Į Sibirą nusiteikusiam keliauti jaunimui – neeilinis išbandymas

Po pusantro mėnesio, liepos 17 d., iš Vilniaus traukinių stoties pajudės traukinys su 16 ekspedicijos „Misija Sibiras” dalyvių. Pilietiškai nusiteikęs jaunimas bus pasiruošęs prisiminti į Sibirą ištremtus tėvynainius ir per porą savaičių sutvarkyti kiek galima daugiau apleistų lietuvių kapų. Paskutinį gegužės savaitgalį (28-29 d.) 70 į ekspediciją norinčių patekti jaunuolių išbandė savo jėgas žygiuodami Lietuvos gamtoje. Po bandomojo „Misija Sibiras“ žygio jau kitą savaitę paaiškės jaunuoliai, kurie netrukus išvyks į Sibirą.

Kiekvienais metais prieš „Misija Sibiras“ ekspediciją vykstantis bandomasis žygis padeda atrinkti tuos asmenis, kurie tiek fiziškai, tiek psichologiškai galės ištverti nenuspėjamus Sibiro ar taigos keliamus iššūkius.

Šių metų bandomasis žygis prasidėjo Trakuose. Pirmosiomis bandomojo žygio valandomis dalyviai sutvarkė apylinkėse esančius žydų ir karaimų kapus. Žydų kapinės buvo tvarkomos antri metai iš eilės bendradarbiaujant kartu su „Macevos“ organizacija, kuri rengia litvakų kapinių katalogą.

„Labai simboliška, kad žygį baigėme Kernavėje. Pradėjome vienoje senojoje Lietuvos sostinėje, baigėme – kitoje. Simboliška tiek pradžia, tiek pabaiga. Žygio metu buvo visko. Kadangi turėjome nusistatę ir pradinį, ir galutinį tikslą, turėjome eiti per įvairias kliūtis: Trakų nacionalinį parką mes pamatėme visai iš kitos pusės. Trakuose prisidėjome prie žydų kapinių inventorizavimo projekto, aptvarkėme paminklinius akmenis, kad juos būtų galima fotografuoti ir informaciją būtų galima perkelti į skaitmenines laikmenas. Taip pat mes sutvarkėme Trakų karaimų kapines“, - po bandomojo žygio pasakojo ekspedicijos vadovas Arnoldas Fokas.

Toliau bandomojo žygio dalyviai patraukė Kernavės pusės link. Bandomajame žygyje dalyvavo ir portalo DELFI žurnalistai Elijus Kniežauskas ir Ugnė Karaliūnaitė.

Kaip po žygio pasakojo A. Fokas, „Misija Sibiras“ bandomojo žygio dalyviams teko įveikti didžiulius piliakalnius, pelkes, gražias, bet apžėlusias vietas palei Neries upę.

„Kiek aš esu buvęs Sibire, sąlygos, kurias pamatėme šiose vietovėse, atitinka Sibiro sąlygas ir tuos vaizdus, ką mes ten (Sibire – red.) pamatome. Aišku, ten miškai yra daug didesni, Sibiro upės yra dešimt kartų platesnės nei Neris, bet iš esmės, ką mes patyrėme koncentruotai per dvi dienas, yra tai, ką kasdien patiriame būdami Sibire“, - kalbėjo ekspedicijos vadovas.

Pradedame žygį Trakuose. Jau nuo pirmų žingsnių jaučiu, kad didžiulė bėda bus kuprinės svoris. Nors bandomojo žygio organizatoriai dar iš vakaro įspėjo gerai pergalvoti, kokių daiktų gali ir neprireikti, klaidingai pasitikėjau posakiu „Atsarga gėdos nedaro“.

Ugnė Karaliūnaitė

Pasiteiravus, kas svarbiausia ekspedicijoje „Misija Sibiras“ - fizinis ar psichologinis pasiruošimas, A. Fokas atsakė: „Aš visada kalbu, kad tiek bandomajame žygyje, tiek ekspedicijoje nėra svarbiausias dalykas fizinė jėga, nėra pats svarbiausias dalykas ištvermė. Kiek man tenka metų dalyvauti ir vesti bandomuosius žygius, ekspedicijas į Sibirą, svarbiausias dalykas yra didžiulė motyvacija ir didžiulis pasiryžimas siekti savo tikslo. Žmonės neįspūdingiausių fizinių duomenų sugeba nueiti tokius didžiulis atstumus, perbristi pelkes ir žygį baigti su šypsena“.

Dar prieš savaitę neturėjau net žygio batų, todėl investavusi į pagrindinį, sveikatą išgelbėti galintį daiktą, - batus, kitą „amuniciją“ bandžiau paskutinėmis dienomis pasiskolinti ar susirasti, kas galėtų pasidalinti žygio metu.

Ugnė Karaliūnaitė

A. Fokas pabrėžė, kad pavojaus ekspedicijoje ar bandomajame žygyje nėra tiek daug, tačiau diskomforto Sibire – nemažai, todėl bandomojo žygio metu bandoma atkurti Sibiro sąlygas.

„Tik bandomojo žygio metu tai trunka dvi dienas su viena nakvyne, o Sibire tai trunka dvi savaites ir nėra galimybės grįžti namo“, - pridėjo jis.

Vienų iš paskutiniųjų žygio dalyvių grupelė pradeda savo kelionę per pelkę. Dedame pėdas į pažliugusią žemę ir niekaip nesuprantu, kodėl iš priekio buvo girdėti šūksniai. Statau ant minkštos žemės vieną koją ir staiga pajuntu, kad ji įsminga pelkėje aukščiau kelio.

Ugnė Karaliūnaitė

Bandomojo žygio iš Trakų į Kernavę nepabaigė devyni į jį atrinkti dalyviai. A. Fokas svarsto, kad dažniausiai taip nutinka savo galimybių gerai nežinantiems žygeiviams: „Žmonės pasiryžę būna tiek, kad nepajaučia, kaip sutrina kojas. Jiems jau yra per daug, bet ir toliau stengiasi motyvuotai irtis į priekį ir labai dažnai organizatoriams tenka tuos žmones stabdyti, kad lengvos traumos nepavirstų į dideles. Tie žmonės, kuriems nepavyko, turi galimybių sudalyvauti kitais metais. Tai, kad nežinai savo galimybių, labiausiai ir pakiša koją“, - komentavo ekspedicijos vadovas.

„Kaip jaučiatės“, - sustojus atgauti jėgų ant gaivios žolės susėdusių žygio dalyvių klausia organizatoriai. „Gerai“, - choru šaukia dalyviai. Aš patyliu. Rėkčiau „blogai“, o meluoti nesinori. Kojų beveik nebejaučiu ir jei jos galėtų daryti, ką nori, tikriausiai mestų nuo savęs žygio batus bėgtų prie vėsaus upelio ir ten gaivintųsi ne vieną valandą. Pečiai nuo kuprinės taip pat atrodo per didelio džiaugsmo nerodantys. Deja, suprantu, kad turiu save įveikti ir laukia dar labai ilgas kelias. Apsidairau aplinkui. Matau tiek daug jaunų, ryžtingų veidų. Man sunkiai suvokiamas jų atsidavimas: kiek jie pasiryžę įveikti, kad galėtų savo kojomis žengti per tikrąją Sibiro žemę, kad galėtų ranka paliesti kraštą, kuriame buvo ištremta daugybė lietuvių šeimų.

Ugnė Karaliūnaitė

„Misija Sibiras“ organizuojančio labdaros ir paramos fondo „Jauniems“ direktorius Ignas Rusilas teigė, kad į bandomąjį žygį buvo atrinktas labai skirtingas jaunimas.

„Pilietiškumas dažnai asocijuojamas su tokiomis specialybėmis kaip švietimo srities atstovai, istorikai ir pan. Džiaugiuosi, kad projektas „Misija Sibiras“ yra tas, kuris laužo šį stereotipą. Čia yra ir tų, kas dirba su automobilių industrija, su viešaisiais ryšiais, komunikacija: nuo draudimo agento iki baldus restauruojančio amatininko“, - kalbėjo projekto organizatorius.

Pagaliau pasiekėme stovyklavietę prie Bražuolės upelio. Nustembu, kaip greitai iškyla visos palapinės, kaip greitai dalyviai pasiruošia vakaro veikloms ir vakarienės gamybai. Susėdame aptarti šios dienos žygio.

Ugnė Karaliūnaitė

I. Rusilas pabrėžė, kad iš šono gali būti sunku suprasti, koks yra projektas „Misija Sibiras“, koks yra bandomasis žygis, kol pats jame nesudalyvauji.

„Mes nuėjome per dvi dienas apie 50 km. Daugeliui tai gali neatrodyti daug, bet einant kalvomis, pelkėmis ir pan., jaučiasi nuovargis. Iš kitos pusės – visos vietos, kur mes einame, kaip einame, ką darome, kaip formuojame grupes, tikrina, kas svarbiausia, žmonių psichologiją“, - kalbėjo pašnekovas.

Sekmadienio rytą pabundu prieš 5 valandą. Ne dėl to, kad nenoriu miego, o dėl pradedančios į palapinę skverbtis rasos ir rytinio šalčio. Pagalvoju, kad reikia apsiversti ant kito šono ir labiau susisukti į miegmaišį.

Ugnė Karaliūnaitė

Pasak jo, šiemet buvo vienas iš geresnių bandomųjų žygių ir atrinkta komanda pasirodė puikiai, tačiau ekspedicijos organizatoriams nuo to ne geriau – jiems teks daug sunkiau padirbėti, kol bus atrinkti galutinių 16 ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyvių.

„Manau, kad svarbiausia taisyklė gyvenime – būti savimi. Tai tas pats yra ir su „Misija Sibiras“. Kai gauname apie 800 anketų, tai iš šono gali atrodyti, kad labai sunku atrinkti, bet iš tikrųjų 90 proc. anketų yra tokių, kur žmonės stengiasi nebūti savimi. O tik mažas procentas būna savimi. Lygiai taip pat bandomajame žygyje būna tų, kurie nori pasirodyti ne savimi. Gali būti, kad būdamas savimi, tu nepateksi į galutinę komandą, bet taip tik palengvinsi ekspedicijos komandos ateitį“, - pabrėžė I. Rusilas.

Iš žygio finišo Kernavėje autobusu pasiekiame Katedros aikštę sostinėje. Nors jėgų beveik nebeturiu, viduje jaučiu, kad nenoriu, jog šis potyris baigtųsi. Nenoriu, kad į ekspediciją Sibire važiuotų tik 16 žmonių.

Ugnė Karaliūnaitė