Tulūnas – apskrities centras, į kurį traukiniais buvo tremiami tūkstančiai lietuvių. Daugelis iš jų po traukinio stabtelėjimo Tulūne į tolimesnius kaimus buvo gabenami sunkvežimiais, tačiau kai kurie tautiečiai buvo palikti šiame mieste.
Gadalėjaus kapines sutvarkiusi „Misija Sibiras’17“ komanda, anot ekspedicijos vadovo Arnoldo Foko, pateisino visus lūkesčius – darbus atliko kur kas greičiau nei buvo numatyta, todėl buvo nuspręsta pusdienį skirti Tulūno kapinių aplankymui bei sutvarkymui.
Per devynerius metus kapinių nebeliko
„Misija Sibiras’17“ komandoje yra ir Nerijus Pranckevičius, dalyvavęs ir 2008 metais vykdytoje ekspedicijoje. Vos įžengęs į kapines jis pritilo ir susmeigė žvilgsnį į mišku tapusias kapines. Pro suaugusius medelius sunkiai matėsi lietuviški kryžiai. Dauguma jų buvo sutrešę, kai kur buvo matyti į krūveles sudėtos buvusių kapaviečių tvorelių liekanos.
„Tulūno kapinės, kaip ir dauguma kapinių šiame regione, labai apleistos. Kapinės apaugusios brūzgynais ir krūmais. Kai čia lankiausi su „Misija Sibiras’08“, Tulūno kapinėse buvo daugybė šiukšlių, butelių. Manau, kad kapinės buvo tapusios benamių įsikūrimo vieta, – DELFI pasakojo N. Pranckevičius. – Kryžių kapinėse buvo labai daug: kai kurie buvo nuvirtę, o kai kurie dar stovėjo. Vaizdas atėjus buvo labai baisus, o išėjus – labai gražus. Išvalėme krūmus ir brūzgynus, surinkome šiukšles. Žinoma, aptvarkėme ir aplinkines kapavietes.“
Dažniausiai Sibiro kapinėse palaidotiems lietuviams artimieji pastatydavo medinius kryžius, tačiau Tulūno kapinėse galima rasti ir kelis akmeninius katalikiško kryžiaus formos paminklus. „Ant jų nėra nei lentelių, nei užrašų, todėl negalime teigti, kad jie lietuvių vien dėl to, kad jie katalikiški. Gal latvių, o gal estų. Lietuviškus kryžius labai lengva atskirti pagal formą ar tiesiog išskaptuotus vardus“, – pasakojo N. Pranckevičius.
Pastaraisiais metais „Misija Sibiras’17“ ekspedicija lietuvių kapinių vietoje stato naujus kryžius, tačiau anuomet tokios tradicijos nebuvo. Nerijaus teigimu, Tulūno kapuose net ir nebūtų buvę poreikio statyti naują kryžių, nes dauguma jų buvo puikiai išsilaikę ir puošė amžinojo poilsio vietą.
„Mes buvome sutvarkę kapines, viską išvalę, o kai vėl čia atvažiavome – vos jas radome. Šis vaizdas buvo labai slogus, – kalbėjo pašnekovas. – Supratau, kad mūsų darbas davė mažai naudos. Devyneri metai nėra ilgas laiko tarpas. Kapai buvo ne tik apžėlę, radome vos kelis nenugriuvusius kryžius. Tvorelių taip pat nelikę. Sunku suprasti, ar tai lietuvių kapavietės. Kai kuriuos kryžius dabar, vėl sutvarkę kapines, parėmėme į medžius, kai kuriuos įkasėme. Vaizdas tikrai kraupus. Kapinių nebėra, jos suniokotos.“
Įvykdė ypatingą prašymą
Prieš išvykstant į Irkutską, „Misija Sibiras’17“ komandos nariai aplankė tremtinius, grįžusius iš Irkutsko apskrities, arba jų artimuosius. Likus vos kelioms dienoms iki išvykimo į Rusiją, Laimis Kasperavičius ir Simona Budreckaitė aplankė Vilniuje gyvenantį Joną Pauliuką. Jis pats nebuvo ištremtas, tačiau šį skausmo kelią nuėjo jo artimieji.
„Į Sibirą buvo ištremti abu J. Pauliuko tėvai, brolis su visa šeima ir seneliai. Pirmosiomis dienomis Sibire mirė jo pusseserė. Iš Pakruojo rajono, Rozalimo, kilusio Jono mama taip pat mirė Sibire, netrukus tėtis ten susirado pamotę. Su ja Jonas 1990 metais nuvyko į Irkutską, surado Tulūno kapines, tačiau jiems nepavyko rasti artimųjų palaikų.“
Pasak L. Kasperavičiaus, J. Pauliukas kapinėse lankėsi praėjus metams po masinės lietuvių ekspedicijos, kai į Lietuvą buvo parvežta dešimtys lietuvių palaikų. Šios ekspedicijos metu kai kurios tvorelės buvo išardytos, nuimti kryžiai. J. Pauliukui nepavyko pagal kitų pasakojimus atrasti būtent tos vietos, kurioje ilsisi jo artimieji.
Neradęs artimųjų J. Pauliukas su kitais tremtiniais, vykusiais kartu, Tulūno kapinėse pastatė medinį kryžių.
„Jono pasakojimas buvo visiškai kitoks. Jo istorija labai sava, nes jis, kaip ir mes dabar, važiavo į Irkutską atrasti savo artimųjų kapines, norėjo jas sutvarkyti. Jis taip pat rinko informaciją bei tikėjosi iš ten parsigabenti artimųjų palaikus“, – pasakojo S. Budreckaitė.
„Misija Sibiras’17“ komandos nariai, Simona ir Laimis, ne tik išklausė visą jo artimųjų tremties istoriją bei surinko reikiamos informacijos ekspedicijai, bet ir gavo ypatingą prašymą.
„Mums parodė pastatyto kryžiaus nuotraukas bei įdavė dvi žvakutes, perrištas trispalve, kad uždegtume jas už jo artimuosius, – kalbėjo S. Budreckaitė, kuri neslėpė, jog nesitikėjo pamatyti kone mišku virtusias kapines. – Tikėjau, kad pamatysiu kur kas tvarkingesnį reginį, o įžengiau į krūmyną, iš kurio lenda stačiatikių kryžiai ir vieną kitą lietuvišką kryželį. Tada supratau, kaip greitai viskas keičiasi, nes juk Jonas Pauliukas čia buvo 1990-aisiais.“
„Misija Sibiras’17“ komanda J. Pauliuko minėtą kryžių rado ne stovintį, o atremtą į medį. Šalia gulėjo didžiulė nuvirtusi pušis, tad tikėtina, jog krisdama jį ir kliudė.
Tačiau tai ne vienintelis stebinantis dalykas – ant kryžiaus, kuris buvo pakeltas ir atremtas, buvo naujai išraižytas dar vienas vardas – Elvyra – bei gimimo ir mirties metai.
„Misija Sibiras’17“ komanda ne tik sutvarkė vėl spėjusias krūmais apaugti Tulūno kapines, bet ir atstatė kryžių – vėl jį įkasė į žemę, uždegė J. Pauliuko perduotas žvakes bei pagerbė mirusiuosius tylos minute.
„Kai sutvarkę kapines ėjome iš jų, prie manęs priėjo vienas komandos narys, padavė tris žalius kankorėžius ir pasakė, kad jie nukrito ant žemės man bepasakojant Jono Pauliuko istoriją, – šyptelėjo Simona, kuri šiuos kankorėžius įsidėjo į savo kuprinę ir pažadėjo saugoti kaip ypatingą ženklą. – Keista, paslaptinga ir įdomu tai, jog žali kankorėžiai žemėn nekrenta.“
„Misija Sibiras’17“ komanda iš Lietuvos išvyko liepos 17-ąją. Per pirmąją savaitę šešiolika jaunuolių jau spėjo sutvarkyti Gadalėjaus, Tulūno ir Jevdokimovo kapavietes. Pabaigę darbus Jevdokimovo kapinėse, jie pėsčiomis išvyko į jau išnykusį senąjį Algatujaus kaimą. Čia komandos laukia tikras iššūkis – miško viduryje esančios lietuvių kapinaitės nukentėjo nuo gaisro.
Į Lietuvą „Misija Sibiras’17“ komanda grįš rugpjūčio pirmosios rytą.