Septintąją ekspedicijos dieną Karagandoje susitikusios Pietų ir Šiaurės grupės greitai vėl patraukė skirtingais keliais. Mes išvykome į Balchašą, o iš Džezkazgano grįžusi Šiaurės grupė įsikūrė Karagandoje ir tęsė čia pradėtus lietuvių atminimo vietų paieškas ir tvarkymo darbus.

Keliaujant iš Karagandos pirmiausiai į akis krito pasikeitęs reljefas – didėjo stepių plotai, juose ganėsi kaimenės karvių, pakelėse stoviniavo kupranugariai. Keliaudami maždaug 400 kilometrų pravažiavome vos vieną kitą miestelį, kelias pakelės kavines. Su kiekvienu šimtu kilometrų atrodė, kad keliaujame į vietas, kur laikas tiesiog sustojo ir užstrigo maždaug ties devintuoju dešimtmečiu. Kartais sukirbėdavo mintis, kad esame viduryje nieko.

Pasijuto kaip karo lauke

Vos atvykę į Balchašą patraukėme į čia buvusio lagerio teritoriją. Duobėtu keliu pasiekėme nuo karščio perdžiūvusį plyną lauką, kuriame vieniši stovėjo keli paminklai lageryje mirusiems atminti.

Netoliese matėsi tik metalurgijos gamykla, iš kurios be pertraukos rūko dūmai, ir sutrupėjusių lagerio sienų griuvėsiai.

„Visiškai užmirštas, sugriautas karo laukas. Emocinio karo laukas. Plika akimi ten negali nieko pamatyti ir supranti, kaip greitai gali užmiršti istoriją, jei nėra nieko apčiuopiamo, jei iš anksto nežinai, į kokią vietą važiuoji. Ten likę tik nutrupėję lagerio sienų likučiai ir dėl to apima neviltis“, – kokios emocijos užplūdo vos pamačius šią vietą dalijasi Evelina Vilčinskaitė.

Kaip pasakoja Kazachstane gimęs ir ekspediciją lydintis architektas profesorius Algis Vyšniūnas, nuo 1948 m. čia veikė spec. lageris, į kurį Sovietų sąjunga vežė politinius kalinius, tarp jų – ir lietuvius. Čia, sako jis, kalėjo ir jo mama bei tėtis, kurie susipažino jau paleisti iš lagerio.

Mūsų aplankytoje teritorijoje, pasak A. Vyšniūnio, kaliniai gyveno ir pėsčiomis buvo varomi dirbti vario, volframo, molibdeno kasyklose, naujų vario gamyklos korpusų ir Balchašo miesto statybose.

„Mano mama pasakojo, kad moterys kasė griovius vandentiekiams, o vyrai dirbo kasyklose ir atliko apdailos darbus Balchašo kultūros rūmuose. Moterys taip pat dirbo plytinėje, gamino plytas, o iš jų buvo statomas miestas“, – sako A. Vyšniūnas.

Iškilo dar vienas kryžius

Šiuo metu šioje teritorijoje, kurią jau yra okupavusios saulės nugairintos ir itin aštrios nendrės, stūkso trys paminklai žuvusiems lageriuose atminti. Jie vieninteliai primena, kad čia katorgą patyrė tūkstančiai žmonių, buvo sulaužytas ir ne vieno lietuvio likimas.

Šalia paminklo, skirto lietuviams kentėjusiems ir žuvusiems Pesčian lageryje atminti, buvo pastatytas ir pirmasis Pietų komandos pagamintas kryžius, kurį ekspedicijos dalyviai pagamino dar Karagandoje ir atsivežė čia. Iki tol šiais metais Kazachstane ekspedicija buvo pastačiusi dar du kryžius, juos iškėlė Šiaurės grupė.

„Kadangi tą dieną, kai Karagandoje darėme kryžius, iš kapinių grįžome vėlai, o darbo buvo daug, teko kryžius gaminti ir sutemus. Būtinai turėjome darbus pabaigti iki eidami miegoti, nes kryžius reikėjo impregnuoti, jiems reikėjo trijų valandų išdžiūti, negalėjome jų šlapių dėti į autobusiuką, kuriuo vykome į Balchašą.

Jaučiau, kad tikrai spėsim, bet pergyvenau, kad naktį bus daug sunkiau dirbti. Pasišviesti galėjome tik ant galvos esančiais prožektoriais, todėl buvo baisu, kad nepavyks pjauti taip tiksliai, kaip norėjosi. Kai kurie su mediena dirbo pirmą kartą, bet visi įdėjo tikrai daug širdies. Jaučiau, kad darome kažką tikrai svarbaus“, – sako Antanas Urbonas.

Nesulaikė ašarų

Keliant kryžių komandos narių akyse matėsi daug nerimo. Net kelis kartus buvo atidžiai stebima, ar kryžius ne kreivas, ar ne per daug pasviręs. Galiausiai ant kryžiaus buvo prikalta lentelė su visų „Misija Sibiras’18“ ekspedicijos narių vardais.

Man teko garbė ant ką tik pastatyto kryžiaus užrišti Lietuvos trispalvę. Ir nors paprastai oficialūs momentai man kelia mažai emocijų, šį kartą rankos kiek drebėjo, o širdis pradėjo plakti truputį dažniau.

„Kai statėme kryžių, atrodė, kad tiesiog reikia tai padaryti, bet kai jis iškilo tarp visų tų paminklų, supratau, kokia viso to reikšmė. Man nesvarbu, kiek tas kryžius stovės, jis gali nugriūti ir po dviejų dienų, bet jis jau yra mano širdyje ir ten liks ilgai.

Ypač kai mačiau, kaip komandos vaikinai jį darė naktimis, ir kai supratau, kad jis skirtas visiems tiems nukankintiems žmonėms atminti. Mane labai sujaudino ir himno giedojimas, jaučiausi labai keistai, balsas tiesiog strigo gerklėje. Ir kai tu girdi, kad šalia esančio balsas irgi virpa, supranti, kad tai yra labai reikšminga“, – sako ašarų nesutvardžiusi Aistė Pociūtė.

Kaulai ir šiukšlės

Šiuo metu buvusi lagerio teritorija iš tiesų primena mirties žemę. Bevaikštant čia į akis krinta krūvos šiukšlių – pradedant plastikiniais buteliais, baigiant popieriais, šukėmis ir statybinėmis atraižomis.

„Vaizdas, kurį pamatėme atvykę į lagerio teritoriją, buvo baisus. Didžiulės apleistos pamirštos teritorijos, užterštas oras, išdžiūvusi dulkina žemė – visa tai supo kelis paminklus, skirtus kaliniams pagerbti. Tai, kad ši vieta yra visiškai pamiršta ir apleista, mus dar labiau įpareigojo ją sutvarkyti, kadangi supratome, jog kitu atveju ilgainiui lagerio teritoriją tiesiog pasiglemžtų gamta“, – Agnė Goldbergaitė.

Balchašo lageryje, kaip ir daugelyje kitų, pasakoja A. Vyšniūnas, moterys gyveno atskirai nuo vyrų. Pasak jo, taip buvo daroma dėl kelių priežasčių: skyrėsi vyrų ir moterų buitis, be to, taip esą buvo apsidraudžiama, kad vyrai negalėtų apginti moterų nuo joms gresiančių pavojų.

Toje pačioje teritorijoje, sako profesorius, kaliniai ne tik gyveno, už lagerio tvoros buvo užkasami ir mirusiųjų kūnai. Tiesa, jokių kapinių čia nėra, o kad savo gyvenimą čia baigė tūkstančiai byloja dabar jau į paviršių iškilę, stepėse besimėtantys kaulai.

„Man labai keista, kaip žmonės gali likti abejingi, kaip jiems gali nerūpėti, kai visa istorija akivaizdžiai mėtosi stepėse. Buvo sunku įsivaizduoti, kad čia apskritai buvo lageris, nes ten beveik nieko nebelikę. Ir supranti, kaip greitai galima tai pamiršti. Kad čia mirė tūkstančiai išduoda tik stepėse besimėtantys kaulai ir keli paminklai“, – užplūdusiomis mintimis dalinasi Giedrė Lingytė.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (77)