Tačiau jau pirmosiomis dienomis ekspedicijai pavyko aplankyti netoli Karagandos esančias Temirtau miestelio kapines.
Nežinojo, ką ras
Kad jose gali būti palaidotų lietuvių, ekspedicijos vadovai susižinojo išvykimo iš Lietuvos išvakarėse.
„Iš prieš mus Kazachstane buvusios kelių lietuvių ekspedicijos, kurie čia važiavo ieškoti lietuvių kapų, sužinojome, kad Temirtau miestelyje yra senos kapinės ir jose gali būti palaidotų lietuvių. Mes važiavome ten nežinodami, ką rasime ir ar rasime“, – sako vienas ekspedicijos vadovų Nerijus Pranckevičius.
Vos įėjus į kapines pirmą įspūdį paliko jų dydis. Koks kapinių plotas pasakyti sunku, tačiau viename ir kitame kapinių gale atsistoję žmonės tikrai niekaip nesusišauktų. Kapinės ne tik senos, bet ir visiškai apleistos. Jose palaidoti ir vietiniai, ir Karagandos lageriuose kalėjusieji. Pagal užrašus ant paminklų matyti, kad čia amžino poilsio atgulė įvairių tautybių žmonės.
„Viskas atrodė labai padrika. Matėsi, kad kapinėse visiškas chaosas. Priešingai nei lietuviškose kapinėse, nebuvo jokios tvarkos. Nesu buvęs tokio tipo vietoje. Be to, kapinės labai apleistos, toks jausmas, kad po laidotuvių prie daugumos kapų niekas ir nebebuvo atvykęs“, – mintimis dalijosi vienas ekspedicijos dalyvių Karolis Kubilius.
Atrodė, kad paieškos bus bergždžios
Kapinėse nutarėme išsiskirstyti po kelis ir šukuoti kairę kapinių pusę, tačiau nė vienas ekspedicijos dalyvis, matyt, nė nenutuokė, pro kokius krūmynus prie kai kurių paminklų teks brautis ir kad dėl karščio pasirinkti šortai nėra tinkamiausi šiai užduočiai. Mano kojos subraižytos buvo po pirmų penkių minučių.
Ant antkapių esantys užrašai sunkiai įžiūrimi buvo ne tik dėl augmenijos, bet ir dėl amžiaus bei aplinkos poveikio – dalis metalinių pamiklų surūdiję, nuo kitų tiesiog nukritusios lentelės su palaidotųjų pavardėmis.
„Mūsų tikslas buvo įsitikinti, ar čia yra palaidotų lietuvių ir nufotografuoti jų kapavietes, nes galbūt yra likusių gyvų giminaičių, draugų, pažįstamų, kuriems ta informacija svarbi ir brangi“, – aiškina N. Pranckevičius.
Vienas pagrindinių galimų lietuvių kapų atpažinimo ženklų – katalikiškas kryžius. Būtent pagal tai ir pradėjome ieškoti. Ant dalies tokių paminklų nebuvo jokių užrašų, tik numeriai.
Jie, ekspedicijos dalyvių spėjimu, reiškia, kad šiose vietose palaidoti arba lageriuose kalėjusieji, tapatybes praradę žmonės, arba tiesiog nežinomi asmenys, o skaičiai tėra kapo numeracija.
Tokių paminklų Temirtau kapinėse buvo ištisos eilės, todėl vieną akimirką pagalvojau, kad tokiose kapinėse rasti lietuviškų pavardžių – bergždžias reikalas.
„Ieškojome kapo tarp kapų“
Paieškoms turėjome mažai laiko – mus čia atvežę vietiniai spaudė paskubėti, nes turėjo tam tikru laiku grįžti į Astaną.
Be to, kaip dar prieš išvykstant į ekspediciją pasakojo Lietuvoje gyvenantys, represijas patyrę lietuviai, politiniams kaliniams ir jų vaikams kalėjimų prižiūrėtojai ne visada leisdavo registruotis lietuvišku vardu ir pavarde, esą liepdavo pasirinkti – arba lietuviškas vardas ir surusinta pavardė, arba rusiškas vardas ir lietuviška pavardė, todėl užrašus ant paminklų teko skaityti itin atidžiai.
„Man buvo keistas tas kultūrinis skirtumas, nes lietuviams kapinės nuo seno labai svarbios, o ten – žolės iki kelių. Buvo gaila ir liūdna. Be to, buvo labai sunku suprasti, kur palaidoti lietuviai, nes radome antkapių, kuriuose tarsi iškaltas lietuviškas vardas, bet pavardė skamba rusiškai“, – teigia Aistė Pociūtė.
Kita ekspedicijos dalyvė tikino, kad viltis rasti čia palaidotų lietuvių blėso su kiekvienu atrastu vokiečių kapu, nes jų paminklai taip pat buvo paženklinti katalikiškais kryžiais, o iš nuotraukų atrodė panašūs į lietuvius.
„Pirmas įspūdis buvo, kad ieškome šiaudo šieno kupetoje. Taip pasakiau ir vienam bendražygiui. O jis pajuokavo: ar tikrai šiaudo, nes šiaudų čia yra labai daug. Bet mes ieškojome kapo tarp kapų ir pirminis optimizmas sparčiai blėso, nes buvo labai daug vokiečių ir su kiekvienu tokiu kapu buvo viltis, kad tai bus lietuvis“, – savo emocijomis dalinasi Evelina Vilčinskaitė.
Kapai buvo apleisti ir apžėlę
Tačiau po maždaug pusvalandžio paieškos davė rezultatų – ekspedicijos dalyviams pavyko rasti daugiau nei penkias lietuvių kapavietes. Ant vienos jų net buvo užrištas raištelis su Lietuvos trispalve.
„Labai smagu, kad galime padėti tuos kapus išsaugoti, nes pagal dabartinę būklę atrodo, kad tikrai nėra labai daug žmonių, kurie atsimintų ten palaidotus lietuvius. Ant vieno rasto kapo buvo užrišta trispalvė, ji buvo neišblukusi, todėl spėju, kad jis nebuvo lankytas labai seniai. Bet pats kapas buvo tikrai apleistas ir apžėlęs, mes jį aptvarkėme ir dabar jis tikrai išsiskiria iš tos visos neprižiūrėtų kapų masės“, – sako A. Pociūtė.
Anot ekspedicijos vadovo N. Pranckevičiaus, jei viskas vyks pagal planą, į šias kapines ekspedicija dar sugrįš, jas kruopščiai sutvarkys ir uždegs žvakutes.