ALŽIR lageryje, rodo naujausi istorinių tyrinėjimų duomenys, kalėjo ir lietuvės. Šiuo metu buvusioje lagerio teritorijoje veikia muziejus, kurį ekspedicijos Kazachstane metu aplankė ir „Misija Sibiras’18“ komanda.
Barakus statė savo rankomis
Kaip pasakoja muziejuje dirbanti gidė, vienu metu lageryje kalėdavo apie 8 tūkst. moterų.
„Lageris buvo apsuptas bekraščių plikų stepių, o kai buvo atvežtos pirmos moterys, čia buvo pastatytas tik vienas barakas, tad kalinės kitus pastatus statė savo rankomis“, – pasakoja gidė.
Prie vienos muziejuje įrengtos ekspozicijos, atkuriančios gyvenimo barake vaizdą, rašoma, kad barakas buvo siaubinga vieta su pilkomis sienomis, jame beveik visą laiką būdavo šalta ir tai dar labiau slėgė čia pakliuvusias moteris.
Gidės teigimu, pirmaisiais metais itin daug moterų mirė, nes dažniausiai jos buvo kilusios iš inteligentiškų šeimų, nepripratusios prie tokių nežmoniškų gyvenimo ir darbo sąlygų. Paklausta, kokius darbus tekdavo dirbti čia kalėjusioms, gidė pasakoja, kad dažniausiai jos siūdavo drabužius, augindavo įvairius vaisius, daržoves, grūdines kultūras, o visa produkcija keliaudavo į Rusiją.
Kad ir kaip nežmoniškai tai skambėtų, nors pačios kalinės augino maisto produktus, viena dažniausių mirties priežasčių lageryje buvo badas ir išsekimas. Remiantis gidės pasakojimu, informacijos, ar iš šio lagerio buvo bandymų bėgti, nėra. Tačiau kalėjimas, pastebi ji, buvo įsteigtas atokioje vietoje, aplink jį buvo vos vienas kitas nedidelis kazachų kaimelis, o žiemą temperatūra čia nukrisdavo net iki -40 laipsnių, tad tikėtina, kad moterys suprato, jog net ištrūkusios į laisvę ilgai neišgyventų.
Darbo sąlygos, sako muziejaus gidė, taip pat būdavo vergiškos, pavyzdžiui, siūti moterims tekdavo beveik neapšviestose, ankštose patalpose, kuriose buvo pilna dulkių.
Kalintos ir lietuvės
Daugiausiai šiame lageryje kalėjusių moterų buvo Didžiojo teroro, kurio metu komunistų partija masiškai vykdė politines represijas prieš „nepatikimus“ asmenis, aukos. Kadangi didžioji dalis kalinių čia pateko iki Sovietų Sąjungai okupuojant Lietuvą, ilgai manyta, kad šiame lageryje lietuvių nebuvo, tik keliolika lietuvių kilmės Sovietų Sąjungos piliečių.
Vis dėlto, kaip skelbia Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC), 2013 m. Lietuvoje viešėjusi Kazachstano istorikė Šolpana Smailova atsivežė savo sudarytą sąrašą su Akmolinsko lageryje kalėjusių lietuvių kilmės moterų duomenimis ir išsiaiškino, kad dvi ALŽIR kalinės buvo Lietuvos pilietės.
Viena jų – partizanų ryšininkė Emilija Tamulaitytė, kuri buvo suimta 1946 m. ir nuteista penkeriems metams lagerio. Š. Smailova Lietuvos ypatingajame archyve rado ir moters baudžiamąją bylą, kuri patvirtina, kad visą bausmės laikotarpį lietuvė praleido ALŽIR lageryje.
Kita lietuvė – Ona Šarkinienė – kartu su artimaisiais iš Lietuvos buvo ištremta 1941 m. Kurį laiką, rašoma LGGRTC internetiniame puslapyje, moteris kalėjo Slavgorodo kalėjime Altajaus krašte, o 1942 m. pervežta į Kazachstaną ir kalinta ALŽIR lageryje. Čia po metų ir mirė.
Lietuvoje viešėjusiai Kazachstano istorikei jau minėto vizito metu pavyko rasti informacijos apie dar tris Akmolinsko lageryje ilgiau ar trumpai kalėjusias lietuves.
Vietiniai sugalvojo gudrybę, kaip padėti kalinėms
Pasak gidės, čia kalėjusių išalkusių ir sulysusių moterų gailėjo vietiniai kazachai, tačiau perduoti maisto joms negalėjo, nes patys būtų rizikavę savo laisve.
„Jie matė, kad lageryje kali labai daug moterų, žinojo, kad didžioji dalis jų yra visiškai nusilpusios ir norėjo joms padėti. Todėl pagamino sūrį, kuris savo išvaizda primena akmenis“, – pasakoja gidė.
Kai moterys iš lagerio eidavo prie ežero rinkti nendrių, kurias naudodavo barakų statybai, netoliese buvusio kaimelio gyventojai į jas mėtydavo į kamuoliukus susuktą sūrį, kuris vėliau buvo pavadintas Kurtu.
„Prižiūrėtojai iš kalinių tyčiojosi, kad jų vietiniai taip nekenčia, jog mėto akmenis. Tačiau po kurio laiko moterys pajuto, kad nuo mėtomų akmenų sklinda keistas kvapas “, – istorija dalinasi gidė.
Šio sūrio Kazachstane galima įsigyti iki šiol. Gidės teigimu, jis yra labai maistingas, tad tapo savotišku išsigelbėjimu badaujančioms moterims.
Vos atvežus buvo išrengiamos nuogai
Į lagerius patekusioms moterims teko išgyventi ne tik nuolatinį alkį ir prisitaikyti prie skurdžių gyvenimo sąlygų, bet patirti ir nesibaigiantį prižiūrėtojų žeminimą, patyčias.
Didžiosios Britanijos Lidso Beketo universiteto istorijos mokslų daktarė Kelly Hignett savo tinklaraštyje nuolat talpina studentų mokslinius straipsnius, kuriuose analizuojama politinių kalinių padėtis Stalino sukurtoje Gulago sistemoje. Viename jų Katryna Coak analizuoja lageryje kalėjusių moterų prisiminimus.
Kaip rašoma straipsnyje, į lagerius patekusioms moterims tekdavo patirti pažeminimą, gėdą ir baimę, nes vos atvykus į kalėjimą moterims buvo liepiama nusirengti ir eiti į pirtį.
„Visi prižiūrėtojai buvo vyrai. Tekdavo susitaikyti su jaučiama gėda ir pažeminimu, ramiai priimti jų purvinus juokelius, sukąsti dantis ir valdytis, kad nespjautum ar netrenktum jiems į veidus“, – savo prisiminimuose rašo viena buvusi politinė kalinė.
Po pirties moterys dar turėdavo laukti savo rūbų, kurie esą būdavo dezinfekuojami, tačiau, kaip pasakoja pačios buvusios kalinės, tai paprasčiausiai prižiūrėtojams tapdavo pretekstu seksualiai pasitenkinti, nes vanduo lageryje nebuvo toks karštas, kad nužudytų mikrobus.
„Tas laukimo periodas būdavo pats baisiausias... prižiūrėtojai nuolat ateidavo sakydami, kad turi patikrinti, ar niekas iš mūsų neketina pasprukti“, – straipsnyje cituojama buvusi kalinė.
Būdavo nuskutamos plikai
Ir tai ne vienintelė žeminanti procedūra, kurią tekdavo iškentėti moterims. Siekiant sumažinti utėlių atsiradimo tikimybę moterims buvo nuskutamos galvos ir lytinių organų sritis. Nors šią procedūrą turėjo atlikti gydytoja moteris, specialisčių lageriuose būdavo mažai, todėl, kaip rašo K. Coak, to imdavosi patys prižiūrėtojai.
„Aš buvau šoke ir atsisakiau tai daryti. Kariai laikė mano rankas už nugaros, kol kitas per jėgą praskėtė kojas“, – rašoma moterų prisiminimuose.
Pats lageryje kalėjęs rusų rašytojas Aleksandras Solženicynas rašė, kad dėl nuolatinio fizinio darbo Gulage moterų kūnai būdavo tokie išvargę, jog kalinės prarasdavo ir fizinį, ir biologinį moteriškumą.
Tai liudija ir pačių kalinių prisiminimai. Nuskustomis galvomis, sulysusios ir su vyriškais rūbais moterys atrodydavo tarsi belytės, todėl pamačiusios savo atvaizdą kokioje nors veidrodžio šukėje jausdavosi dar labiau sužlugdytos.
Tiesa, kai kurios moterys savo dienoraščiuose rašė, kad blogiau už patyčias ir psichologinį smurtą būdavo asmeninių daiktų vagystės, kuriuos kalėjusios lageriuose ir taip turėdavo tik kelis.
„Mes labiausiai nekentėme mums reikalingų mažų daiktų konfiskavimo. Tai buvo blogiau nei patyčios ir net blogiau nei visos procedūros. Mes tiesiog būdavome apvagiamos per trumpą ir vienintelį savo nakties miegą“, – rašė 11 metų lageryje kalėjusi rašytoja Elinor Lipper.
Gimdydavo siaubingomis sąlygomis
Kaip rašo K. Coak, ne viena kalinė lageriuose patyrė ir seksualinį išnaudojimą bei smurtą. Kai kurios moterys esą ir pačios ieškojo fizinio kontakto su prižiūrėtojais, nes taip galėdavo apsisaugoti nuo kitų pareigūnų agresijos, gauti geresnį maistą ar lankstesnes darbo valandas.
Kaip rašė E. Lipper, moteris, kuri kadaise svajojo išgirsti frazę „aš tave myliu“, ten svajojo tik apie žodžius „sviestas, cukrus ir balta duona“.
Dėl nuolatinio seksualinio smurto moterys dažnai pastodavo, tačiau, kaip teigia moterų gyvenimą sovietų lageriuose aprašiusi Veronica Shapovalova, daugumai kalinių vaikas tarsi simbolizavo „normalų“ gyvenimą ir leisdavo vėl pasijusti moterimis.
Be to, į nėščias moteris lageriuose buvo žiūrima kiek atlaidžiau – po 1939 m. jos galėdavo nedirbti 35 dienas iki gimdymo ir 28 dienas po gimdymo. Kaip rašoma straipsnyje, nėštumas apsaugodavo nuo prižiūrėtojų smurto, o kartais net ir nuo egzekucijų.
Vis dėlto nėštumas lageryje buvo vertinamas kaip nusikaltimas, todėl daug moterų kalėjimo pareigūnų sprendimu buvo tiesiog priverstos pasidaryti abortus, kad galėtų toliau dirbti. Kai kurios moterys, rašo K. Coak, žiauriausiais būdais nėštumą mėgindavo nutraukti pačios. Pavyzdžiui, viena buvusi kalinė savo dienoraštyje pasakoja, kaip matė moterį, kuri pilvą sau badė adatomis tol, kol pradėjo stipriai kraujuoti.
Gimdyti moterims tekdavo tragiškomis ir nehigieniškomis sąlygomis, tad labai nedidelė dalis mažylių išgyvendavo. Rusų aktorė ir rašytoja Hava Volovich savo dukros gimimą lageryje aprašė taip:
„Ji gimė ne medicinos korpuse, o tolimiausiame lagerio barake. Mažame kambaryje buvome trys moterys, lubos ir sienos buvo nusėtos blakių. Mes visą naktį vaikėme jas nuo vaiko.“
Straipsnyje cituojama ir kitos lageryje kalėjusios moters skaudi patirtis: „Mano sūnus mirė po aštuonių mėnesių. Jis mirė. Kai gimė, jis svėrė 1,5 kilogramo, buvo mėlynas. Jis pažiūrėjo į mane suaugusio žmogaus žvilgsniu ir aš supratau, kad jis neišgyvens“.
DELFI primena, Kazachstane sovietų metais veikė daugybė lagerių, į kuriuos iš visos SSRS buvo suvežti politiniai kaliniai ir tremtiniai. Skirtingais duomenimis, į Kazachstaną iš viso buvo deportuota 50 – 80 tūkst. lietuvių: dalis jų gyveno kaip tremtiniai, dalis kalėjo kalėjimuose ar lageriuose kaip politiniai kaliniai ir patyrė badą, ligas, prievartą, buvo išnaudojami kaip nemokama darbo jėga.