savo patalpose rinko ir valdė taip vadinamus „obščiakus“ – pagal nerašytas nuteistųjų taisykles tai yra bendri nuteistųjų pinigai, už kuriuos gali būti perkami sporto treniruokliai, taisomas, remontuojamas lokalinis sektorius.

„Tačiau šį lokalinio sektoriaus „obščiaką“ reikia įvardinti kaip turintį dvigubą paskirtį – vienu atveju į šį „obščiaką“ suplaukia pinigai už lokalinio sektoriaus gerovę, kitu atveju šis „obščiakas“ laikytinas visos 2-osios valdybos „obščiaku“, – sakė D. Pauliukevičius. – Šiuo atveju jis taip laikomas dėl to, kad į jį suplaukia pinigai už prekybą narkotinėmis medžiagomis, uždraustais medikamentais, telefono aparatais ir SIM kortelėmis. Pinigai yra laikomi banko sąskaitose, jos nuolat kinta, į kurias galiausiai iš kitų sąskaitų suplaukia pinigai. Tik „vierchams iš kamoros“ žinoma, kiek ten yra pinigų.“

Pasak liudytojo, pataisos namuose narkotikų norėjęs įsigyti nuteistasis turėdavo kreiptis į asmenį, kuris lokaliniame sektoriuje prekiauja narkotinėmis medžiagomis ir yra vadinamas „baryga“.

„Jis būna iš „dūchų“ kastos ir apie tai, kad būtent jis prekiauja narkotikais, žino visi lokaliniame sektoriuje kalintys nuteistieji, – sakė D. Pauliukevičius. – Kai „baryga“ paduoda dozę, vadinamą „čekiu“, kurioje yra vienas gramas kanapių, taip pat nuteistajam paduoda lapelį su sąskaitos numeriu, į kurį šio artimieji turi pervesti pinigus.

Nuteistasis turi pasakyti, koks asmuo ir kada pervedė konkrečią pinigų sumą, tada „baryga“ pasitikrina, ar pinigai pateko į sąskaitą. Jis tai padaro prisijungęs internetu prie elektroninės bankininkystės arba paskambina kam nors į laisvę ir paklausia. Jei pinigai būna sąskaitoje, viskas gerai, tačiau būna asmenų, skolingų už suvartotus narkotikus. Tokiu atveju, jei asmuo vengia sumokėti, jis „vierchų“ sprendimu gali būti sumušamas ir įspėjamas, gali būti pažeminamas iki „gaidžių“ kastos ir pan.“

„Dūchas“ negali atsisakyti tapti „baryga“

Anot jo, 1-ajame lokaliniame sektoriuje narkotikų prekeivius kontroliuoja „vierchai iš kamoros“, o jei „barygos“ prekiauja kitose lokaliniuose sektoriuose, jie yra atskaitingi tų lokalinių sektorių „vierchams“, kurie savo ruožtu turi atsiskaityti „kamoros vierchams“.

„Barygos“ yra priversti prekiauti narkotikais, jiems tai daryti yra liepta „kamoros vierchų“. Jei „dūchas“ atsisakytų tapti „baryga“, jis būtų sumuštas, sudaužytas, pažemintas iki „gaidžių“ kastos ar kitokiu būdu suluošintas.

D. Pauliukevičius sako, kad „barygos“ yra priversti prekiauti narkotikais, jiems tai daryti yra liepta „kamoros vierchų“. Jei „dūchas“ atsisakytų tapti „baryga“, jis būtų sumuštas, sudaužytas, pažemintas iki „gaidžių“ kastos ar kitokiu būdu suluošintas.

Tokie asmenys jokios naudos už prekybą narkotikais negauna, jie tiesiog tarnauja „kamorai“ ir „vierchų“ nurodymu pardavinėja narkotikus kitiems nuteistiesiems, o pinigus iš to uždirba tik „vierchai iš kamoros“.

„Narkotikai patenka į tuos lokalinius sektorius tik su „kamoros vierchų“ žinia, leidimu, nurodymu, paliepimu ir pan., pinigai už prekybą narkotikais kituose lokaliniuose sektoriuose galiausiai vis tiek patenka į „kamoros“ kontroliuojamas sąskaitas, – sakė liudytojas. – 1-ajame lokaliniame sektoriuje „barygos“ narkotikus prekybai ima iš „kamoros vierchų“.

Narkotikai nebūtinai yra laikomi „kamoros“ patalpose, jie gali būti užkasti lauke ar paslėpti kitose pataisos namų vietose. Kai „baryga“, pavyzdžiui, išparduoda savo turimus narkotikus, „kamoros vierchai“ jam duoda dar. Per dieną, jei narkotinių medžiagų kokybė gera, „baryga“ gali parduoti ir apie 50 dozių, tad dienos apyvarta vien 1-ajame lokaliniame sektoriuje gali būti apie 1 500 eurų.“

Nuteistasis sakė, kad maždaug kartą per mėnesį „vierchai iš kamoros“ nurodo į „barygos“ sąskaitas suplaukusius pinigus pervesti į „kamoros“ nurodytas sąskaitas.

Narkotikus permeta per tvorą

„Į 2-ąją valdybą narkotinės medžiagos dažniausiai patenka jas įmetus, kitaip tariant, atlikus „brasą“, dažniausiai metama į gamybinę zoną, taip vadinamą „rabočkę“, – pasakojimą apie gyvenimą Pravieniškėse tęsė kalinys. – Metama dažniausiai į tą vietą, kur yra geležinkelio bėgiai, nes iš ten lengviausia paimti nepastebėtam.

Į lokalinius sektorius narkotikai po „brasų“ patenka per nuteistuosius iš „gaidžių“ kastos. Pastarieji, dirbantys „rabočkėje“, ten surenka ir paketus atneša į lokalinius sektorius. „Gaidžiai“, atnešę paketus „brasus“ į, pavyzdžiui, 2-ąjį lokalinį sektorių, tokius paketus paprasčiausiai permeta per tvorą į 1-ąjį lokalinį sektorių, kur jau šio sektoriaus „gaidys“ ar „dūchas“ paima tokį paketą ir perduoda „kamoros vierchams“.

Sportui skirtų medikamentų ar telefono aparatų užsakyti permesti gali ir kiti „bachūrai“, jie tai gali daryti ir be „kamoros vierchų“ žinios, tačiau vis tiek dėl to reikia suderinti su „kamora“, nes toks permetimas neturi susikirsti su „kamoros“ ir „bachūro“ užsakymu.

Kaliniai žino, kad narkotikai į 1-ąjį lokalinį sektorių patenka ir per pareigūnus.”

Nutarė perimti valdžią

D. Pauliukevičius sakė, kad tuo metu, kai atvyko į Pravieniškes, pataisos namuose dar nekalėjo A. Kupčiūnas – jis įkalintas tik po kelių mėnesių. O tada, anot jo, kalėjime prasidėjo didieji neramumai ir kaliniams teko tapti dar neregėtų įvykių liudininkais – tuo metu įkalinimo įstaigai vadovavo dabar jau nušautas „Agurkinių“ lyderio S. Velečkos asmeniniu sargybiniu laikomas D. Bugavičius, pravarde Deima, nuo kurio buvusi „Olialia pupyčių“ atlikėja Vita Jakutienė yra susilaukusi vaiko, ir jo bičiulis V. Grigaliūnas.

Būtent iš jų A. Kupčiūnas nutarė perimti valdžią – tarp vyrų kilo didelis konfliktas ir A. Kupčiūno suburta grupuotė nutarė susidoroti su konkurentais, kuriuos palaikė didelė dalis Pravieniškių nuteistųjų.

Apie kovą dėl valdžios, konfliktą, kuris vos nesibaigė D. Bugavičiaus artimo bičiulio mirtimi, netikėtai ištuštėjusį „kamoros obščiaką“ ir kruviną Aidelio triumfą – jau kitoje straipsnių ciklo apie Pravieniškių mafiją dalyje.