Nebuvo lemta grįžti į Lietuvą
Falicijos tėtis į Sibirą buvo ištremtas 1949 metais, po penkerių metų čia atvyko ir jo žmona. Jiedu buvo susituokę dar prieš tremtį, tad širdyje pulsuojanti meilė moterį atvedė į kitą pasaulio kraštą.
„Mano mama buvo iš Raseinių, o tėtis – iš Naujosios Akmenės“, – savo istoriją tęsia jau močiute tapusi Falicija, tačiau šiame sakinyje lietuviškai nuskamba tik vietovardžiai. Nuo pat vaikystės jų šeimoje neskambėjo gimtoji kalba, nors lietuvybę ji pati skiepija ir savo vaikams.
Netoli Porogo, kitapus upės, iki šiol gyvenanti 57-erių Falicija pasakoja, jog 1961 metais jos tėvams atsivėrė durys į Lietuvą, tačiau jie nusprendė toliau savo gyvenimą kurti Sibire. „Jie galėjo grįžti, tačiau tuo metu gyvenimo sąlygos Lietuvoje buvo prastos, todėl nusprendė likti, – liūdnu tonu pasakoja Falicija ir trumpam paskęsta prisiminimuose.
Jos tėčio gyvybė užgeso po kovos su liga. Moteriai tuo metu buvo vos penkeri metukai. Našle likusi mama toliau augino vaikus. Jos akys amžinam miegui užsimerkė tik pernai, sulaukus 96-erių.
Šalia Falicijos nekantriai trypčioja du mažyliai. Tai jos anūkai, sūnaus vaikai. Ne ką mažiau smalsiomis akimis į atvykėlius žiūri ir nedrąsiai besijaučiančios jos dukros: Jelena ir Regina. Abi jos šiame kaime jau viešnios.
27-erių Regina ir 33-ejų Jelena jau paliko šeimos lizdą, savo gyvenimus kuria Irkutske. Tačiau lietuvybė joms nesvetima. Jaunėlė Regina ne vienerius metus buvo aktyvi „Švyturio“ organizacijos narė, tai lietuvių bendruomenė, vienijanti lietuvius tremtinius bei jų palikuonis Irkutsko srityje.
Jos abi mokėsi lietuvių kalbos, tačiau dabar, paskatinus jas prisiminti nors kelias lietuviškas frazes, nė viena neišdrįsta pademonstruoti savo žinių.
Irkutskas bei lietuvių bendruomenė „Švyturys“:
Lietuva – tai skonis
Pradėjus kalbėti apie Lietuvą, visų trijų moterų lūpose dėliojasi žodžiai apie maistą. „Lietuviška dešra iki šiol man yra tikras vaikystės skonis“, – šypteli Regina.
„O aš atsimenu saldainius „Asorti“. Kartais jų mums atveždavo lauktuvėms“, – pasakoja Jelena.
Jų močiutė visą gyvenimą šeimoje gamino lietuviškai, tokias pat tradicijas puoselėja ir jų mama Falicija. „Net sriubas verdu lietuviškai – be bulvių“, – priduria moteris ir vardija lietuviškus patiekalus, kuriuos gali pagaminti.
„Cepelinus mes ir savo draugams Irkutske gaminame. Visiems labai patinka“, – savimi pasididžiuoja Jelena ir Regina.
Tiesa, maistas – ne vienintelis lietuviškas akcentas jų šeimoje. Iki šių dienų lietuvių palikuonių šeima švenčia visas lietuviškas šventes, tą primena ir vietiniams rusams.
„Visi aplinkiniai žino, kada būna lietuviškos šventės. O ir mes patys visada švenčiame Šv. Kalėdas, taip pat ir kalėdojame, marginame margučius, – vardija Falicija ir nusijuokia. – Taip pat švenčiame ir rusiškas šventes, todėl tų švenčių pas mus kone dvigubai.“
Visa šeima ne kartą lankėsi ir Lietuvoje. Beje, kai dukros buvo mažos, Falicija jas į tėvų gimtinę vežė vedina specialios misijos. „Mane tėvai pakrikštijo naktį, slapta, o aš savo dukras specialiai vežiau į Lietuvą tam, kad galėčiau jas ten pakrikštyti“, – nusistebėjimą jos besiklausančių atvykėlių akyse sukelia Falicija.
Atšiaurios gyvenimo sąlygos
Prie pat taigos gyvenanti Falicija pasakoja, kad gyvenimo sąlygos Sibire, nors ir atšiaurios, tačiau tokios, prie kurių galima priprasti. „Kai atėjus žiemai temperatūra pirmą kartą nukrenta iki 30 laipsnių šalčio, sunku net žingsnį iš namų žengti, bet vėliau įprantame. Turime krosneles, šildomės“, – gilias žiemas apibūdina moteris.
Po ilgos ir gilios žiemos vietinius sušildo saulė. Vasaros čia trunka vos kelis mėnesius, tačiau yra itin turtingos savo derliumi. „Vasarą važiuojame uogauti į taigą. Uogų ir grybų tiek daug, jog vos išlipus iš automobilio galima rinkti tiesiog saujomis. Niekur nereikia eiti“, – pasakoja Falicija.
Nedideliame kaimelyje gyvenanti moteris savo dukras išlydėjo į didmiestį – Irkutską, o pati liko toliau puoselėti ūkį. „Anksčiau auginome daug daugiau gyvulių, tad to fizinio darbo buvo daug daugiau. Dabar gyvulių mažiau – viskas tapo lengviau“, – šypteli moteris.
27-erių Regina Irkutske įsidarbino administratore, o vyrenė sesuo Jelena dirba nekilnojamo turto įmonėje.
Ryšys su Lietuva
Lietuvių dukra Falicija iki šiol save laiko lietuve, tris savo vaikus bei anūkus taip pat. Ir nors jos sutuoktinis – taip pat lietuvis, namuose skamba rusiška kalba.
Kelionė į Lietuvą iš Porogo kaimo – varginanti ir be galo ilga, tačiau jai moteris ryžosi ne kartą.
„Lietuvoje buvome daug kartų: 1980, 1995 ir 2008 metais. Grįžtame pas giminaičius, kurie planuoja ir mus aplankyti, tačiau to padaryti jiems dar nepavyko. Vis pakalbame, kaip jie norėtų pamatyti taigą“, – nusijuokia Falicija.
Beje, prakalbus apie viešnages Lietuvoje, Falicija su nuostaba pasakoja, kad kone didžiausią įspūdį jai čia paliko milžiniškos kainos.
Senelių gimtinę paskutinioji matė Regina. 2009 metais ji čia buvo atvykusi kartu su „Švyturio“ bendruomenės narių choru.
„Ryšys su Lietuva nenutrūko“, – šypteli Falicija.
Porogo kaimas Sibire: