Čia labiausiai sukrėtė miesto vaiduoklio kapinės, kurios netrukus gali virsti šachta.
Lietuvių kapų ieškojome Džezkazgano, Satpajevo bei Rudniko miestų kapinėse, bet bene ryškiausią įspūdį paliko būtent Rudnike pamatyti vaizdai.
Rudniko mieste šiuo metu negyvena nė vienas žmogus – visi gyventojai buvo iškeldinti dėl čia planuojamų naujos šachtos, skirtos vario rūdai kasti, statybų. Vieninteliai likę miesto gyventojai – sulaukėję šunys ir benamiai, kurie savo pastoges stato iš daiktų, rastų paliktuose namuose. Vieną iš pastogių ekspedicijos dalyviai rado ir prie pat Rudniko kapinių.
Pačių kapinių likimas taip pat neaiškus – tiksliai nėra žinoma, ar atsidarius šachtai mirusieji bus perlaidoti ir kapinės perkeltos, ar jų vieta išliks ta pati.
„Iki šiol nėra aišku, koks likimas laukia šių kapinių. Gyventojų Rudnike jau nebėra, todėl, jei čia ir gyveno lietuviai, žinių apie tai surasti neįmanoma, nes tiesiog nėra, ko paklausti. Nepaisant to, kas nutiks šioms kapinėms, atminimo ženklus privalome pastatyti ir įrodyti, kad yra žmonių, kuriems rūpi šių kapinių likimas“, – teigia vienas iš ekspedicijos vadovų Arnoldas Fokas.
Rudniko kapinėse, kaip ir daugelyje kitų lagerių teritorijose esančių kapinių, galima rasti daug skirtingų tautybių ir religijų žmonių kapaviečių. Todėl intensyviai šukuojame kiekvienas kapines, fiksuojame ir tvarkome surastus lietuvių kapus. Iki šiol pavyko atrasti jau keliasdešimt lietuviškų pavardžių, iškaltų antkapiuose.
„Šiandien suradau du lietuviškus kapus. Man tai didžiulis pasiekimas, nes rusų kalbos nesimokiau, o skaityti kirilica pirmą kartą pabandžiau oro uoste prieš skrendant į Kazachstaną. Jausmas, kai išskiemenuoji lietuvišką pavardę ir vardą, yra fantastiškas, o vėliau, tvarkomas kapas tampa savas, nors tų žmonių net nepažinojai“, – sako Enija Davidonytė, vienintelė šių metų ekspedicijos dalyvė iš JAV lietuvių bendruomenės.
Kažkas iš komandos užsiminė, kad Rudniko apylinkės primena filmą „Išprotėjęs Maksas“ (angl. „Mad Max“), nes dešimties kilometrų spinduliu neįmanoma atrasti nė gyvos dvasios, visur sklando dulkės, pustomos stepių vėjo, o termometro stulpelis dieną pasiekia 40 laipsnių ribą.
Net ir nuvarginti šių sąlygų, Rudniko kapinėse pagaminome ir pastatėme medinį lietuvišką kryžių, kuris atsidūrė šalia naujos paminklinės plokštės, ant kurios iškaltos 9 lietuvių pavardės. Spėjama, kad visi šie žmonės dalyvavo partizaniniame judėjime ir buvo karininkai, vėliau ištremti kalėti į Rudniką kaip politiniai kaliniai.