Dėl meilės į Rusiją išsikrausčiusi lietuvė: neįspėjo, kad bus taip blogai

Prieš 44 metus alytiškė Birutė Močialkina paliko savo gimtąjį kraštą ir išvyko į tolimąjį Sibirą, Krasnojarsko kraštą, Igarką. Lietuvės istorija visai kitokia nei kelių tūkstančių lietuvių, kurie 1948 m. vasarą buvo ištremti į šį šaltąjį kraštą. Moteris, radusi savo mylimą vyrą Alytuje, pati sutiko išsikraustyti į Rusijos Šiaurę, kur žiemomis temperatūra nukrisdavo žemiau 60 laipsnių šalčio.

Su B. Močialkina portalas DELFI susitiko tolimojoje Igarkoje projekto „Misijas Sibiras“ metu, kai 16 jaunuolių tvarkė didžiausias lietuvių kapines Sibire.

Pas Birutę žurnalistus palydi po dvidešimt metų į Igarką iš Lietuvos sugrįžusi Olga. Kalbant su ja apie gyvenimo prisiminimus Igarkoje jau pamatome ant laiptų prie turėklų rymančią Birutę. Moters šypsena iš tolo kviečia prisijungti ir išklausyti jos gyvenimo istoriją.

Jau kuris laikas Birutė gyvena Krasnojarske, tačiau apie 5 tūkst. gyventojų beturinčioje Igarkoje moteris turi drabužių ir higienos reikmenų parduotuvę. Jos darbuotoja šiuo metu išvykusi, todėl Igarkoje lietuvė žada pasilikti iki Naujųjų metų.

„Su vyru susipažinome Alytuje. Jis buvo rusas. Čia tarnavo. Išdraugavome pusantrų metų, apsivedėme Alytuje ir čia išvažiavau 1972 m.”, - neprimiršta lietuvių kalba pasakojo moteris.

Pasakė tik apie meškas

Igarkoje ji su šeima gyveno iki 2006 m. Tuomet pagal persikėlimo programą ji su vyru ir vaikais išsikraustė į Krasnojarską. Savo vyrą, su kuriuo likimas suvedė prieš daugiau nei keturiasdešimt metų, Birutė palaidojo prieš penkerius metus.

„Jis man sakė, kad važiuosime ten, kur meškos vaikšto“, - paklausta, ką apie būsimus namus dar 1972 m. pasakojo jai vyras, atsakė Birutė.

Moteris pripažino, kad tikrą realybę, kur teks gyventi, suprato, tik jau atvykusi į Igarką.

„Nieko nežinojau, kas čia per meškos. Nežinojau, kad bus taip šalta, bet meilė tikriausiai padaro viską“, - toliau savo istorija dalijosi Birutė.

Iš Alytaus į Igarką persikrausčiusi moteris prisimena, kad pirmąją žiemą temperatūra Šiaurėje nukrisdavo žemiau 50 laipsnių šalčio, o 1973 m. ji pamena buvus ir 63 laipsnius šalčio.

„Labai šalta, nieko nematyti. Oras kaip pienas, rūkas, - kalbėjo Birutė. - Įsivaizduojate, kiek čia sniego būna? Matote šitą dviaukštį namuką? Tai jis būna apsnigtas iki viršaus“.

Ant veido stingo ašaros

Nors dabar Igarka buvusiai alytiškei dabar yra tapusi dar vienais namais, pirmasis susidūrimas su šiuo Šiaurės Sibiro miestu buvo ne pats maloniausias.

„Iš Maskvos skridome į Norilską, o iš Norilsko mažu lėktuvu į Igarkos oro uostą. Žiūriu, čia vien „uazikai“ važinėja. Tada buvo 1972 m. lapkričio 17 d. Buvo gal 45 laipsniai šalčio. Matau medienos kombinate dirbančius žmones, jie su „fufaikomis“ ir vatinėmis kelnėmis. Tik akys matyti. Vyras buvo be kepurės, iškart bėgo jos pirkti. Aš stoviu, laukiu, šalia du maži lagaminai, apsirengusi ilgą paltą, kepurę ir pirštines. Sugrįžta vyras, sako, einam atgal į autobusiuką. Važiuojame į pirmą mikrorajoną, kur vyro mama buvo gavusi butą. Autobusiuke manęs visi klausia – iš kur tu? Iš kur tu? Kodėl verki? Man bėga ašaros ir iškart sušąla ant veido. Negaliu pasakyti, iš kur esu. Tesakau - „neznajiete, neznajiete“ (liet. nežinote)“, - jausmingai pasakojo lietuvė. Birutė prisipažino, kad ašaros jos akyse iškeitus Lietuvą į Sibirą nedžiūvo trejus metus: „Valgyt nieko negalėjau. Trejus metus verkiau. Bet paskui nurimau“.

Vis dėlto ji suprato, kad gyvenimas turi tęstis ir reikia jį imti į rankas: greitai pradėjo dirbti parduotuvėje Igarkos senojoje miesto dalyje. Dabar ši miesto dalis visiškai sugriuvusi, neliko ir parduotuvės, kurioje moteris įsidarbino, atvykusi į Igarką.

Birutė pripažįsta, kad jai darbas parduotuvėje buvo daug lengvesnis nei medžio perdirbimo kombinate – pagrindiniame Igarkos darbdavyje. Čia vietos gyventojai dirbo net šalčiausiomis žiemos naktimis.

„Žmonės kombinate dirbdavo lauke: valandą dirba, pusę valandos šildosi ir vėl eina į lauką“, - prisiminė pašnekovė.

Atvykus į Igarką lietuvei buvo sunku priprasti ne tik prie nejausto šalčio, bet koją kišo ir rusų kalbos prastas mokėjimas.

„Labai prastai kalbėjau rusiškai. Mokykloje turėjo dvejetus ir „kuolus“ iš rusų. Kai dar gyvenau Alytuje, turėjau draugę, kuri daug geriau kalbėjo. Ji anksčiau apsivedė su mano vyro draugu ir vertėjaudavo, kai bendravau su saviškiu. Kai atvykau čia, buvo labai sunku: nieko nesupratau. Visi kalba, o aš nieko nesuprantu“, - pirmuosius mėnesius Igarkoje prisiminė lietuvė.

Vis dėlto, kaip sako vietiniai gyventojai, Igarka visus „susiurbia“ ir priverčia pasilikti. Tačiau gražiausios Igarkos dienos jau liko praeityje. Geriausiais laikais apie 25 tūkst. gyventojų turėjęs miestas dabar likęs su mažiau nei 5 tūkst.

Grįžtų tik į svečius

„Iš Igarkos nieko neliko. Tik širdį skauda – kokia ji buvo, o kokia liko. Liūdna. Seno miesto nėra. Viskas sugriuvę, niekam jo nereikia“, - savo nuoskaudą išliejo Birutė.

Situacija šiame Šiaurės Sibiro mieste pasikeitė kai praėjusio amžiaus pabaigoje uždarytas medienos perdirbimo kombinatas. Nėra darbo, nėra pinigų. Maisto produktai čia net brangesni nei kituose Rusijos miestuose, nes logistika Igarkoje ne tokia paprasta. Vasarą gali patekti laivais, žiemą per oro uostą. Tačiau itin sudėtinga pavasariais, kai išjuda Jenisiejaus ledai ir iš salos, kuriame yra oro uostas, neįmanoma patekti keltu į krantą.

Liūdno likimo sulaukęs miestas pakeitė ir vietos gyventojus, pripažįsta Birutė.

„Anksčiau igarkiečių durys buvo visados atidarytos: tik ateik į svečius ir valgyti, ir išgerti duos. O dabar toks laikas, kad žmonės tik ateina į parduotuvę, pakalba, bet į svečius jau nebesikviečia“, - teigė lietuvė.

Vis dėlto nors Rusijoje tokiuose miestuose veikia iškeldinimo į didesnius centrus programa, dalis igarkiečių pasiryžta likti čia.

„Kas traukia? Gamta. Atsiguli miegoti – dar žalias miškas, ryte atsikeli – jau geltonas, o antrą dieną jau lapų nėra, prasideda sniegas“, - kalbėjo Birutė.

Prieš 44 metus palikusi Lietuvą moteris teigė anksčiau norėjusi grįžti į tėvynę, bet dabar jau tokios galimybės nebesvarsto: „Mano vaikai gyvena Krasnojarske. Vyras ten palaidotas. Jei į Lietuvą, tai tik į svečius“.