Dangus prakiuro mums lankant Karagandos miesto kapines, o dar prieš tai staigiai nuo maždaug 30 laipsnių temperatūra nukrito iki 13. Bent jau taip rodė mobilusis.
Iš kapinių grįžome kiaurai permirkę
Nepaisydami lietaus pradėjome šukuoti Karagandos miesto kapines. Kito pasirinkimo tiesiog nebuvo, nes laikas bėga, o planuose – dar daug darbų. Kapinės lyjant lietui tapo ne tik neįžengiamomis, bet dar ir šlapiomis džiunglėmis.
Kadangi kapinės buvo labai senos, jose nebuvo nei tvarkos, nei mums įprastų praėjimų tarp kapaviečių. Kai kuriose vietose tikrąja to žodžio prasme teko brautis pro permirkusius krūmus, kitur tiesiog atsidurdavai akligatvyje, nes kapus juosiančios tvorelės buvo taip arti viena kitos, kad tekdavo rinktis, blaškytis ieškant kito praėjimo ar lipti per tvorą.
Kapinėse vaikščiojome ilgiau nei 2 valandas, radome 11 čia amžino poilsio atgulusių tautiečių, jų atminties vietas sutvarkėme. Po darbų kiaurai buvo peršlapusios pirštinės ir kelnės, o rankos buvo sušalusios tiek, kad tikrai būčiau neatsisakiusi žieminių pirštinių.
„Kojinės buvo permirkusios, išsiavusi iš batų galėjau jas gręžti. Kas baisiausia, žinojau, kad lietus greitai nesiliaus. Dar išvykstant iš Lietuvos mačiau, kad žada lietų, tačiau prognozės rodė, kad kai lyja temperatūra dar labiau pakyla. Kad nebus nė 10 laipsnių šilumos nesitikėjo niekas. Ruošdamasi kelionei turėjau tris kuprines ir rinkdamasi, kurią vežtis, kroviau daiktus iš vienos į kitą. Taip netyčia vienoje palikau savo lietsiaustę“, – pasakoja ekspedicijos dalyvė Giedrė Lingytė.
Tačiau, šypsosi ji, toks išėjimas iš komforto zonos dar labiau suartino komandą.
Ruošėsi kaitrai, gavo lietuvišką spalį
Šlapi batai ir drabužiai buvo tik išbandymo pradžia. Vos grįžus į stovyklavietę, kurią įsikūrėme Karagandoje gyvenančių lietuvių namų kieme, lyti pradėjo kaip Lietuvoje spalį, todėl išsidžiovinti kapinėse sušlapintus rūbus nebuvo nė menkiausios vilties.
Vienintelė paguoda buvo tai, kad turėjome stogą virš galvos – šeimininkai mus įleido į kieme esančią pavėsinę. Lietus stiprėjo, nuo stogo kliaukė kaip iš čiaupo, pakilo vėjas, kuris kiaurai varstė pavėsinę, o aš teturėjau vieną palaidinę ilgomis rankovėmis ir vieną kiek pašiltintą džemperį. Negelbėjo net 5 puodeliai arbatos. Panašų šiltų rūbų stygių jautė visi komandos nariai.
„Daug drabužių prieš išvyką išmečiau iš kuprinės, nes žadėjo 37 laipsnius šilumos. Neturiu nei lietsiaustės, nei šiltų megztinių. Turiu tik plonus marškinius, kuriuos pasiėmiau, kad saulėje nenudegčiau rankų ir jie tikrai nešildo“, – sako Juras Pratusevičius ir džiaugiasi, kad kuprinėje paliko bent lietaus nebijančią striukė.
Per lietų teko kurti ir laužą, nes kitaip būtume likę be vakarienės. Ir tada laukė dar viena staigmena – pasirodo, iš Lietuvos nepasiėmėme neperšlampančio tento, kuris ne tik apsaugotų galvas nuo lietaus, bet ir leistų šildytis arčiau laužo.
„Mes neturime tento“, – paklaustas, kur jį rasti, rimtai pasakė mūsų ekspedicijos vadovas Nerijus Pranckevičius. „Tu juokauji?“ – kiek išginadusi, bet dar turėdama vilties paklausiau. „Ne, nejuokauju. Nebuvo jokios vilties, kad lis“, – jau įtikinamai šyptelėjo jis.
Prie laužo atsirasto būstinė
Kadangi tento tikrai neturėjome, teko suktis iš padėties. Išradingi komandos vaikinai greitai rado išeitį – aplink laužavietę sunešė paletes, iš šeimininko pasiskolinome surištus šieno kubus, o stogą pakeitė skardos atraiža.
Ilgai atidėliojau ir sprendimą eiti į palapinę. Bijojau, kad joje bus drėgna ir šalta, o galvoje kirbėjo mintis visą naktį su arbatos puodeliu rankose prasėdėti po stogu.
Galiausiai iki miegojimo vietos nubėgau bėgte. Užsivilkau termo rūbus, o žinodama, kad, kaip mano draugai sako, esu šaltmirė, su savimi pasiėmiau ir iš folijos pagamintą pirmosios pagalbos anklodę. Buvau tikra, kad jei bus šalta, ji tikrai mane išgelbės. Klydau.
„Mums su palapinės drauge buvo labai šalta. Po ilgų bandymų užmigti vos užsnūdusios prabusdavome nuo kaulus veriančio šalčio. Galiausiai atsisėdome ir pradėjome kalbėtis, kaip blogai jaučiamės. Kadangi su mumis miegojo ir vienas vaikinas, supratęs, kad negalėsime užmigti, nuėjo į pavėsinę ir parnešė tris plastikinius butelius karšto vandens. Buvo apie 1 val. nakties, o jis sėdėjo ir laukė kol tris kartus užvirs šeimininko paskolintas virdulys,“ – apie tai, kaip naktį bandė sušilti, pasakoja G. Lingytė.
Sakė, kad lietus Kazachstane – stebuklas
Dar prieš mums išvykstant į ekspediciją Kazachstane gimusios politinių kalinių dukros tikino – nelis, esą lietus šioje vietoje prilygtų stebuklui. Nežinau, ar džiaugtis, ar verkt, bet tą stebuklą, drebulį ir dantų kalenimą jautėme tris dienas. Tiesa, vietiniai tikino, kad klimatas čia gerokai pakitęs, o tokių liūčių pasitaiko vis dažniau.
Antrąją lietingą dieną komandos narė Agnė Goldbergaitė prieš iškeliaujant į kapines tęsti lietuvių kapaviečių paieškų pasiėmė šiukšlių maišą, jį perkirpo pusiau ir lipnia juosta užsivyniojo ant kojų. Visi pasekėme jos pavyzdžiu.
„Kažkaip natūraliai atėjo mintis, kad turime šiukšlių maišų, lipnios juostos ir nesiliaujantį lietų. Kadangi į kapines ėjome jau ne pirmą dieną, buvo aišku, ko tikėtis – aukštos žolės ir lietinga diena garantavo tai, kad jau pirmosiosmis minutėmis būsime kiaurai šlapi. Nesinorėjo visą dieną galvoti apie tai, kokie esame šlapi ir sušalę, be to, rūbų džiovinimas tokiu oru ir sąlygomis yra praktiškai neįmanomas, tad geriau apsisaugoti ir galvoti apie darbus, kuriuos reikia nuveikti“, – kaip kilo idėja, pasakoja ekspedicijos dalyvė.
Ir nors pirmąsias dvi dienas dar juokėmės ir pokštavome, o paieškas ir tvarkymo darbus atlikome labai operatyviai, trečiąją lietingą dieną komandos optimizmas ir motyvacija pradėjo sparčiai blėsti ir aš maniau, kad lietus jau niekada nesibaigs.
Šeštają ekspedicijos dieną tęsdami tautiečių kapaviečių paieškas Karagandos miesto kapinėse, kuriose, kaip bebūtų simboliška, ir prasidėjo lietus, batus peršlapome per pirmąsias kelias minutes.
Be to, pavargę ir sušalę ryte nebespėjome pasidaryti apsaugų nuo lietaus, tad po kelių valandų vaikščiojimo ir ieškojimo batuose teliuškavo vanduo, o kojinės, ko gero, po skalbimo būna daug sausenės. Svajojau tik apie karštą dušą ir ką nors, kas nuimtų gerklės skausmą. Laimei, po trijų dienų kančios ir lietus liovėsi.