Trumpam buvau net patikėjusi, kad čia komandos nariai taip greitai nepasimes ir nebus tų nejaukių akimirkų, kai supranti, kad beskaitydama pavardes ant paminklų nuklydai į užkaborį, kur aplink nė gyvos dvasios, o tavo šūksniai pasimeta surūdijusių paminklų jūroje. Džiaugsmas buvo laikinas.
„Kapinės buvo milžiniškos. Sustojom prie jų krašto, mūsų buvo 11, o pabaigos nematyti nei žiūrint į priekį, nei į šoną. Žinojom, kad vienoje pusėje turėtų būti lietuvių kapų, o kitoje – greičiausiai ne. Buvo labai labai karšta. Vanduo baigėsi greitai, o mūsų autobusas buvo išvykęs kitais reikalais“, – prisimena ekspedicijos dalyvė Giedrė Lingytė.
Kol visa „Misija Sibiras’18“ Pietų grupė liko milžiniškose, ko gero, didžiausiose visos ekspedicijos metu aplankytose kapinėse, ekspedicijos vadovas Nerijus Pranckevičius patraukė į Balchašo miestą pirkti medžiagų kryžiaus, kuris Kounrado lagerio teritorijoje turėjo iškilti jau kitą dieną, apdailai ir statymui.
Keli komandos vaikinai taupydami greitai senkantį laiką taip pat nėjo į kapines, jie įsikūrė visiškai atviroje, nė menkiausio šešėlio neturinčioje vietoje šalia kapinių ir tęsė kryžiaus gaminimo darbus.
Greitai suprato, ką reiškia kaitra lygumoje
Jei Karagandoje prie surastų lietuvių kapaviečių ekspedicijos dalyviams teko nemažai paplušėti jas tvarkant, Balchaše daugiausiai laiko atėmė paieškos ir čia atgulusių lietuvių atminimo vietų surašymas bei įmažinimas, nes ant kapų augo vos viena kita perdžiūvusi žolė. Tiesa, vietomis teko surinkti ir aplink besimėtančias, neyrančias šiukšles, tokias kaip buteliai, dantų šepetėliai, skardinės ir pan.
„Pirmas galvoje sukirbėjęs klausimas Balchašo kapinėse – kaip mes jas apeisim? Radom dar ir dar lietuvių kapų, rišom ant jų juosteles, o darbo raunant žoles beveik nebuvo – saulė čia viską išdeginusi. Lipdama per tvorą persirėžiau koją. Saulė kaitino taip, jog kraujas krešėjo greičiau, nei spėjau dezinfekuoti žaizdą. Galvojau, ar mano skiepas nuo stabligės dar galioja“, – pirmąsias paieškos valandas prisimena ekspedicijos dalyvė Evelina Vilčinskaitė.
Iš pradžių, pasakoja kitas ekspedicijos dalyvis Karolis Kubilius, buvo sunku suprasti, koks yra kapinių dydis, o kaitinanti saulė kurį laiką atrodė netgi maloni. „Tiesa, tas džiaugsmas greit išgaravo, kai supratome, ką reiškia kaitra visiškoje lygumoje“, – šypteli jis.
Jei iš pradžių, sako Giedrė Lingytė, dėl svilinančio karščio ant savęs norėjosi pasilikti kuo mažiau rūbų, tai po kelių valandų visi komandos nariai atviras kūno vietas jau dangstė rankšluosčiais ar turimais rūbais.
Vieno kapo rasti taip ir nepavyko
Dar Lietuvoje ekspedicijos dalyviai buvo susitikę su Liubove Šatkute-Trakimiene, partizano Juozo Šatkaus dukra. Už antisovietinę veiklą vyras kartu su visa šeima buvo išvežtas į Kazachstaną, kur kalėjo Balchaše veikusiuose lageriuose.
Iš Balchašo, pasakojo moteris, jos tėtis taip ir negrįžo, kartu su mama Marija buvo palaidotas Balchašo kapinėse. Prieš išvykstant į Kazachstaną moteris paprašė surasti jos tėvų kapą ir uždegti ten žvakutes, kurias perdavė ekspedicijos dalyviams.
Ir nors milžiniškose kapinėse Pietų grupė surado daugiau nei 30 lietuvių kapų, Šatkaus pavardės tarp jų nebuvo.
„Liubovė minėjo, kad aplink tėvų kapą yra balta tvorelė, bet ten jie buvo palaidoti maždaug prieš 20 metų, todėl tai neskambėjo kaip labai išskirtinis ženklas, galintis padėti rasti kapą. Iš pradžių visi bendrai šukavome kapines ir manėme, kad šį kapą rasim savaime. Tačiau kai popiet buvom apėję beveik visas kapines, pradėjo kilti nerimas, kad Šatkaus pavardės tuose labirintuose taip ir nepamatysime“, – bevaises paieškas prisimena K. Kubilius.
Po ilgai trukusių ir naudos nedavusių paieškų komanda nutarė išsiskirstyti kas tris eiles ir paieškas pradėti nuo pradžių, tik šį kartą – skaityti pavardes ant visų paminklų, ne tik ant tų, kurie paženklinti katalikiškais kryžiais.
„Viena nuėjau į kitą kapinių galą. Nieko nepešiau – nei Šatkaus, nei apskritai lietuvių kapų ten nebuvo. Nebeturėjom vandens. Pravaikščiojau gerą valandą, aplink nebuvo girdėti ir matyti nė vieno žmogaus, išskyrus juodas ratus sukančias didžiules varnas. Pasidarė nejauku ir labai trošku, tad nusprendžiau grįžti atgal. Šatkus. Ši pavardė atminty įstrigo ne vienam iš mūsų. Nežinau, kiek valandų naršėme kapines. Čia radom labai daug lietuvių kapų. Tik ne minėtą“, – nusivylimą prisimena G. Lingytė.
Lietuvės anūkė – apie tvarką kapinėse
Beieškodami konkretaus kapo komandos nariai taip išsimėtė po kapines, kad atgal sugrįžusiam ekspedicijos vadovui N. Pranckevičiui teko nelengva užduotis visus vėl suburti į krūvą.
„Aš pamenu tik tą beviltiškumo jausmą, kai atėjau į kapines ir supratau, kad visi jose išsibarstę. Galvojau – o, dangau, kaip man visus reikės surasti ir surinkti“, – šiandien su šypsena pasakoja N. Pranckevičius.
Kol Balchašo kapinėse komanda vykdė paieškos darbus, N. Pranckevičiui mieste iš vietinių pavyko sužinoti, kad visai neseniai šiose kapinėse buvo palaidota ir lietuvė, kurios anūkės tebegyvena Balchaše. Viena jų – Eugenija – sutiko atvykti į kapines ir susitikti su „Misija Sibiras’18“ komanda.
Atvykus Eugenijai kartu su ja visi patraukėme jos močiutės amžino poilsio vietos link. Ant šio paminklo dar nė nežinodami, kad pavyks susitikti su lietuvės giminaičiais, jau buvome užrišę ir lietuvišką trispalvę.
Kai ekspedicijos vadovas Eugenijai pasakė, kad jos močiutės kapas gražiai sutvarkytas, moteris tik nusijuokė ir patikino, kad norėtų sutvarkyti gražiau. Tačiau, sako ji, kapinėse dažnos vagystės, dingsta net kapines juosiančios tvorelės, be kurių, pasak Eugenijos, tokiame plote artimųjų kapus rasti būna itin sunku.
Artimiesiems teko išgyventi tikrą siaubą
Eugenijos senelė, pasakoja moteris, gimė Lietuvoje, Mažeikių rajone. Ten, sako ji, proseneliai turėjo 33 hektarus žemės, savo parduotuvę, įsivedė elektrą ir net buvo pasistatę pirtį, kurioje, šypsosi Eugenija, nusiprausti leisdavo ir vargingai gyvenantiems ar neturintiems namų.
„Jiems nebuvo priimtina, kad ūkį tvarkytų tik darbininkai, tad visa šeima, įskaitant ir mano tuomet dar ketverių metų močiutę, dirbdavo. Močiutės pareigos buvo nešioti maistą darbininkams visoje toje teritorijoje“, – pasakoja Eugenija.
Antrojo pasaulinio karo metu, sako pašnekovė, jos artimiesiems Lietuvoje teko išgyventi tikrą siaubą – iš prosenelių buvo atimtas ir namas, ir parduotuvė, ir radijas, kuris tuo metu proseneliams buvo vienintelis ryšys su pasauliu.
„Prosenelis paslėpė vieną radiją rūsyje, nes tik taip buvo galima sužinoti, kur ir kada eina vokiečiai. Močiutė pasakojo, kad buvo labai skaudu žiūrėti, kai namas, kuriame visą laiką gyveno jos tėvai, tiesiog atimamas“, – iš senelių girdėtais pasakojimais dalinasi ji.
Kai per Lietuvą ėjo SSRS-Vokietijos fronto linija, pasak Eugenijos, proseneliams savo akimis teko matyti ir kaip per bombardavimą „į gabalus išsitaško jų dviaukštis gyvenamasis namas“. Tuo metu jie esą buvo pasislėpę kažkur netoli namo esančiame rūsyje.
„Kai bombos nurimo, jie išėjo į laukus ir, kad nuo lavonų nesklistų infekcija, iškasė dideles duobes. Visus žuvusius, nesvarbu, ar tai buvo vokiečiai, ar rusai, jie laidojo ir sukalbėdavo maldelę“, – tikina pašnekovė.
Norėtų aplankyti Lietuvą
Vėliau, pasakoja moteris, jos prosenelė kartu su močiute buvo ištremta į Kazachstaną, o prosenelis – į Sibirą. Kazachstane užaugusi močiutė, tikina Eugenija, norėjo grįžti į Lietuvą.
„Bet ji suprato, kad nebėra prasmės, nes visos šaknys jau čia, Kazachstane. Esu mačiusi Lietuvos nuotraukas ir man labai keista, kad ten tiek daug ežerų ir kalvų, nes čia tėra vienas ežeras ir visur lygumos“, – sako lietuviškų šaknų turinti moteris.
Pati Eugenija lietuviškai jau nekalba, tačiau tikina, kad labai norėtų apsilankyti Lietuvoje, nes yra girdėjusi, kad gamta mūsų šalyje itin graži. Taip pat sako svajojanti nuvykti ir į Sibirą, kur palaidotas jos prosenelis.
Ir nors pati moteris yra gimusi ir užaugusi Kazachstane, močiutė esą visada primindavo, kad jos šaknys – Lietuvoje.
„Močiutė man visada sakydavo, kad tu ne Jevgenija, tu Eugenija. Mes iki šiol švenčiame Kūčias ir kitas lietuviškas šventes“, – šypsosi ji.